TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Lobio gatvėje - kiti laiko ženklai

2010 02 02 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Name, esančiame Vilniaus pakraštyje, Jeruzalėje, laikas nesugrąžins darnaus ir judraus gyvenimo, koks buvo prieš ketverius metus. Lobio gatvėje keistos architektūros pastatas, įsispraudęs tarp naujai iškilusių namų, paženklintas skaudžiais likimo ženklais, sukrėtusiais daugelį Lietuvoje.

Tragiška žinia į šiuos namus atėjo 2006 metų rugpjūčio 23 dienos rytą. Breste neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Lietuvos Vyriausybės ministras patarėjas Gardine, diplomatas Vytautas Pociūnas. Byla dėl šios žūties Liudvikos Pociūnienės prašymu atnaujinta jau trečią kartą.

Pagyvėjimas vakare.

"Na taip, susirenka visi - kas iš pamokų, kas iš darbo, - sako L.Pociūnienė. - Dažnai grįžtu paskutinė. Vaikai supratingai iškrausto pirkinius ir leidžia man pailsinti kojas. Kas nors paruošia nesudėtingą vakarienę. Dabar, kai už lango tikra žiema, parsinešam iš malkinės glėbelį malkų ir vakarojam prie židinio. Kartais atrodo, kad ta nelaimė - tik blogas sapnas, kad Vytas tiesiog išvykęs kažkur toli... Jeigu kalbamės apie tai - tai tik labai dalykiškai: kas naujo byloje, ką kuris dar turime padaryti, kas ten buvo rašyta spaudoj. Skaudžiausių išgyvenimų stengiamės neliesti."

Apginti vaikus nuo šmeižto

Pasak L.Pociūnienės, pirmaisiais metais vyro žūties tyrimas vyko taip, kad galima buvo prarasti bet kokią viltį sužinoti teisybę. "Įpratau į teismus vaikščioti kaip į darbą, - sako moteris. - Laimei, sulaukiau ir kvalifikuotos pagalbos - kažin ar būtų pavykę vėl atnaujinti bylą, jei ne advokatas Jonas Butkus, sugebėjęs įžvelgti ir sugretinti byloje užfiksuotus faktus, prieštaraujančius atkakliai peršamai nelaimingo atsitikimo versijai. Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie naujas byloje atliktas apklausas iš esmės reiškia, kad ir nužudymo versija jau nebeatmetama taip, kaip iki šiol - toks posūkis teikia vilčių, bet koks jis pavėluotas."

Kaip ir daugeliui netektį pergyvenusių žmonių, šiai šeimai, Pociūnų vaikams turbūt labiausiai norėtųsi, kad jų tėvas pagaliau galėtų ilsėtis ramybėje - bet tai atrodo neįmanoma, kol tie darbai, kuriems jis atidavė gyvenimą, užmesti, tarsi niekam nereikalingi, perspėjimai apie grėsmes kartais tiesiog bandomi užmiršti, o jis pats - taip ir neapgintas nuo šmeižto, nors ir apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais.

"Kai per Vėlines jau trečiąkart susirinkom Jeruzalės kalnelyje, bandžiau paaiškinti trečius metus einančiam anūkėliui, mažajam Vytukui, kad čia palaidotas senelis Vytautas, kuris buvo didvyris. Vaikas žiūrėjo išpūtęs akis į žvakučių jūrą apačioje - gal dar mažas suprasti... O aš tūkstantąjį kartą klausiau savęs, ar galėjau ką nors padaryti, kad apsaugočiau tą žmogų, kad ir kaip tie mūsų santykiai susiklostė, - ir gal viskas būtų buvę kitaip, gal jis pats dabar imtų ant rankų anūkus ir džiaugtųsi jais, kaip kadaise džiaugėsi savo vaikais", - sako Liudvika.

"Kaip kokia gruzinų giminė"

Dabar aplink tą kiemą Jeruzalėje gyvena trys kartos - nors ir ne visai po vienu stogu. Vyresnieji - Liudvikos tėvai, skulptorius Vladas Vildžiūnas ir grafikė Marija Ladigaitė, brolis Kunotas su šeima ir greta - Liudvika su vaikais.

O vaikai jau beveik visi suaugę. Kazimieras ir Karolis - baigę informatikos magistrantūrą, Karolis - jau pats dviejų berniukų - Vytuko ir Taduko - tėvelis. Geras, bet griežtas tėtis - turėjo kuo sekti. Jaunoji šeima gyvena netoliese - Riešėje.

Vyresnioji dukra Barbora abejoja pasirinkta landšafto dizainerės specialybe, užtat lepina visą šeimą naminiais skanėstais, kai tik randa laisvą valandėlę. O mažoji - šešiolikmetė Severina nori būti gydytoja ir mamai, kuri bando perspėti, jog tai sunki ir didelio pašaukimo reikalaujanti specialybė, atsako, kad net nebandytų atkalbėti - tik dar labiau užsispirsianti. Ji yra ir naujo namų gyventojo - šuniuko Ari šeimininkė. Abi tetos nepasidalija mažųjų sūnėnų, tad Liudvikai močiutės pareigos tenka ne taip jau dažnai.

Ji daug dirba. "Žinau, kad taip negerai. Ir mama dažnai sako - bent sekmadienį nedirbkit, kitaip - nesiseks. Iš tikrųjų stengiuosi sekmadieniais daugiau pabūti su saviškiais, ne visada pavyksta..."

Visi mėgsta susirinkti sekmadienio pietų ar per šventes. Dvyniai svajoja kada nors su šeimomis įsikurti greta - sklype šalia tėvų namų.

"Kaip kokia gruzinų giminė", - juokiasi Liudvika, bet čia pat priduria, kad mamai iš tiesų labai gera, kai vaikai gražiai sutaria, kai pasiruošę vienas kitam padėti, ir tikrai skaudėtų, jei kiltų nesutarimų.

"Kažkoks dėdė Kamiu"

"Mano tėvų namuose visada buvo gyva ir judru. Tais laikais Jeruzalė buvo beveik Vilniaus pakraštys. Jei kas nors atvažiuodavo į svečius, tai tie žmonės ilgėliau užsibūdavo. Suaugusiųjų pokalbiai užtrukdavo iki vėlumos. Būdama vos trejų metukų, įsitaisydavau po stalu ir žaisdavau. Tėvai įsijautę į diskusijas užmiršdavo mane. Kartais taip ir užmigdavau, nugirsdama apie kažkokį vis minimą dėdę Kamiu ir dar neaiškesnį dalyką egzistencializmą. Tik daug vėliau man tapo aiški tų žodžių prasmė. Bet turėjo prabėgti nemažai laiko", - šypteli Liudvika, taip netikėtai sugrįžusi į savo vaikystę.

Liudvika vėl nukrypo į senus laikus, kai gimtoji gatvelė Jeruzalėje labiau priminė žaliuojantį kaimą, o kaimynai laikė kiaulių ir vištų. Žiemą pas tėvus susirinkdavo draugai su slidėmis. O paskui jau ji pati su savo ir kaimynų vaikais pamėgo šitą žiemos malonumą - tada galima būdavo prisisegti slides tiesiog prie namų slenksčio ir leistis į žygį po apylinkių kalvas ir pušynus. "Dabar jau aplinka labai pasikeitusi - aplinkkeliai ir aukštos tvoros pastoja kelią, - sako ji. Vis dėlto, tas erdvus kiemas liko, ir jame vėl pilna vaikų, ateina jau jų draugai, kai kurie su savo mažyliais, ir senieji bičiuliai, kurie čia būtinai atsilanko per gimtadienius, be jokių specialių kvietimų", - pasakojo našlė.

Neteko išvažiuoti į Angliją

Nors už lango gili žiema ir pats metas slidinėti, bet apie smagias žiemos pramogas Liudvika dabar net negali pagalvoti. Iš buvusios bedarbės ji vėl tapo laidos autore ir vedėja. Praėjusiais metais LRT buvo nusprendusi atsisakyti jau dešimtą sezoną skaičiuojančios L.Pociūnienės ir Petro Savickio laidos "Laiko ženklai".

- Kodėl vėl sugrįžote prie pasirinktos laidos ir dar giliau lendate - bandote atkasti slaptuosius (yra ir tokie!) kultūros archyvo klodus?

- Turiu pripažinti, LRT sprendimas mane nustebino, juo labiau kad po ankstesnio, labai neblogų atsiliepimų sulaukusio ciklo "Čiurlionio kodas" projektas gavo ir Kultūros ministerijos paramą. Apie motyvus galiu tik spėlioti - gal ką nors nugąsdino ir naujojo ciklo pavadinimas "Slaptieji kultūros archyvai" - juk dabartinės LRT vadovybės politinė orientacija - jokia paslaptis.

Galiu tik džiaugtis, kad viskas taip susiklostė - kad nereikia važiuoti uždarbiauti kur nors į Angliją, kad galiu dirbti ir mokėti mokesčius savame krašte bei tikėtis, kad tie mokesčiai bus išleisti su protu, o svarbiausia - toliau dirbti Lietuvos žiūrovams.

Sunku dviem žodžiais nusakyti dabartinę laidą, nes bus ten ir kultūrinio gyvenimo užkulisių, ir intrigų, kurios paprastai nutylimos oficialiose monografijose. Galiausiai laikas pakalbėti ir apie sovietinio režimo nusikaltimus kultūrai.

- Kodėl jums svarbi istorija?

- Mūsų šeimoje ši tema buvo neatskiriama nuo pat vaikystės. Mano senelis Kazimieras Ladiga buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės jauniausias generolas. Vėliau tą istoriją teko savomis rankomis pačiupinėti. Daug kas juokais man užsimena, kad gyvenu senais praeities laikais. Istorija jau kuriama šiandien ir jos negalime užmiršti. Gyvenimas susideda ne vien tik iš buities dalykų. Yra kažkas daugiau. O atsitiko dar taip, jog man pasakė: jei nedarysiu istorinės laidos, tai kito darbo negausiu. Pagalvojau: pabandysiu sudėvėti tas geležines kurpaites (juokiasi - red.). Iš pradžių savo laidose bandžiau vytis istorinius įvykius. Be to, man rūpėjo užpildyti savo istorijos žinių spragas, o kartu tikėjausi, kad padėsiu ir kitiems tai padaryti.

- Vadinasi, tas geležines kurpaites iki šiol bandote sudėvėti?

- Tas darbas man patiko ir į jį pasinėriau visa galva. Tačiau dėl to šiek tiek nukentėjo mano šeima. Manęs namuose beveik nebūdavo. Vyras Vytautas buvo toks pat kaip ir aš. Abu daug dirbome. Matyt, per tuyos darbus praleidome kažką svarbaus.

- Ar jums nekilo minčių sukurti dokumentinį filmą apie savo vyrą Vytautą Pociūną?

- Iš tikrųjų tokia mintis kilo ne man vienai. Tačiau kol kas ta idėja sunkiai susidėlioja. Gal kada nors prie šios temos priartėsiu. Dabar dar sunku tai daryti. Nuolat vis sugrįžtu į tą baisią akimirką.

Nebuvo kur lovos pastatyti

- Kokios vertybės buvo puoselėjamos jūsų namuose?

- Kiek pamenu, mano tėvai vertino vaikų ambicingas jaunatviškas užgaidas, nors ne visada buvome tokie geručiai. Šeimoje buvo gerbiamas asmens privatumas ir visada atsižvelgiama į tai, ko jaunas žmogus siekia gyvenime. Tas pačias vertybes stengiausi ugdyti ir savo vaikams.

Sovietmečiu šiame name turėjome labai mažą butuką. O šeima gausėjo. Vienu metu gyvenome gan ankštai - devyni žmonės 24 kvadratinių metrų plote - mano tėvai, du broliai ir aš su gausia šeima - vyras Vytautas ir mūsų trys vaikai. Vėliau mums gimė dar viena dukrelė.

- Ar buvo kur lovas pastatyti?

- Visaip buvo, bet gyvenome darniai ir santarvėje. Paskui tėvui Dailininkų sąjunga skyrė keturių kambarių butą daugiabutyje. Tačiau tada pareiškiau, kad niekur iš Jeruzalės nesikelsiu su savo šeima. Man patiko gyventi ne mieste - aplink graži gamta, turėjome savo kiemą. Jokio vargo auginti mažus vaikus. Jie žaidė prie namų, o aš tuo metu spausdinau rašomąja mašinėle - verčiau knygas iš anglų kalbos. Viskas gerai susiklostė. Vietoj keturių kambarių mums pasiūlė du butus po du kambarius. Tame pačiame name gyvenančios dvi šeimos sutiko į juos išsikelti. Taip mano tėvams atiteko kita apleista šio namo dalis, taip pat be patogumų ir su lauko tualetu.

- Tada vietos pakako?

- Mūsų didelė šeima nesutilpo po vieno namo stogu. Mes su Vytautu pasistatėme priestatą. Jame ir gyvename. Dar viena įdomi detalė. Tuo metu priestato sienoms išmūryti užteko vieno mano straipsnio honoraro.

- Tais laikais buvo tokie solidūs honorarai?

- Tas straipsnis apie Lietuvos meną buvo išspausdintas britų enciklopedijoje ir jį parašyti man pasiūlė tuometinis Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozas Tumelis. Žinoma, labai apsidžiaugiau gavusi neblogą atlygį už savo darbą, ypač tuo metu, kai statėme priestatą. To straipsnio apimtis buvo maždaug penki mašinraščio puslapiai.

Kas nutinka beplanuojant ateitį

L.Pociūnienės paklausiau, kaip pavyksta ištverti pačias sunkiausias situacijas, ji šyptelėjo ir pasakė: "Žinote, šiemet per Naujuosius metus bandėme padaryti laimės šulinį - pridėti į jį meduoliukų su rašteliais - visokiais palinkėjimais ir šiaip išmintingais pasakymais. Vertėme įvairias knygas, interneto puslapius, ieškojome tų išminties perlų.

Tuo metu buvome labai susidomėję tokio labai įdomaus graikų kilmės amerikiečių kino režisieriaus Johno Cassavetes idėjomis, kurios surinktos į savotišką konspektą, pavadintą "Menininko kelias". Ten yra vienas pasakymas, kuris skamba taip: "Gyvenimas yra tai, kas nutinka beplanuojant ateitį." Tiesiog nieko nei pridėsi, nei atimsi... Manau, kad tas, kas išsitraukė tokį raštelį iš laimės šulinio, šiemet bus daug laimingesnis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"