TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Meno kolonija - iššūkis Nidai

2011 10 04 16:12

Daug metų Nidoje buvusiuose apleistuose sandėliuose be patogumų, virtusiuose vasaros bendrabučiais, Vilniaus dailės akademijos ir jos padalinių studentai glaudėsi vasarą, ieškodami kūrybos įkvėpimo unikaliame kampelyje. Bet dabar ant nušiurusio sandėlio pamatų iškilo moderni Meno kolonija.

Nuo praėjusios vasaros būsimieji menininkai gali džiaugtis iš esmės pasikeitusia aplinka - vietoj senų pastatų iškilo modernus būstas, kurį jaunieji kūrėjai, laikydamiesi senos tradicijos, pavadino Nidos meno kolonija.

Ši kolonija - tai dailės studentų bendrabutis ir menininkų rezidencija su specialiai įrengtomis studijomis. Kol kas toks modernus pastatas vienintelis Baltijos šalyse, kurio architektūra primena skandinavišką stilių.

Šiais metais Kančo studijos keturių architektų Algimanto Kančo, Gustės Kančaitės, Tomo Petreikio ir Tomo Kučinsko įgyvendintas Nidos meno kolonijos projektas pripažintas geriausiu visuomeninių pastatų kategorijoje.

Atšuoliavus rudeniui ir atšalus orams Meno kolonija ištuštėjo ir šurmulys čia šiek tiek aprimo. Vis dėlto kūrybinis gyvenimas nenutrūko, nes net ir esant ne kokiems orams viduje - jauku ir šilta. Čia įrengtas ekonominis geoterminis šildymas.

Pasak Meno kolonijos vadovės Rasos Antanavičiūtės, per vasarą studentai tiesiog veržėsi į Nidą, kiekvienas norėjo pabūti jaukiuose namuose ir kūrybiškai padirbėti.

"Kolonija vienu metu gali priimti daugiau nei šešis šimtus jaunų žmonių. Norinčiųjų čia pakliūti buvo daug daugiau. Tokio antplūdžio nesitikėjome. Pirmenybę teikėme tiems, kurie dalyvavo menų edukacinėse programose. Jiems buvo taikomas minimalus mokestis už gyvenamąją vietą - vos dvylika litų. Turint omenyje, kad Nida yra vienas brangiausių Lietuvos kurortų, tokia pigi galimybė pabūti prie jūros ir kurti traukė daugelį mūsų studentų", - teigė kolonijos administracijos direktorė, pasibaigus pirmajam kūrybiniam vasaros sezonui.

Nidos meno kolonija nėra koks nors specialiai į kurortą iš sostinės lyg kosminis laivas ar lėktuvas nutupdytas pastatas, skirtas vien tik atvykstantiems kūrybiškai padirbėti žmonėms. "Čia gyvenimas trunka visus metus ir norime, kad į mūsų kūrybinę veiklą įsitrauktų vietinė Neringos bendruomenė, kaip tai buvo dar prieškario laikais", - aiškino R.Antanavičiūtė.

Vien kolonijos pavadinimas kelia tam tikras negatyvias asociacijas. Kolonija asocijuojasi su vieta, kur žmonės yra įkalinti, atsidūrę ne savo noru. Kodėl atsirado toks būstas Nidoje, kur gyvenimo pobūdis yra visiškai kitoks?

R.Antanavičiūtė šyptelėjo sakydama, kad nieko nuostabaus, jog kyla tokių minčių, ir tai savotiška intriga. Tačiau toks pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Dar XIX amžiuje nuošalų žvejų kaimelį Neringoje pirmieji atrado rašytojai, o paskui prie jų prisišliejo dailininkai, aktoriai, kino ir fotomenininkai. Tai buvusi viena seniausių Baltijos šalyse Meno kolonija, kurios tradicijas iš dalies perėmė dabartinė menininkų karta. Čia pasisemti ramybės atvykdavo Karaliaučiaus meno akademijos profesoriai ir jų studentai, taip pat kūrėjai iš Berlyno.

1867 metais kolonijos traukos centru tapo Skruzdynėje įkurtas Hermanno Blode's viešbutis, kur apsistodavo to meto garsūs menininkai. Šis žmogus buvo uolus ne tik garsių, bet ir neturtingų menininkų globėjas, sudarė jiems palankias sąlygas susiburti ir bendrauti. Mėgstamiausia jų pasisėdėjimų, kurie užsitęsdavo iki paryčių, vieta prie žibalinės lempos buvo viešbučio veranda. Ji buvo praminta dailininkų veranda.

1923 metais verandos reikalus H.Blode jau sirgdamas perdavė savo žentui Ernstui Mollenhaueriui (1892-1963), kuris jais rūpinosi iki pat Antrojo pasaulio karo. Praūžusi pabūklų audra ir pokario neramumai sunaikino ne tik H.Blode's viešbutį, bet ir jame buvusias neįkainojamas vertybes. Tarp jų nuo 1870 metų paties viešbučio savininko kruopščiai rašytą svečių knygą, kurioje savo atsiliepimus apie priėmimą parašė daug garsių žmonių.

Gana taikliai XIX amžiaus Nidos meno koloniją apibūdino Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos vedėja Kristina Jokubavičienė, sakydama, jog tai buvo "prūsiškoji Sachara", XX amžiuje pakrikštyta "tapytojų rojumi" ir "stebuklų žeme". E.Mollenhaueris po karo gyveno Vokietijoje, apie Nidą rašė: "Tai kraštovaizdis tapytojams, kupinas šviesos ir erdvės, vandens ir saulės. [...] Nida buvo susibūrimo vieta menininkams ir visiems žmonėms, ieškantiems nepalytėtos gamtos potyrių ir nekenčiantiems bet kokio sambrūzdžio."

"Senų laikų kolonijos pavadinimas šiais laikais panaudotas kaip menininkų bendruomenės sinonimas", - sakė R.Antanavičiūtė.

Senąsias buvusios kolonijos tradicijas beveik autentiškai perėmė dabartinė kolonijos dailininkų karta, kuri daug metų buvo lyg kokie pamestinukai be savo pastogės. Buvęs garažas-sandėlis tikrai neatitiko normalių gyvenimo sąlygų. Apgriuvę pastatai iš dalies kėlė pavojų - bet kuriuo momentu nuo audros galėjo ir visiškai sugriūti.

Vilniaus dailės akademija susirūpino šiuo pastatu tik 2008 metais, kai atsirado galimybė gauti paramą iš Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programų.

Nidos menininkų rezidencija buvo kuriama pagal Skandinavijos valstybių pavyzdį. Tokios rezidencijos gan populiarios visame pasaulyje. Menininkams čia įrengtos penkios dviejų aukštų studijos. Jos stikline galerija atskirtos nuo bendrojo naudojimo salių. Per metus čia gali apsistoti 25 menininkai, daliai jų skiriamos stipendijos.

Pasak Nidos meno kolonijos vadovės R.Antanavičiūtės, tokios rezidencijos skatina menininkus bendrauti, būti bendruomenės dalimi. "Menininkai ne tik kuria, bet ir vyksta apžiūrėti gražių vietų - kopų, jūros, bendrauja su vietos gyventojais", - pabrėžė ji.

Iš dalies Meno kolonijos gyvenimo būdas trimis aspektais panašus į tikrąsias kolonijas, kur atsidūrę žmonės turi laikytis tam tikrų taisyklių ir tvarkos. Pasak Rasos, menininkai savotiškai yra įkalinti kolonijoje, kurioje egzistuoja visiems tos pačios taisyklės ir jų visi, kas tuo metu gyvena bendrabutyje ir menininkų rezidencijoje, privalo laikytis.

Pats svarbiausias dalykas kolonijoje - palaikyti tylą ir tvarką, išmokti gyventi taupiai - iki paryčių nedeginti kambariuose šviesos ir be reikalo nepalikti bėgančio iš čiaupo vandens.

"Tiems, kurie mėgsta ilgai vakaroti, pas mus - ne vieta. Kolonijoje tylos metas prasideda nuo 23 val. ir trunka iki 8 val. ryto. Tuo metu niekas negali triukšmauti. Antra, kolonijos gyventojai turi išsivalyti savo kambarius ir nešiukšlinti bendro naudojimo patalpų. Ir trečia, kuo taupiau gyvensime, tuo mažiau mokėsime už komunalines paslaugas", - šypsodamasi pasakojo kolonijos vadovė.

Tokie griežti kolonijos reikalavimai neatbaidė bohemos atstovų - dar niekada jauni menininkai neturėjo tokių modernių sąlygų kurti ir gyventi.

Studentų bendrabučio kambariai šiek tiek kuklesni nei menininkų rezidencijos. Kaip ir senais laikais, jaunimas glaudžiasi po du tris, miega dviaukštėse lovose. Tačiau kambariai patogūs, erdvūs ir jaukūs.

Menininkų rezidencijos prabangesnės - įrengtos kaip loftai su studija. Čia menininkas gali apsistoti keletui mėnesių ir kurti. "Rezidencijas-studijas įrengėme tam, kad galėtume pritraukti ne tik mūsų, bet ir užsienio garsių menininkų dėstyti Dailės akademijoje. Tokių pedagogų mums labai trūksta", - vardijo kolonijos gyvenimo privilegijas R.Antanavičiūtė.

Nida tampa kontrastų kurortu. Šiame unikaliame kampelyje vis dar galima pamatyti namų griuvėsių, kurie bado akis tiek poilsiautojams, tiek vietos gyventojams, tiek svečiams. Atnaujinti tokius pastatus nėra taip paprasta - vien gerų norų nepakanka. Architektams tenka įveikti daug biurokratinių reikalavimų, kad parengtas projektas būtų palaimintas ir būtų galima pradėti darbus.

Vis tik dėlto dideli architektūros suvaržymai Nidoje neatbaido talentingų architektų, kurie ryžosi padaryti tai, kas kartais atrodo visiškai neįmanoma.

Kančo studijos keturių architektų grupė A.Kančas, G.Kančaitė, T.Petreikis ir T.Kučinskas lyg iš tamsos karalystės prikėlė buvusį nušiurusį sandėlį ir vietoj jo ant tų pačių pamatų pastatė modernią Meno koloniją. Pušų karalystės ir kopų apsuptyje pastatas šviečia pro medžių šakas lyg vaiskus dangus. Toks atsinaujinimas nė kiek nesugadino unikalaus kraštovaizdžio.

Kolonijos pastate (dydis toks, koks buvo - 1 323 kv. m) yra bendrabutis, penkios rezidencijos menininkams, dvi daugiafunkcės erdvės skirtos menininkams ir edukaciniams renginiams, įspūdinga terasa ant stogo bei skaitmeninė vaizdo laboratorija.

Priešingai, dabar kurortą tiesiog bjauroja šalia modernaus ir patrauklaus būsto likusi nerekonstruota nušiurusi sandėlio dalis kaip koks sovietinių laikų reliktas.

Pasak architekto A.Kančo, šį kartą rengti projektą trukdė dar ir psichologinis barjeras. Nidoje apskritai nieko negalima statyti. Jei kas nors bando tai padaryti, kyla visuotinis triukšmas. Todėl ši graži vieta dėl joje išlikusių apleistų pastatų labiau primena provincijos kurortą. "Kuršių nerijos koloritas ypatingas. Tą dvasią stengėmės išsaugoti. Be to, Meno kolonijos gyventojai kiek kitokie žmonės - menininkai, kuriems reikalingas polėkis. Pats pastatas negali užgožti kūrybinės erdvės", - tvirtino žinomas architektas.

Vien tai, kad Nidos meno kolonijos konkursui buvo pristatyta daugiau nei penkiolika projektų, liudija, jog architektams svarbu, kad kurorte neliktų neaiškios architektūros statinių - sandėliukų, kurie tikrai nepuošia prestižinio gamtos kampelio.

Kančo studijos architektų grupė pateko tarp laimingųjų - kauniečių projektas buvo įvertintas antrąja vieta. Tačiau buvo įgyvendintas ne pirmosios vietos projektas, bet būtent jų, kauniečių. Kodėl vis dėlto buvo pasirinktas antrosios vietos projektas?

Architektė G.Kančaitė užsiminė, kad visai jų komandai toks galutinis konkurso komisijos pasirinkimas buvo gan netikėtas. "Mūsų projektas sulaukė daugiau kritikos nei pagyrimų - esą tai - ne menų kolonija, bet kažkas panašaus į tvartą. Tikrai nesitikėjome, jog pateksime tarp nugalėtojų", - sakė ji.

Vis dėlto projekto rengėjai - Vilniaus dailės akademija - pačiu laiku apsižiūrėjo, kad buvo teisūs kauniečiai architektai. Jų projektas gana ekonomiškas ir taupus, bet kartu modernus ir atitinka kolonijos dvasią.

Vargu ar kas nors dar galėjo likti iš buvusio nušiurusio sandėlio. Daug paprasčiau buvo jį nugriauti. Bet taip nebuvo padaryta. Jauna architektė šyptelėjo sakydama, kad nugriauti daug paprasčiau nei pastatyti. "Naujas pastatas stūkso ant senų pamatų, kurie buvo pakeisti. Išsaugotos atraminės kolonos, kurios suteikė būstui originalumo. Būstas gamtos kampelyje - nei per didelis, nei per aukštas, nors ir šiek tiek ūgtelėjo - atsirado antras aukštas", - vardijo kolonijos ypatumus architektė.

Nidos kolonija tiek iš išorės, tiek iš vidaus traukia savo paprastumu ir natūralumu. Kaip reikalauja permaininga pajūrio gamta, išblizgintos estetikos niekur nėra. Tačiau iš kai kurių detalių galima numatyti, jog autoriai net nebandė įtikti paveldo sergėtojams ir neprojektavo kažko panašaus į kuršių žvejų trobelę.

Pilką šiek tiek niūroką pastato fasadą pagyvino raudonos spalvos prieangis. Kad ryškus akcentas nedirgintų aplinkos, ši pastato dalis buvo pridengta medinėmis kolonomis. Dar yra stiklinė galerija ir efektinga terasa ant stogo, nuo kurios matyti unikalus gamtos vaizdas.

"Dėl tos raudonos spalvos turėjome bėdos. Daug kas sakė, kad toks ryškumas netinka Nidai. Mes manėme kitaip. Raudoną spalvą palikome, bet ją šiek tiek pridengėme", - pasakojo Gustė.

Visos kitos spalvos pasirinktos pagal vėjarodžių spalvas - dominuoja pilka ir juoda, prie kurių labai dera balta ir raudona. Sienos baltos, lietos betono grindys, paprasti "Ikea" baldai.

Nėra tik mėlynos, kuri itin būdinga šiam kraštui. "Šių namų šeimininkai - menininkai. Aplinka negali trukdyti kūrybos. Tad vidus specialiai vien baltas", - sakė G.Kančaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"