Kuršių trobelės prie jūros ilgesys

Nijolė STORYK 2011-09-20 00:00
Nijolė STORYK 2011-09-20 00:00
Kiek­vie­ną anks­tų ryt­me­tį po me­di­ta­ci­jos prie jū­ros mo­te­ris pa­su­ka iš­min­džio­tu siau­ru smė­lio ta­ke­liu per ko­pas na­mų link - iki jų tik šim­tas žings­nių. Taip dai­li­nin­kė Ga­bi­ja Trut­ne­vy­tė-Bi­tė pra­de­da va­sa­ros die­ną. O ru­de­nį ir žie­mą Kau­no dau­gia­bu­ty­je skai­čiuo­ja se­nų laip­tų pa­ko­pas - jų iki bu­to du­rų yra šim­tas še­šios.

Moteris, smėlis ir jūra. Tai ne kadras iš kino filmo. Tikrovė daug patrauklesnė ir žavingesnė. Daili būtybė valandų valandas vaikšto prie jūros, palikdama laikinus pėdsakus kopų smėlyje, - juos tuoj pat nutrina atsiritusi banga. Šviesiaplaukė tyloje bendrauja su unikalia gamta, įsiklauso į jūros šniokštimą, smėlio girgždesį po kojomis ir paukščių giesmes. Tą akimirką jai daugiau nieko nereikia.

Šimtas šeši laipteliai

Kai medžiai pagelsta, o dienos sutrumpėja, tapytoja G.Trutnevytė-Bitė ir jos dukrelė atsisveikina su vasara iki kitų metų ir sugrįžta į Kauną, į savo namus. Čia prasideda visiškai kitoks gyvenimas.

G.Trutnevytė šypsodamasi sako, kad mieste viskas kitaip, tarsi dingsta visą vasarą kaupta romantika - vėl prasideda lėkimas ir skubėjimas, neišvengiamai gaudžia automobilių gausmas ir trikdo gatvių triukšmas. Senoviniame prieškario laikų mūriniame miesto name tapytoja gyvena penktame aukšte. Buvęs erdvus ir didelis butas kadaise priklausė žinomam profesoriui, sveiko gyvenimo būdo propaguotojui Viktorui Ruokiui.

Pats pastatas yra gerokai aukštesnis negu dabartiniai penkiaaukščiai daugiabučiai, mat kiekvienas būstas siekia beveik tris metrus. Beveik tokio pat aukščio lauko durys, kai kur nuo senų laikų dar likusios gero metalo rankenos. Turėklai seni, bet per tiek metų gerai išsilaikę. Lipant laiptais jų galima laikytis.

Gyvenamasis namas miesto centre turi anų laikų palikimą - liftą. Tiesa, dabar jis nebeveikia. Per karą buvo išvogtas, liko tik karkasas. Ant durų kabo spyna, kad kas nors nesumanytų pasikarstyti vieninteliu lifto lynu. Beje, dabartiniai namo gyventojai neturi už ką įsirengti lifto.

"Kol užlipu į penktą aukštą, iš nuobodulio skaičiuoju laiptų pakopas - jų yra šimtas šešios. Prie jūros man reikia nueiti vos šimtą žingsnių. Mieste esu arti dangaus, kas rytą pasisveikinu su medžių viršūnėmis. Kai būnu prie jūros, pakanka tik per slenkstį žengti ir čia pat - visa smėlio karalystė. Tiesa, namui ji gana pražūtinga. Kai kuriuos senus kuršių žvejų namelius užpustė smėlis. Manau, mūsų pastogės toks likimas neištiks, kol ten gyvename", - apie gyvenimo mieste ir prie jūros skirtumus pasakojo kaunietė.

Šiukšlių dėžėje - akmenys

Jūros ir kopų vaizdas daug didingesnis, negu gyvenant ant pliko asfalto, penktame aukšte. Tačiau tam tikro žavesio esama ir čia.

Rudens vėjas ir lietus įsisuko į medžių viršūnes. Tolumoje prie Nemuno - naujoji Kauno "Žalgirio" arena, kurioje ką tik baigėsi Europos krepšinio čempionatas. Dar gyvendama šio renginio nuotaikomis G.Trutnevytė užsiminė, kad vakare į jos butą nuo didžiulio stiklinio statinio atsklinda šviesa. "Mano namai gana arti sporto arenos, tad stebėdama rungtynes per televizorių jaučiausi taip, tarsi būčiau jose. Kai žaidė mūsų krepšininkai, tarsi talismaną rankoje laikiau į delną telpantį jūros akmenuką su dviem sūraus vandenio išgraužtomis skylutėmis. Nepadėjo", - kaip tikra krepšinio aistruolė dalijosi varžybų įspūdžiais dailininkė.

Gabija paėmė nuo apskrito valgomojo stalo rankų šilumos nugludintą akmenėlį ir parodė, kaip jis pakeitė spalvą. "Kai radau šį akmenuką prie jūros, jo paviršius buvo šiukštesnis. Akmuo taip pat neatlaikė nervinės įtampos", - šypsojosi menininkė pasakodama, kaip bandė prisijaukinti namie krepšinį.

Gabija nuo vaikystės yra įsijautusi į akmenų gyvenimą. Vaikščiodama pajūriu ir dabar neatsispiria pagundai - renka juos ir neša namo. Akmenys persikėlė į kūrybą. Kitoje erdvėje atsidūrusių akmenėlių ornamentika simbolizuoja kitą prasmę ir tampa daiktu, iš kurio būtų sunku nuspėti tapytojos prabėgusios vaikystės gamtos paslaptis.

Pomėgį rinkti akmenis kaunietė apibūdina kaip priklausomybę, kurios niekaip nepavyksta atsikratyti. Pasak jos, akmuo miršta pajudintas iš savo vietos. "Nors ir žinodama tai, vis tiek negaliu praeiti pro šalį. Bandau slopinti šį potraukį akmenims. Kas būtų, jei visus juos tempčiau namo - į vidų neįeičiau. Dabar įsigudrinau: palaikau akmenį rankoje, pasidžiaugiu, tarsi gyvasties iš jo pasisemiu ir vėl padedu ten, kur buvo. Akmeniui labiau tinka gamta, o ne įkalinimas bute", - tikino Gabija. Tačiau visiškai atsikratyti priklausomybės nuo akmenų jai nepavyksta.

Kas gi ten prie darbo stalo su kompiuteriu? Toje vietoje, kur paprastai būna šiukšlių dėžė, skirta popieriams, prikrauta ne ko kito, o akmenų. Gabija šypsosi mėgindama apsiginti lyg nuo nelaukto puolimo - teigia, jog tai tik likučiai. "Šie akmenys neteikia tokio žavesio, kai randu juos prie jūros. Pasidaro tarsi negyvi, praranda savo spalvą ir blizgesį. Sunku susigrąžinti gamtą į penktą aukštą", - pabrėžė tapytoja.

Gamtos išdaigų netrūksta

Prie jūros surinkti akmenukai leidžia mintimis sugrįžti į namelį kopose. Gabija sako, kad šiais laikais gana sunku rasti gamtos kampelį, kuris būtų nepaliestas civilizacijos ir triukšmo. Beveik prie pat jūros, vos per keletą žingsnių nuo kopos, senas kuršių žvejų medinis namelis nendrių stogu išliko mažne toks pat, koks buvo prieš šimtus metų.

Per tą laiką pastato sienos atlaikė vėjo ir smėlio gūsius. Bet kažin ar dar tiek metų laikys, jei nebus rekonstruojamas. Gamtos pėdsakai akivaizdūs - nendrių stogas prakiuro, į vidų įsismelkė medžiui pražūtingas pelėsis. Bėda ta, kad namelis priskirtas kultūros paveldui. Šeimininkai nieko negali daryti, kol neturi rekonstrukcijai reikalingų leidimų. Per tą laiką senas pastatas gali ir nugriūti, tik šį kartą neatlaikęs ne gamtos "pokštų", bet įstatymų suvaržymų ir valdininkų delsimo. Prie namo išlikęs buvęs ūkinis pastatas, dabar jame įrengta klėtis.

Gabija sako, kad romantikos prie jūros mažai. Kai pradeda šėlti Baltija, bangos ritasi beveik iki pat trobelės. Kyla baimė, kad neužlietų namų. Kopose vėjo gainiojamas smėlis jaučiamas visur, jo neįmanoma sulaikyti - veržiasi pro duris, langus ir sienas. Žiemos audros dar baisesnės. Tačiau naujieji šeimininkai, kaip ir buvę kuršių žvejai, neketina palikti namų. Nendrių stogas unikalus, nes sulaiko šėlstančios jūros gausmą, todėl to garso beveik negirdėti. "Ne be reikalo kuršiai dengė namus nendrėmis. Mums dabar gražu, o anksčiau tai buvo tam tikra apsauga. Tie namukai neaukšti, pritaikyti gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Pati pamačiau, koks buvo sunkus kuršių žvejų gyvenimas. Aplink kaimeliuose nebūtum radęs nė vienos šeimos, kurioje jūra nebūtų pasiglemžusi artimo žmogaus", - dalijosi savo išgyvenimais kaunietė.

Gabija nuo vaikystės leidžia vasaras namelyje prie jūros. Čia užaugo ir jos dukra. Nors gamta kartais iškrečia tam tikrų išdaigų, dailininkei šis kampelis - tarsi mažas rojus žemėje, tapęs gimtuoju kaimu visai šeimai. Kaunietė pasakojo, kad tėvai neapsiriko dar senais laikais nusipirkę iš vienišos senos močiutės nuo vėjų pakrypusią trobelę. Tai padaryti juos įkalbėjo šeimos pažįstamas, buvęs miškų ūkio ministras profesorius Vaidotas Antanaitis. Būdama prie jūros Gabija retai kada paima teptuką ir tapo. Menininkė kaupia mintyse unikalius gamtos vaizdus, kai ką pasižymi eskizuose. "Patikėkite, nuo gamtos neįmanoma atsitraukti - ji tiesiog vilioja. Be to, mūsų namuose visada pilna draugų su vaikais, daug kam čia patinka poilsiauti", - pridūrė moteris.

Sena sodyba įtraukta į kultūros paveldo sąrašą. Gabija prisiminė, kad anksčiau nuo pat ryto traukė prie namų ekskursijos, būriai lankytojų. Tas ne itin malonus laikas jau praėjo, matyt, aplink atsirado gražesnių sodybų. "Ne itin smagu, kad esi lyg koks muziejaus eksponatas. Vos spėdavau rytą chalatėlį užsimesti, žiūrėk, po mūsų kiemą svetimi žmonės vaikšto. Mano tėvas buvo sukaupęs daug senovinių daiktų, įrengė muziejų. Nemėgstu pasakoti. Kartą grupei turistų rėžiau: "Štai visas mūsų "barachlo". Tuo viskas ir baigėsi. Daugiau manęs neprašė būti gide", - apie prabėgusios vasaros nuotykius linksmai kalbėjo dailininkė.

Mėlynas kambarys lyg vasaros atodūsis

Devynis mėnesius Gabija gyvena mieste. Per tą laiką pasiilgsta jūros, kopų ir smėlio. Kai būna sodyboje, miestui ilgesio nejaučia. Menininkė pergudravo gamtą - jūrą ir mėlyną dangų, kaip lengvą vasaros atodūsį, susigrąžino į butą mieste. Čia mėlynos spalvos tikrai netrūksta. Tokios visos kambario, kuris yra ir svetainė, ir darbo kabinetas, ir miegamasis, sienos. Arkinė atvira erdvė jungia su valgomuoju ir virtuve. Kitas kambarys - dukrelės. Kai šiame bute gyveno profesorius V.Ruokis, galbūt gyvenamasis plotas buvo didesnis. Kita dalis atiteko kaimynams.

Gabija neslepia, kad jos mėlynas kambarys daug kam kelia nuostabą. Kitus tokia ryški spalva galbūt erzintų, bet tik ne ją. Anot tapytojos, spalva yra informacijos, kurią reikia mokėti perskaityti, šaltinis. Mėlynas sienas jai pavyko prisijaukinti.

Prie apskrito didelio valgomojo stalo nuolat sukiojasi šeimininkės šuo. Pasibaigus vasarai augintiniui labiausiai mieste trūksta laisvės, bute jis jaučiasi tarsi įkalintas. Vis prašosi išleidžiamas į balkoną ir taip sulaukia Gabijos dėmesio.

Ant sienos nėra autorės paveikslo. Tik tuščias rėmas nebyliai kabo, tarsi įrėmindamas dalį mėlyno dangaus. Prasitariu dailininkei, kad namai be paveikslų - lyg tušti, juose kažin ko trūksta. "Kūryba - stiprus vidinis išgyvenimas, jaudinantis, keliantis įvairių nuotaikų. Todėl sąmoningai nelaikau namie paveikslų. Kaskart matydama savo darbus būčiau tarsi priversta vėl prisiminti, ką išgyvenau tapydama", - paaiškino ji. Vis dėlto prieškambaryje prie drabužinės, nepastebimoje vietoje, atrandu vieną G.Trutnevytės drobę. Joje pavaizduotas moters siluetas išryškėja tuomet, kai šeimininkė uždega šviesą. Kas ši svajinga būtybė?

Gabija nedaug pasakojo apie tikrąją tapybą, užsiminė apie laikotarpį, kai domėjosi akmenimis ir kai apgynė magistro darbą "Dangčiai"(ankstenis pavadinimas "Išsirutulėjimas", tai jos naujadaras - aut.), kuriame pateikė kanalizacijos dangčių istorijas kaip svarbias visuomenės egzistencijos liudytojas.

"Moters paveikslą kažkaip savaime neseniai iškėliau į dienos šviesą. Tai laikas, kai "išeinu" iš netikros savęs, per dieną susikurto įvaizdžio, ir grįžtu į tikrąją save: iš puošnios panelės, vylingos moters virstu tarsi kokia amorfine būtybe. Valausi makiažą ir išsitrina veidas, lieka tik drabužis, o aš iš lėto nykstu. Tik miegant išryškėja mano tikrasis pavidalas", - savo vizija dalijosi menininkė. Ta moteris paveiksle labai panaši į autorę, neseniai sugrįžusią į miestą iš nuostabios vasaros prie jūros, kurios ilgėsis visus ilgus mėnesius iki kitos vasaros.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Skaityti visus komentarus (6)
anonimas  87.247.78.150 2013-03-26 16:03:06
Na tai kas, kad fone namas ne tas, bet laikrastyje yra labai daug nuotrauku ir to namo, kuriame Bite gyvena, ir ten tikrai labai grazu, kaip ir jos pacios namuose. O prie to namo pajuryje ir as galiu paveiksluotis. :) Nepavydekite graziai butybei, lipanciai is laivelio (lyg Venera is kriaukles:).Nepavydekime graziai (ne prabangiai) gyvenantiems zmonems.
2 0  Netinkamas komentaras
Pavyduole  87.247.78.150 2013-03-26 16:03:06
Nu kaip grazu, kaip zavu, kad neturtingi menininkai sugeba ir patys pailseti ir draugus suburia. Saunuole, bite, taip ir toliau laikyk.
2 0  Netinkamas komentaras
x  87.247.74.196 2013-03-26 16:03:06
Na, bet nuostabiai zavi ta daili butybe ir leidzia fantastiskas vasaras prie juros...
2 0  Netinkamas komentaras
Kom.melas.  174.31.206.126 2013-03-26 16:03:06
Tamsta tikrai apsirikote.Namas prie juros,apie kuri straipsnis,ya tkrai ne tas apie kuri rasote . Namas kauriame vasaroja Gabija Trutnevite-Bite, buvo pirktas Trutnevu ir ju draugu.Jie daug padirbejo kol pagrazino,pagerino nama ir sutvarke aplinka.Nuo juros puses nei namo nei stogo nesimate.Teko trumpai apsilankyti,tame name,pas savininkus,kadangi ju dukra ir musiske mokinosi vienoje klaseja.Nustebau,kad to namo kiema semia juros bangos,bet nuo tu laiku praejo 25-30m. tad visko gali buti.Bites mamai ir Gabijai nuosirdziausi linkejimai.
2 0  Netinkamas komentaras
atsitiktinumas...  76.110.111.68 2013-03-26 16:03:06
As taip pat zinau ..., ta lusna , kur matosi tikrai ne jos...papuole i kadra atsitiktinai, Bites sodybos per kopas nesimato, tai tikrai nuostabi pereito simtmecio latviu zveju relikvija apsupta pushu... Ir nereikia cia kabinetis is pavydo...
2 0  Netinkamas komentaras
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Sei­mo vi­ce­pir­mi­nin­kas „tvar­kie­tis“ Kęs­tas Koms­kis, krei­pę­sis į pro­ku­ro­rus su pra­šy­mu pe­rim­ti iki­teis­mi­nį ty­ri­mą dėl jo bro­lio nu­šau­to pa­sie­nie­čių šuns, ki­ša­si į ty­ri­mą ir da­ro spau­di­mą [...]
Nau­ja­ja­me Džer­sy­je ket­vir­ta­die­nį ry­ti­nio pi­ko me­tu trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį, žu­vo ma­žiau­sia trys žmo­nės, par­ei­gū­nams pa­tvir­ti­nus, kad su­žeis­tų­jų yra dau­giau negu 100, dau­ge­lio [...]
Ru­si­ja ket­vir­ta­die­nį pra­ne­šė te­be­tę­sian­ti bom­bar­da­vi­mo kam­pa­ni­ją Si­ri­jo­je, ne­pai­sy­da­ma JAV pers­pė­ji­mo, kad Va­šing­to­nas nu­trauks de­ry­bas dėl šio konf­lik­to, jei­gu Mask­va nesustabdys Ale­po puo­li­mo.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Žir­gų lenk­ty­nės Lie­tu­vo­je vis po­pu­lia­rė­ja, o šį spor­tą pa­ma­tę žiū­ro­vai lie­ka su­ža­vė­ti – taip tei­gia lenk­ty­nių Lie­tu­vo­je or­ga­ni­za­to­rė Eve­li­na Kol­bas­nik. Pir­mą sezoną lenk­ty­nes ren­gu­si [...]
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar išvados dėl numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo pakeis Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu?
Taip. Vakarai su Rusija elgsis griežčiau
Ne. Toliau bus vykdoma "dialogo ir kompromiso paieškos" politika
Išvados dar labiau išgąsdins Vakarus. Pozicija Maskvos atžvilgiu taps švelnesnė
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami