TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Namai - lyg pražydęs raudonas aguonų laukas

2011 04 05 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Pianistės ir koncertmeisterės Žanetos Noreikienės namai visuomet pilni muzikos. Kitaip ir būti negali. Ypač dabar, kai televizijos projekte "Triumfo arka" sėkmingai pasirodė operos dainininkė Lidija Gubaidulina.

Beveik metus savo namuose Ž.Noreikienė repetavo su šia soliste iš Tatarstano, apie jos talentą ir nuostabų balsą Lietuvoje mažai kas žinojo.

Ž.Noreikienės namų svetainėje, kur stovi pianinas, ant parketo patiestas šviesus raudonais gėlių raštais išmargintas kilimas. Jis primena pavasarį pražydusį aguonų lauką. Muzika ir raudonos bei baltos spalvų deriniai - kiek neįprastas pianistės namų jaukumas. Žanetos draugams jos namai - tarsi įspūdinga scena iš "Traviatos". Kodėl, ji negali paaiškinti. Erdviame bute - klasikinio stiliaus baldai ir elegantiška tvarka.

Dvyliktasis renesansas

Pianistė nuo senų laikų repetuoja savo bute, nors atskiro repeticijų kambario čia nėra. Senoviniame name, patalpoje aukštomis lubomis - itin gera akustika. Repeticijos ir perklausos prieš svarbius koncertus vyksta erdvioje svetainėje. Joje nedaug baldų - kad erdvės neužgožtų. Pagrindinis akcentas - Ž.Noreikienės tapybos portretas. Drobė užima didesnę dalį sienos. Pianinas "Rionich" - nuo to laiko, kai ji dar dirbo koncertmeistere Operos ir baleto teatre. Vieta jam parinkta prie lango nedidelėje nišoje, kuri atsirado, kai ši erdvė buvo atitverta nuo virtuvės.

Šiuo instrumentu Žaneta akompanavo buvusiems abiem savo vyrams, operos solistams Virgilijui Noreikai ir Eugenijui Vasilevskiui. Jų nuotraukos, kai koncertavo kartu, įrėmintos ir pakabintos erdviame prieškambaryje. Vienoje sienos pusėje vaizdai iš aktyvaus jaunystės laikotarpio, kai koncertų maršrutai driekėsi vos ne po visą pasaulį, kitoje - dabarties akimirkos, tokios pat įdomios ir jaudinančios.

"Savo vyrų nuotraukų neišmečiau - juk tai dalis mano kūrybinio gyvenimo. Tačiau apie juos daugiau nenorėčiau kalbėti", - užsiminė pianistė.

Tarp užfiksuotų akimirkų - dukters Rasos Noreikaitės nuotrauka iš Vankuverio. Rankoje ji laiko svarbų dokumentą - po aštuonerių metų, pragyventų Kanadoje, jai buvo įteiktas pilietybės dokumentas.

Stovėdama prie nuotraukų pianistė smagiai papokštavo sakydama, kad šiuo metu išgyvena dvyliktąjį renesansą. Kodėl dvyliktąjį? Ji sako, kad gyvenime buvo ne vienas renesansas, o šis yra ypatingas.

"Viename gyvenimo periode man buvo pranašaujama - to žmogaus pavardės nenoriu minėti, - kad būdama viena pražūsiu kaip muzikė, kad manęs grojančios niekas daugiau neišgirs ir būsiu nežinoma. Ta pranašystė neišsipildė. Vis dar groju ir esu reikalinga jauniems dainininkams", - jaunatviškai nusiteikusi pasidžiaugė Ž.Noreikienė.

Pas dukrą neišvažiavo

Ši talentinga moteris iš tiesų turi kuo džiaugtis. Koncertmeisterė daug koncertuoja po visą Lietuvą, keleriems mėnesiams į priekį nusidriekė jos koncertinių kelionių maršrutai. Atrasti naujas operos žvaigždes ir jas parodyti plačiajai publikai nėra lengva. Po ta uždanga slypi kelerių metų repeticijos, kantrus ir kruopštus darbas, kartais tenka atsisakyti savo asmeninio gyvenimo.

Taip atsitiko ir šį kartą. Žaneta rengėsi išvykti gyventi į Kanadą pas vienturtę dukrą Rasą iš pirmos santuokos. Kol nebuvo gavusi oficialių dokumentų, kad gali gyventi tolimoje šalyje, svetur nevažiavo. Dukters ir jos šeimos buvo nemačiusi aštuonerius metus. Ilgesys buvo toks stiprus, kad norėjo būti kuo arčiau jos. Jau buvo pradėjusi krautis daiktus į lagaminą, iš namų išnešė kai kuriuos baldus.

Tačiau viską kitaip sudėliojo prasidėjęs "Triumfo arkos" konkursas. Jame po ilgų jos įkalbinėjimų sutiko dalyvauti operos solistė L.Gubaidulina. Vėl toje pačioje svetainėje prasidėjo intensyvesnės repeticijos. Per vieną savaitę reikėjo išmokti sudėtingas operos ir operetės arijas. Totorę dainininkę teko mokyti dar ir lietuviškai atlikti kompozitoriaus Algimanto Raudonikio "Meilės elegiją".

"Koks savitas ir unikalus Lidijos talentas, iki tol girdėjo tik viršuje virš manęs gyvenantis aktorius Žebrauskas su šeima. Dar po langais kai kada sustodavo praeiviai, jos balso pakerėti. Pagaliau Lidijai pasakiau, kad gana mano bute koncertuoti - metas pasirodyti televizijos konkurse. Ji yra profesionali dainininkė, tačiau dainuoti scenoje jai sutrukdė šeimos aplinkybės - ji dabar augina vaikelį", - pasakojo Ž.Noreikienė.

Pianistė laikinai atsisakė vykti į Kanadą pas dukrą. Kaip ir pačiais geriausiais laikais, ji vėl yra laukiama. "Tikiu, jog mūsų gyvenimą valdo likimas. Nieko iš anksto negalima numatyti. Rengiausi išvažiuoti, bet atsitiko taip, kad negaliu ištrūkti iš Lietuvos. Dukra džiaugiasi, kad man sekasi. Ji laukia manęs, kada galėsiu pas ją atvažiuoti", - patikino žinoma pianistė.

Pakeldavo naktį iš lovos

Vienoks yra kraustymasis iš namų, kai esi artimųjų laukiamas, kitoks, kai karo metais reikėjo bėgti iš jų, kad neišvežtų į Sibirą. Ž.Noreikienė prisiminė, kad vaikystėje jai teko patirti, ką reiškia palikti savo namus. Tokio jausmo daugiau jai neteko išgyventi net tada, kai skyrėsi su dviem savo vyrais. Iš tų namų ji niekada neišėjo - išėjo jos vyrai.

- Kaip jūsų tėvams pavyko išsaugoti jus nuo baisaus pavojaus?

- Apie tai anksčiau kažkodėl nepagalvodavau. Su metais vis dažniau grįžtu į tuos laikus, bandydama kai ką išsiaiškinti, ko aiškiai nesupratau vaikystėje. Kaip viskas buvo, kad mūsų neišvežė į Sibirą? Šeimoje buvome trys vaikai - be manęs, dar yra sesuo ir brolis. Jis dabar gyvena tėvų name Kaune. Gimtuosius namus retai aplankau.

Labai aiškiai prisimenu, kai vidurnaktį tėvai mus skubiai prikeldavo, liepdavo kuo greičiau apsirengti ir eiti iš namų. Taip kartojosi ne kartą. Kas atsitiko ir kodėl naktį turime palikti namus, tėvai neaiškindavo. Sakydavo, kad taip reikia. Taip pat pavojinga buvo naktį eiti miesto gatvėmis. Slapstėmės pas gerus žmones, kurie gyveno prie stoties. Reikėdavo gerą kelio gabalą numinti, nors labai norėjosi miego. Tokie buvo laikai.

Kartą besikalbėdamos su seserimi apie tuos baisius laikus bandėme išsiaiškinti, kas buvo tas gerasis žmogus, kuris išgelbėjo mūsų šeimą. Žinoma, dabar galime tik nuspėti, kaip viskas buvo. Neturime tėvų, nėra ir gyvų liudytojų, kurie galėtų viską tiksliai papasakoti. Vis dėlto per vėlai panorome sužinoti tiesą. Prielaida būtų tokia: mūsų name gyveno nuomininkas. Šis žmogus, matyt, mūsų tėvus iš anksto perspėdavo, kad naktį gali aplankyti neprašyti svečiai, ir taip suspėdavome laiku pabėgti iš savo namų.

Tėvas labai apsidžiaugtų

- Ar vaikystėje išgyventas nežinios jausmas likti be namų gyvas iki šiol?

- Tada buvau maža ir nesupratau, kodėl reikia naktį eiti iš namų. To išgyvenimo negalima su niekuo palyginti. Tėvai mus miegančius naktį pakeldavo iš lovų. Lauke būdavo šalta ir tamsu.

- Muzika jus lydi visą gyvenimą. Ar muzikos garsai skambėjo ir tėvų namuose?

- Tėvelis turėjo įgimtą muzikos jausmą. Kai uždainuodavo, mūsų namai prisipildydavo nepaprastai gražių jo balso garsų. Gana ilgai neturėjome pianino. Matyt, tėvelis rengėsi mus, vaikus, leisti mokytis muzikos, nes dairėsi, kur galėtų gauti pianiną. Naują pirkti buvo labai brangu. Kažkokiame tvarte aptiko vištų apdergtą instrumentą. Juo grojau iki tol, kol baigiau tuometę Lietuvos muzikos konservatoriją (dabar - Muzikos ir teatro akademija - red). Sesuo ir brolis netapo muzikais.

Nepasakyčiau, kad tada man labai patiko groti pianinu, ypač kai už lango kieme žaidė mano bendraamžiai. Kartą neapsikentusi tvarkingai sudėjau natas į krūvą ir tėvams rėžiau: "Užmuškite mane, bet daugiau negrosiu!"

- Taip ir pasakėte: užmuškite?

- Tai buvo vienintelis ir paskutinis mano streikas prieš muziką.

- Vadinasi, profesijos aukštumų galima pasiekti ir ne pačiu geriausiu instrumentu.

- (Šypsosi - aut.) Tada negalvojau, kas manęs laukia ateityje. Po baigiamųjų specialybės egzaminų tuometėje Kauno J.Gruodžio dešimtmetėje muzikos mokykloje garsi pedagogė profesorė Marieta Azizbekova iš Vilniaus mane apibūdino taip: "Čiudnaja devočka. Ejo nado pasylatj Moskvu" (rus. Nuostabi mergaitė - ją reikia siųsti į Maskvą). Tuomet man atrodė, kad Vilnius nepasiekiamas, ką jau kalbėti apie Maskvą. Kai studijavau Vilniuje, tėvai man nuomojo kambarį ir atvežė tą seną pianiną iš tvarto, kad galėčiau groti.

Mano vienintelė ir paskutinė darbovietė buvo Operos ir baleto teatras. Jame dabar negroju, tačiau iki šiol esu jaunų atlikėjų koncertmeisterė. Beje, mano tėvelis anksti išėjo anapilin, jis nesužinojo, ką man gyvenime davė muzika. Jis tikrai džiaugtųsi su manimi.

Sieninis laikrodis - relikvija

Su muzika negalima išsiskirti, kai kūryba buvo svarbiausia gyvenimo dalis. Ž.Noreikienė sako, kad muzika yra dar daugiau - guodžia ir ramina užklupus liūdesiui, teikia džiaugsmo ilgesio valandėlę. "Dukters Rasos nemačiau beveik aštuonerius metus. Jos labai ilgiuosi. Mane nuramina muzika. Tokiais momentais pati sau groju populiarias melodijas. Muzika - kaip vaistas nuo ilgesio ir liūdesio", - įsitikinusi žinoma koncertmeisterė, kurią muzika lydi visais gyvenimo atvejais.

Prie lango šalia pianino pastatytas originalus šviestuvas. Tai - Rasos kūrybinis darbas. Ji yra interjero dizainerė. Prieš išvykdama už Atlanto šviestuvą ir kitus savo baldus paliko mamai. Gal tikėjosi grįžti namo?

"Gyvenu po senovei - su tais pačiais senais baldais, bet - viena. Taip jau įvyko, nors niekada man nestigo kitų dėmesio. Laikas aptrynė senus baldus, bet jų neišmečiau. Svetainės komplekto gobelenas buvo raudonas, tokios spalvos ir vėl aptraukiau. Esu namisėda, nemėgstu vaikščioti po renginius, tuo labiau po parduotuves. Su draugėmis pabendrauju telefonu, kadangi pastaruoju metu vėl esu labai užsiėmusi. Toks gyvenimo ritmas man patinka, jaučiuosi esanti reikalinga", - neslėpė elegantiškoji Žaneta.

Artistas be teatro - tarsi be namų. Ar tai tiesa? Koncertmeisterė Ž.Noreikienė sako su tokiu teiginiu nenorinti sutikti: "Kūryba tęsiasi ir be teatro. Daug įdomiau ir originaliau. Teatras, kuriame dirbau, dabar kitoks. Man ten ne viskas priimtina. Kitaip ir būti negali - laikas keičia ne tik gyvenimą, bet ir teatrą, jo dvasią."

Senovinis sieninis laikrodis, esantis kitame kambaryje, - tėvų namų relikvija. Žanetai ji brangi, bet senas mechaninis mechanizmas nuolat netiksi. Kitas panašus laikrodis taip pat tyli. "Jei abu laikrodžius prisukčiau, galite įsivaizduoti, koks garsas būtų namie. Triukšmas mane erzintų, - dalykiškai paaiškino Žaneta ir paklausė: "Ar būtina paprastuose dalykuose įžvelgti gilią prasmę?"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"