TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Nevaikiškos Nemenčinės vaikų gyvenimo taisyklės

2008 11 11 0:00
Centre dirbantys socialiniai darbuotojai stengiasi, kad vaikų gyvenimo neužgožtų nemalonūs prisiminimai, kad jie patys sugebėtų kabintis į gyvenimą.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Paliktų ir užmirštų vaikų yra daug daugiau nei norinčiųjų jais pasirūpinti ir juos globoti kaip savus, tokius pat mylimus ir artimus. Vaikams, augantiems be namų, svarbu turėti jaukią pastogę.

Daugiau nei prieš pusę metų prie Vilniaus, Nemenčinėje, pradėjo veikti kitokie nei įprasti vaikų namai. Tokių iki šiol Lietuvoje nebuvo. Vaikų ir paauglių socialinis centras įsikūręs buvusiame telekomunikacijos bendrovės pastate. Šis centras privatus. Moderniai suremontuotas ir pritaikytas nelaimingiems vaikams, kad jie turėtų savo namus.

Nekvepėjo šokoladu ir vanile.

Vaikų prieglaudos namai. Kas tai? Vienintelė prieglauda nuo vėjo ir šalčio, kai nėra geriau. Kur duoda pavalgyti, kur galima ramiai miegoti. Jei kada nors jums teko būti valdiškame vaikų internate (gerieji dėdės ir tetos juose paprastai apsilanko tik per kalėdines akcijas), turbūt niekada neužmiršite koridoriuose tvyrančio svetimybės kvapo: čia niekada nekvepėjo nei šokoladu, nei vanile. Tie namai paženklinti praradimo jausmu, nes juose nuolat stinga artimo šilumos, meilės ir gerumo.

Kas tas žmogus, kuris prisiėmė gan sunkią globėjo pareigą? Įrengti privatų vaikų globos centrą galėjo pasiturintis ir kilnios dvasios žmogus. Šiame pasakojime jis liks paslaptingas nežinomasis. Tokia jo valia. Nutarė ir padarė: savo lėšas skyrė našlaičiams ir neturintiems normalios šeimos mažyliams, kad nors tokiu būdu jie pajustų namų jaukumą ir šilumą. Tai darė skatinamas didelės meilės likimo nuskriaustiems vaikams.

Pageidavo anonimiškumo

Centras - modernus, patogus ir jaukus, kylantis per tris aukštus. Sakyčiau, net gal per daug prabangus, lyg būtų kokie rūmai, skirti princams ir princesėms, bet ne našlaičiams ir tėvų paliktiems vaikams.

"Tie vaikai nekalti, kad tėvai juos pametė pakelėje ir nėra kam jų prižiūrėti. Jie, kaip ir visi vaikai, nori turėti gražius namus, gerus tėvus. Dabar centras priklauso tiems, kurie čia gyvena. Jie yra tikrieji tų namų šeimininkai. O jais rūpinasi ir juos globoja žmonės, turintys šiame darbe patirties ir mylintys vaikus", - sakė Vaikų ir paauglių socialinio centro įkūrėjas, tikrasis tų namų šeimininkas, pageidavęs išlaikyti anonimiškumą.

Nuo lopšinuko iki moksleivio

Nemenčinės vaikų centre galioja neįprastos gyvenimo taisyklės. Bendras jų bruožas - šeimyniškumas. Kai kurias taisykles vaikai sura64 patys. Apie tvarką, švarą, drausmę, pareigingumą. Taisyklės privalomos visiems be išimties. Nuo lopšelinuko iki moksleivio.

Dabar jie visi yra viena didelė šeima, kurią vienija tas pats namų praradimo jausmas.

Kita maža detalė, bet daug ką pasakanti. Antrame aukšte yra keturi keturviečiai gyvenamieji kambariai. Kiekvienas kambarys vis kitaip pavadintas. Tų pavadinimų autoriai - vaikai. Kaip išradingai duris paženklino! Ir privatu, ir individualu.

Panašiomis taisyklėmis vadovavosi garsaus amerikiečių rašytojo Johno Irvingo romano "Sidro namų taisyklės" herojai, gyvenantys, kaip ir šie vaikai, prieglaudoje. Sidro namuose visus penkiolika metų kabėjo prie sienos prismeigtas popieriaus lapas su taisyklėmis. Kokios taisyklės bus svarbios šiuose namuose užaugusiems vaikams? Kokias taisykles jie vėliau laužys, kai išeis į savarankišką gyvenimą?

Prisimins iš nuotraukos

Bet ar nesusiklostys kuriam nors iš jų paradoksali situacija, kaip ir romano pagrindiniam herojui našlaičiui Homerui Velzui? Daug kartų jis buvo atiduotas galimiems įtėviams, bet vis sugrįždavo į prieglaudą, nes tai buvo vienintelė vieta, kur jis jautėsi savas. Gal ir Nemenčinės vaikams tie namai bus vieninteliai?

Per tas kelias valandas, kai viešėjome pas vienišus vaikus, neapleido keistas jausmas. Buvo moksleivių atostogos. Dauguma vaikų čia pasiliko, nes jų niekas nepasigedo. Mūsų vizitas jiems buvo lyg maža viltelė: gal kuris nors jų iš čia išeis. Užtat kaip vaikai apsidžiaugė, kai pradėjome juos fotografuoti. Vienam jų nelauktai išsprūdo: gal nuotrauką pamatys mama ir ji prisimins savo vaiką.

Žinoma, per atostogas vaikai neliko nuskriausti. Auklėtojos pasirūpino, kad atostogaujant jiems netrūktų pramogų ir linksmybių.

Purvini ir utėlėti

Nemenčinėje esančiame Vaikų ir paauglių socialiniame centre laimingųjų, turinčių tokius gražius namus, yra tik 20. Kol kas centras negali daugiau priimti. Kai pradėjo veikti privatus centras, buvo numatyta priglausti 16 vaikų.

Jauniausiajam gyventojui - dveji, o vyriausiajam - keturiolika metų. Dauguma - iš asocialių šeimų, o jų namai - landynės. Jei kuris iš jų turi tėvus, tai vargu ar galima būtų pasakyti, kad jais kas nors rūpinosi ir globojo. Jų tėvams labiau rūpi išgerti ir valkatauti. Į centrą tie vaikai pateko, būdami alkani, purvini ir utėlėti.

Paliko vos gimusius

Centro direktorė Jurgita Pukienė, kaip gera, rūpestinga mama, neidealizavo našlaičių gyvenimo. Pasak jos, nelengva auginti savo vaikus, bet dar sunkiau - tuos, kurie iš savo namų išsinešė itin neigiamus prisiminimus. Jauniausius vaikus motinos yra palikusios šiems vos gimus.

Vaikai yra ypač jautrūs ir gležni. Centro kolektyvas - nedidelis, 16 darbuotojų. Vaikus globoja socialiniai pedagogai ir auklėtojos - socialinio pedagogo padėjėjos, dar įdarbintas psichologas, taip pat - virėjos ir valytojos.

Socialiniai darbuotojai stengiasi, kad vaikų gyvenimo neužgožtų nemalonūs prisiminimai, kad jie patys sugebėtų kabintis į gyvenimą, laukdami pagerėjimo savo gimtuosiuose namuose arba įvaikinimo.

Į antrą aukštą - iš vonios

Centro pirmame aukšte yra administracijos ir pedagogų kabinetai, valgykla, pamokų ruošimo ir kompiuterių klasės, svečių priimamasis, vaikų drabužinė. Be to, čia įrengtas atskiras vonios kambarys, kuriame išmaudomi ką tik atvykę nauji gyventojai, nes ypač apleisti būna vaikai iš asocialių šeimų.

"Viena svarbiausi7 m8s7ų namų taisykli7 - kiekvienas šių namų gyventojas privalo pereiti švaros ir higienos kambarį. Kai vaikučius išmaudome, sutvarkome, aprengiame naujais švariais drabužėliais, jie pakyla į savo gyvenamąjį kambarį antrame aukšte. Jei jų neišpraustume, nežinia į ką pavirstų mūsų gražūs namai", - sakė direktorė.

Prisimins gražius namus

Kylame į trečią aukštą, esantį mansardoje. Vaikams čia atsiveria ištisas pramogų pasaulis, kur jie gali užmiršti visas savo negandas. Pats didžiausias kambarys - žaidimų, suskirstytas pagal amžiaus grupes. Mažieji žaidžia kaladėlėmis, didesni užsiima rimtesniais žaidimais. Mažos mergaitės susiburia kampelyje prie lėlių.

Kas nori, gali eiti į kitą kambarį žiūrėti televizoriaus. Be abejo, visos pramogos čia vyksta po pamokų ir po miego valandėlės. Centro auklėtiniai - daugiausia ikimokyklinio amžiaus vaikai. Kiti - moksleiviai - lanko Nemenčinėje esančias mokyklas.

"Mūsų vaikai niekuo nesiskiria nuo tų, kurie auga šeimose. Jie gražiai aprengti, pamaitinti ir gerai mokosi, - sakė direktorė. - Mūsų viltis - matyti juos užaugusius laimingus, kad turėtų gražių vaikystės prisiminimų iš šių namų."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"