TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Namas, pažadėtas A.Sniečkui

2009 12 01 0:00
K.Petrauskas mėgo pietauti prie balta staltiese padengto stalo.
K.Petrausko memorialinio buto archyvo nuotrauka

Garsaus tenoro Kipro Petrausko dukteriai grafikei Aušrai Petrauskaitei-Šimulynienei daug mielesni namai buvo kukliame bute Vilniuje, P.Skorinos gatvėje, nei dabartiniai Raseinių gatvėje ir buvę vaikystėje Kaune, kuriuose dabar yra Miko ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejus. Likimas išskyrė šeimą

1948-ieji K.Petrausko šeimai buvo lemtingi metai. Labai mažai trūko, kad likimas garsią menininkų šeimą būtų visam laikui išskyręs. Prasidėjus antrai rusų okupacijai K.Petrausko žmona su savo tėvais ir vaikais buvo Palangoje, o dainininkas - Rainių dvare.

"Prisimenu, jog tada likome be savo namų Kaune. Sovietų valdžia nacionalizavo mano tėvo ir dėdės pastatytą pastatą, toks pat likimas laukė ir dvaro, kurį mano tėvui už nuopelnus kultūrai padovanojo anų laikų Lietuvos valdžia. Mano mama, bijodama, kad nebūtų ištremta į Sibirą, su mumis pasitraukė į Vokietiją.

Tėtis labai nerimavo, likęs vienas be mūsų. Jis rašė laiškus mamai ir prašė nebijoti sugrįžti į Lietuvą. Mama tam žingsniui vis dėlto ryžosi, tačiau su ja važiavau tik aš, o mano seneliai, sesuo Guoda ir brolis Leonas liko Vokietijoje. Netrukus jie išvyko į Australiją. Mūsų šeima išsibarstė visam laikui. Sesuo, brolis ir seneliai į Lietuvą daugiau negrįžo. Jie palaidoti svetur.

Ką tais laikais reiškė sugrįžti į Lietuvą, mano mama nujautė. Taip ir atsitiko. Traukinys iš Berlyno nuriedėjo tiesiai į Sibirą. Iš traukinio leido išlipti tik kelioms šeimoms, tarp jų buvome ir mes - mano mama ir aš. Į tremtinių sąrašą mes nepatekome tik todėl, kad anuometinei sovietinei valdžiai reikėjo kaip nors parodyti, jog jai yra svarbūs kultūros žmonės. Tuo metu, 1948-aisiais, abi su mama buvome laimingos, kad esame kartu su tėčiu ir kad turime nors ir kuklius, bet savo namus P.Skorinos gatvėje. Man tada buvo 11 metų. Tie vakarai kaip dabar iškyla prieš akis. Kai būdavo šalta, tėtis vakarais pakūrendavo krosnį. Skorinos gatvėje atšventėme mano vestuves", - pasakojo Aušra.

P.Skorinos gatvėje Petrauskai gyveno iki 1960 metų. Tas butas buvo išdėstytas taip, jog iš vieno kambario buvo galima pereiti į kitą, tarsi eitum ratu. "Kaip smagu buvo mums būti kartu ir jausti namų šilumą", - prisiminė dainininko duktė.

Paveldėjo iš močiutės

Nežinia, kiek metų būtų gyvenusi garsi menininkų šeima kukliame bute, jei ne atsitiktinumas. Raseinių gatvėje buvo pastatytas dviejų aukštų namas tuometiniam kompartijos vadovui Antanui Sniečkui.

"Mano tėvui pasiūlė kaip tik šį namą, kai jo atsisakė A.Sniečkus. Bet ir tėvai tuo namu ne itin žavėjosi. Pastatas jiems nepatiko, kaip ir tuometiniam šalies vadui. Bet vis dėlto jie sutiko tame name gyventi - patogumai buvo geresni nei P.Skorinos gatvėje. Čia abu mano tėvai gyveno iki savo gyvenimo pabaigos. Jie patyrė, ką reiškia likti be savo namų. Ši tema jiems buvo skaudi ir stengėsi apie tai daug nekalbėti. Jie džiaugėsi tuo, ką turėjo. Teatras jiems buvo visas gyvenimas. Mūsų namuose niekada nebuvo brangių baldų ir daiktų. Tačiau mūsų namai visada buvo jaukūs, šilti ir linksmi. Ypač kai po spektaklių susirinkdavo tėvų draugai, juose netrukdavo šurmulio. Svečiai smagiai bendraudavo, ir tie menininkų susibūrimai buvo kažkuo ypatingi", - pasako Aušra.

Dainininko duktė užsiminė, kad ne jos tėvams, o jai labiau rūpėjo namų aplinka. Dažnai Aušra, neatsiklaususi tėvų, savo nuožiūra darė juose tvarką. Uždarydavo kurio nors kambario duris ir nieko neįsileisdavo vidun, kol viena neperstumdydavo baldų ar nepakeisdavo kokio nors daikto ar paveikslo vietos. Matyt, interjero pojūtį bus paveldėjusi iš savo močiutės, kuri taip pat mėgo gražinti namus.

Stalas su balta staltiese

Ant namo Raseinių gatvėje kabo memorialinė lenta, žyminti, jog jame nuo 1960 iki 1968 metų gyveno operos solistas K.Petrauskas. Aktorė ir poetė (pasirašydavo Alės Sidabraitės slapyvardžiu) bei vertėja E.Žalinkevičaitė-Petrauskienė buvo už savo vyrą jaunesnė 16 metų. Tapusi našle talentinga moteris antrą kartą neištekėjo. Ji mirė 1986 metais. Dabar tie namai, kuriuose vyravo bohemiška menininkų atmosfera, yra šiek tiek kitokie. Daug kas pasikeitė ir pačioje namų erdvėje, nes po vienu stogu gyvena kelios Petrauskų palikuonių kartos.

Aušra nepanoro parduoti tėvų namo, nors abu jos sūnūs Joris ir Kipras bandė įkalbėti savo mamą. Taip būtų daug paprasčiau pasidalyti tai, kas jiems priklauso. Bet ji to nepadarė. Gyvendami kartu jie galės vienas kitam padėti ir vienas kitu pasirūpinti. Išliks namų šiluma.

"Mano tėvai labai brangino šeimą. Nors jie buvo labai užsiėmę žmonės, bet savo vaikams jie visada surasdavo laiko. Prisimenu, tiek Kaune, tiek Vilniuje mūsų namų svetainėje stalas buvo padengiamas balta staltiese ir visi susėsdavome pietauti. Tas laikas buvo mūsų", - pasakojo A.Šimulynienė.

Buvo ir poliklinika

Name Raseinių gatvėje erdvios svetainės nebeliko. "Kai buvo gyva mano mama, jokiu būdu nesiryžau imtis rimtų mūsų namo pertvarkymų. Ji būtų neleidusi išgriauti sienų ir pertvarkyti kambarių, kad būtų daugiau vietos man ir anūkams su šeimomis", - užsiminė Aušra.

Pirmasis aukštas skirtas jai ir sūnui, o antrajame gyvena kitas sūnus. A.Šimulynienė sau pasiliko buvusį prieškambarį ir šalia esantį nedidelį kambariuką. Buvusiose vyro skulptoriaus dirbtuvėse įsirengė darbo kambarį, o garaže - miegamąjį.

Pasak jos, pertvarkos šiek tiek sumažino kambarių erdves, bet užtat kiekviena šeima turi po atskirą butą.

"Namai turi keistą ypatybę. Jie keičiasi, kaip ir juose gyvenantys žmonės. Erdves pritaikome sau, kad mums būtų patogiau gyventi. Pavyzdys - buvę mūsų namai Kaune. Juose gyveno ne tik svetimi žmonės, bet ir buvo poliklinika. Po tiek metų atkurti buvusią namų dvasią, ypač tokių asmenybių, kaip mano dėdė muzikas Mikas ir mano tėvai, nėra lengva", - sakė K.Petrausko duktė.


Ekspozicijos autorė Vida Bingelienė:

Tarpukariu atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę ir Kaunui tapus jos sostine, dauguma inteligentijos sugrįžo į gimtinę. Bet kur tiems žmonėms gyventi? Taip atsitiko ir broliams M. ir K.Petrauskams. 1924 metais vyresnysis Mikas sumanė statyti namą sau ir Kiprui. Tačiau jam nesisekė: nesąžiningi rangovai M.Petrauską apmovė. Pritrūkęs pinigų jis antrą kartą išvažiavo į Ameriką, o visus statybų rūpesčius paliko jaunesniajam broliui Kiprui. Šis ir baigė statyti namą Žaliakalnio rajone, kuris tuo metu buvo miesto pakraštys.

K.Petrausko memorialinis butas tapo atskira muziejaus ekspozicijos dalimi. Iki šiol nebuvo sudarytas Petrauskų šeimos genealoginis medis, tad kilo mintis parodyti lankytojams, kokia plati ši giminė ir kur likimas nubloškė jos palikuonis. Deja, kol kas nepavyko gauti kai kurių giminaičių nuotraukų. Genealoginis medis dar nėra baigtas. Skyrėme jam vietą buvusiame Petrauskų tarnaitės kambaryje.

Memorialinis K.Petrausko butas atspindi privatų menininkų šeimos gyvenimą. Todėl šioje ekspozicijoje svarbu parodyti, kuo dar, be dainavimo teatre, domėjosi K.Petrauskas. Žinoma tai, kad jis buvo medžiotojas, žvejys ir automobilių sporto mėgėjas. Savo kieme, voljere, dainininkas laikė medžioklinius šunis. Medžioklės trofėjai taip pat turėtų papildyti šių namų erdvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"