TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Moteris, pasukusi medžio paslapčių taku

Nuo seno įprasta, kad medį drožinėja vyrai. Parversti rąstą, jį išskaptuoti, išpjaustinėti, išdrožinėti - nelengvas amatas. Tačiau šiais laikais pjūklą, oblių, skobiklį vis dažniau stveria ir moterys. Ir drožia ne kokius nors šaukštus ar menteles, o gana monumentalius darbus - angelus, kryžius, gamtos tvarinius. 

Jau keleri metai, kai intensyviai su medžiu draugauja žeimietė Redita Narkevičienė. Nesuklysime pasakę, kad tai antroji Jonavos rajono drožėja, po Janinos Listvinos, pasukusi medžio paslapčių link.

Toli amato neieškojo

Narkevičių kiemas vislab gražėja, gaudžia, tampa kone muziejumi. Tiesa, sodybos šeimininkas Artūras teigia, jog savo aplinkos paversti eksponatų tvirtove neketina, mat šiam tikslui reikėtų itin daug pastangų, kiekvieno rakando aprašymo, išdėstymo. Kol kas tai, kas po stogu, - paprasčiausias senienų sandėlis, ką ir skelbia virš klėties durų pritvirtintas užrašas.

Vienas po kito svečią pasitinka Reditos darbai - „Kiškis“, „Gandras“, „Gaidys“, „Klumpė“, „Krėslas“. Kai kurie - natūralaus medžio, kai kurie - nudažyti baltais dažais. Jie lyg gyvi įsipina į aplinką, primindami, jog šiame krašte - drožėjų šaknys, prosenelių laukai, miškai, upeliai, suteikiantys ainiams nesenkančio kūrybos džiaugsmo.

Dalį vaikystės Redita praleido ne čia, Rokiškio rajone. Ten lankė Ragelių mokyklą, ten girdėjo apie į tą kraštą priklydusį keistuolį Lionginą Šepką, drožinėjusį visokius paukščiukus ir šventuosius. Vėliau, nuo penktos klasės, su šeima atsikėlė į Žeimius. Ištekėjo už kaimynų sūnaus Artūro, kuris, pasirodo, taip pat turėjo menininko ambicijų. Kurį laiką kabinosi į valdiškus darbus, plušo miestelyje įsikūrusiame baldų ceche. šiam iširus atsidūrė, kaip ir daugelis darbininkų, „ant ledo“. Per daug nenusiminė. Medžio kvapas ir kūrybos ilgesys priminė, jog toli mokytis drožėjos amato nereikia.

Įžiebė tas keistuolis Šepka

„Į žmonos darbą nesikišu, jos sumanymai - tik jos, padedu tik atsigabenti kokį nors stuobrį, parodau, ko pati dar neperpratusi”, - pasakoja Artūras.

Šiandien Redita turi net savo darbo įrankius, paprašo nebent pagaląsti, tvirčiau ką nors sudurti. Mėgstamas drožėjos medis - drebulė. Ji, sako, mažai tvirtumu nusileidžianti ąžuolui, o drožiant kietesnė už liepą. Vis dėlto nieko amžino nėra, tręšta net įbetonuoti kryžiai. Tam tikras tirpalas, naudojamas drožėjų, taip pat neapsaugo daikto nuo skilimo. Tik pagal augimo miške padėtį seni meistrai žino, kurioje pusėje skaptuoti rūpintojėlio ar pietos priekį, kad skiltis būtų nugaroje. Tačiau skilimas, sako, kūrinio perdėm neišdarko. Priešingai, papuošia, suteikia kažkokią sakralumo žymę, juolab kad skiltis toliau šerdies neina, sustoja.

„Degtukas, kuris mane įžiebė, tai Šepka, tačiau kitas degtukas, liepęs pačiai užsidegti ir nesmilkti,- tai Janina Listvina. Jos padrąsinta patikėjau, kad moterys lygia greta su vyrais gali darbuotis skulptūroje“, - atvirauja Redita.

Medis nelaukia, reikia dirbti

Jau ne kartą R.Narkevičienė dalyvavo kalėdinių prakartėlių konkursuose Rokiškyje, tradicinėse L.Šepkos parodose, kituose tautodailininkų šurmulynuose, pelnė ne vieną padėkos raštą. Vienas jos paskutinių darbų, sukurtų drauge su Artūru, - kompozicija „Paukščiai“, skirta Bukonių pagrindinės mokyklos jubiliejui. Šiuo metu moteris galynėjasi su gana sudėtingos drožybos rąstu, kirtis po kirčio įgaunančiu senovės kareivio išvaizdą. Tikisi, kad „Kareivis“, pastatytas prie sodybos tvoros, atliks simbolinę sargybinio funkciją.

Kiemas - žeimiečių dirbtuvės po atviru dangumi. Užsiropštęs ant vaikams skirtos „čiuožyklos“, gali pamatyti Burnius, kur gyventa Artūro mamos, Blauzdžius, kur gyventa tėčio, akis pasiekia ir horizonte dunksančius Mimalius, Juškonis. čia pat stūkso dirbiniai, bylojantys mūsų pagonišką kilmę - aukuras, dubenuotas akmuo su Perkūno vandeniu, stalas apeigoms su grūdais, kitas stalas, saugantis gerąją energiją. Ant tako rangosi mitologinis žaltys - vienas pirmųjų Reditos darbų, sergstintis sodybą ir protėvių atminimą. „Aš turiu dirbti, nes medis dirba pavasariais, išduodamas lapus ir žiedus“, - tarsi abiejų, Reditos ir Artūro, žodžiais kalba pats aukštaitis šepka, žvelgiantis čia iš visų pakampių.

Kaip nepaminėti ir dviejų šeimos atžalų - Skaistvilės ir Austėjos, kurios irgi traukia meno link. Skaistvilė, vyresnėlė, išdrožinėjusi net keletą prieverpsčių, kurios nūnai saugomos minėtame senienų sandėlyje. Tačiau drožyba stipriai kol kas nė vienos nedomina. Sesės mieliau rengia savo piešinių „varžytuves“, nors kas žino, kur dar pasuks savo fantazijos takais...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"