TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Naujiesiems dvarininkams žemė jau nerūpi

Iš viso Lietuvoje skaičiuojama apie 500 dvarų. Naujieji dvarininkai įvairiais būdais bando juos atgaivinti, tačiau tik nedaugelyje gyvenimas jau verda.

Rimtą dvarą visada sudarydavo apie 40 pastatų, o žemės plotai driekdavosi apie 90 tūkst. hektarų. Tolėliau nuo pagrindinių rūmų glaudėsi paukštidės, šunidės, arklidės, kalvės, vežiminės, ledainės, tvartai, kluonai, svirnai - viskas, ko reikia rimtam ūkiui. Šiuo metu daugelis atsikuriančių dvarų savininkų mąsto apie keliautojus - kad jiems būtų kur apsistoti, pernakvoti, pavalgyti, papramogauti. Dvaro galia jau nebesiejama su dirbamais laukais.

Vilioja turistus

Kaip pasakojo Lietuvos dvarų ir pilių asociacijos prezidentas Arūnas Svitojus, turizmo paslaugas pagal išankstinius užsakymus grupėms teikia apie 50 dvarų - organizuoja plenerus, konferencijas, pokylius. Nuolat veikiantys dvarai su viešbučiais ir maitinimo įstaigomis yra tik 4-5.

Latviai dvarais gali labiau pasigirti - turizmui atvirų ir tinkamų dvarų yra apie 100 (daugiausia - ten gyvenusių vokiečių raudonų plytų mūrinukai). "Latviai anksčiau nei mes pradėjo juos restauruoti Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis. Be to, daugelis mūsų dvarų buvo mediniai, tad jų būklė dabar gana prasta", - teigė A.Svitojus.

Neseniai Valstybinis turizmo departamentas kelionių agentūrų atstovams surengė pažintinį turą, aprodė keturis dvarus, kurie jau būtų įdomūs mūsų krašto ir užsienio turistams. Kiekvienas jų - Bistrampolio, Pakruojo, Siesikų, Šilingų - vilioja skirtingomis pramogomis. Įdomios ir kiekvieno jų istorijos, kaip dvarai eidavo iš rankų į rankas.

Trūksta tik žirgų

Bistrampolio dvaras šalia Panevėžio jau dešimt metų garsėja rengiamais festivaliais. Tiek metų dvarą valdo viešoji įstaiga, Panevėžio savivaldybė ir keturi dalininkai. Prieš dešimt metų pradėjus jį atkurti ES struktūrinių fondų ir asmeninėmis dalininkų lėšomis, praėjusią vasarą dvare jau buvo baigtas projektas "Bistrampolio dvaro rūmų pritaikymas turizmo reikmėms".

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas kunigas Rimantas Gudelis, su broliu verslininku valdantys 99 proc. Bistrampolio dvaro akcijų, dar turi daug planų. Be jau veikiančios konferencijų, koncertų salės, viešbučio, naujųjų savininkų planuose - žirgynas. "Keletą žirgų turizmo reikmėms laikysime patys, o kitas vietas nuomosime", - rodydamas jau pusiau įrengtą patalpą pasakojo R.Gudelis.

Bistrampolio kautynės

"Iš pradžių šį palivarką valdė Giedraičių giminė, mažame pastatėlyje gyvendavo tik ekonominius reikalus tvarkydavęs ūkvedys. Vėliau valdos atiteko Bistramų giminei, kurią į Lietuvą pakvietė Žygimantas Augustas ir davė jiems valstybinę tarnybą. Bistramai dvarą valdė tris šimtus metų. Kita Bistramų giminė nusikėlė gyventi į Kurliandiją, virto stačiatikiais, tapo ištikimi carinei imperijai. Baltojoje salėje kabo Larijono Bistramo, dalyvavusio Borodino mūšyje, portretas (jo originalas - Sankt Peterburgo "Ermitaže"), - pasakojo R.Gudelis. - Praturtėjęs dvarininkas Karolis Bistramas vietoj medinių "palocių" 1850 metais pasistatė mūrinį dvarą."

Vėliau dvaro statytojo vaikaitis Vladislovas Bistramas dalyvavo 1863 metų sukilime. Apie mėnesį čia gyveno sukilėliams vadovavęs kunigas Antanas Mackevičius. "Liepos 31 dieną įvyko Bistrampolio kautynės. Apie jas žinių nedaug. Tačiau vienas pažįstamas seminaristas Rusijoje rašė daktaro darbą tema "Polskij bunt i Vatikan", - pasakojo R.Gudelis. - Jis rado "porutčiko" raportą apie šį mūšį. Jame pasakojama, kaip vasarą dar gana stiprūs buvę sukilėliai apsupo carinės kariuomenės būrį ir norėjo jį sudeginti. Tačiau kunigas A.Mackevičius po derybų su apsuptaisiais atėmė iš jų ginklus ir visus paleido gyvus. Sukilimas vėliau pralaimėjo, o A.Mackevičius buvo pakartas. Vladislovą Ramygalos žydai perrengė rabinu. Apsimetęs kurčnebyliu jis perėjo per Karalienės Lizos tiltą ir pabėgo į Prūsiją. Po to ilgai gyveno Drezdene. Kurliandijos Bistramai važinėjo pas carą ir po kiek laiko išmaldavo jam malonę grįžti atgal."

Kaip pasakojo dvaro istorija besidomintis R.Gudelis, vyko įdomus susirašinėjimas tarp Vladislovo ir Kurliandijos Bistramų. Šie rašė, kad norėtų atvažiuoti pas Vladislovą iškilmingai, su caro karininkų  uniformomis. Vladislovas atsakė: "Su okupacinės armijos uniforma prašom pas mus nevažiuoti." Taip giminės ir nesusitiko.

Dvarininkui - socialinė pašalpa

Vladislovo žmona turėjo garsų pusbrolį rašytoją Henryką Sienkiewiczių. Dvi vasaras jis praleido Bistramų dvare ir rašė lenkų literatūrai reikšmingą istorinę trilogiją "Tvanas". Prototipų dairėsi šiose apylinkėse.

"Vienas dvaro savininkų vaikaičių šiuo metu yra Lenkijoje garsus kino režisierius Tadeuszas Bystramas, - pasakojo R.Gudelis. - Jis sukūrė įdomų dokumentinį filmą - su H.Senkevičiaus provaikaičiu nuvažiavo į Romą, apėjo visas vietas, kuriose gyveno garsusis prosenelis, ir kūrė savo garsiausią romaną "Quo Vadis", už kurį gavo Nobelio literatūros premiją."

Tarpukariu dvaras merdėjo, nes dėl savo antilietuviškos orientacijos savininkas Aleksandras Bistramas gyveno tai lenkų okupuotame Vilniuje, tai Varšuvoje. "Be to, jis organizavo Armijos Krajovos būrį, - teigė R.Gudelis. - Lietuvos Vyriausybė dvarininką pasiuntė į Kauno kalėjimą. O 1944 metais leido pasitraukti į Vokietiją."

Sovietmečiu dvaras priklausė Panevėžio hidromelioracijos technikumui. Vėliau antrame aukšte įsikūrė kolūkiečių šeimos, o pirmame aukšte laikė gyvulius. Paskutiniaisiais sovietmečio metais dvare buvo apgyvendinti guculai, ravėję kolūkio runkelius.

Pasak R.Gudelio, 1991 metais paskutiniam dvaro šeimininkui Aleksandrui, gyvenančiam Londone, buvo parašyta keletas laiškų - siūlyta atsiimti nuosavybę. "Deja, jis parašė, kad gyvena socialiniame būste, verčiasi iš socialinės pašalpos, tad neturi galimybių dvarą atstatyti. Viską padovanojo savivaldybei", - pasakojo vienas dabartinių dvaro šeimininkų.

Knygnešių koplyčia

Įdomią istoriją R.Gudelis papasakojo aprodęs buvusią dvaro elektrinę. "Ponas Vladislovas, rėmęs sukilimą, buvo pakankamai pažangus žmogus. Viename dvaro pastatų įsirengė elektrinę. Elektrą gamino labai paprastai - sukosi dyzelinis variklis, - teigė R.Gudelis. - Elektros užtekdavo ūkiui ir dvaro buičiai. Tačiau elektra supykdė poną su ponia. Ši manė, kad elektra kenksminga ir gali sukelti visokių ligų."

Dabar šioje elektrinėje įrengta knygnešystei skirta koplytėlė. "Seną medinį kryžių atsigabenome iš mano prosenelio, taip pat knygnešio, sodybos, - pasakojo kunigas. - Prie jo mirė garsusis knygnešys Jurgis Bielinis. 1918 metų sausio 17 dieną jis išsiruošė į Vilnių pasiteirauti, kodėl dar vis neskelbiama Lietuvos nepriklausomybė. Keliavo užšalusia Lėvens upės vaga. Kaip visuomet pusiaukelėje jis sustodavo Katinų kaime Pumpėnų parapijoje, mano prosenelio Mitkaus sodyboje. Tądien išlipęs iš upės vagos, jis gavo širdies smūgį. Apsikabinęs šį kryžių suklupo, o įneštas į trobą mirė. Smetoninės Lietuvos laikais šį kryžių keliuose piešiniuose yra pavaizdavęs dailininkas Kazys Šimonis. Tik kažkodėl jis vaizdavo vasarą. Kai įrenginėjome koplyčią, dailininkas Antanas Chmieliauskas freskoje pavaizdavo visus garsiuosius knygnešius. J.Bielinį - taip pat."

Paklaustas, kas dabar vyksta šioje koplyčioje, R.Gudelis vardijo: "Krikštijame, sutvirtiname 25-erių, 50-ies metų santuokos sakramentus. Tam užtenka mano kompetencijos. O sutuokti pagal Lietuvos katalikų bažnyčios kanoninę teisę reikia tuoktis parapijoje, kuriai priklausai. Arba vyskupui leidus viešose koplyčiose. Čia privati koplyčia, bet esame sutuokę šiek tiek porų. Vyskupas nelabai tuo patenkintas, sako, atpras žmonės nuo bažnyčios, pradės visokiose pakrūmėse tuoktis, bet vieną kitą leidimą duoda."

Sukilimo muziejus

Praėjusią vasarą duris atvėrė restauruotas Šilingų dvaras, esantis šalia garsaus vienuolio tėvo Stanislovo Paberžės klebonijos ir bažnyčios. Čia įkurtas vienintelis Lietuvoje 1863-1864 metų sukilimo muziejus. Moderni ekspozicija pasakoja apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų siekius išsivaduoti iš carinės Rusijos gniaužtų, į kuriuos jie pateko po Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimų. Šilingų dvare dėmesį patraukia unikali žibalinių lempų ekspozicija.

Pakruojyje putojo alus

Pakruojo dvaras, daug kam žinomas iš filmo "Tadas Blinda", dar ne visas restauruotas. Kai 2004 metais juo ėmė rūpintis Pakruojo savivaldybė, ES lėšomis jau restauruota didžioji ovalinė salė, kitos pirmojo aukšto patalpos. Nebaigti darbai antrajame, gyvenamajame aukšte. Ten turėtų įsikurti viešbutis. Pasakojama, kad viename dideliame kambaryje buvo gimdykla, į kurią suvažiuodavo gimdyti visos giminės Ropienės. Ropai (sulenkėję vokiečių kilmės Latvijos ir Šiaurės Lietuvos dvarininkai) buvo stambiausi regiono žemvaldžiai. Dabartinį dvaro pagrindinį pastatą XVIII a. pabaigoje pradėjo statyti Vilhelmas fon der Ropas. Iki šių dienų išlikę 43 dvaro pastatai.

Sodyboje yra jau ne vienas veikiantis ir turistams paslaugas bei pramogas teikiantis pastatas. Malūnininko namas paverstas viešbučiu "Stadala". Veikia ir kalvio dirbtuvės, kuriose dumplėmis papūtus orą galima pačiam pabandyti išlenkti įkaitusią geležį.

Nuo 1909 metų dvare veikė alaus darykla. Dabar turistams šio gėrimo kelią iki stalo šmaikštaudamas pasakoja ir alaus muziejų aprodo aludariu prisistatantis ir pakruojietiška tarme kalbantis Levuks (Leonas Pranckevičius). Lietuviško kulinarinio paveldo patiekalų ir vietinės gamybos alaus galima paragauti dvaro karčiamoje "Traktierius".

Dvaro šeimininkai planuoja restauruoti ir atidaryti kitus ratu aplink didįjį kiemą stovinčius pastatus - pieninę, kiaulidę, ratinę, arklidę, svirnus, tvartus. Planuoja net kvapų muziejų.

Be prekybos centrų

Siesikų dvarą nuo 1999-ųjų 99 metams išsinuomojęs verslininkas Audrys Matulaitis, neėmęs iš ES struktūrinių fondų nė lito, stengiasi viską atkurti taip, kaip buvo. "Tai ypatinga, 500 metų senumo vienintelė Lietuvoje išlikusi Renesanso stiliaus fortifikacinė pilis, - pasakojo jis. - Atkurdami nieko neperkame prekybos centruose, viską gaminamės savo rankomis. Visi medinių durų dekoratyviniai vyriai, spynos, vinys nukalti čia pat, kalvių dirbtuvėje. Čia niekur nerasite stačių kampų ir lygių plokštumų. Sienas dailiname taip, kaip darydavo prieš 500 metų, - dideliu teptuku dažome kalkių, smėlio ir vandens mišiniu, kol susidaro reikiamas tinko sluoksnis. Sienos lieka grubios, bet tokios kadaise ir buvo."

Bus, kaip buvo

A.Matulaitis net pyktelėjo paklaustas, ką jis čia planuoja įrengti. "Mane siutina, kai žmonės klausia, kaip aš atkurtą dvarą pritaikysiu šiuolaikinėms reikmėms. Aš nieko nepritaikysiu. Atkursiu taip, kaip buvo, - teigė šeimininkas. - O paskui bus galima viską veikti - pasikviesti svečių, duoti jiems pavalgyti. Gal viduramžių smuklę įrengsime."

A.Matulaitis, pasinėręs į dvaro atkūrimo darbus, jame ir gyvena. Ir jo valdos gerokai skiriasi nuo kitų. "Kai Lietuvos dvarai gauna ES lėšų, jie suvienodėja, nes reikalavimai tokie patys. Nesinori, kad taip nutiktų, nes dvaras retas, renesansinis", - tikino pašnekovas.

Renesansinio stiliaus pastatuose dėmesys buvo skiriamas gražioms grindims ir luboms, o ne įvairiausioms dekoro detalėms. Pasak A.Matulaičio, Siesikų dvare buvo net aštuonių formų keraminių plytelių (Valdovų rūmuose - tik trijų). Archeologinių kasinėjimų metu surastos dvaro plytelės nukeliavo į Nacionalinį muziejų. Šeimininkas turi planų grindis išgrįsti buvusios formos rankų darbo keraminėmis plytomis. Molio yra netoliese, o visa senovės plytų ir plytelių stiprumo paslaptis, pasirodo, priklauso nuo karjero gylio.

"Molis buvo kasamas ne giliau kaip 60 cm, nesvarbu, kad jo būdavo ir giliau, - pasakojo A.Matulaitis. - Šis sluoksnis būna milijonus kartų kiekvieną žiemą peršaldytas, dėl to ir atsparus, tvirtas. Karjerai plėsdavosi į plotį, bet ne į gylį, kaip dabar."

Radiatorius dvaro šeimininkas vadina vizualinėmis šiukšlėmis ir ketina išsiversti be jų. Atkurs buvusias krosnis, šilumos pakaks. Bus tokia, kaip kadaise būdavo dvaruose. Teks šilčiau apsirengti.

Nelaimingos meilės auka

Siesikų dvarą pastatė 1517 metais miręs Gabrielius Daumantas Siesickis. Nuo XVI a. pradžios dvaras, tarnavęs kaip gynybinė pilis su dviem bokšteliais, priklausė kunigaikščio Jono Daumanto Siesickio palikuonims. "Daumantai Siesickiai buvo Ponų tarybos nariai, - pasakojo A.Matulaitis. - Tai viena iš 49 LDK šeimų, turėjusių patariamąjį balsą Ponų taryboje prie didžiojo kunigaikščio. Bajorai buvo žemesnis luomas."

Du šeimininkų sūnūs mirė nesusilaukę palikuonių, o dukrą Mariją Daumantaitę Siesickaitę 1736 metais tėvai ištekino už Mykolo Radvilos, kuriam dvaras atiteko kaip kraitis. 1745-aisiais jį nusipirko Ukmergės pavieto pilininko sūnus Konstantinas Daugėla. Labiausiai dvaras buvo nukentėjęs per švedų antpuolį.

"Gerais klestėjimo laikais dvaras turėjo apie 90 000 ha žemės. Jos siekė Kavarską, Gelvonus, Deltuvą," - pasakojo A.Matulaitis. Dabartinės jo valdos užima 25 ha ir darbo naujajam nuomininkui užtenka nuo ryto iki vakaro.

A.Matulaitis prisiminė apie dvarą sklandančią legendą: "Pasakojama, kad dvarininkienė "sugriešijo" su arklininku Astiku. Tai sužinojęs ponas Astiką nukirsdino, o ponią gyvą užmūrijo bokštelyje. Sakoma, kad dar ir dabar vasaros naktimis Siesikų ežere galima pamatyti plūduriuojančią valtį su joje savo mylimo Astiko laukiančia ponia."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"