TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Pagal šaukštą spręsdavo apie žmogaus turtą

2016 05 17 6:00
Užsienio spaudos nuotrauka

Architektas Marius Daraškevičius, pasakodamas apie valgomojo kambario ir valgymo kultūros raidą Lietuvos dvaruose nuo XVII iki XX amžiaus, sakė, kad vienu unikaliausių mūsų krašto valgymo kultūros įrankių buvo šaukštas. Peilis praversdavo. Šakutės beveik nereikėdavo.

M. Daraškevičius domėjosi ir rinko žinias apie įvairių visuomenės sluoksnių valgomuosius ir valgymo tradicijas, juo jie žemesni, tuo viskas paprasčiau, o karališkosios aplinkos – įmantriau. Architektas medžiagą apibendrino, sudėliojo tam tikra tvarka nuo architektūros, interjero iki valgymo tradicijų.

Indų piramidės

Svarbiausias valgymo kambarys buvo stalava. Pagrindiniai baldai – stalas ir suolai, kėdės pradėtos naudoti kiek vėliau. Kiti baldai – služba arba kredensas, dėžinis laikrodis, kraičio skrynia arba spinta. „Šeimininko kėdę buvo įprasta daryti išskirtinę, pabrėžiant jo statusą, nes jis yra tos mažos karalystės valdovas“, – sakė M. Daraškevičius. Baldų stilius būdavo Gdansko, bydermėjerio, gotikos, prancūzų karalių, Zakopanės.

Šaukštas - būtinas kilmingojo atributas. /Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos archyvo nuotrauka

Kaip pasakojo architektas, prieš tiekiant maistą, jis būdavo ragaujamas ant kredenso, tikrinama, ar neužnuodytas. Anot jo, kredensas išlikęs iki šių laikų ir dabar vadinamas bufetu arba indauja. Anuomet tai buvo svarbus baldas turtui demonstruoti, svečiams akinti ir sužavėti. Kuo didesnis kredenso lentynų skaičius, kuo daugiau sustatoma lėkščių eilių, tuo daugiau pagarbos sulaukia šeimininkai. Atrodydavo kaip alavinių ar sidabrinių indų piramidė, šalia degdavo žvakės, tad vaizdas – įspūdingas. „Kredenso sustatymas pranašaudavo kokio nors svarbaus įvykio valgomajame ar puotos pradžią“, – sakė M. Daraškevičius.

Architekto rodytoje XIX amžiaus vidurio litografijoje iš Verkių dvaro matyti per du šimtus metų beveik nepakitęs kredensas, ant kurio sudėlioti indai. Jis rado iliustraciją ir šių laikų kredenso, kai 2011 metais Jungtinėje Karalystėje Bekingemo rūmuose karalienė Elžbieta II priėmė JAV prezidentą Baracką Obamą.

Už aulo arba prie juostos

Kaip sakė M. Daraškevičius, stalavos interjeras neatsiejamas nuo valgymo tradicijų. Jos svarbios įvairioms tautoms, taip pat ir lietuvių. „Kadaise vienu unikaliausių mūsų krašto valgymo kultūros įrankių buvo šaukštas, – teigė architektas. – Valgydavome daug įvairių troškinių. Šakutės beveik nereikėdavo. Peilis galbūt praversdavo. O šaukštą privalėjo turėti kiekvienas. Pagal jį būdavo sprendžiama, ar žmogus turtingas, ar nelabai. Radau net posakį: „Bajoras aukštas – sidabrinis šaukštas“. Kur šį įrankį laikydavo? Privalėdavo nešiotis.“

M. Daraškevičius tęsė, kad anais laikais įrankių nebuvo daug. Todėl net XIX amžiaus pradžioje einant į svečius buvo įprasta turėti savo šaukštą – užsikišti jį už aulo, įsidėti į specialų puošnų odos krepšelį, prisirištą prie kontušo juostos, kuri buvo turtingų bajorų, apskritai kilmingųjų, didikų, taip pat ir miestiečių vyriškos aprangos elementas.

Waclawas Rzewuskis (1705-1779) apsijuosęs kontušo juostą. / muzeum.tarnow.pl nuotrauka

Ratu siunčiama taurė – sena tradicija

Ant stalo būdavo privaloma staltiesė – kuo ištaigingesnė, tuo geriau. XVII ir XVIII amžiuje lygindavo ją sulankstytą, kad matytųsi linijos, pasakojo M. Daraškevičius. Vėliau tokios žymės pasidarė nebemadingos ir staltiesės būdavo tiesiog lygios. Stalo puošybai naudodavo siuvinėtas, įdomiai sulankstytas servetėles. Gražindavo ir gėlių puokštėmis bei girliandomis.

Indai dažniausiai būdavo mediniai, vėliau – keraminiai. Kai kur jie būdavo moliniai, fajansiniai, porcelianiniai, metaliniai iš alavo, sidabro, auksuoti – pagal šeimininko išgales. Pirmosios taurės į Lietuvą atkeliavo iš Venecijos. Vėliau pradėtos gaminti Lenkijos ir Lietuvos manufaktūrose.

Kaip sakė M. Daraškevičius, XVIII amžiuje Anglijoje buvo populiarios taurės, kurios neturėjo kojelių. Todėl įpiltą gėrimą reikėdavo išgerti iškart arba siųsti taurę ratu. „Lietuvoje gerti iš vienos taurės – sena tradicija, – teigė jis. – Dar XV-XVI amžiuje valdovas, šeimininkas, išgėręs gėrimo taurę, ją iššluostydavo ir perduodavo kitam garbingam svečiui.“ Ši tradicija gyva iki šiol, kai geriama ratu iš vienos taurelės ar puodelio.

Dvaro diena

Senais laikais dvaruose bei stambiuose ūkiuose darbo pradžią ir valgymo metą skelbdavo skambantis varpas. Jis visus sukviesdavo namo.

M. Daraškevičius citavo vieno dvaro dienotvarkę: pusryčius, paruošus pagal iš vakaro suderintą meniu, ponai valgydavo savo kambariuose; ponia, vilkėdama chalatą, savo buduare skirstydavo dienos darbus, sudarydavo pietų ir vakarienės meniu; ponas, vilkėdamas chalatą ar žiponą, kabinete rūkydavo, skaitydavo ir planuodavo dienos darbus, vėliau dirbdavo; tada jie valgydavo antruosius pusryčius ar priešpiečius; tarp 12 iki 15 valandos sueidavo į valgomąjį pietų, juos sudarydavo nuo trijų iki šešių ar net daugiau patiekalų; po to salone būdavo geriama kava, susitinkama su mažamečiais vaikais; apie 17 valandą salone arba buduare būdavo rengiama popiečio arbatėlė; apie 20 valandą valgomajame susirinkdavo vakarienės, o vėliau, jei šeimininkai turėdavo svečių, salėje ar salone vykdavo šokiai.

Kėdžių atlošai – ne atsiremti

Pasak M. Daraškevičiaus, Lietuvoje susiformavo keturių stalų tradicija. Valgomajame prie pagrindinio stalo be pono šeimos valgydavo ir guvernantai bei guvernantės, šeimos gydytojas, kunigas, prie kito – tarnai, virtuvėje – likęs personalas, likučiai būdavo atiduodami bendruomenės vargšams, keliaujantiems elgetoms, taip pat – savo šunims.

Prie stalo šeimininkai sėdėdavo vienas prieš kitą, o šalia – svečiai, kuo svarbesnis – tuo arčiau šeimininkų, nelabai reikšmingi – toliau.

M. Daraškevičius, rodydamas iliustracijas, atkreipė dėmesį, kad visi žmonės prie stalo sėdi labai tiesiai, niekas neatsirėmęs į kėdės atlošą. Pasak jo, atlošai ir buvo skirti ne atsiremti, bet kad tarnai galėtų už jų paėmę kėdes atitraukti bei pristumti.

Architektas M. Daraškevičius apie stalavas ir valgomuosius bei valgymo kultūrą Lietuvos dvaruose nuo XVII iki XX amžiaus vidurio pasakojo Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"