TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Kuršių trobelės prie jūros ilgesys

2011 09 20 0:00

Kiekvieną ankstų rytmetį po meditacijos prie jūros moteris pasuka išmindžiotu siauru smėlio takeliu per kopas namų link - iki jų tik šimtas žingsnių. Taip dailininkė Gabija Trutnevytė-Bitė pradeda vasaros dieną. O rudenį ir žiemą Kauno daugiabutyje skaičiuoja senų laiptų pakopas - jų iki buto durų yra šimtas šešios.

Moteris, smėlis ir jūra. Tai ne kadras iš kino filmo. Tikrovė daug patrauklesnė ir žavingesnė. Daili būtybė valandų valandas vaikšto prie jūros, palikdama laikinus pėdsakus kopų smėlyje, - juos tuoj pat nutrina atsiritusi banga. Šviesiaplaukė tyloje bendrauja su unikalia gamta, įsiklauso į jūros šniokštimą, smėlio girgždesį po kojomis ir paukščių giesmes. Tą akimirką jai daugiau nieko nereikia.

Šimtas šeši laipteliai

Kai medžiai pagelsta, o dienos sutrumpėja, tapytoja G.Trutnevytė-Bitė ir jos dukrelė atsisveikina su vasara iki kitų metų ir sugrįžta į Kauną, į savo namus. Čia prasideda visiškai kitoks gyvenimas.

G.Trutnevytė šypsodamasi sako, kad mieste viskas kitaip, tarsi dingsta visą vasarą kaupta romantika - vėl prasideda lėkimas ir skubėjimas, neišvengiamai gaudžia automobilių gausmas ir trikdo gatvių triukšmas. Senoviniame prieškario laikų mūriniame miesto name tapytoja gyvena penktame aukšte. Buvęs erdvus ir didelis butas kadaise priklausė žinomam profesoriui, sveiko gyvenimo būdo propaguotojui Viktorui Ruokiui.

Pats pastatas yra gerokai aukštesnis negu dabartiniai penkiaaukščiai daugiabučiai, mat kiekvienas būstas siekia beveik tris metrus. Beveik tokio pat aukščio lauko durys, kai kur nuo senų laikų dar likusios gero metalo rankenos. Turėklai seni, bet per tiek metų gerai išsilaikę. Lipant laiptais jų galima laikytis.

Gyvenamasis namas miesto centre turi anų laikų palikimą - liftą. Tiesa, dabar jis nebeveikia. Per karą buvo išvogtas, liko tik karkasas. Ant durų kabo spyna, kad kas nors nesumanytų pasikarstyti vieninteliu lifto lynu. Beje, dabartiniai namo gyventojai neturi už ką įsirengti lifto.

"Kol užlipu į penktą aukštą, iš nuobodulio skaičiuoju laiptų pakopas - jų yra šimtas šešios. Prie jūros man reikia nueiti vos šimtą žingsnių. Mieste esu arti dangaus, kas rytą pasisveikinu su medžių viršūnėmis. Kai būnu prie jūros, pakanka tik per slenkstį žengti ir čia pat - visa smėlio karalystė. Tiesa, namui ji gana pražūtinga. Kai kuriuos senus kuršių žvejų namelius užpustė smėlis. Manau, mūsų pastogės toks likimas neištiks, kol ten gyvename", - apie gyvenimo mieste ir prie jūros skirtumus pasakojo kaunietė.

Šiukšlių dėžėje - akmenys

Jūros ir kopų vaizdas daug didingesnis, negu gyvenant ant pliko asfalto, penktame aukšte. Tačiau tam tikro žavesio esama ir čia.

Rudens vėjas ir lietus įsisuko į medžių viršūnes. Tolumoje prie Nemuno - naujoji Kauno "Žalgirio" arena, kurioje ką tik baigėsi Europos krepšinio čempionatas. Dar gyvendama šio renginio nuotaikomis G.Trutnevytė užsiminė, kad vakare į jos butą nuo didžiulio stiklinio statinio atsklinda šviesa. "Mano namai gana arti sporto arenos, tad stebėdama rungtynes per televizorių jaučiausi taip, tarsi būčiau jose. Kai žaidė mūsų krepšininkai, tarsi talismaną rankoje laikiau į delną telpantį jūros akmenuką su dviem sūraus vandenio išgraužtomis skylutėmis. Nepadėjo", - kaip tikra krepšinio aistruolė dalijosi varžybų įspūdžiais dailininkė.

Gabija paėmė nuo apskrito valgomojo stalo rankų šilumos nugludintą akmenėlį ir parodė, kaip jis pakeitė spalvą. "Kai radau šį akmenuką prie jūros, jo paviršius buvo šiukštesnis. Akmuo taip pat neatlaikė nervinės įtampos", - šypsojosi menininkė pasakodama, kaip bandė prisijaukinti namie krepšinį.

Gabija nuo vaikystės yra įsijautusi į akmenų gyvenimą. Vaikščiodama pajūriu ir dabar neatsispiria pagundai - renka juos ir neša namo. Akmenys persikėlė į kūrybą. Kitoje erdvėje atsidūrusių akmenėlių ornamentika simbolizuoja kitą prasmę ir tampa daiktu, iš kurio būtų sunku nuspėti tapytojos prabėgusios vaikystės gamtos paslaptis.

Pomėgį rinkti akmenis kaunietė apibūdina kaip priklausomybę, kurios niekaip nepavyksta atsikratyti. Pasak jos, akmuo miršta pajudintas iš savo vietos. "Nors ir žinodama tai, vis tiek negaliu praeiti pro šalį. Bandau slopinti šį potraukį akmenims. Kas būtų, jei visus juos tempčiau namo - į vidų neįeičiau. Dabar įsigudrinau: palaikau akmenį rankoje, pasidžiaugiu, tarsi gyvasties iš jo pasisemiu ir vėl padedu ten, kur buvo. Akmeniui labiau tinka gamta, o ne įkalinimas bute", - tikino Gabija. Tačiau visiškai atsikratyti priklausomybės nuo akmenų jai nepavyksta.

Kas gi ten prie darbo stalo su kompiuteriu? Toje vietoje, kur paprastai būna šiukšlių dėžė, skirta popieriams, prikrauta ne ko kito, o akmenų. Gabija šypsosi mėgindama apsiginti lyg nuo nelaukto puolimo - teigia, jog tai tik likučiai. "Šie akmenys neteikia tokio žavesio, kai randu juos prie jūros. Pasidaro tarsi negyvi, praranda savo spalvą ir blizgesį. Sunku susigrąžinti gamtą į penktą aukštą", - pabrėžė tapytoja.

Gamtos išdaigų netrūksta

Prie jūros surinkti akmenukai leidžia mintimis sugrįžti į namelį kopose. Gabija sako, kad šiais laikais gana sunku rasti gamtos kampelį, kuris būtų nepaliestas civilizacijos ir triukšmo. Beveik prie pat jūros, vos per keletą žingsnių nuo kopos, senas kuršių žvejų medinis namelis nendrių stogu išliko mažne toks pat, koks buvo prieš šimtus metų.

Per tą laiką pastato sienos atlaikė vėjo ir smėlio gūsius. Bet kažin ar dar tiek metų laikys, jei nebus rekonstruojamas. Gamtos pėdsakai akivaizdūs - nendrių stogas prakiuro, į vidų įsismelkė medžiui pražūtingas pelėsis. Bėda ta, kad namelis priskirtas kultūros paveldui. Šeimininkai nieko negali daryti, kol neturi rekonstrukcijai reikalingų leidimų. Per tą laiką senas pastatas gali ir nugriūti, tik šį kartą neatlaikęs ne gamtos "pokštų", bet įstatymų suvaržymų ir valdininkų delsimo. Prie namo išlikęs buvęs ūkinis pastatas, dabar jame įrengta klėtis.

Gabija sako, kad romantikos prie jūros mažai. Kai pradeda šėlti Baltija, bangos ritasi beveik iki pat trobelės. Kyla baimė, kad neužlietų namų. Kopose vėjo gainiojamas smėlis jaučiamas visur, jo neįmanoma sulaikyti - veržiasi pro duris, langus ir sienas. Žiemos audros dar baisesnės. Tačiau naujieji šeimininkai, kaip ir buvę kuršių žvejai, neketina palikti namų. Nendrių stogas unikalus, nes sulaiko šėlstančios jūros gausmą, todėl to garso beveik negirdėti. "Ne be reikalo kuršiai dengė namus nendrėmis. Mums dabar gražu, o anksčiau tai buvo tam tikra apsauga. Tie namukai neaukšti, pritaikyti gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Pati pamačiau, koks buvo sunkus kuršių žvejų gyvenimas. Aplink kaimeliuose nebūtum radęs nė vienos šeimos, kurioje jūra nebūtų pasiglemžusi artimo žmogaus", - dalijosi savo išgyvenimais kaunietė.

Gabija nuo vaikystės leidžia vasaras namelyje prie jūros. Čia užaugo ir jos dukra. Nors gamta kartais iškrečia tam tikrų išdaigų, dailininkei šis kampelis - tarsi mažas rojus žemėje, tapęs gimtuoju kaimu visai šeimai. Kaunietė pasakojo, kad tėvai neapsiriko dar senais laikais nusipirkę iš vienišos senos močiutės nuo vėjų pakrypusią trobelę. Tai padaryti juos įkalbėjo šeimos pažįstamas, buvęs miškų ūkio ministras profesorius Vaidotas Antanaitis. Būdama prie jūros Gabija retai kada paima teptuką ir tapo. Menininkė kaupia mintyse unikalius gamtos vaizdus, kai ką pasižymi eskizuose. "Patikėkite, nuo gamtos neįmanoma atsitraukti - ji tiesiog vilioja. Be to, mūsų namuose visada pilna draugų su vaikais, daug kam čia patinka poilsiauti", - pridūrė moteris.

Sena sodyba įtraukta į kultūros paveldo sąrašą. Gabija prisiminė, kad anksčiau nuo pat ryto traukė prie namų ekskursijos, būriai lankytojų. Tas ne itin malonus laikas jau praėjo, matyt, aplink atsirado gražesnių sodybų. "Ne itin smagu, kad esi lyg koks muziejaus eksponatas. Vos spėdavau rytą chalatėlį užsimesti, žiūrėk, po mūsų kiemą svetimi žmonės vaikšto. Mano tėvas buvo sukaupęs daug senovinių daiktų, įrengė muziejų. Nemėgstu pasakoti. Kartą grupei turistų rėžiau: "Štai visas mūsų "barachlo". Tuo viskas ir baigėsi. Daugiau manęs neprašė būti gide", - apie prabėgusios vasaros nuotykius linksmai kalbėjo dailininkė.

Mėlynas kambarys lyg vasaros atodūsis

Devynis mėnesius Gabija gyvena mieste. Per tą laiką pasiilgsta jūros, kopų ir smėlio. Kai būna sodyboje, miestui ilgesio nejaučia. Menininkė pergudravo gamtą - jūrą ir mėlyną dangų, kaip lengvą vasaros atodūsį, susigrąžino į butą mieste. Čia mėlynos spalvos tikrai netrūksta. Tokios visos kambario, kuris yra ir svetainė, ir darbo kabinetas, ir miegamasis, sienos. Arkinė atvira erdvė jungia su valgomuoju ir virtuve. Kitas kambarys - dukrelės. Kai šiame bute gyveno profesorius V.Ruokis, galbūt gyvenamasis plotas buvo didesnis. Kita dalis atiteko kaimynams.

Gabija neslepia, kad jos mėlynas kambarys daug kam kelia nuostabą. Kitus tokia ryški spalva galbūt erzintų, bet tik ne ją. Anot tapytojos, spalva yra informacijos, kurią reikia mokėti perskaityti, šaltinis. Mėlynas sienas jai pavyko prisijaukinti.

Prie apskrito didelio valgomojo stalo nuolat sukiojasi šeimininkės šuo. Pasibaigus vasarai augintiniui labiausiai mieste trūksta laisvės, bute jis jaučiasi tarsi įkalintas. Vis prašosi išleidžiamas į balkoną ir taip sulaukia Gabijos dėmesio.

Ant sienos nėra autorės paveikslo. Tik tuščias rėmas nebyliai kabo, tarsi įrėmindamas dalį mėlyno dangaus. Prasitariu dailininkei, kad namai be paveikslų - lyg tušti, juose kažin ko trūksta. "Kūryba - stiprus vidinis išgyvenimas, jaudinantis, keliantis įvairių nuotaikų. Todėl sąmoningai nelaikau namie paveikslų. Kaskart matydama savo darbus būčiau tarsi priversta vėl prisiminti, ką išgyvenau tapydama", - paaiškino ji. Vis dėlto prieškambaryje prie drabužinės, nepastebimoje vietoje, atrandu vieną G.Trutnevytės drobę. Joje pavaizduotas moters siluetas išryškėja tuomet, kai šeimininkė uždega šviesą. Kas ši svajinga būtybė?

Gabija nedaug pasakojo apie tikrąją tapybą, užsiminė apie laikotarpį, kai domėjosi akmenimis ir kai apgynė magistro darbą "Dangčiai"(ankstenis pavadinimas "Išsirutulėjimas", tai jos naujadaras - aut.), kuriame pateikė kanalizacijos dangčių istorijas kaip svarbias visuomenės egzistencijos liudytojas.

"Moters paveikslą kažkaip savaime neseniai iškėliau į dienos šviesą. Tai laikas, kai "išeinu" iš netikros savęs, per dieną susikurto įvaizdžio, ir grįžtu į tikrąją save: iš puošnios panelės, vylingos moters virstu tarsi kokia amorfine būtybe. Valausi makiažą ir išsitrina veidas, lieka tik drabužis, o aš iš lėto nykstu. Tik miegant išryškėja mano tikrasis pavidalas", - savo vizija dalijosi menininkė. Ta moteris paveiksle labai panaši į autorę, neseniai sugrįžusią į miestą iš nuostabios vasaros prie jūros, kurios ilgėsis visus ilgus mėnesius iki kitos vasaros.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"