TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

L.Mikalausko balsas gyvena pilyje

2009 02 10 0:00
Tauragės pilyje L.Mikalauskas mokėsi dainuoti pas mokytoją R.Eičą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Pats dar neturiu ko kitiems parodyti - nuomoju kuklų butelį Kaune. Kol kas nespėjau turtų susikrauti", - paprastai paaiškino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto studentas, "Auksinio balso" savininkas 23 metų Liudas Mikalauskas.

Dar man teks šiek tiek palaukti, kol turėsiu savo namus. Bet jie būtinai bus kur nors apie Kauną. Su smėlio takeliu namų link ir beržų giraite.

Jaunas atlikėjas kilęs iš Tauragės, tiksliau - iš Norkaičių kaimo, esančio už dviejų kilometrų nuo miesto. Jis jau pradėjo operos dainininko karjerą operos teatre, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas.

Tačiau Liudas tuoj sumoja, kad sako ne visą tiesą. Kai tik turi laisvo nuo studijų, koncertų ir gastrolių laiko (ypač daug jo atėmė televizijos "Triumfo arkos" konkursas), vaikinas savo automobiliu važiuoja pas tėvus į Norkaičius. "Mano tėvų namai labai jaukūs. Čia visada smagu sugrįžti", - priduria jis.

Vaikystės pilis

Ir tai dar ne viskas. Liudas turi vaikystės pilį. Tikrą, pastatytą Tauragėje XIX amžiuje. Toje pilyje L.Mikalauskas, būdamas moksleivis, mokėsi dainuoti pas muzikos mokytoją Romualdą Eičą. Po tris kilometrus vos ne kasdien eidavo pėsčiomis į dainavimo pamokas.

"Tik dabar pradedu suprasti, ką man reiškė ši pilis. Tada ji man buvo kaip antrieji namai. Čia praleisdavau daug laiko. O ir atmosfera - ypatinga. Pastatas didelis, erdvus. Kai su mokytoju uždainuodavome "Kur bakūžė samanota", mūsų balsai sklisdavo po visą pilį, net sienos drebėdavo", - gyvai užsiminė jis.

Tačiau pilyje ir senovėje niekada negyveno jokie didikai, grafai ar kunigaikščiai. Jos paskirtis - kita. Šiame pastate kadaise yra buvusi ir muitinė, ir kalėjimas, ir psichiatrijos ligoninė, kitaip sakant, jis niekada neatliko pilims būdingų funkcijų. Dabar čia įsikūręs Moksleivių kūrybos centras, vaikų biblioteka, "Santakos" muziejus, Fotografijos galerija.

Užsuka pas mokytoją

Liudui taip pat įdomu pasivaikščioti po pilį, prisiminti tas dienas, kai dar nežinojo, koks bus jo kelias į didžiąją sceną. Plačiais laiptais pakylame į antrą aukštą, repeticijų kambarį. Prie sienos stovi pianinas, aplink instrumentą puslankiu sustatytos kėdės. Jo mokytojas serga, guli ligoninėje, tad ir patalpa tuščia. Repeticijų nebūna.

Kai Liudas atvažiuoja į Tauragę, visada užsuka pas savo mokytoją. Vėl abu padainuoja kaip anuomet.

Ši seno pastato dalis suremontuota, įdėti nauji sandarūs langai, šilta. "Kai vaikystėje čia repetuodavau, pro langus vėjai švilpė, buvo niūru ir šalta. Bet mane šildė mokytojo puoselėjama svajonė, kad kada nors tapsiu žinomu dainininku. Jis manimi labai tikėjo", - pasakoja Liudas.

Prisėda prie pianino. Kad įsitikintume, kokia gera akustika, "sušildo" savo balsą padainuodamas gamą. "Ar gerai skamba?" - klausia jis, nors ir taip aišku, kad geresnės akustikos vargu ar surasi visoje Tauragėje.

Tuomet pilies užkaborius drebinęs jaunas balsas galėjo ilgam nutilti. Mokydamasis dvyliktoje klasėje Liudas svarstė, kur stoti studijuoti. Buvo laimėjęs "Dainų dainelės" konkursą. Per atvirų durų dieną apsilankė aukštojoje muzikos mokykloje. Dėstytojas, išklausęs jo dainavimą, atkirto: "Vaike, geriau jau nedainuok. Iš tavęs nebus jokio dainininko."

Tačiau Liudas dainuoja ir yra jau pažįstamas ne tik Lietuvoje. Juo patikėjo žinoma dainininkė ir pedagogė Sabina Martinaitytė bei koncertmeisterė Audronė Eitmanavičiūtė, jį parėmė kauniečiai teisininkai Rasa ir Edmundas Inokaičiai. 2007 metais vaikinas stažavo Didžiojoje Britanijoje, "Royal Welsh College of Music end Drama".

Pasibaigus "Triumfo arkai" tauragiškį pakvietė dainuoti Poznanės operos teatras. O vasario 22 dieną jis koncertuos savo gimtajame mieste, Tauragės kultūros rūmuose. Tauragiškiai turi kuo didžiuotis.

Stovi senas pianinas

Tą penktadienį Liudo ir kitų "Triumfo arkos" dalyvių laukė pasirodymas Plungėje. Dar iš vakaro jis užsuko į Norkaičius aplankyti tėvų.

Kas geriau, jei ne jie, palepins sūnų, pamalonins gardžiais valgiais, pasakys gerą žodį, perspės, kad save saugotų, nepervargtų. Mikalauskai - tikri tauragiškiai, čia abu gimė, užaugo ir savo šeimą sukūrė. Nors apsilankymas tėvų namuose paprastai būna labai trumpas, bet koks šiltas, malonus ir geras!

Sunku įsivaizduoti Liudą ilgai miegantį šiltuose pataluose ir nieko neveikiantį. Jis vikrus, energingas ir vis kur nors lekiantis, net tada, kai niekur nereikia skubėti. Tačiau, kaip ir dera dainininkams, vaikinas saugo savo balsą ir labai anksti stengiasi nesikelti. Juk sakoma, kad operos solistų balsai prabunda daug vėliau.

Tėvų namuose Liudas turi savo kambarį - pirmame aukšte, prie pat svetainės. Tiesa, pradžioje, kai statė namą, sūnui buvo numatytas didesnis kambarys viršuje, bet jis pasirinko šį, daug mažesnį. Jame yra pianinas. Instrumento dangtis atvožtas, natos išskleistos - lyg ką tik būtų repetavęs.

Kai prieš ketverius metus Liudas išvyko mokytis į Kauną, tėvai jam nupirko pianiną. Kad parvažiavęs namo turėtų kur repetuoti. Instrumentas ne naujas, bet dar geras.

Liudas teigia, jog negali pasigirti skambinimo virtuoziškumu. Vaikystėje muzikos mokykloje grojo gitara ir akordeonu. "Akademijoje man labai sunku lygiuotis į kolegas "čiurlioniukus", kurie mokėsi skambinti pianinu. Aš tokių mokslų neišėjau", - sako jis.

Ant sienos kabo raumeningo jaunuolio plakatas. "Gal ir pats nori toks būti?" - lyg tarp kitko užsimenu jaunam dainininkui. Liudas smagiai nusijuokia ir paaiškina, kad plakatą pakabino metais už jį jaunesnė sesuo Vestina, taip pat studijuojanti Kaune, - taip ir kabo.

Scena - kaip namai

Kol Liudo mama ruošia pietus, jis patogiai įsitaiso svetainėje ant sofos. Aplink uodegą vizgina baltas katinas ir tik laukia akimirkos, kada jam irgi bus skirta dėmesio.

"Taip jau susiklostė, kad kelerius metus neturiu savo namų. Net naujame tėvų name nepagyvenau. Kai jau galėjome kraustytis, išvykau studijuoti. Nuomojamo buto nelaikau savu, nors darau viską, kad ta svetima aplinka man būtų jaukesnė ir mielesnė. Tai laikina, nes bet kada galiu būti išprašytas. Bjaurus jausmas! Pirmais metais, kai tik atvažiavau į Kauną ir vos spėjau įsikurti, šeimininkai pasakė, jog parduoda butą, - teko išsikraustyti. Tada nežinojau, kur eiti", - prisimena jaunas dainininkas.

Liudui sunku susitaikyti su mintimi, kad pasirinkęs dainininko kelią negalės ramiai gyventi. Teks nuolat krautis lagaminą ir keliauti tai į konkursus, tai į kitus teatrus kurti naujų vaidmenų, gyventi viešbučiuose.

"Su pavydu žvelgiu į savo kolegas, kurie be jokio vargo leidžiasi į kelionę ir nesuka galvos, kur gyvens. Man tai - tikras košmaras. Be namų jaučiuosi kaip pamestinukas. Bandau save nugalėti. Juk jau esu pakeliui į didžiąją sceną, o ji išranki, ne visi joje išsitenka. Scena man - kaip namai, kuriuose jaučiuosi saugus ir ramus. Kol kas tai patys brangiausi mano namai. Esu praktikuojantis krikščionis. Religija man labai svarbi. Tiesiog lengviau būna, kai žinau, kad esu ne vienas, kad ir scenoje kažkas yra uždėjęs ranką ant peties, palaiko, skatina gerai pasirodyti. Kaip man pavyksta prisijaukinti sceną, žiūrovai mato", - kalba jaunas dainininkas.

Su ašaromis išėjo

Liudas užaugo kitame name, pačioje Tauragėje. Vaikystės prisiminimai jam tokie pat brangūs, kaip ir prasidėjęs kitoks gyvenimas scenoje.

"Atrodė, niekada ir niekur nesikelsime iš senų namų. Ta vieta man kelia nostalgiją prabėgusiam nerūpestingam laikui. Mes gyvenome pirmame aukšte, o antrame - mamos teta su vyru. Jie buvo pensininkai, mane ir seserį augino kaip savo anūkus. Beje, abiejų jau nebėra, bet kaip kaleidoskope kaskart išnyra nuotrupos su gražiausiais prisiminimais apie juos.

Kokie jaukūs buvo tie namai, kaip gera ten buvo būti! Iki šiol tokių namų neturiu. Prisimenu, kai kraustėmės į Norkaičius, labai nenorėjau palikti tos vietos, vos ne su ašaromis išėjau", - pasakoja "Auksinio balso" savininkas.

Oš beržų giraitė

Kodėl reikėjo keltis į Norkaičius iš namų, kuriuose buvo taip gera visai šeimai? "Šioje vietoje stovėjo mano senelių iš tėvo pusės sena troba. Tėvas nenorėjo prarasti sodybos, kai likusi viena močiutė sunkiai susirgo. Kitos išeities nebuvo. Turėjome šią žemę išsaugoti ir toje vietoje naują namą statyti", - svariai dėsto Liudas.

Kaip tikras šeimininkas papasakoja, kad ne viskas buvo nugriauta. Kieme išliko šimto metų senumo medinis koplytstulpis su rūpintojėliu. Senelių palikimas - sena klėtis, šulinys su svirtimi.

Norkaičių kaime Liudo seneliai buvo pirmi naujakuriai, turėjo gana daug žemės. "Mano tėvas labai nagingas. Jis beveik pats pastatė šį namą. Padėjau jam tik pamatus išlieti", - lyg tarp kitko užsimena jaunuolis.

Vyresnysis Mikalauskas klauso sūnaus ir neiškentęs sako: "Liudai, ar pameni, kaip tuos pamatus iš naujo liejome? Tu nepabijojai sunkaus darbo ir pritarei man, kad namas bus gražesnis su didesniais apvaliais langais."

Tėvas sugalvojo vieną gudrybę, kaip dažniau prisivilioti į namus sūnų ir dukrą. Žinodamas Liudo silpnybę beržams, pasodino jauną sodinuką kitoje namo pusėje, prie tvoros. O dukrai įrengė sūpuokles. "Mano išmonė pasitvirtino. Vaikai mūsų neužmiršo", - džiaugiasi tauragiškis.

Kokį namą statys pats Liudas? Jis maloniai nusišypso ir iškart atsako: "Žinoma, man dar teks šiek tiek palaukti, kol galėsiu turėti savo namus. Bet jie būtinai bus kur nors aplink Kauną - man patinka šis miestas, vaidinu Kauno muzikiniame teatre. Bus ir smėlio takelis namo link, šalia oš beržų giraitė."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"