TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Kultūra ir ekologija miegamajame rajone

2012 02 29 8:36

„BeePilaite“ – viena įdomesnių pastarojo meto miesto iniciatyvų, panaudojusių Lietuvoje dar naują architektūros – dizaino koncepciją, ekologinio sąmoningumo principus, savitą naujos kultūros misiją, bendruomenines aspiracijas, netikėtą orientavimąsi į miegamojo rajono gyvenimo peržiūrą. Apie šios idėjos atsiradimą ir įgyvendinimą „EKO redakcija“ kalbasi su iniciatyvos autoriumi Andriumi Ciplijausku.

– Kaip atsirado ekokultūrinio centro idėja tokiame nutolusiame nuo kitų Vilniaus centrų rajone kaip Pilaitė?

– Sakyčiau, buvo kelios priežastys, pirmiausia – noras, kad kultūra, ar tiesiog vieta, kur galima ateiti praleisti laiką, būtų arčiau namų, nes šiuose rajonuose be prekybos centrų nėra kur nueiti. Kita priežastis – aš pats nekenčiu kamščių ir manau, kad tai tiesiog žiaurus laiko švaistymas, taigi, jei bent kelioms dešimtims žmonių atkris šita problema, būsiu labai patenkintas. Be to, nereikia stenėti, kad pas mus pasyvus ir agresyvus jaunimas ar tiesiog mėgstantis išgerti – juk reikia jį užimti, duoti jam erdvę pasireikšti pozityviai, taigi turi būti tokia vieta ne kažkur senamiestyje, o prie namų. Tai tik keletas priežasčių, kodėl „BEEpart“ atsirado miegamajame rajone, o ne centre.

– Kai sutikau tave, šioje vietoje dar nebuvo nieko, nešiojaisi tik kūrybinių dirbtuvių, svarstančių tokio centro galimybę, plakatus. Kaip pavyko išjudint šį iš pažiūros sudėtingą projektą? Kaip gavote vietą centrui, koks buvo savivaldybės, seniūnijos, kitų partnerių vaidmuo?

– Neslėpsiu: koridorių šlifavimo etapas buvo tikrai netrumpas ir dažnai į neviltį varantis, bet, kaip ir kiekvienoj įstaigoj, pasitaiko šviesių žmonių, kurie suprato ir padėjo gauti visus reikiamus leidimus. Aišku, negalima tiesiog kaltinti biurokratijos, ji laikosi savo reglamentų, bet kad reikia šviesti ir informuoti apie tokių iniciatyvų naudą, yra akivaizdu.

Pilaitės seniūnijos palaikymas buvo ir yra tikrai labai didelis, nors jų įgaliojimai yra labai kuklūs, bet tas pozityvumas tikrai kelia nuotaiką. O lūžio taškas, matyt, įvyko tada, kai gavau leidimą ir reikėjo priimti sprendimą viską finansuoti iš savo kišenės ir nusiteikti, kad tai yra didelis eksperimentas, ir neaišku, kas iš to išeis… Beje, tas eksperimentas dar tęsiasi, tik jau įgauna kitą pagreitį.

– Kas dabar vyksta „BeePilaitėj“? Dirbtuvėlės, filmų peržiūros, diskusijos, parašai prieš seniūnijų naikinimą – tiek mes žinome… Ar tokio turinio jau gana, o gal yra ir kitokių planų?

– Bendruomenės kūrimas nėra kaip verslas: vakar nupirkau, šiandien pardaviau, ryt skaičiuoju pelną ir t.t. Tai ilgas etapas, kuris net nėra akivaizdžiai apčiuopiamas, bet kai matau, kad aplinkui mažėja šiukšlių, geriančių, ateina jaunimas ir brandaus amžiaus žmonės, siūlo idėjas ir iniciatyvas, tada suprantu, kad kuriasi branduolys, kuris padės išjudinti tą neįtikėtiną sąstingį, kuris susiformavo statant tokius miegamuosius rajonus, kur buvo sunaikinti bet kokie bendruomeniškumo saitai. Yra padarytas veiksmų planas 2012 metams, yra parašyti keli projektai finansavimui gauti, tad kitais metais laukia labai daug veiklos.

– Papasakok, kiek gali, apie ekologiškesnius „BeePilaite“ elementus. Kol kas girdėjau apie rūšiavimą, biotualetą, jūrinių konteinerių naudojimą statybai, kas dar?

– Mes prikėlėm naudotus jūrinius konteinerius antram gyvenimui, juos apšiltinom šiaudais, ant stogo užželdinom žolę, ir nuo to paties stogo renkam pravalytą per gruntą lietaus vandenį, kurį naudojam savo reikmėms. Taip pat visur yra elektrą taupantys šviestuvai, laiko relės, kad elektra būtų taupoma, po dirbtuvių susikaupusius popierius ir medžio atliekas sudeginame ir tokiu būdu apsišildom. Norime įrengti deginantį tualetą, kad būtų du skirtingi tualetai, kurie nenaudoja vandens. Atliekų rūšiavimas taip pat yra edukacijos dalis.

Pilaitiškiai jau pastebėjo, kad mes turime miniatiūrinę vėjo jėgainę. Tai lyg savotiškas žmonių pratinimas prie alternatyvių energijos šaltinių. Aišku, mes norėtume daugiau inovacijų, bet, žinia, jos daug kainuoja, todėl ir ieškome universitetų bei gamintojų, kad prisijungtų prie mūsų, kad tuos produktus būtų galima testuoti ir rodyti, kaip jie veikia.

– „BeePilaite“ – viena įdomesnių pastarojo meto miesto iniciatyvų, bet ar neapima kartais jausmas, kad nusistovėjusį tokio rajono gyvenimą patraukti į savo pusę gali būti labai sunku, o toks projektas iš pradžių labiau sudomina būtent centro, senamiesčio laiko leidėjus, kuriems čia įdomu, bet nepatogu atvažiuoti, ir ilgainiui jie nustos tai daryti?

– Kai pradėjau šį projektą, daugelis mane vadino idiotu, o ir šiaip skepsio buvo užtektinai, bet kai po truputį įsivažiuojam, tas negatyvumas tirpsta. Pilaitėj gyvena daug kūrybingų žmonių, tikiu, kad jie ateis ir palaikys, nors, aišku, žinomumo mums dar trūksta net ir pačioj Pilaitėj, bet tai yra išsprendžiama. Vienas iš būdų yra didesnio masto renginiai, kaip kad tarptautinis „BEEpositive“ šviesos instaliacijų festivalis, kuris sutraukia daug žmonių ir taip didina mūsų ir Pilaitės žinomumą, o taip pat po truputį kelia ir pasididžiavimo jausmą – tai vyksta ne bet kur, o Pilaitėj…

O dėl nepatogaus atvažiavimo aš turiu kitą argumentą: dėl geros parodos ar muziejaus nusitrenkiu į kitą šalį už tūkstančių kilometrų, ir tai nėra bėda, tai ką jau kalbėti apie 6 kilometrus? Be to, didiname viešojo transporto populiarumą.

– „Beepart“ man skamba kaip Andrius Ciplijauskas, o Andrius Ciplijauskas skamba kaip „Beepart“. Bet juk negali būti, kad ši idėja – tai vieno žmogaus armija.

– Akivaizdu, kad Ciplijauskas vienas negalėtų nieko padaryti, čia dirba, išdrįsiu pasakyti, aukštos klasės savo srities profesionalai – savanoriai. Tas pastovus branduolys dar tik buriasi, nes tik visai neseniai atsirado reali erdvė, kur galima dirbti. Kai kurie savanoriai vengia viešumo, nes jie nori tiesiog realizuoti kai kuriuos savo sumanymus. Turiu tokią mintį ir po truputį ją įgyvendinu – fotografuoju žmones, kurie prisideda prie šio projekto, nuo šiukšlių rinkimo iki pastato projektavimo darbų. Manau, kad kai surinksiu visas fotografijas, gausis įspūdingas koliažas…

– Kaip supratau, „BeePilaite“ – tai platesnės programos „BeePart“ dalis. Ar ketinate kada pereiti prie kitų panašių centrų, galbūt kituose rajonuose, o gal paskatinti kitus tokiai veiklai?

– Planuojam paruošti metodologiją apie tokio tipo centriukų kūrimą, jų veiklas, finansavimą ir naudą. Ketinam surinkti gerosios vietinės ir tarptautinės praktikos pavyzdžių, beje, visai neseniai užmezgėm kontaktus su šveicarų Liucernos universitetu, kuris nagrinėja panašias problemas. Taip besidalinant savo ir kitų šalių patirtimi, manau, ilgainiui paruošim medžiagą, kuria pasirėmusios miesto galvos, verslas, meno žmonės galės įgyvendinti panašius, kaip sakau, visuomenės „aktyvinimo” projektus. Aišku, dar ir patiems reikia rasti teisingą raktą į žmonių širdis ir galvas.

– Na to ir linkime. Ačiū už pokalbį.

ekodiena.lt nuotr.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"