Namų fone - flamenko kaukšėjimas ir medaus kvapas

Nijolė STORYK 2012-08-07 08:40

Nijolė STORYK

2012-08-07 08:40
Romo Jurgaičio nuotraukos
Tea­tro ir ki­no ak­to­rė bei dai­ni­nin­kė Bri­gi­ta Bub­ly­tė pa­sta­rai­siais me­tais dau­giau lai­ko pra­lei­džia eg­zo­tiš­ko­je Se­vi­li­jo­je nei sa­vo na­muo­se Vil­niu­je, An­ta­kal­ny­je. Sve­ti­ma ša­lis ją pa­vi­lio­jo fla­men­ko gro­žiu - Bri­gi­ta žūt­būt pa­no­ro iš­mok­ti dai­nuo­ti ir šok­ti taip, kaip tai mo­ka šios ša­lies tem­pe­ra­men­tin­go­sios gra­žuo­lės. Fla­men­ko yra Is­pa­ni­jos žmo­nių ais­tra ir ne­iš­si­pil­džiu­sios sva­jo­nės.

Sugrįžtų į teatro sceną

Iš Sevilijos B.Bublytė būtinai sugrįžta vasarą, kad pasirūpintų savo bitutėmis. Tai ji daro ne dėl teatro ir muzikos scenos, nors tam skyrė visą savo jaunystę. Kaip ir aistra egzotiškam ispaniškam flamenko šokiui bei dainai aktorei bitės yra daugiau nei pomėgis.

Kaime, močiutės sodyboje, ji turi keletą avilių. Juos paveldėjo iš savo tėvelio Rimanto. Bitininkystė buvo Bublių šeimos tradicija dar nuo tarpukario laikų. Šią tradiciją Brigita stengiasi tęsti, nors prieš kelerius metus neteko savo tėvelio. Nebėra ir jos mamos Jūratės Bublienės, kuri dirbo teatre ir televizijoje.

Prieš trejus metus lietuvė aktorė ir dainininkė išvyko į Barseloną, kur mokėsi Thomo Clementso canto difonico meistriškumo kursuose. Dvejus metus ji praleido Fundacion Cristina Heeren de Arte Flamenco Sevilijoje.

Daugelį metų bendradarbiavo su žinomu džiazo muzikantu Vladimiru Čekasinu, kartu su jo teatralizuotais muzikiniais projektais pasirodė daugelyje džiazo festivalių įvairiose pasaulio šalyse. Pastaruoju metu koncertuoja kaip flamenko solistė ne tik Lietuvoje, bet ir Ispanijoje. Du kartus dalyvavo šios šalies festivalyje "Flamenco en Alamillo".

Vis dėlto dramos teatro scenoje jau senokai matėme aktorę B.Bublytę. Vienas įsimintiniausių jos vaidmenų - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje" Džuljeta. Ji taip pat vaidino režisierių Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo, Valentino Masalskio spektakliuose.

Ji puikiai suvaidino režisieriaus J.Vaitkaus filme "Vienui vieni" partizano Juozo Lukšo-Daumanto mylimąją medicinos seserį Nijolę.

Kiek vėliau, kai LŽ aktorė B.Bublytė atvėrė savo namų duris, ji užuominomis užsiminė, kad teatro scenoje suvaidinti vaidmenys jai labai brangūs. Aktorė noriai vaidintų teatre, jei tik gautų įdomų vaidmenį. Tokio vaidmens Brigita kol kas laukia.

Dažniau rieda dviračiu

Kai būna Vilniuje, Brigita dažniausiai mėgsta važinėti dviračiu. Naudotis šia transporto priemone mieste jai labiau patinka, nei vairuoti sostinės sausakimšomis gatvėmis savo nedidelį citrininės spalvos automobilį.

Tačiau šį kartą, kad būtų greičiau, aktorė sėdo prie vairo ir skubėjo link namų ramiomis Antakalnio gatvelėmis. Tokia pat ramybė ir tyla gaubia jos jaukų būstą su šalia esančiu kiemeliu, kurį ji pati prižiūri ir puoselėja su tokia pat meile ir aistra, kaip ir dainuodama bei šokdama sudėtingą flamenko.

Tačiau ta ramybė buvo šiek tiek apgaulinga. Nuo šiol Brigitos namuose vis dažniau girdėti raudonų batelių kaukšėjimas ir ispaniškos godos.    

Brigita automobilį pastatė prie įvažiavimo į garažą. Iš čia galima patekti į jos butą.

Vidun einame pro kiemelio vartelius. Kaip tai priminė kaimą - saugumo jausmas, kad bet kas čia neužklys ir nesutrikdys gyvenimo. Takelis link durų grįstas trinkelėmis. Kiemelyje trumpai palūkuriuojame - vasarą smagu būti lauke, ypač kai gyvenant mieste prie namų auga tiek daug žalumos. Ta pačia žalia kiemelio veja Brigita dalijasi su kaimynais - visiems čia užtenka vietos.

Akmuo mena draugę

Namą, kuriame gyvena Brigita, statė statybinė bendrovė, kurioje dirbo jos tėvelis statybininkas-inžinierius. Kai ji čia atsikėlė, po savo langais pasodino mažą obelaitę. Medis dabar užaugo, o šiemet kaip niekad subrandino itin daug vaisių. Šakos tiesiog linksta nuo obuolių.

Prie obels akį traukia dekoratyvinė akmenų kompozicija. Vieną akmenį kažkur rado ir į jos kiemą atvilko neseniai iš gyvenimo pasitraukusi jos draugė, žinoma scenografė Jūratė Paulėkaitė. Brigita priklaupė prie šio akmens ir jį palietė tarsi pasisveikindama su jai dvasiškai artimu žmogumi. Daugiau ji nieko nepasakė, tik dar kartą paglostė akmenį.

Šį pavasarį aktorė kieme pasodino dar ir jauną vyšnaitę. Ji džiaugiasi savo sodu, kuriame kol kas auga tik du medeliai.

Kiemelio žalias plotas - jos ir kaimynų rūpestis. Pati užaugusią žolę nupjauna. Kai atšyla orai, aktorė daugiausia laiko praleidžia savo kiemelyje - rytais geria arbatą ir grožisi pasodintais augalais, pasikalba su akmenimis, skaito ir rengia kūrybines programas.

Brigitą visada traukė gamta. Kai gyveno sename bute miesto centre prie pat judrios gatvės, apie tai negalėjo nė svajoti. Dabartiniai jos namai - lyg kontrastas buvusiam būstui, kur nuolat girdėjo vien automobilių triukšmą ir gausmą.

Aktorė pasidžiaugė, kad labai teisingai padarė, jog ištrūko iš sostinės centro. "Kai tėvelis statė šį namą, jam užsiminiau, kad norėčiau jame gyventi. Man patiko rami vieta, naujas ir modernus nedidelis namas. Tėvelis pritarė mano pasirinkimui. Keleri metai jo jau nebėra, bet mane visada apima geras jausmas, nes žinau, kad jis statė šį namą, tarsi jaučiu jo dvasią", - vardijo ji pasikeitusias gyvenimo aplinkybes.   

Ispaniški susižavėjimai

Viena Brigitos buto siena dekoruota ispaniškomis vėduoklėmis. Ant stalelio prie pianino - ispaniškas žodynėlis, knygos ispanų kalba. Egzotiški ispaniški motyvai puošia erdvę, jie liudija, kad lietuvės kūrybinis gyvenimas pasisuko kita kryptimi - link flamenko.

Tarp paprastų kasdienių ispaniškų žodžių dainininkė dažnai minėjo tos kalbos muzikinius terminus. Sunku suprasti, ką ji sako. Teiraujuosi, ką reiškia "drhupad de cante" ir "cante difonico"? Ji šypsosi tarsi atsiprašydama, kad užsimiršo, jog yra ne Sevilijoje. Ispanų kalba jai prigijo. Paaiškino, kad minėti muzikiniai terminai atspindi dainavimo būdus - pirmasis reiškia indiškąjį, antrasis - dainavimas dviem garsais. Sevilijoje flamenko dainavimas vadinamas "cante jondo".

Ispanijoje gana populiarus yra žodis "guapa" ("gražuolė" ispaniškai). Tai tam tikras mandagumo ženklas, skiriant šį žodį moteriai, kuri nežiūrint amžiaus yra nuostabi ir žavi. Dar galima jai pasakyti "Ole, Guapa!" - taip dar išraiškingiau ir emocingiau. Vyrai ispanai mėgsta sakyti susižavėjimo žodžius moteriai, kuri jam patinka.

Lietuviškos vėduoklės

Vėduoklės ant vienos sienos atspindi Brigitos gyvenimo permainą. Dabar ją nuolat lydi flamenko muzika. Kai lietuvė aktorė atlieka ugningas dainas, ji laiko rankose vėduoklę ir temperamentingai kaukši bateliais ispaniško šokio ritmą. Tai ji daro gana profesionaliai, lyg būtų ispanė.

Vėduoklių galerijoje pati didžiausia - jos draugės dailininkės J.Paulėkaitės rankų darbo. Gražus daikčiukas sulankstytas iš teatro spektaklių afišų. Kitos vėduoklės parvežtos iš tolimų kelionių, naujausia - grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės dovana.

Vėduoklė turi daug simbolinių reikšmių. Išskleista ji aktorei reiškia gyvenimo įvairovę, kai galima rinktis patinkantį prasmingą kelią.

Brigita pasirinko naują kelią, juo ketina eiti, jei tik pakaks užsispyrimo ir ryžto.

Vėduoklių spalvos taip pat turi prasmę. Kai gyveno Sevilijoje, dainininkė, įkvėpta flamenko šokio, pradėjo rašyti dienoraštį. Keturioms vėduoklėms ji sukūrė nostalgišką lyrinį pasakojimą.

Balta vėduoklė aktorei tarsi skleidžia žydinčių jazminų kvapą.

"Skamba Sevilijos bažnyčių varpai, aš sėdžiu savo laikiname būste. Dabar Sevilijoj apelsinų žydėjimo metas, kuris vadinasi AZAAR. Visas miestas pilnas jų aromato, kuris primena švelnų jazminų kvapą. Vakare, ypač naktį, tas kvapas sustiprėja ir aš paskęstu jame.

Kai gimiau, mama pasodino jazmino krūmą. Ji pasakė: "Kaip tas krūmas augs, tokia bus ir mano dukra."

Jazminas vešėjo, kiekvieną pavasarį žydėjo skleisdamas nuostabų aromatą, ypač po lietaus. Toks aromatas dabar mane apgaubė Sevilijoje. Matyt, todėl, kad mane aplankė prisiminimai apie mamą. Jos kūno šiluma skaniai kvepėjo, visada norėjosi ją apkabinti ir šalia jos užmigti. Pamenu, kai būdavau kaime, pirmoji atsiguldavau į lovą, norėdama sušildyti šaltą patalą. Laukdavau mamos, kada ji ateis ir atsiguls šalia manęs. Labai norėjau, kad atsikelčiau kartu su ja. Tačiau pabudusi ryte jos nerasdavau, bet mamos šiluma ir jos aromatas mane dar vis svaigino", - pasakojo aktorė.

Brigita sako, kad iš mamos paveldėjo trauką teatrui. J.Bublienė baigė choreografiją, chorinį dirigavimą ir režisūrą, kurį laiką dirbo Nacionaliniame dramos teatre grimuotoja, o vėliau, kai ištekėjo, perėjo į Lietuvos televiziją ir dirbo režisiere.

Aktorė labai panaši į savo mamą. Ji išpildė jos svajonę - tapo aktore ir dainininke.

"Pagrabiniai" bateliai

Raudonos vėduoklės istorija susijusi su mama ir močiute. Ta vėduoklė mena batų kaukšėjimą. "Turiu baltus mamos pakaustytus šokio batus. Ji buvo šokėja, bet niekada nemačiau jos šokančios. Kaimynė nusipirko juodus flamenko batukus. Nuėjo gal du kartus į pamoką ir turėjo atsisakyti šokio, nes laukėsi kūdikio. Pasiskolinau jos batukus ir jau beveik juos sukaukšėjau", - emocingai pasakojo Brigita.

Ji vikriai pakilo nuo fotelio ir netrukus grįžo nešina batų dėžute. Iš jos išėmė padėvėtus juodus lakinius batukus. Jų istorija tarsi iš kokio spektaklio, kurį surežisavo pati aktorė. Nesinorėjo tikėti, kad tie juodi batukai yra jos močiutės "pagrabiniai".

"Ši istorija yra pati tikriausia, - šypsosi flamenko dainininkė. - Kai gimiau, mano močiutė šventė 70 metų jubiliejų. Dar būdama 50-ies ji jau pasiruošė sau "pagrabinius" drabužius. Juos laikė skrynioje. Kartą vasarodama kaime pas močiutę žvilgterėjau vidun ir ten radau tuos "pagrabinius" batus, kurie buvo labai gražūs. Tuos batus anais laikais jai atsiuntė iš Amerikos. Jie buvo skirti jos paskutinei kelionei.

Tuo metu buvo gana sunku gauti tokius gražius batukus. O man reikėjo pasirodyti scenoje ir aš batelių neturėjau.

Močiutės paprašiau, kad man paskolintų savo batus. Ji paaiškino, kad tie bateliai yra "pagrabiniai" ir negalinti man jų duoti. Vis dėlto man pavyko juos iškaulyti iš močiutės. Kaip džiaugiausi! Gal todėl ji gyveno 100 metų, nes neturėjo "pagrabinių" batų? Tikiuosi, kad ji dangiškuose namuose šoka su karūna ant galvos ir kitais batukais. Močiutės batus turiu iki šiol. Jie man padeda eiti pasirinktu nauju keliu", - ryžtingai patvirtino B.Bublytė.

Aktorei močiutę primena ne tik jos batukai, bet ir išausti lino audiniai. Iš jų Brigita pasisiuvo linines užuolaidas ir pagalvėlių. Tai, kad Brigita moka siūti, liudijo namie esanti senovinė siuvamoji mašina.

Šį daiktą ji paveldėjo iš savo šeimos. Pro užtiestą ant viršaus staltiesėlę kyšo siuvamosios geležinės kojos. Gana įdomi interjero detalė, kuri, kaip ir kiti seni daiktai, tarp jų - iš tėvų namų atsivežtas senovinis veidrodis, jai nuolat primena artimus brangius žmones.

Bitutės - bendravimo laidas

Brigita pavaišino ką tik iš kaimo atvežtu  šviežiu medumi. Sodyboje aktorė praleido daugiau nei savaitę, kol iš avilių iškopė medų. Ten jai padeda vietinis bitininkas Antanas Sirgėda.

Aktorės teiraujuosi, kaip jai pavyko susidraugauti su skaudžiai geliančiomis bitėmis?

Ji žaviai šypsosi sakydama, kad bitės negelia tiems, kurie su jomis moka elgtis ir tiesioj jas myli. Šio žodžio Brigita nebijojo pasakyti. Bitės tapo jos gyvenimo dalimi. Dabar kaimo sodyboje nėra artimų žmonių. Bet Brigita ten apsilanko vien dėl savo bitučių.

"Bitės turėjo man įgelti, kad žinočiau, ar galiu būti bitininkė. Tai savotiškas patikrinimas. Man ne kartą įgėlė, bet neišsigandau (šypsosi ir parodė vietą, kur tai buvo). Bet man bitės kanda neskaudžiai, kaip uodas. Pradžioje buvau dūmininkė - toks kiekvieno bitininko kelias. Kai pas mane į kaimą atvažiuoja draugų, daugelis tai išbando. Bitės bijo dūmų, nes tai joms panašu į gaisrą. Jos prisisiurbia medaus ir neria iš avilio. Tada paprastai negelia. Kai tai žinai, nebaisu "bendrauti" su darbštuolėmis medaus nešėjomis",-  pasakojo Brigita.

Kodėl ją patraukė būtent bitės? Į tai atsakydama aktorė nė kiek nekoketavo ir nevaidino, kad tai yra dar viena jos moteriška užgaida. Bitininkyste B.Bublytė užsiima jau ketverius metus.

"Mano tėvelis buvo labai užsiėmęs žmogus. Man labai norėjosi kuo daugiau su juo bendrauti - bitės buvo tarsi mūsų bendravimo laidas. Tėtis pamatė, kad domiuosi bitininkyste - perskaičiau apie tai gana daug knygų. Jis patikėjo manimi. Iš jo daug sužinojau apie bites. Nuo tada pradėjau rašyti dienoraštį. Čia galima rasti daug mano pastebėjimų ir kaip tobulėjau kaip bitininkė", - pasakojo savo kelią link bičių pašnekovė.

B.Bublytė dažnai atsiverčia užrašus, kadangi nuo savo darbštuolių jai tenka atitrūkti ir kai kas užsimiršta. Juk aktorės gyvenimas yra scena, kur dabar dažniau ji pasirodo kaip flamenko atstovė.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Eks­per­tai ir apž­val­gi­nin­kai ma­no, kad pa­sta­rie­ji ket­ve­ri me­tai mū­sų ša­liai ne­ta­po pro­ver­žio lai­ko­tar­piu. Esą reikš­min­ges­nius val­džios lai­mė­ji­mus ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vienos ran­kos pirš­tų. [...]
Kad val­dan­čių­jų ža­da­mos nau­jo­jo Dar­bo ko­dek­so (DK) pa­tai­sos bū­tų pri­im­tos iki ka­den­ci­jos pa­bai­gos, Sei­mo na­riams te­rei­kia no­ro. Jei par­la­men­ta­rai šio dar­bo ne­at­lik­tų, la­biau­siai, eks­per­tų tei­gi­mu, [...]
Ka­ri­bų jū­ros re­gio­ne siau­čian­tis ura­ga­nas „Matt­hew“ su­stip­rė­jo iki penk­tos ka­te­go­ri­jos ir, ne­šda­mas pa­vo­jin­gus vė­jus ir lie­tų, ar­tė­ja link Ja­mai­kos, Hai­čio ir Ku­bos te­ri­to­ri­jų.
TAI­KA. Vie­nas iš tūks­tan­čių žmo­nių, ku­rie rug­sė­jo 26 die­ną rin­ko­si į pa­grin­di­nę Bo­go­tos, Ko­lum­bi­jo­je, aikš­tę švęs­ti tai­kos su­si­ta­ri­mo. Tą­dien Kar­ta­che­nos mies­te vyriausybė ir di­džiau­sia [...]
Į Vil­nių Na­pa­leo­nas Kit­kaus­kas at­vy­ko 1960-ai­siais, bai­gęs stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, tai­gi jau 56 me­tai, kai yra vil­nie­tis.
Prieš 77 me­tus, 1939-ųjų rug­sė­jo 28 die­ną, Vo­kie­ti­jos ir SSRS pa­si­ra­šy­tas va­di­na­mo­jo Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pa­pil­do­mas slap­ta­sis pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mą. Ta­čiau są­moks­lo [...]
Ne me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Bet ir ne lan­ky­to­jams ne­priei­na­mos sau­gyk­los, ku­rio­se pa­pras­tai pri­glo­bia­mi iš­ki­lių žmo­nių as­me­ni­nių daik­tai, įskai­tant bib­lio­te­kas, su­kaup­tus rin­ki­nius, įvai­rią ar­chy­vi­nę [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nė­je fil­har­mo­ni­jo­je spa­lio 6-ąją vyks Sau­liaus Lip­čiaus gy­ve­ni­mo 70-me­čiui ir kū­ry­bi­nės veik­los 50-me­čiui skir­tas ju­bi­lie­ji­nis kon­cer­tas „Ro­man­ti­kai – ro­man­ti­kams“. Nuo [...]
Vil­niu­je bai­gia­ma­ja­me Ino­va­ci­jų sa­vai­tės ren­gi­ny­je šeš­ta­die­nį ren­gia­mas ro­bo­tų par­adas ir ko­vos, bepiločių or­lai­vių pa­si­ro­dy­mai.
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Res­pub­li­ki­nė Kau­no li­go­ni­nė pir­ko dar­bus iš vie­nų ran­go­vų, o ga­vo iš ki­tų. Bend­ro­vei „Ir­dai­va“ jos su­bran­go­vė „Nis­ka­ma“ su­mo­kė­jo 478 tūkst. eu­rų už perleistą ga­li­my­bę re­mon­tuo­ti [...]
Klai­pė­dos uos­to pie­ti­nė­je da­ly­je per pu­san­trų me­tų įreng­ta pir­mo­ji dvie­jų ly­gių san­kry­ža pa­leng­vins trau­ki­nių ir ma­ši­nų ju­dė­ji­mą. Es­ta­ka­dos pro­jek­tas kai­na­vo dau­giau kaip 4 mln. eu­rų.
Pa­ne­vė­žio val­džia nu­ta­rė, kad ga­li­my­bės iš­si­mau­dy­ti na­muo­se ne­tu­rin­tiems mies­tie­čiams ge­riau­sia vie­ta tai da­ry­ti – pa­tal­pos pa­sta­te, ku­ria­me vei­kia Ne­mu­no po­lik­li­ni­ka. Jos darbuotojams toks su­ma­ny­mas [...]
Dar šie­met Ša­kių cen­tre tu­rė­tų iš­kil­ti pa­mink­las lie­tu­vių kal­bai. Ją sim­bo­li­zuos Ne­prik­lau­so­my­bės gat­vės alė­ja žen­gian­čios za­na­vy­kės mer­gai­tės skulp­tū­ra ir lietuviškos abė­cė­lės rai­dės [...]
Iš­vyks­tan­čios žvaigž­dės, by­ran­tis klu­bai, per pu­sę su­ma­žė­jęs žiū­ro­vų su­si­do­mė­ji­mas – to­kia su­nku­mus iš­gy­ve­nan­čio Ukrainos fut­bo­lo nū­die­na.
2020 me­tų To­ki­jo olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se žiū­ro­vai iš­vys pen­kias nau­jas spor­to ša­kas. Į olim­pi­nę prog­ra­mą įtrauk­tas spor­ti­nis lai­pio­ji­mas, bang­len­čių ir ried­len­čių spor­tas, ma­ža­sis beis­bo­las [...]
Lie­tu­vos ak­lų­jų bib­lio­te­ka šio­mis die­no­mis ne­įp­ras­tai šur­mu­liuo­ja: vi­si džiau­gia­si iš Rio de Ža­nei­ro grį­žu­siais bend­ra­dar­biais „auk­si­niais ber­niu­kais“, par­olim­pi­nius aukso me­da­lius par­ve­žu­siais [...]
Jau šį pir­ma­die­nį, spa­lio 3 die­ną, Vil­niaus vo­kie­čių bend­ruo­me­nės an­samb­lis at­liks pro­tė­vių dai­nas sos­ti­nė­je, Vo­kie­čių gat­vė­je. Čia bus pa­ka­bin­ta ir at­mi­ni­mo len­te­lė vokiečių kal­ba. Pen­kio­li­ka [...]
Nau­jus ke­lius kos­mo­so ty­ri­muo­se pra­my­nęs Eu­ro­pos kos­mi­nis zon­das „Ro­set­ta“ penk­ta­die­nį bai­gė 12 me­tų tru­ku­sią odi­sė­ją, kai bu­vo nu­kreip­tas įsi­rėž­ti į ko­me­tą, kurią ly­dė­jo pa­sta­ruo­sius [...]
Nau­ji moks­lo me­tai pra­si­dė­jo Mi­la­no li­tua­nis­ti­nė­je mo­kyk­lo­je „Pa­bi­ru­čiai“, į ku­rią už­re­gis­truo­ta 30 vai­kų nuo 4 iki 12 m. Be­veik vi­si vai­kai yra iš miš­rių šei­mų.
Rug­sė­jis mus pa­si­ti­ko šil­tais orais, ir bu­vo grau­du skir­tis su at­os­to­go­mis. Jei pūs­tų šal­ti, bjau­rūs vė­jai su lie­tu­mi, tai psi­cho­lo­giš­kai bū­tų ti­krai leng­viau dar­buo­tis. Tačiau ši­lu­ma taip [...]
Pa­sau­lio kli­ma­tas iki 2050 me­tų at­šils dviem laips­niais Cel­si­jaus ir per­žengs ri­bą, ro­dan­čią, kad kli­ma­to po­ky­čių pro­ce­sas įgi­jo pa­vo­jin­gą mas­tą, ket­vir­ta­die­nį perspėjo sep­ty­ni iš­ki­lūs [...]
Ki­ni­jos kom­pa­ni­ja „Nex­tEV“ ku­ria elek­tri­nę su­per­ma­ši­ną, ku­ri, por­ta­lo elec­trec.co tei­gi­mu, gal­būt at­ei­ty­je da­ly­vaus su­pe­re­lek­tro­mo­bi­lių „Formula E“ var­žy­bo­se.
Jau­niau­si vai­ruo­to­jai pa­si­žy­mi ne tik ne­pa­ma­tuo­tai drą­siu el­ge­siu ke­ly­je, bet ir itin di­de­liu iš­sib­laš­ky­mu. Nors jau­ni žmo­nės Eu­ro­po­je pa­ti­ria di­džiau­sią ri­zi­ką žū­ti eismo įvy­ky­je, aiš­kė­ja, [...]
Jei ku­ris nors vil­nie­tis sa­vęs pa­klaus­tų, o ka­da jis, kaip iš sve­tur at­vy­kęs tu­ris­tas, sky­rė lai­ko tie­siog pa­vaikš­čio­ti po Vil­nių ir įdė­miai pa­siž­val­gy­ti, pa­jus­ti jo dva­sią, gy­ve­ni­mo rit­mą, [...]
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Gra­žuo­lis Ken­dis – apie 3 mė­ne­sių am­žiaus ka­ti­nu­kas ga­li bū­ti va­di­na­mas lū­ši­mi. Ži­no­ma, na­mi­ne lū­ši­mi, nes Ken­dis glos­to­mas burz­gia kaip trak­to­riu­kas ir yra tikras mei­lu­mo įsi­kū­ni­ji­mas.
Rū­pi­ni­ma­sis vo­kie­čių bok­se­re Vė­tra pa­ska­ti­no vil­nie­čius Ža­ną ir Ta­dą Pen­kaus­kus pra­dė­ti šei­mos vers­lą: įkur­ti pre­kės ženk­lą „Dog Punk“ val­dan­čią bend­ro­vę „Penki šu­nys“. Idė­ją [...]
Užg­rū­din­ti vai­kai ser­ga re­čiau. At­ša­lus orams ne­ga­li­me vai­ko pa­vers­ti mi­mo­za, sau­go­ma nuo vė­jo gū­sio. Kaip iš­la­vi­ruo­ti, kad grūdindami jo ne­su­sarg­din­tu­me.
Jei vai­ko he­mog­lo­bi­no kie­kis ma­žas, tė­vai ga­li ne­rtis iš kai­lio grū­din­da­mi, ta­čiau li­gos vis tiek kibs. Kaip su­stip­rin­ti krau­ją prasidėjus li­gų se­zo­nui?
Stin­gas, ku­ris sa­vo nau­jau­siam al­bu­mui, be ki­tų, pa­si­rin­ko ir pa­bė­gė­lių kri­zės te­mą, Ber­ly­ne su­si­ti­ko su Si­ri­ją pa­li­ku­siais mu­zi­kan­tais ir pa­pra­šė jų leidimo įra­šy­ti dai­ną.
Šie vy­rai ir mo­te­rys vil­ki gra­žiau­sius ir bran­giau­sius dra­bu­žius pa­sau­ly­je, bet jų vei­duo­se atsispindi ab­so­liu­tus nuo­bo­du­lys.
Komentarai
Dienos klausimas
Kaip vertinate padėtį Lietuvoje per pastaruosius 4 metus?
Teigiamai. Pasiekta daug svarbių laimėjimų
Neutraliai. Pasirodėme neblogai, bet tikėjausi geriau
Neigiamai. Neišspręsta nei viena opi šaliai problema
Man tas pats. Niekada čia niekas nepasikeis
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami