TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Miestas - namai be tikrojo veido

2010 06 22 0:00
LŽ archyvo nuotraukos

Architektūros specialistai netrykšta optimizmu kalbėdami apie tai, kokie bus mūsų miestai, tarkime, po dešimties metų. Graikų architektas Constantinos Doxiadi taip pat ironizuoja: žmogus tapo aplinkos vergu; mieste jam ne taip saugu kaip kaime; miestietį vargina nuolatinis triukšmas; kyla pavojus žmogaus nervų sistemai; jis virsta kentauru - pusiau žmogumi, pusiau automobiliu.

Architektas Gintaras Čaikauskas teigia, jog būdingų prieštaravimų ištakos atskleidžia tarpusavio nesusikalbėjimo priežastis. Kita vertus, miestas negali tapti nuo realybės atsieta sterilia menine kategorija.

"Auksinio" tualeto simbolis.

Miestas - didelių kontrastų derinys: turtuolių rajonai ir vargšų lūšnynai, prabangios parduotuvės ir skurdžios krautuvėlės. Šių dienų miestai kaip niekada anksčiau parodo, kuo pulsuoja visuomenės gyvenimas. Miestas yra toks, kokie jame gyvena žmonės.

Iš dalies daugelis erdvių liko be tikrojo veido. Kas buvo pradėta statyti, nebaigta - atsirado namų vaiduoklių. Kai kurias statybas lydi neskaidrių dalykų šleifas. Kaunas įgijo "auksinio" tualeto simbolį. Panašių kreivų atvaizdų turi ir kiti Lietuvos miestai.

Ideologiniai atspindžiai

Kad ir kaip būtų keista, architektūros teoretikas Z.Gidonas pirmųjų urbanistinių teorijų pradininku laiko popiežių Sikstą V (pontifikatas 1585-1590). Jis suvokė miestą ne kaip formalų gatvių ir aikščių piešinį, bet kaip sudėtingą kompozicinį techninį organizmą, atliekantį utilitarines funkcijas.

Pasak architekto G.Čaikausko, šiandien įvairiais aspektais analizuojamos aplinkos estetinės kategorijos, atskleidžiant prieštaravimus tarp socialinio užsakymo, kūrėjų sumanymų ir rezultatų visuomeninės sampratos, atskirties atsiradimo priežastys.

"Architektūros kūryba pateikiama kaip neatsiejama ir dominuojanti meninių disciplinų visumos dalis, atspindinti ne tik žmonijos kultūros, bet ir visos civilizacijos raidos ypatybes, besiformuojanti veikiant bendriems evoliucijos dėsniams. Po stalinistinės epochos istorinių formų supaprastinimo ideologijos atspindžiai architektūros sferoje nebuvo tokie ryškūs kaip kitose meno srityse, tačiau technologijų atsilikimas padarė savo darbą. Statybų sektoriaus techninis ir meninis lygis neleido architektams pasiekti pasaulinio lygio tendencijų. Paradoksalu, kad šio laikotarpio statiniai, keliantys daug diskusijų kultūrologijos plotmėje, nekilnojamojo turto požiūriu išlaikė laiko išbandymus. Jie pritaikomi naujai paskirčiai, tebėra patikimi finansinių investicijų garantai", - aiškina profesorius.

Komfortas atsigręžė prieš žmogų

- Architektūroje grožio ir harmonijos dėsnius pakeitė šaltakraujiškas apskaičiavimas. Vis dažniau siekiama, kad statybų investicijos atsipirktų. Kodėl architektūros kūryba tapo tokia pragmatiška?

- Viskas tarsi apvirto aukštyn kojomis. Architekto profesija susidvejino, humanitarinės srities menininkas tapo inžinieriumi, technologijos specialistu ar net ekonomikos ir verslo plano įgyvendinimo įrankiu. Subtilius ir gana subjektyvius žmogiškosios prigimties miestų planavimo principus pakeitė objektyvūs automobilių transporto infrastruktūros ir inžinerinių aprūpinimo komunikacijų plėtros reikalavimai.

Priemonės, sukurtos žmogaus komfortui didinti, atsigręžė prieš jį. Pasikeitė aplinkos mastelis, žalieji plotai, trukdantys miestų plėtrai, buvo naikinami, urbanizuojami ir dengiami kietomis dirbtinėmis medžiagomis.

Gatvėse atsirado automobilių keliamas triukšmas, avarijos virto gyvenimo kasdienybe. Įvairių socialinių sluoksnių koncentracija vienoje vietoje sukūrė kriminogeninę neišvengiamybę.

Iškilo ekologinės problemos, šildymo sistemų kaminų ir transporto variklių išmetamųjų dujų smogas, oro užterštumas tapo rimta miesto gyventojų rykšte. Iš esmės ėmė keistis ir deformuotis miesto, kaip žmogaus rankomis sukurto meno srities objekto, urbanistinė kompozicija.

Pradėjo ryškėti vis didesni prieštaravimai tarp pirmapradės humanistinės individo prigimties ir jo paties rankomis formuojamos aplinkos technicizmo pradų. Miestas ėmė virsti iš socialinės, gyventojų sambūvio, gynybinės srities išaugusia ekonomikos kategorija, sistema, skirta pinigams uždirbti ir verslui.

Pastumdo ribas

- Kaip pasikeitęs gyvenimo ritmas ir naujosios civilizacijos laimėjimai iš esmės pakeitė daugumos miestų, tarp jų ir Vilniaus, veidą?

- Viduramžių palikimas - senamiestis, būdamas labai vertinga ir gana uždara struktūra, tapo kultūros paveldo dalimi. Naujoji architektūra čia sunkiai prigijo, todėl atsirado alternatyvaus, naujo miesto centro formavimo idėjos.

Kiekvienu istoriniu laikotarpiu miesto ribos buvo pastumiamos vis toliau nuo gynybinės sienos. Miesto audinys nuolat keitėsi - priemiesčiai virto naujais kvartalais, kaimeliai tapo mikrorajonais. Buvusiuose žemės ūkio paskirties plotuose pastatyta gausybė individualių gyvenamųjų namų.

Nors urbanistinė raida vyko ir tebevyksta gana brutaliai, beatodairiškai, naujieji kompleksai dėl lėšų stygiaus ir juridinių problemų niekada nebuvo visiškai suformuoti. Ir visa tai neišvengiamai atspindėjo kraštovaizdis. Procesai nėra baigtiniai, jie tebesitęsia. Tokia padėtis išliks ir ateityje.

Transnacionaliniai koridoriai

- Lietuvos veidas - sostinė Vilnius. Koks jis šiandien?

- Apžvelgus pagrindines Vilniaus miesto ribų gretimybes, akivaizdžiai juntamas nekilnojamojo turto verslo dominavimas ir atsitiktinės, utilitarinės plėtros dėsnių veikimas. Jau gana aiškiai matyti socialinė atskirtis ir estetinės aplinkos erdvinio formavimo pasekmės.

Arčiau magistralinių kelių buvę sodybų ar kolektyvinės nuosavybės žemės ūkio laukai grąžinami savininkams arba privatizuojami kitais būdais, verčiami gyvenamosios statybos sklypais naudojantis detaliųjų planų procedūromis. Šiuose plotuose investicinių statybos bendrovių jėgomis kyla pagal unifikuotus projektus sukurti vienašeimių namų kompleksai, kurie vėliau parduodami atskiriems klientams. Išlikusios pavienės istorinės sodybos apsupamos įvairios stilistikos naujomis struktūromis, kurios iš esmės nepaiso jokių specifinių ar charakteringų vietovės bruožų.

Namai statomi tiesiog siekiant išreikšti konkretaus kvartalo identifikacijai ir pardavimui reikalingus, rinkodaros ir reklamos tikslais sumanytus individualius bruožus, projekto autoriaus asmenybę ar investuotojo finansines galimybes. Transporto magistralių kaimynystė, proceso pradžioje leidžianti lengviau parduoti nekilnojamojo turto produkciją, netolimoje ateityje, vertinant anksčiau aptartus būsimus transnacionalinius koridorius ir kitus civilizacijos peršamus prioritetus, gali tapti atgrasi ir nepatraukli gyventojams.

Peraugęs organizmas

- Kaip miesto erdves darko gatvių ženklinimas?

- Šie erdvinio plano dariniai realybėje dažniausiai žymimi tik formalia transporto eismo taisyklėse apibrėžta ženklinimo forma arba

akcentuojami dekoratyviniu elementu. Kadangi Vilniaus ribos politiniais sprendimais buvo nuolat plečiamos, šie elementai dažniausiai atsiranda atsitiktinėse vietose: laukuose, pamiškėse ir kitur. Be utilitarinio informacijos perteikimo veiksmo, tie ženklai neatlieka jokių papildomų estetinių funkcijų, tiesiogiai nesiasocijuoja su miesto erdvinės struktūros ypatybėmis.

Kyla natūralus klausimas: kokia prasmė nuolat keisti ir plėsti miesto ribas? Kiekvienas peraugęs organizmas yra sunkiai valdomas, nejaukus ir padrikas. Globalizacijos procesais išnykę humanizmo aspektai

ištrina visuomenės ir visos tautos savasties bei identiteto bruožus. Tokiame dirbtiniame, primestame urbanistiniame darinyje kraštovaizdžio aspektai visiškai nevertinami, jie tiesiog praktiškai tampa neįmanomi. Erdvinės kompozicijos terminais kalbant, struktūra lieka be aiškaus centrinio branduolio, akcento ir kitų karkasą formuojančių elementų.

Satelitiniai rajonai

- Tikriausiai pastebėjote, kad anksčiau buvusios ribų prieigos, priemiesčiai pastaruoju metu virsta jau oficialiose miesto teritorijose esančiais satelitiniais rajonais. Kokią įtaką miestui daro tokie sukurti nauji rajonai?

- Visas istorinės raidos palikimas - buvęs lokalus centras (bažnytkaimio bruožus išlaikiusi turgaus aikštė, dvaro rūmai ar panašūs objektai) kartu su visa jį supančia aplinka - formaliai virsta didmiesčio fragmentu. Prarasta administracinė reikšmė dažniausiai atsispindi kraštovaizdžio išraiškoje, sunyksta estetinė vertė ir visa bazinė struktūra tampa beprasmiška arba tiesiog konservuojama kaip istorinė vertybė.

Sukurti nauji dariniai, vadinamieji mikrorajonai, sunkiai formuojasi. Mišri ir prieštaringa jų gyventojų sudėtis lemia lėtą socializaciją ir bendruomeniškumo atsiradimą. Kartais pastebima priešingų, dezintegracijos reiškinių. Bendri veiksmai, sprendžiant aplinkos kokybės gerinimo problemas, darosi itin sudėtingi, kitąsyk - ir neįmanomi.

Dažniausiai šie urbanistiniai dariniai neturi tvirtai ir aiškiai išreikštų kompozicinių branduolių, kurie gali individualizuoti architektūrinę išraišką. Aplinka būna pernelyg padrika, ji negali identifikuoti teritorijos unikalumo ir būti socialinės traukos centru. Labai skurdi želdynų, neišplėtota automobilių infrastruktūra, nesukurta visuminė aplinkos komfortą lemiančių elementų sistema.

- Kaip apsaugoti didmiesčius nuo erdvės chaoso?

- Didelio miesto problemas padėtų sušvelninti lokalių centrų kūrimas. Struktūriškas urbanizacijos artikuliavimas galėtų perimti dalį funkcinės ir socialinės apkrovos iš monocentriškų darinių. Toks miesto daugiafunkcinių kvartalų formavimas leistų humanizuoti aplinką, sukurtų mini bendruomenes. Taip būtų galima geriau suvaldyti ir reguliuoti miesto kasdienes problemas.

Šiuo metu Lietuvoje dar nėra daug tokios gyvensenos pavyzdžių. Kol kas idėjos gyvuoja tik urbanistiniuose planuose.

Centras - patrauklus verslui

- Miesto centras patrauklus verslui. Laisvos teritorijos - aukso vertės. Ar šioje situacijoje nenukenčia ta miesto dalis, kuri yra puošmena?

- Šios miesto teritorijos yra itin patrauklios verslo investicijoms. Dažniausiai jos būna nebaigtos urbanistiškai formuoti.

Laisvos teritorijos esti itin arti vertingiausios miesto centrinės dalies, senamiesčio. Tai labai didina finansinių investicijų atsiperkamumą, nekilnojamojo turto prestižą ir komercinį patrauklumą.

Kai nėra stipraus veiksmų teisinio reguliavimo, verslo spaudimas pasidaro perversiškas, įveikia juridines kliūtis ir, atstovaudamas siauriems finansiniams interesams, sudarko aplinkos harmoniją. Retais atvejais investicijas pavyksta sureguliuoti tik atsitiktinai arba individualiai taikomomis subjektyviomis priemonėmis ir pasitelkus ekstremalius demokratijos įrankius: viešumą, žiniasklaidą, visuomeninio pasipriešinimo svertus.

Kadangi nesama įstatymais suformuluotų viešo intereso apibrėžimų, šie procesai yra gana gaivališki, sunkiai prognozuojami. Viešo intereso ir aplinkos harmonijos pažeidimai pasidaro įmanomi tik dėl angažuotų, sąmoningų politinių sprendimų, investuotojų savivalės, konceptualių projektavimo, projektų valdymo ir tvirtinimo pažeidimų ar realių statybos klaidų atvejais.

Veikia atbulinis ryšys, kai tose teritorijose esantys pastatai tampa naujais, dažniausiai atsitiktiniais akcentais ar net dominantėmis istoriškai susiklosčiusio audinio fone. Tokie praktiniai verslo inicijuoti sprendimai, neatitinkantys teorinių architektūrinių raidos sumanymų, realiai mažina centrinės miesto dalies kultūrinę ir materialinę vertę, sudarko aplinkos harmoniją ir deformuoja nusistovėjusius vizualius ryšius.

Vietoj pelno - bankrotas

- Miestai išnyksta ir vėl atgimsta. Atsiranda naujų. Kokia Lietuvos miestų ateitis?

- Ekonominį pakilimą dažnai lydi nuosmukis, paskui viskas vėl kartojasi - po krizės įvyksta organizmo regeneracija, prasideda pakilimas ir tolesnis vystymasis. Panašiai funkcionuoja ir miestai.

Negali atskirai egzistuoti vien idealistiniai-utopiniai ar grynai pragmatiški, materialistiniai siekiai. Ir vieni, ir kiti anksčiau ar vėliau neišvengiamai priveda prie sistemos subyrėjimo.

Tiek primestinė, planinė miestų struktūros raida, tiek utilitarinė, sausais ekonominiais skaičiavimais pagrįsta plėtra neduoda ilgalaikių laukiamų rezultatų. Vienpusiai sprendimai iškreipia rinką, deformuoja miesto audinį, sudarko kraštovaizdį. Vietoj pelno atsiranda bankrotai, veiklos rezultatai tampa beprasmiški ir niekam nereikalingi.

Kol kas nėra atrasta universalių receptų, kaip išvengti klaidų ir krizių, kaip jas įveikti, tačiau kritinės situacijos sudaro prielaidas imtis išsamesnės analizės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"