TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Laisvės pojūtis su keramikos laiveliu ir rojaus obelimi

2012 07 03 8:15

Keramikas Darius Barčas diplominį darbą - keraminį laivą - pastatė prie savo namo Kauno Žaliakalnyje durų. Jis ten stovėjo ir niekam neužkliuvo, kol senam namui pribrendo pokyčių laikas.

Simbolinis laivas su fantastinėmis burėmis buvo tvirtai "prisišvartavęs" ant žemės ir puošė mažą gatvelę, kurioje dar buvo likę senų laikų pėdsakų - aptriušę mediniai pastatai, prie jų sukastos daržų lysvės, prigludę įlinkusiais stogais sandėliukai. Meniškas originalus laivas pūpsojo tarp susodintų dekoratyvinių augalų beveik septynerius metus ir niekam neužkliuvo.

Kol kartą ant šio puošnaus dekoratyvinio keramikos dirbinio užgriuvo pro šalį einantis ir vos ant kojų besilaikantis vyriškis. Keraminis laivas įskilo, bet visiškai nesudužo.

Visus tuos metus šis simbolinis laivas, traukęs praeivių žvilgsnius, tarsi atspindėjo tarpukario architektūros namo atsinaujinusią dvasią - ryškią ir gaivią, kur puikiai derėjo sena ir nauja. Ramioje Žaliakalnio gatvelėje buvo justi gaivesni nūdienos pokyčiai. Šalia esantys kaimynų namai taip pat atsinaujino.

Anyta pritarė permainoms

Seno namo permainų sumanytoja - D.Barčo žmona, keramikė ir architektė Kristina Ancutaitė. Šeima atsikėlė gyventi į Žaliakalnį, kai dar nebuvo gimusi jų dukrelė Marija. Kartu su jauna pora - ir Dariaus mama, našlė Nijolė Barčienė. Keramiko tėvas buvo žinomas Kauno dramos teatro aktorius Antanas Barčas.

Tarpukario namas matė gerus ir blogus laikus, keitėsi šeimininkai, jų buvo gan daug. Tad suprantama, pastato nebuvo kam tvarkyti. Medinis dviejų aukštų namas buvo labai nuniokotas, beveik griuvena.

Pasak Kristinos, kai apžiūrinėdama pastatą pakilo laiptais į antrą aukštą ir išėjo pasižvalgyti į balkonėlį, jai nekilo jokių abejonių, jog šeimai rado tai, ko reikia. Namas stovi prie pat kalno šlaito, iš viršaus matyti miesto centras, kitoje gatvės pusėje įsikūręs vienuolynas.

"Manęs nė kiek nebaugino, kad namas senas ir apleistas, kad mums teks iš esmės remontuoti tą jo pusę, kurioje gyvensime. Tokį darbą abu su vyru mokame atlikti. Mūsų pasirinkimą lėmė tobulas aplinkos vaizdas ir tai, jog turėsime nedidelį žemės sklypą. Tiesiog mačiau vaizdą, kokie bus mūsų namai", - sakė architektė K.Ancutaitė.

Dabar, žvilgtelėjusi septynerius metus atgal, Kristina užsiminė, kad ji labai norėjo ištrūkti iš miesto centro. Ten su vyru ji gyveno pas jo tėvus.

"Ką tuo metu pamanė anyta, kai pamatė seną griuveną, iki šiol jos nepaklausiau. Tačiau ji pasitikėjo manimi ir savo sūnumi - žinojo: jei ką darome, tai darome gerai. Be jokių abejonių pritarė permainoms. Sutiko keisti savo gyvenamąją vietą - į jaukesnę, ramesnę ir patogesnę", - prisiminė architektė.

Koridoriumi dalijasi su kaimynais

K.Ancutaitė šypsojosi sakydama, kad suskilęs keraminis laivas prie durų - tarsi ženklas, jog namui vėl pribrendo pokyčių laikas. Architektė svarsto, kaip padidinti būsto erdvę. Jų duktė ūgtelėjo, mergaitei reikia atskiro kambario, o jai - darbo kambario.

Jaunai šeimai priklauso tik pusė medinio namo, kita dalis - kaimynų. Pirmame aukšte tradiciškai yra svetainė ir virtuvė. Vietos ne per daug, bet jauku ir skoninga. Viena siena - ryškiai raudonos spalvos.

Šioje zonoje, vos tik patekus į prieškambarį, yra vonios kambarys. Kodėl šioje vietoje yra vonia, apie tai šiek tiek vėliau.

Darius ir Kristina dalijasi bendru koridoriumi ir laiptais su kaimynais. Antrame aukšte yra miegamieji, pereinamoje zonoje - darbo kambarys.

Po vienu stogu gyvenančios dvi šeimos gerai sutaria, kartu tvarko bendras patalpas. Kilimais išklota švari laiptinė tarsi bylojo, kad kaimynai yra tvarkingi ir rūpestingai prižiūri namą ir kiemą. Natūrali šviesa sklido pro koridoriaus gale esančias stiklines duris, kurios veda į jaukų kiemą.

"Šiek tiek nepatogu, kai einame miegoti į antrą aukštą. Svetainės duris dėl visa ko užrakiname. Kol kas nėra galimybės visiškai atsitverti nuo kaimynų. Jei pirmame aukšte būtų laiptai tiesiai į viršų, prarastume daug ploto. Viršuje yra dar neįrengta mansarda. Suskilęs laivas tarsi bakstelėjo, jog reikia kažką daryti, kad būtų daugiau vietos", - svarstė K.Ancutaitė.

Išsaugojo šventą paveikslą

Kieme dar viena zona - egiptietiškais motyvais įrengta pavėsinė. Kol Kristina virtuvėje kaitė kavą, įsišnekėjome apie kūrybą. Kauno galerijoje "Aukso pjūvis" ji surengė keramikos parodą "Iš šventųjų gyvenimo".

Pajuokavau, jog virtuvėje lyg ir ne vieta mūzoms prakalbinti, bet į tai žinoma keramikė šypsodamasi pasakė, kad tai jai netrukdo kalbėtis. Kristinai patinka šeimininkauti, bet pastaruoju metu tam neturi laiko.

Keramikė dėliodama kavos puodelius ant stalo pasakojo, kad iki šiol jai labai patinka dirbti su porcelianu. Tai galima pamatyti parodoje. Sukurti darbai atlikti mišria technika - grafinio piešinio atspaudai ant drobės ir porceliano ažūrai padėjo sukurti paslapties nuotaiką pasakojant apie šventųjų gyvenimą. Piešiniai ant porceliano ar figūrinės kompozicijos pateikiami kaip senos istorijos, bet jos tokios trapios ir daug kartų perskaitytos.

Keramikė K.Ancutaitė kaskart jautriai prisiliečia prie nelengvos religijos temos. Kūryboje jai svarbu ne pateikti savo požiūrį į tikėjimą ir Dievo sampratą, bet daug svarbiau mene perteikti nematerialios ir sudvasintos aplinkos reginį.

Kristinos namuose ne tiek ir daug šventų relikvijų. Menininkė jų paprasčiausiai nerodo, bet jos yra. Keramikė išsaugojo savo močiutės palikimą - Švč. Marijos paveikslą.

Tarp keramikos ir architektūros

Talentingos keramikės gyvenime gan daug netikėtumų. Tokie dalykai ją lydi nuo pat vaikystės. Kristinos tėvai yra mokslo žmonės. Dukters posūkis į meną jiems buvo didelė staigmena. Tokiam jos žingsniui tėvai nepritarė, sakydami, kad iš meno bus sunku pragyventi. Tačiau Kristina buvo užsispyrusi ir siekė savo tikslo. Ji baigė dar ir keramikos magistrantūros mokslus. Tada pasirinko architektūros studijas. Kaip jai pavyksta suderinti dvi skirtingas veiklos sritis? Be to, dar visose srityse būti matomai ir pastebimai?

K.Ancutaitė sako, kad tokį gyvenimo būdą lėmė jos charakteris. Menininkė tarsi neišsiteko keramikos dirbtuvėje. Jai norėjosi didesnės veiklos ir bendrauti su žmonėmis. "Kai noriu pabūti viena, užsidarau dirbtuvėje ir kuriu. Kai tas laikas prailgsta, kimbu į architektūrą. Manęs nė kiek netrikdo ir nevaržo, jog turiu save dalyti į dvi sritis. Abi veiklos yra įdomios ir skirtingos, tačiau viena kitą papildo", - aiškino jaukių namų šeimininkė.

Tarp įgyvendintų visuomeninės paskirties projektų - viešbutis "Magnus Hotel" Kaune. Devynių aukštų buvusiame spaustuvės administraciniame pastate pagal architektės K.Ancutaitės projektą įrengti 82 kambariai, 7 iš jų - liukso klasės, du kambariai pritaikyti neįgaliesiems, konferencijų salė, du barai-restoranai.

Šviesa - pro stiklo blokelius

Karštą vasarą gyvenimas persikelia į vidinį kiemą. Dengta pavėsinė su čiurlenančiu vandens šaltinėliu ir keramikos puošybos elementais (visi darbai - Dariaus) primena Egipto faraonų laikus. Sienų spalva - lyg dykumos smėlis. Čia stovi staliukas ir foteliai.

Prie pat namo dar įrengta pakyla su turėklais. Vasaros dienomis tai tarsi valgomasis. Visa šeima pusryčiauja prie didelio apvalaus stalo. Čia pat - miniatiūrinis alpinariumas.

Šį kartą pasirinkome pavėsinę - kvapnios kavos puodeliais nešini einame pabendrauti į egiptietišką zoną. Pasak Kristinos, dabartinis būstas iš dalies atitinka visus šeimos poreikius, išskyrus kai kuriuos dalykus. Architektė brandino dvi svajones - norėjo turėti didelę virtuvę ir vonios kambarį su langu.

"Man patinka didelė virtuvė ir jokiu būdu nenorėčiau sujungti jos bendra erdve su svetaine. Dabartiniame name nebuvo galimybės įrengti tokios virtuvės. Kai gaminu ar šluostau indus, visada atsisuku į langą, kad matyčiau žydinčius augalus kieme. Prie lango ketinu pastatyti nedidelę atramą - vietos yra. Nereikės sukinėtis į gamtą", - šypsojosi jauna moteris.

Vonios kambarys lyg ir atitinka architektės svajonę. Bet jame nėra lango. Mat ši erdvė yra vos ne būsto centre, vis dėlto viduje šviečia lyg pro langą. Tai ne optinė apgaulė. Šviesa sklinda pro skaidrius spalvotus stiklo blokelius, kurie šiais laikais buvo tarsi nurašyti kaip seniena.

Stiklo blokeliai buvo tai, ko reikėjo architektei. Ji taip moderniai juos pritaikė, jog daugelis net nepastebi, kad tai jų matyti blokeliai. Pati vonia - aukso spalvos, lyg faraono rūmuose. Tai viena mėgstamiausių architektės spalvų. Tas pats motyvas pasikartoja lauko pavėsinėje.

Tarp rožių ir vijoklių

Architektei patinka rožės ir vijoklinės gėlės. Kiekvienas kampelis - žydinčiais augalais apsodintas. Vijoklinių gėlių - net kelios rūšys. Žiedai mirga nuo spalvų.

Prie mūsų prisėdo N.Barčienė. Anksčiau, kai buvo gyvas vyras aktorius A.Barčas ir su šeima gyveno centre, visas moters gyvenimas sukosi apie teatrą. Tokios pat įdomios moters dienos ir dabar - namai pilni jos dainų. Pavėsinėje susirenka Nijolės bendraamžės, su kuriomis dainuoja ansamblyje ir kartu lanko Trečiojo amžiaus universitetą.

Moteris pasidžiaugė, kad anuo metu neapsiriko sutikusi su sūnaus šeima keltis gyventi į Žaliakalnį. Dabar turi gražius namus jaukiame gamtos kampelyje. Vaikų dėka ši vieta tapo išskirtinė beveik visoje gatvelėje.

Patikėjo prekiaujančia moterimi

Vos tik įžengėme į šiuos namus, iš karto garsiai prasitariau, jog tai nuostabus rojaus kampelis. Nuojauta neapgavo - Kristina šypsodamasi patvirtino, kad jų kieme pačiame centre kaip tik ir auga rojaus medelis. Jo vaisiai yra raudoni obuoliukai.

Kodėl pasodino būtent rojaus medelį, kurį retai kada pamatysi?

Obels istorija gan įdomi. Kristinai patinka raudona spalva. Svetainės siena visus tuos septynerius metus, tiek laiko čia jie gyvena, irgi raudonos spalvos. Poros miegamajame taip pat dominuoja raudona spalva.

"Kieme norėjome pasodinti rojaus obelį su raudonais obuoliukais. Tačiau ne taip lengva buvo tokį medelį nusipirkti turguje. Niekas iš prekiaujančiųjų, kiek klausinėjome, tokio neturėjo. Atsitiktinai apie mūsų paiešką išgirdo viena moteris ir tvirtino, jog turi tokį medelį. Prekeive patikėjau, nors kol obelis nedavė vaisių, vis abejojau. Ką gali žinoti, ko tik žmogus nepasako, kad parduotų savo prekę. Vis dėlto rojaus medelio vaisiai buvo raudoni", - pasidžiaugė Kristina.

Rojaus obelis su raudonais obuoliukais gatvelėje auga tik K.Ancutaitės ir D.Barčo kieme. Tie obuoliukai tarsi simbolizuoja, jog pačių šeimininkų darnus gyvenimas yra tarsi rojaus kampelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"