Lobio gatvėje - kiti laiko ženklai

Nijolė STORYK 2010-02-02 00:00
Nijolė STORYK 2010-02-02 00:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"
Na­me, esan­čia­me Vil­niaus pa­kraš­ty­je, Je­ru­za­lė­je, lai­kas ne­sug­rą­žins dar­naus ir jud­raus gy­ve­ni­mo, koks bu­vo prieš ket­ve­rius me­tus. Lo­bio gat­vė­je keis­tos ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tas, įsisp­rau­dęs tarp nau­jai iš­ki­lu­sių na­mų, pa­ženk­lin­tas skau­džiais li­ki­mo ženk­lais, su­krė­tu­siais dau­ge­lį Lie­tu­vo­je.

Tragiška žinia į šiuos namus atėjo 2006 metų rugpjūčio 23 dienos rytą. Breste neaiškiomis aplinkybėmis žuvo Lietuvos Vyriausybės ministras patarėjas Gardine, diplomatas Vytautas Pociūnas. Byla dėl šios žūties Liudvikos Pociūnienės prašymu atnaujinta jau trečią kartą.

Pagyvėjimas vakare.

"Na taip, susirenka visi - kas iš pamokų, kas iš darbo, - sako L.Pociūnienė. - Dažnai grįžtu paskutinė. Vaikai supratingai iškrausto pirkinius ir leidžia man pailsinti kojas. Kas nors paruošia nesudėtingą vakarienę. Dabar, kai už lango tikra žiema, parsinešam iš malkinės glėbelį malkų ir vakarojam prie židinio. Kartais atrodo, kad ta nelaimė - tik blogas sapnas, kad Vytas tiesiog išvykęs kažkur toli... Jeigu kalbamės apie tai - tai tik labai dalykiškai: kas naujo byloje, ką kuris dar turime padaryti, kas ten buvo rašyta spaudoj. Skaudžiausių išgyvenimų stengiamės neliesti."

Apginti vaikus nuo šmeižto

Pasak L.Pociūnienės, pirmaisiais metais vyro žūties tyrimas vyko taip, kad galima buvo prarasti bet kokią viltį sužinoti teisybę. "Įpratau į teismus vaikščioti kaip į darbą, - sako moteris. - Laimei, sulaukiau ir kvalifikuotos pagalbos - kažin ar būtų pavykę vėl atnaujinti bylą, jei ne advokatas Jonas Butkus, sugebėjęs įžvelgti ir sugretinti byloje užfiksuotus faktus, prieštaraujančius atkakliai peršamai nelaimingo atsitikimo versijai. Pastaraisiais mėnesiais žiniasklaidoje pasirodę pranešimai apie naujas byloje atliktas apklausas iš esmės reiškia, kad ir nužudymo versija jau nebeatmetama taip, kaip iki šiol - toks posūkis teikia vilčių, bet koks jis pavėluotas."

Kaip ir daugeliui netektį pergyvenusių žmonių, šiai šeimai, Pociūnų vaikams turbūt labiausiai norėtųsi, kad jų tėvas pagaliau galėtų ilsėtis ramybėje - bet tai atrodo neįmanoma, kol tie darbai, kuriems jis atidavė gyvenimą, užmesti, tarsi niekam nereikalingi, perspėjimai apie grėsmes kartais tiesiog bandomi užmiršti, o jis pats - taip ir neapgintas nuo šmeižto, nors ir apdovanotas aukščiausiais valstybės apdovanojimais.

"Kai per Vėlines jau trečiąkart susirinkom Jeruzalės kalnelyje, bandžiau paaiškinti trečius metus einančiam anūkėliui, mažajam Vytukui, kad čia palaidotas senelis Vytautas, kuris buvo didvyris. Vaikas žiūrėjo išpūtęs akis į žvakučių jūrą apačioje - gal dar mažas suprasti... O aš tūkstantąjį kartą klausiau savęs, ar galėjau ką nors padaryti, kad apsaugočiau tą žmogų, kad ir kaip tie mūsų santykiai susiklostė, - ir gal viskas būtų buvę kitaip, gal jis pats dabar imtų ant rankų anūkus ir džiaugtųsi jais, kaip kadaise džiaugėsi savo vaikais", - sako Liudvika.

"Kaip kokia gruzinų giminė"

Dabar aplink tą kiemą Jeruzalėje gyvena trys kartos - nors ir ne visai po vienu stogu. Vyresnieji - Liudvikos tėvai, skulptorius Vladas Vildžiūnas ir grafikė Marija Ladigaitė, brolis Kunotas su šeima ir greta - Liudvika su vaikais.

O vaikai jau beveik visi suaugę. Kazimieras ir Karolis - baigę informatikos magistrantūrą, Karolis - jau pats dviejų berniukų - Vytuko ir Taduko - tėvelis. Geras, bet griežtas tėtis - turėjo kuo sekti. Jaunoji šeima gyvena netoliese - Riešėje.

Vyresnioji dukra Barbora abejoja pasirinkta landšafto dizainerės specialybe, užtat lepina visą šeimą naminiais skanėstais, kai tik randa laisvą valandėlę. O mažoji - šešiolikmetė Severina nori būti gydytoja ir mamai, kuri bando perspėti, jog tai sunki ir didelio pašaukimo reikalaujanti specialybė, atsako, kad net nebandytų atkalbėti - tik dar labiau užsispirsianti. Ji yra ir naujo namų gyventojo - šuniuko Ari šeimininkė. Abi tetos nepasidalija mažųjų sūnėnų, tad Liudvikai močiutės pareigos tenka ne taip jau dažnai.

Ji daug dirba. "Žinau, kad taip negerai. Ir mama dažnai sako - bent sekmadienį nedirbkit, kitaip - nesiseks. Iš tikrųjų stengiuosi sekmadieniais daugiau pabūti su saviškiais, ne visada pavyksta..."

Visi mėgsta susirinkti sekmadienio pietų ar per šventes. Dvyniai svajoja kada nors su šeimomis įsikurti greta - sklype šalia tėvų namų.

"Kaip kokia gruzinų giminė", - juokiasi Liudvika, bet čia pat priduria, kad mamai iš tiesų labai gera, kai vaikai gražiai sutaria, kai pasiruošę vienas kitam padėti, ir tikrai skaudėtų, jei kiltų nesutarimų.

"Kažkoks dėdė Kamiu"

"Mano tėvų namuose visada buvo gyva ir judru. Tais laikais Jeruzalė buvo beveik Vilniaus pakraštys. Jei kas nors atvažiuodavo į svečius, tai tie žmonės ilgėliau užsibūdavo. Suaugusiųjų pokalbiai užtrukdavo iki vėlumos. Būdama vos trejų metukų, įsitaisydavau po stalu ir žaisdavau. Tėvai įsijautę į diskusijas užmiršdavo mane. Kartais taip ir užmigdavau, nugirsdama apie kažkokį vis minimą dėdę Kamiu ir dar neaiškesnį dalyką egzistencializmą. Tik daug vėliau man tapo aiški tų žodžių prasmė. Bet turėjo prabėgti nemažai laiko", - šypteli Liudvika, taip netikėtai sugrįžusi į savo vaikystę.

Liudvika vėl nukrypo į senus laikus, kai gimtoji gatvelė Jeruzalėje labiau priminė žaliuojantį kaimą, o kaimynai laikė kiaulių ir vištų. Žiemą pas tėvus susirinkdavo draugai su slidėmis. O paskui jau ji pati su savo ir kaimynų vaikais pamėgo šitą žiemos malonumą - tada galima būdavo prisisegti slides tiesiog prie namų slenksčio ir leistis į žygį po apylinkių kalvas ir pušynus. "Dabar jau aplinka labai pasikeitusi - aplinkkeliai ir aukštos tvoros pastoja kelią, - sako ji. Vis dėlto, tas erdvus kiemas liko, ir jame vėl pilna vaikų, ateina jau jų draugai, kai kurie su savo mažyliais, ir senieji bičiuliai, kurie čia būtinai atsilanko per gimtadienius, be jokių specialių kvietimų", - pasakojo našlė.

Neteko išvažiuoti į Angliją

Nors už lango gili žiema ir pats metas slidinėti, bet apie smagias žiemos pramogas Liudvika dabar net negali pagalvoti. Iš buvusios bedarbės ji vėl tapo laidos autore ir vedėja. Praėjusiais metais LRT buvo nusprendusi atsisakyti jau dešimtą sezoną skaičiuojančios L.Pociūnienės ir Petro Savickio laidos "Laiko ženklai".

- Kodėl vėl sugrįžote prie pasirinktos laidos ir dar giliau lendate - bandote atkasti slaptuosius (yra ir tokie!) kultūros archyvo klodus?

- Turiu pripažinti, LRT sprendimas mane nustebino, juo labiau kad po ankstesnio, labai neblogų atsiliepimų sulaukusio ciklo "Čiurlionio kodas" projektas gavo ir Kultūros ministerijos paramą. Apie motyvus galiu tik spėlioti - gal ką nors nugąsdino ir naujojo ciklo pavadinimas "Slaptieji kultūros archyvai" - juk dabartinės LRT vadovybės politinė orientacija - jokia paslaptis.

Galiu tik džiaugtis, kad viskas taip susiklostė - kad nereikia važiuoti uždarbiauti kur nors į Angliją, kad galiu dirbti ir mokėti mokesčius savame krašte bei tikėtis, kad tie mokesčiai bus išleisti su protu, o svarbiausia - toliau dirbti Lietuvos žiūrovams.

Sunku dviem žodžiais nusakyti dabartinę laidą, nes bus ten ir kultūrinio gyvenimo užkulisių, ir intrigų, kurios paprastai nutylimos oficialiose monografijose. Galiausiai laikas pakalbėti ir apie sovietinio režimo nusikaltimus kultūrai.

- Kodėl jums svarbi istorija?

- Mūsų šeimoje ši tema buvo neatskiriama nuo pat vaikystės. Mano senelis Kazimieras Ladiga buvo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės jauniausias generolas. Vėliau tą istoriją teko savomis rankomis pačiupinėti. Daug kas juokais man užsimena, kad gyvenu senais praeities laikais. Istorija jau kuriama šiandien ir jos negalime užmiršti. Gyvenimas susideda ne vien tik iš buities dalykų. Yra kažkas daugiau. O atsitiko dar taip, jog man pasakė: jei nedarysiu istorinės laidos, tai kito darbo negausiu. Pagalvojau: pabandysiu sudėvėti tas geležines kurpaites (juokiasi - red.). Iš pradžių savo laidose bandžiau vytis istorinius įvykius. Be to, man rūpėjo užpildyti savo istorijos žinių spragas, o kartu tikėjausi, kad padėsiu ir kitiems tai padaryti.

- Vadinasi, tas geležines kurpaites iki šiol bandote sudėvėti?

- Tas darbas man patiko ir į jį pasinėriau visa galva. Tačiau dėl to šiek tiek nukentėjo mano šeima. Manęs namuose beveik nebūdavo. Vyras Vytautas buvo toks pat kaip ir aš. Abu daug dirbome. Matyt, per tuyos darbus praleidome kažką svarbaus.

- Ar jums nekilo minčių sukurti dokumentinį filmą apie savo vyrą Vytautą Pociūną?

- Iš tikrųjų tokia mintis kilo ne man vienai. Tačiau kol kas ta idėja sunkiai susidėlioja. Gal kada nors prie šios temos priartėsiu. Dabar dar sunku tai daryti. Nuolat vis sugrįžtu į tą baisią akimirką.

Nebuvo kur lovos pastatyti

- Kokios vertybės buvo puoselėjamos jūsų namuose?

- Kiek pamenu, mano tėvai vertino vaikų ambicingas jaunatviškas užgaidas, nors ne visada buvome tokie geručiai. Šeimoje buvo gerbiamas asmens privatumas ir visada atsižvelgiama į tai, ko jaunas žmogus siekia gyvenime. Tas pačias vertybes stengiausi ugdyti ir savo vaikams.

Sovietmečiu šiame name turėjome labai mažą butuką. O šeima gausėjo. Vienu metu gyvenome gan ankštai - devyni žmonės 24 kvadratinių metrų plote - mano tėvai, du broliai ir aš su gausia šeima - vyras Vytautas ir mūsų trys vaikai. Vėliau mums gimė dar viena dukrelė.

- Ar buvo kur lovas pastatyti?

- Visaip buvo, bet gyvenome darniai ir santarvėje. Paskui tėvui Dailininkų sąjunga skyrė keturių kambarių butą daugiabutyje. Tačiau tada pareiškiau, kad niekur iš Jeruzalės nesikelsiu su savo šeima. Man patiko gyventi ne mieste - aplink graži gamta, turėjome savo kiemą. Jokio vargo auginti mažus vaikus. Jie žaidė prie namų, o aš tuo metu spausdinau rašomąja mašinėle - verčiau knygas iš anglų kalbos. Viskas gerai susiklostė. Vietoj keturių kambarių mums pasiūlė du butus po du kambarius. Tame pačiame name gyvenančios dvi šeimos sutiko į juos išsikelti. Taip mano tėvams atiteko kita apleista šio namo dalis, taip pat be patogumų ir su lauko tualetu.

- Tada vietos pakako?

- Mūsų didelė šeima nesutilpo po vieno namo stogu. Mes su Vytautu pasistatėme priestatą. Jame ir gyvename. Dar viena įdomi detalė. Tuo metu priestato sienoms išmūryti užteko vieno mano straipsnio honoraro.

- Tais laikais buvo tokie solidūs honorarai?

- Tas straipsnis apie Lietuvos meną buvo išspausdintas britų enciklopedijoje ir jį parašyti man pasiūlė tuometinis Sąjūdžio tarybos pirmininkas Juozas Tumelis. Žinoma, labai apsidžiaugiau gavusi neblogą atlygį už savo darbą, ypač tuo metu, kai statėme priestatą. To straipsnio apimtis buvo maždaug penki mašinraščio puslapiai.

Kas nutinka beplanuojant ateitį

L.Pociūnienės paklausiau, kaip pavyksta ištverti pačias sunkiausias situacijas, ji šyptelėjo ir pasakė: "Žinote, šiemet per Naujuosius metus bandėme padaryti laimės šulinį - pridėti į jį meduoliukų su rašteliais - visokiais palinkėjimais ir šiaip išmintingais pasakymais. Vertėme įvairias knygas, interneto puslapius, ieškojome tų išminties perlų.

Tuo metu buvome labai susidomėję tokio labai įdomaus graikų kilmės amerikiečių kino režisieriaus Johno Cassavetes idėjomis, kurios surinktos į savotišką konspektą, pavadintą "Menininko kelias". Ten yra vienas pasakymas, kuris skamba taip: "Gyvenimas yra tai, kas nutinka beplanuojant ateitį." Tiesiog nieko nei pridėsi, nei atimsi... Manau, kad tas, kas išsitraukė tokį raštelį iš laimės šulinio, šiemet bus daug laimingesnis."

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Penk­ta­die­nio va­ka­rą še­šio­li­kai sa­vi­val­dy­bių įteik­ti „Auk­si­nės kri­vū­lės“ ap­do­va­no­ji­mai už pasiekimus skir­tin­go­se sri­ty­se.
Po­li­ci­ja tei­gia pa­sie­ku­si rim­tų pos­lin­kių iki­teis­mi­nia­me ty­ri­me dėl pla­taus mas­to ki­ber­ne­ti­nių at­akų, šį pa­va­sa­rį įvyk­dy­tų prieš Lie­tu­vos valstybės ins­ti­tu­ci­jų tink­la­la­pius.
Če­ki­jos prem­je­ras pa­pra­šė bri­tų mi­nis­trės pir­mi­nin­kės The­re­sos May su­stab­dy­ti smur­tą prieš če­kus, anot Pra­hos, pra­si­ver­žian­tį po bri­tų rin­kė­jų pri­im­to spren­di­mo iš­sto­ti iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, [...]
Jung­ti­nės Tau­tos penk­ta­die­nį pers­pė­jo, kad maž­daug 100 tūkst. žmo­nių yra įstri­gę Pie­tų Su­da­no Jė­jaus mies­te, ku­ria­me jiems trūks­ta maisto ir me­di­ka­men­tų.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
Šių­me­ti­nės Šven­to­jo Je­ro­ni­mo pre­mi­jos pa­skir­tos ver­tė­jai į pra­ncū­zų kal­bą Sta­sei Ba­nio­ny­tei-Ger­vie­nei ir lie­tu­vių li­te­ra­tū­rą į bul­ga­rų kal­bą ver­čian­čiai Antonijai Pen­če­vai, pra­ne­šė [...]
Šį tea­tro se­zo­ną tea­tro­lo­gas, kri­ti­kas, spek­tak­lių pro­diu­se­ris Aud­ro­nis Liu­ga pra­dė­jo Vals­ty­bi­nia­me jau­ni­mo tea­tre. Jo da­bar­ti­nis va­do­vas sie­kia nau­jin­ti tea­trą, bū­si­mos prem­je­ros – tiek jau­nų, [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
2015 me­tais kas tre­čias iš Lie­tu­vos emig­ra­vęs vy­ras bu­vo 19–26 me­tų am­žiaus, kas penk­tas – 27–34 me­tų am­žiaus. Pa­ly­gin­ti su 2014 me­tais, emig­ra­vu­sių 19–26 me­tų amžiaus vy­rų skai­čius [...]
2016 m. an­trą­jį ket­vir­tį tie­sio­gi­nių už­sie­nio in­ves­ti­ci­jų srau­tas į Lie­tu­vą di­dė­jo, o tie­sio­gi­nių Lie­tu­vos in­ves­ti­ci­jų srau­tas už­sie­ny­je ma­žė­jo, bend­ra­me pra­ne­ši­me skelbia Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos [...]
VšĮ At­ei­ties vi­suo­me­nės ins­ti­tu­to 2016 me­tais at­lik­tas sa­vi­val­dy­bių kul­tū­ros įstai­gų veik­los ino­va­ty­vu­mo ty­ri­mas par­odė, kad pa­grin­di­nis bū­das ska­tin­ti ino­va­ci­jas regionų kul­tū­ros įstai­go­se [...]
Se­niau­siam Lie­tu­vos le­do ri­tu­lio klu­bui, daug­kar­ti­niams Lie­tu­vos čem­pio­nams ir dau­giau­siai žai­dė­jų Lie­tu­vos rink­ti­nei iš­ug­džiu­siai Elek­trė­nų „E­ner­gi­jai“ at­si­bo­do taiks­ty­tis su blo­go­mis sa­vo [...]
Rug­sė­jo mė­ne­sį pra­si­dė­jęs nau­ja­sis spor­ti­nių šo­kių se­zo­nas Lie­tu­vos at­sto­vams ža­da kaip niekada daug per­ga­lių.
Šių me­tų lie­pą su­si­tuo­kęs tris­de­šimt­me­tis bu­ši­do ko­vo­to­jas Ta­das Jon­kus at­vi­ras – šei­ma jam di­džiau­sias tur­tas.
„Šian­dien da­lin­siuo­si sa­vo pa­tir­ti­mi, kaip įveik­ti dep­re­si­ją, kaip ne­pa­si­duo­ti ir at­ras­ti ti­kė­ji­mą sa­vy­je. Ži­nau, kad Lie­tu­vo­je yra la­bai skau­di si­tua­ci­ja dėl didelio sa­vi­žu­dy­bių skai­čiaus. [...]
Vil­niu­je ga­li­ma ska­nau­ti ko­ne vi­sų pa­sau­lio vir­tu­vių pa­tie­ka­lų. Čia ne­trūks­ta ir tra­di­ci­nės lie­tu­viš­kos vir­tu­vės res­to­ra­nų, ku­riuos daž­nai ren­ka­mės, kai at­vy­ku­siems svečiams no­ri­si pri­sta­ty­ti [...]
Nau­jus ke­lius kos­mo­so ty­ri­muo­se pra­my­nęs Eu­ro­pos kos­mi­nis zon­das „Ro­set­ta“ penk­ta­die­nį bai­gė 12 me­tų tru­ku­sią odi­sė­ją, kai bu­vo nu­kreip­tas įsi­rėž­ti į ko­me­tą, kurią ly­dė­jo pa­sta­ruo­sius [...]
Nau­ji moks­lo me­tai pra­si­dė­jo Mi­la­no li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Pa­bi­ru­čiai“, į ku­rią už­re­gis­truo­ta 30 vai­kų nuo 4 iki 12 m. Be­veik vi­si vai­kai yra iš miš­rių šei­mų.
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Pa­gal Mė­gė­jų žve­jy­bos vi­daus van­de­ny­se tai­syk­les mar­gų­jų upė­ta­kių ne­ga­li­ma žve­jo­ti nuo spa­lio 1 d. iki gruo­džio 31 d., bet šį­syk drau­di­mas įsi­ga­lios spa­lio 3-ąją, praneša Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Jau ry­toj, spa­lio 1 die­ną, Lie­tu­vo­je pra­dės veik­ti iš­ma­nio­ji mo­kes­čių ad­mi­nis­tra­vi­mo sis­te­ma (i.MAS) – vi­si pri­dė­ti­nės ver­tės mo­kes­čio (PVM) mo­kė­to­jai pri­va­lės teikti elek­tro­ni­nes sąs­kai­tas [...]
Jei ku­ris nors vil­nie­tis sa­vęs pa­klaus­tų, o ka­da jis, kaip iš sve­tur at­vy­kęs tu­ris­tas, sky­rė lai­ko tie­siog pa­vaikš­čio­ti po Vil­nių ir įdė­miai pa­siž­val­gy­ti, pa­jus­ti jo dva­sią, gy­ve­ni­mo rit­mą, [...]
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Kaip in­for­muo­ja Na­cio­na­li­nis transp­lan­ta­ci­jos biu­ras prie Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos, šie me­tai bus įsi­min­ti­ni dėl aki­vaiz­džiai ge­rė­jan­čios si­tua­ci­jos or­ga­nų donorystės ir transp­lan­ta­ci­jos [...]
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami