TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Modesto Paulausko sodyboje - krepšinio sezonas

2009 09 08 0:00
Dariaus Pavalkio nuotrauka

Ramios ir jaukios sodybos Slavikų miestelyje gyvenimą vakar sudrumstė Vroclave prasidėjęs Europos vyrų krepšinio čempionatas. Krepšinio legenda Modestas Paulauskas su žmona Janina ir dviem sūnumis - 16 metų Žygimantu ir 13 metų Modestu - varžybas stebės per televiziją savo sodyboje ant Šešupės kranto.

Dvi savaites, kol Lenkijoje vyks krepšinio pirmenybės, šiuose namuose nestigs emocijų. Visa Paulauskų šeima, kaip ir daugelis sirgalių, stengsis palaikyti mūsų šalies rinktinę. Garsaus krepšininko šeimoje sportas Nr. 1 yra krepšinis. Jį žaidžia abu Paulauskų sūnūs.

Nors prasidėjo mokslo metai ir vaikai kasdien važiuoja 20 km į mokyklą Šakiuose, krepšininkas su šeima, kol neužklupo rudeninės darganos, mėgaujasi gražiais orais sodyboje. Į namus Šakiuose Paulauskai neskuba išsikelti dar ir dėl pradėto remonto. Sodybos namas žiemą nešildomas, tad nuo drėgmės ir šalčio ėmė skilti sienos, nuo jų byrėti tinkas. Teko įrengti šildymą ir ventiliaciją, kad atvažiavus žiemą būtų kur pailsėti.

Išsipildė sapnas

Miestelyje ant Šešupės kranto (kitoje upės pusėje - Rusijos Kaliningrado sritis), Bažnyčios gatvėje, stūkso krepšinio lenta - lyg ženklas, kad čia gyvena garsus krepšininkas. Gatvelės pabaigoje ant kalnelio stovi medinė Šv. Onos bažnyčia, pastatyta 1835 metais. Karo metais šventovė degė, bet per stebuklą liepsnos užgeso jos nesunaikinusios. Bažnyčia išliko iki šių dienų, nors kiti miestelio pastatai buvo visiškai suniokoti. Paulauskų šeimos sodyba yra visai šalia senosios bažnyčios, priešais jų namą - klebonija.

Senojoje Slavikų miestelio dalyje gyvena senbuviai. Iš šios vietos kilusi krepšininko žmona Janina. Būtent ji įkalbėjo vyrą sugrįžti į gimtuosius Slavikus. Tuo metu M.Paulauskas treniravo LKAL Anykščių krepšinio komandą "Puntukas" ir su šeima gyveno kurortiniame mieste.

"Žinoma, galėjome likti Anykščiuose. Ten tokia nuostabi gamta ir puikūs žmonės! Tačiau abu jautėme, kad ilgai neužsibūsime. Kai atvažiuodavau į Slavikus aplankyti tėvų, akys nuolat krypdavo į šalia jų namų stovinčią gražią sodybą. Vis pagalvodavau: kaip norėčiau joje gyventi", - šeimos įsikūrimo aplinkybes atskleidžia Janina.

Kartą moteris net susapnavo, kad tos sodybos šeimininkai parduoda namą. "Mano sapnas išsipildė. Netrukus sužinojome, jog sodyba iš tiesų parduodama. Kurį laiką ji stovėjo tuščia ir apleista. Kai nusprendėme sodybą pirkti ir atvažiavome dėl jos derėtis, aplink jau augo vien brūzgynai. Neliko to grožio, kuris mane traukė lyg magnetas. Modestas tada lyg ir suabejojo, ar verta įsigyti šį namą", - prisimena J.Paulauskienė.

"Esu Lietuvos gyventojas"

30 arų sodybą juosia žaliuojančių augalų tvora. Kiemas nuklotas veja ir padabintas žydinčiomis rudeninėmis gėlėmis. Nuo jaunų obelų krinta obuoliai.

Buvusio seno namo nelikę nė žymės - jis atnaujintas ir suremontuotas. Gamtos apsuptyje itin dera baltos medinės dailylentės ir žalias stogas. Gana dažnai ramioje gatvelėje girdėti oranžinio kamuolio bildesys. Kaimynai susirenka pažaisti krepšinį su visų laikų geriausiu Lietuvos krepšininku, apdovanotu septyniais aukso spalvos medaliais: keturiais Europos, dviem pasaulio ir vienu olimpiniu.

M.Paulausko ketverių metukų anūkė Ugnė, su mama Ramune atvykusi iš Vilniaus pasisvečiuoti pas senelius, po žolę ridinėja oranžinį kamuolį. Ką gali žinoti, gal ir ji ateityje bus garsi krepšininkė?

"Kai manęs klausia, kodėl gyvenu provincijoje, atsakau: esu Lietuvos gyventojas, dar ir tikras žemaitis, nors iki šiol neturiu žemaičio paso (šypsosi). Man žadėjo išduoti tokį pasą, bet vis neprisirengiau savo nuotraukos išsiųsti. Džiaugiuosi, kad turiu puikią šeimą - nuostabią žmoną ir vaikus. Ką daryčiau be jų?! Šeima yra gyvenimo pagrindas. Sportinė karjera baigėsi, buvę krepšinio draugai nutolo", - kalba M.Paulauskas. Vėliau krepšinio veteranas prisipažins, kad kadaise jo priimtas sprendimas likti žaisti Kauno "Žalgiryje" lėmė ne tik sportinio, bet ir asmeninio gyvenimo kelią.

Baigęs aktyviai sportuoti M.Paulauskas po kelerių metų klajonių tarp Kauno ir Vilniaus (dirbo treneriu, dėstė aukštojoje mokykloje), pasirinko provinciją - išvyko į Joniškį (treniravo LKAL Joniškio krepšinio klubą), paskui persikėlė į Anykščius (treniravo "Puntuko" ekipą), o dabar galbūt jau visam laikui apsistojo Šakiuose (treniruoja Regioninės krepšinio lygos "Zanavykų" komandą) ir Slavikuose. "Mudviem su žmona patinka gyventi ramiame miestelyje. Bet sūnums, ypač jaunėliui Modestui, kuris rimtai lanko krepšinio treniruotes, darosi lyg ir per ankšta provincijoje. Modestui dar tik trylika metų, tad jis kol kas yra arčiau namų. Aš palikau tėvų namus 17-os, buvau savarankiškesnis. Nežinau, kaip viskas klostysis ateityje. Gal dėl vaikų teks keltis į Kauną?" - svarsto tėvas.

Dabar M.Paulauskas treniruoja ir Šakių jaunimo komandą, kurioje žaidžia jo sūnus. Jaunesnysis Modestas nori būti toks krepšininkas kaip tėvas.

Sodyboje prie namo įrengta jauki medinė pavėsinė. Prisėdame ant krėslų, stovinčių šalia. Žydinčios gėlės, nubėgančios vasaros atgarsiai atgaivina prisiminimus. Iš tėvų namų Klaipėdoje M.Paulauskas pasakoja išėjęs, kai talentingą jauną krepšininką pastebėjo "Žalgirio" tuometis vyriausiasis treneris Vytautas Bimba ir pakvietė žaisti komandoje. Modestui tebuvo septyniolika.

Pirmieji namai - mokykla

- Turbūt nedaugelis žino, kad jūsų gimimo istorija paženklinta keista lemtimi. Juk gimėte pakeliui į Klaipėdą...

- Pasibaigus karui tėvai vežimu iš kaimo važiavo namo. Mama su manimi, naujagimiu, liko Kretingoje, o tėvas sugrįžo į Klaipėdą, bet namų nerado - pastatas buvo sugriautas.

Kai pradėjau žaisti krepšinį, mama man pasakė: "Sūnau, gimei ant ratų, tad visą gyvenimą ir važinėsi." Jos žodžiai išsipildė. Šeimoje buvau jauniausias vaikas. Daug ko neprisimenu iš savo vaikystės. Visi to laiko sunkumai gulė ant tėvų, dviejų brolių, kurie už mane vyresni daugiau kaip dešimt metų, ir sesers pečių.

Klaipėdoje buvo daug tuščių namų, tėvai galėjo apsigyventi bet kuriame iš jų. Pasitraukę vokiečių karininkai taip pat paliko butus, apstatytus baldais. Tačiau mano tėvas su draugu sumanė atstatyti apgriautą mokyklą (dabartinė K.Donelaičio gimnazija, kurią baigė M.Paulauskas, - aut.) ir apsigyveno joje su šeimomis. Abu nutarė, kad tėvas dirbs direktoriumi, o draugas - ūkvedžiu. Mokykla man buvo kaip namai. Kai atvažiuoju į Klaipėdą, niekada nepraeinu pro šalį, visada į ją užsuku. Liko gyvi prisiminimai.

- Kokie jie?

- Šeštadienio vakarais mokykloje vykdavo šokiai. Kaip patekti į sporto salę, kad su draugais galėčiau pažaisti krepšinį? Tada man buvo tiek metų, kiek dabar sūnui Modestui. Visokiais būdais bandėme įslinkti į vidų, kad mūsų niekas nepastebėtų. Tuo metu nebuvo nei televizoriaus, nei kompiuterio. Beliko mėtyti kamuolį į krepšį (šyptelėjo).

Mano vyresnysis brolis Edmundas puikiai žaidė krepšinį. Stengiausi sekti jo pavyzdžiu. Brolis mane pakviesdavo į vyrų komandą, kad užpildyčiau spragą aikštelėje. Vaikystėje Edmundas man buvo didelis autoritetas. Vėliau žaisdamas krepšinį turėjau dešimtą numeriu, kaip ir brolis.

Mums šnekučiuojantis prie M.Paulausko pribėga anūkėlė Ugnė ir atsisėda jam ant kelių. Senelis meiliai apkabina mažąją ir pasakoja toliau: "1963 metais, kai baigiau vidurinę mokyklą, išvažiavau į Kauną ir pradėjau žaisti "Žalgiryje". Tada palikau tėvų namus, buvusius toje pačioje mokykloje."

Rūpestis dėl artimųjų nulėmė pasirinkimą

- Kiti jūsų namai buvo Kaune. Čia gyvenote beveik 30 metų, sukūrėte šeimą, auginote sūnų Nerijų, kol išsiskyrėte.

- 1965 metais tapau Europos čempionu. Tada man buvo 20 metų. Už pergalę gavau vieno kambario butą ir išsikėliau iš bendrabučio. Po dvejų metų, kai tapau pasaulio čempionu, valdžia skyrė trijų kambarių butą, o kai 1972-aisiais laimėjome Miuncheno olimpiadą, - keturių kambarių būstą. Tada man nieko netrūko, aktyviai sportavau, bet asmeniniame gyvenime laimės nebuvo.

- 1965 metais jus kvietė žaisti NBA. Kodėl atsisakėte galimybės apsigyventi JAV?

- Kai išgirdau, kad esu kviečiamas į NBA, mane net šiurpas nukratė. Supratau, kuo tai gali baigtis man ir mano artimiesiems. Buvome stipriai "pripumpuoti" sovietinės ideologijos. Toks mano žingsnis būtų buvęs paskelbtas tėvynės išdavyste. Kokios pasekmės grėsė artimiesiems? Manau, daug kas prisimena tuos laikus ir žino, kaip būdavo tokiais atvejais. Nenorėjau pakenkti tėvams ir artimiems žmonėms. Be to, kelias atgal, į Lietuvą, man taip pat būtų buvęs užkirstas. Šito būčiau neištvėręs.

- Bet neišvažiavote ir į Maskvą. Kai žaidėte Sovietų Sąjungos rinktinėje, buvote kviečiamas į Maskvos CASK. Tais laikais nepaklusti vyriausiajam treneriui Aleksandrui Gomelskiui reiškė rizikuoti likti už rinktinės borto?

- Ne paslaptis, kad rinktinės treneris A.Gomelskis, kai joje žaidė Arvydas Sabonis, Rimas Kurtinaitis, Šarūnas Marčiulionis, ištarė tokius žodžius: "Jei krepšinio rinktinė laimės olimpiadą, jums, vyrai, atidarau duris į pasaulį." Taip ir nutiko, tačiau reikia atsiminti, kad tada jau buvo kiti laikai, pasaulis jautė politinį atšilimą.

Mano žaidimo laikais - ėjo 1966-ieji - gyvenome kitaip. Į rinktinę nepatekdavo nė vienas krepšininkas, jei pasakydavo A.Gomelskiui "ne". Su manimi treneris elgėsi šiek tiek kitaip. Kodėl, negaliu pasakyti. Pažadai žaisti Maskvoje buvo viliojantys ir gundantys, bet vis vien manęs neįkalbėjo. Atsisakiau eiti į CASK, tačiau iš rinktinės, kurioje buvau kapitonas, neišmetė.

Šiuo metu Slavikuose garsaus krepšininko sodyboje kaip retai kada verda gyvenimas. Neseniai jo žmonos Janinos iniciatyva buvo surengtas Paulauskų giminės susibūrimas. Ta proga kieme suplevėsavo giminės vėliava, kurios autorius - krepšininko brolis Edmundas.

Ar bus iškelta Paulauskų vėliava, jei Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė Europos čempionate atsidurs tarp prizininkų? M.Paulauskas šypteli, bet išankstinių konkrečių vertinimų išvengia. "Mūsų rinktinė pajėgi žaisti su stipriais varžovais. Linkiu vyrams ištvermės, stiprybės, nepalūžti ir tikėti savo jėgomis. Palaukime čempionato pabaigos ir sužinosime, kas laimės", - diplomatiškai išsisuka Slavikų sodybos šeimininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"