TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Nematomas namas - laisvės pojūtis

2010 06 08 0:00
Klaipėdietis architektas V.Balsys suprojektavo neregėtą nematytą namą - jį autorius nugramzdino po žeme.
Vlado Balsio fotomontažas

Pokštas, fantazijos žaismas ar kompiuterio išmonės vaisius?! Klaipėdietis architektas Vladas Balsys suprojektavo neregėtą nematytą namą. Pastatą autorius nugramzdino... po žeme.

Projekto "Nematomas namas" idėją per individualių namų architektūros parodą vertinimo komisija pripažino geriausia, laiko padiktuota. "Garsus fizikas Albertas Einsteinas yra pasakęs: "Jeigu idėja iš pradžių neatrodo absurdiška, ji yra beviltiška". Nebūtina kurti nematomos materijos, kad pastatytume nematomą namą", - šypteli V.Balsys.

Nebūtis - išimtis be atsakymų.

- Nematomas namas asocijuojasi su požemine slėptuve - tai lyg užuovėja po stichinės nelaimės ar atominės bombos sprogimo.

Kodėl jums aktuali nematomo namo idėja?

- Nematomas namas man asocijuojasi su kraštutiniu absurdu, na, geriausiu atveju - su kažkokiu keistu pokštu. Tad kalbant apie nematomumą mums reikėtų iš pradžių aiškiai atskirti matomų ir nematomų dalykų galimybes.

Taigi šiandien mus supančioje tradicinėje architektūroje akivaizdžiai per daug klaidų ir klausimų. Vizualioji architektūra yra labai problemiška, o tai paneigti būtų sunku. Tuo metu nematomos architektūros galimybės ypatingos - užmerkite akis ir iš karto suprasite, kad nematomumas yra laisvė. Kitas dalykas, ar mes norime būti laisvi? Nebūtis - tai išimtis, kur nėra nei klausimų, nei atsakymų.

Nesižaviu architektūra, kuri siekia valdyti, dominuoti ir demonstruoja vizualųjį materializmo manierizmą. Visa, kas yra matoma, Lietuvoje dažniausiai būna juokingai klaidinga. Pamaniau, kad galima būtų net rengti specialias ekskursijas turistams ir rodyti juokingiausius mūsų krašto architektūros pavyzdžius. Tai būtų ilga ir labai linksma ekskursija. Vis dėlto gyventi klaidingoje architektūrinėje aplinkoje yra mažų mažiausiai nesveika.

Karui ir stichinėms nelaimėms nesiruošiu, tai visai kas kita... Jei sumanytume pradėti projektuoti statinius, kurie būtų labiau skirti apsisaugoti nuo karo ar stichinių nelaimių, manau, tokio tipo pastatai būtų iš anksto užprogramuoti (ne)sunaikinimo idėja ir vis tiek anksčiau ar vėliau būtų sunaikinti. Tokio tipo pastatai lyg magnetas traukia bombas.

- Kaip tokiame name jaustųsi žmogus?

- Žmonės yra labai įvairūs... Na, o kaip jaučiasi žmogus gyvendamas tradiciniame name, kurio langai uždengti net dvigubomis užuolaidomis? Nuo ko jis taip uoliai slepiasi savo jaukiuose namuose? Nuo pavydaus kaimyno ar nuo asmeninių problemų?

Manau, kad žmogus linkęs nuolat formuoti aplink save saugią aplinką. Dauguma nori būti saugūs - tai normalus jausmas. Todėl esu linkęs manyti, kad nematomame name žmogus tikrai jaustųsi saugesnis, gyvendamas be užuolaidų ir tvorų.

- Kokia būtina sąlyga, kad toks namas taptų realybe?

- Turbūt pagrindinė sąlyga - noras būti nematomam. Nebūtina kurti nematomos materijos, kad sukurtume nematomą namą. Nematomumas - nebūtinai nematomo objekto savybė. Tai gali būti tiesiog vizualinio kontakto nebuvimas tarp stebėtojo ir stebimojo.

Projekto "Nematomas namas" pastatas integruojamas po žeme. Taip "nuskandintas" namas tampa lyg ir nematomas - išnyksta pastato fasadas, tūris tampa nesuvokiamas, aukštis vizualiai atrodo nulinis, forma nesuprantama. Tačiau planinė nematomo pastato schema išlieka įprasta ir racionali: formuojamas itin lakoniškas ir paprastas kvadrato formos vidinis kiemas, aplink kurį ratu išdėstomos gyvenamojo namo patalpos.

Dėl gana erdvaus vidinio kiemo į gyvenamąsias patalpas patenka reikiamas kiekis šviesos, o iš pastato patalpų atsiveria minimalistinis vaizdas, žymintis asketišką ribą tarp dangaus ir žemės. Vidinis kiemas sukurtas taip, lyg jo oro masės kiekis būtų skirtas įkvėpti ir pajusti nematomos architektūros ramybę, gylį ir tylą.

Vonia - ne karstas

- Ar jūs norėtumėte gyventi nematomame name?

- Manau, galėčiau gyventi tokiame name. Šis namas skirtas žmogui, mėgstančiam tylą ir ramybę. Tai vieta, kur galima pabūti su savimi. Dauguma žmonių jau pamiršo, kas yra tyla, jie gyvena svetimus TV filmų herojų gyvenimus, įtikėję fasadinės kultūros programa.

- Kai kas gali pašmaikštauti, kad keliaudamas į amžinybę kiekvienas tokius namus užsitarnaujame. Ar toks namas nepanašus į kapo duobę?

- Turbūt tų žmonių labai laki fantazija. Na, jei nematomo namo vidinio kiemo erdvė asocijuojasi su kapo duobe, gal jie ten planuoja laidoti dramblį? Vėlgi dauguma linkę bijoti to, kas iš pirmo žvilgsnio nesuprantama ir nematoma. Negaliu paliesti, vadinasi, nėra, vadinasi, netikiu? Na, nežinau, bet kai atsigulu į tuščią vonią, ji man nesiasocijuoja su karstu.

Stumia į klaidžius labirintus

- Nematomas miestas - gatvės po žeme su metro stotelėmis, parduotuvės, kavinės ir net muziejai. Tokie miestai egzistuoja. Tarkim, tose šalyse, kur nedaug žemės ir tankiai apgyventa vietovė. Tada gyvenimas persikelia po žeme. Ar tai ne pats geriausias pasirinkimas - nebereikės karų ir visiems pakaks vietos?

- Mūsų šiuolaikinėje kultūroje įsivyravo apsimetinėjimas ir tuo vis labiau pasitikime. Nuolat siekiame teisingiausio pasirinkimo, geriausio rezultato, racionaliausios sistemos, gražiausios idėjos...

Tai akivaizdžios hegemoninės kultūros manipuliacijos - nėra geriausio pasirinkimo, tai melas. Taip pat nematau ko nors stebuklingo nematomame name. Dauguma tradicinių namų turi cokolinį aukštą, kuris iš dalies "nuskendęs" po žeme ir todėl yra nematomas.

Lietuvoje didžiausia problema - ne vietos trūkumas, o inercinis polinkis projektuoti kuo labiau matomą ir išraiškingesnę architektūrą. Nematomas miestas, gatvė ir metro, parduotuvės, muziejai - visai kas kita. Neteigiu, kad nematoma architektūra būtų geresnė už matomą.

Tiesiog manau, kad vizualumo perkrautas miestas mus įstūmė į klaidžius pasirinkimo labirintus. Galbūt daugeliui patinka tokios kelionės, kai viskas sumanyta iš anksto. Tai kelionės po svetimų vaizdinių idėjų sistemas.

- Nematomo namo idėja padarė jus labiau matomą kaip architektą. Jūsų projektas buvo įvertintas individualių namų architektūros parodoje. Kaip sutikote šią žinią?

- Nesiekiau tapti labiau matomu architektu. Tuo metu, kai buvo skelbiami konkurso nugalėtojai, buvau net pamiršęs, kad veikia tokia paroda. Žinia, kad projektas "Nematomas namas" buvo pripažintas geriausia individualaus namo idėja, mane užklupo netikėtai - paskambino kolega ir pasveikino su laimėjimu. Šis pripažinimas individualių namų parodoje mano gyvenimo kaip nors ypatingai nepakeitė. Paroda man buvo labiau socialinė galimybė pasidalyti nematomo namo idėja su kitais, bet ne mano paties reklama.

- Kada bus įgyvendintas nematomo namo projektas ir kurioje vietoje?

- Jeigu niekas dar nematė pastatyto nematomo namo, vadinasi, jis yra sėkmingai įgyvendintas (juokiasi).

Vizijos - iššūkis standartui

- Kokia architektūra jus jaudina kaip kūrėją?

- Man artima architektūra, kuri siekia pusiausvyros ir paprastumo. Garsus Ispanijos architektas Alberto Campa de Baeza teigia, kad idėja gimdo architektūrą - be idėjos ji tampa beprasmė, tai tik tuščia forma. Taigi architektūros esmė yra kažkas daugiau nei tik formos paieška, šis tas daugiau nei idėjos įgyvendinimas.

Kitaip tariant, architektūra yra erdvės kontūras, kuriame mes gyvename. Ši mintis man artima, todėl domiuosi minimalistinės architektūros teikiamomis galimybėmis ir sprendžiamais uždaviniais. Norint suprasti minimalistinę architektūrą, reikalingas susikaupimas ir dėmesys. Analizuoti architektūrinės materijos virsmą minimumu yra labai įdomus procesas.

- Kam teikiate pirmenybę projektuodamas naują erdvę?

- Filosofas Martinas Heideggeris yra labai taikliai pasakęs: "Niekas - kūrybos pradžia." Projektuodamas siekiu sukurti kuo daugiau tuščios erdvės. Manau, bet koks naujas kūrinys yra mažiau ar daugiau intervencija, todėl projektuodamas siekiu minimalizmo. Mažiau intervencijos - daugiau erdvės!

- Kas jums padeda atrasti tai, ko kiti nepastebi?

- Apie tai niekada nebuvau susimąstęs... Galbūt atradimo esmė yra nežinojimas. Kita atradimo sąlyga - abejonė atradimo galimybe. Taigi ieškojimas yra įdomus procesas - nebūtinai ilgas ir turintis laimingą pabaigą.

Gyvenime atlieku lygiai tuos pačius veiksmus, kaip ir visi žmonės - valgau, miegu, mąstau... Galbūt tik bendraudamas su kontramenininkais vėliau ėmiau pastebėti ir suprasti tai, ko "kiti" turbūt negali ar nenori pastebėti. Architektūra yra labai reglamentuotas projektavimo menas... Keista, kad architektūra vis dar oficialiai laikoma menu... Tiesa?

Raktų ieškojimas kiaurose kišenėse

- Ar jaučiatės tarsi būtumėte vienas karys lauke, kurdamas kitokį architektūros pasaulį?

- Ne, nesijaučiu esąs karys, nes nesiekiu su kuo nors kariauti. Visų skirtingas požiūris į architektūrą. Įvairovė leidžia mums išlaikyti pusiausvyrą. Permainos architektūroje - tik kaip elementari būtinybė siekiant išvengti monotonijos. Jei per tiek tūkstančių metų žmogus nesugebėjo atverti geresnės architektūros durų, vadinasi, jis seniai pametė raktus. Taigi stovime vietoje - nors dauguma mano, kad raktų ieškojimas kiaurose kišenėse yra kas nors naujo architektūros mene.

- Kas jūsų architektūros kūrybai turėjo įtakos?

- Minimalizmas. Tie, kurie apie minimalizmo architektūrą žino nedaug, patarčiau susipažinti su architektų Johno Pawsono, A.Campo de Baezos, Sou Fujimoto, Kazuyasu Kochi, Akiros Sakamoto kūryba. Beje, minimalizmas yra ne tik estetinis architektūrinis stilius, tai labiau reiškinys, turintis ilgą istorinę raidą įvairiose meno srityse.

- Kodėl tapote architektu, nors turite polinkį ir kitiems vizualiems menams?

- Bet kuri profesija - paprasčiausias vaidmuo visuomenės gyvenimo spektaklyje. Mums tik atrodo, kad renkamės vieną ar kitą įdomią profesiją. Žmonės kaip bitės - visi atliekame tam tikrą vieną bendrą vaidmenį šiuolaikinės civilizacijos avilyje, pasirinkimas yra santykinai nulemtas. Nežinau, kodėl taip atsitiko, kad esu architektas... gal čia kalti mediniai lego žaislai, su kuriais mėgau žaisti vaikystėje, iš kaladėlių dėliodamas įvairias vaikiškas pastatų konstrukcijas. Na, o kai atėjo laikas kuo nors tapti, pasirinkau juvelyro profesiją, bet kiek vėliau persigalvojau ir padidinau veiklos mastelį - tapau architektu.

Rodyklė - pagal vėjo kryptį

- Nuolat dalyvaujate įvairiuose kūrybiniuose projektuose. Beveik visur mėginate atrasti ekstremalių dalykų - baimės ir laikinumo pojūtį pajutote eidamas medienos properšos taku. Kodėl jums to reikia?

-Kartais atsiduriu ir vėl pradingstu tai viename, tai kitame šiuolaikinio meno projekte - kūrinyje. Menininkams esu architektas, o architektams - menininkas. Tai linksma situacija, kai gali būti neidentifikuojamas. Vienas mano pažįstamas kontramenininkas teigia, kad reikia išsaugoti savo erdvę laisvam manevrui stabilioje ir inertiškoje socialinės sistemos erdvėje.

- Galėjote tapti juvelyru. Ką dar, be architektūros, pasirinktumėte?

- Rinkčiausi analogišką veiklą, kurioje būtų įmanomi kūrybinės redukcijos procesai - muzika, matematika, literatūra. Šias sritis iš dalies galima vadinti tuo pačiu žodžiu - architektūra. Manau, kad erdvės kūrimas pasitelkus garsus, skaičius ar tekstą analogiškas architektūros erdvės kūrimo sistemai.

- Gyvenate prie jūros Klaipėdoje. Unikali gamta keičia ir žmogų, kuris kasdien regi gražią aplinką. Ar taip atsitiko ir jums?

- Manau, kad gamtoje žmogus elgiasi kur kas natūraliau, jo nevaržo ir nekontroliuoja esama kultūros sistema. Vaikščiodamas mišku ar pajūriu žmogus jaučiasi laimingesnis, nei klaidžiodamas urbanistinės erdvės labirintuose. Kai iš Vilniaus atvykau į Klaipėdą, teko išmokti gyventi lėčiau. Pastebėjau, kad šiame unikaliame mieste laikrodžio rodyklės judėjimas priklauso nuo vėjo krypties (šypsosi).

Klaipėda yra sąlyginai gražus miestas. Uosto spygliuota tvora vis dar saugo priėjimą prie jūros. Mieste tebėra tik trys nedidelės vietos, kur miestelėnui leidžiama prieiti arčiau prie vandens. Tai urbanistiškai vangiai besiplėtojantis, delsiantis ir darantis gana daug didelių klaidų miestas. Vis dėlto tai yra gyvas miestas. Čia nuolat keičiasi žmonės. Netikėtai atsiranda ir išnyksta turistai - tarsi vaiduokliai, atplaukę kruiziniu laivu. Taip pat čia galima kurti ir nekurti, tiesiog paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu.

Architekto V.Balsio dosjė

Įgyvendintas konkursinis architektūros projektas "Klaipėdos jachtklubas". Bendras kūrybinis darbas su architektu Algimantu Neniškiu.

Pateiktas konkursinis projektas "Keturios kryžiaus erdvės".

"Su kolega azartiškai dirbome, kūrėme projektą "Klaipėdos jachtklubas". Šis darbas skyrėsi nuo kitų vien tuo, kad dirbome ne savo biure, o išsinuomojome jachtklubo elingą ir projektavome būdami objekto vietoje. Kiekvieną dieną nusipirkdavome kelto bilietą ir plaukdavome iš Klaipėdos į kitą krantą.

Jachtklubo aplinka buvo kiek neįprasta: dešimties metrų aukščio patalpoje stovėjo didelis baltas kateris. Čia ne tik projektavome, bet ir tiesiog gyvenome mus supančioje erdvėje. Kiekvieną dieną stebėjome, kas darosi jachtklube. Taip vykstant kūrybiniam procesui atradome kitą jachtklubo komplekso scenarijų - tai tarsi stiprios bangos į krantą išmestas jūros objektas. Laikui bėgant pastatą veiks vanduo, gludins vėjas, saulė ir šaltis. Ant kranto atsiras kriauklė, medžio šaka, jūros laivo dėžė...

Projektas "Keturios kryžiaus erdvės" man buvo keistas išbandymas. Bažnyčios ir vienuolyno komplekso idėjos paieškas pradėjau kartu su septynių architektų grupe. Po ilgų diskusijų su kolegomis supratau, kad negaliu projektuoti architektūros, kurioje ypač daug dėmesio skiriama pastato vizualinei išraiškai formuoti. Dauguma istorinių religinių pastatų yra būtent taip ir sukurti - tai perdėtas puošnumas, dominuojantis grožis, estetika. Tačiau esu linkęs manyti, kad sakralinė architektūra yra lyg muzika, kurios pamatyti akimis neįmanoma, bet galima išgirsti ir pajausti. Taigi, atsiskyręs nuo architektų grupės, sukūriau kitokią sakralinio komplekso koncepciją. Tai buvo minimalistinė kompozicija, sudaryta iš apskritimo, kvadrato ir kryžiaus. Sakralinį kompleksą sudaro keturios kryžiaus erdvės, kuriuose žmogus gali išgirsti (1 erdvė - varpinė su baseinu), ateiti (2 erdvė - aikštė), tikėti (3 erdvė - bažnyčia) ir gyventi (4 erdvė -vienuolynas su vidiniu kiemu, zakristija, koplyčia, edukaciniai centrai)."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"