TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Parskrido gervės į Švyturio gatvės "Reimeryną"

2011 08 16 0:00

Poeto Vacio Reimerio ir jo žmonos pianistės pedagogės Danutės Akelytės namai sostinės Antakalnyje, Švyturio gatvėje, kvepėjo gėlėmis. Šios gėlės - artimųjų, draugų, kolegų ir poezijos gerbėjų dovana. Ką tik poetas atšventė solidų 90 metų jubiliejų.

Erdvioje svetainėje, už kurios langų į kalnelį kyla Antakalnio miškelio žaluma, ant stalo padėta nauja poezijos knyga "Posmų gervės". Poetas gali pasidžiaugti - garbūs metai jokia našta. Kaip ir jaunystėje, vyriausias amžiumi Lietuvos poezijos kalvis nė valandėlei nesiliovė kurti eilėraščių.

Raiškiojo žodžio mohikanui itin brangi dovana - iki jubiliejaus leidyklos "Žuvėdra" išleistas jo naujų ir senesnių eilėraščių rinkinys. Leidėjas Stasys Lipskis pasiūlė autoriui pačiam įskaityti savo eiles. Taip prie knygos atsirado priedas - kompaktinė plokštelė. Poetas V.Reimeris - puikus skaitovas, jo išraiškingas balsas solidus ir įtaigus. Tai padaryti vertėjo.

Leidinio viršelio autorius - poeto sūnus Algimantas Reimeris. Mėlyname fone lyg dangaus mėlynėje plasnoja pulkas gervių. Toks poeto gyvenimas - vis aukštyn. O gervių, kaip ir metų, - devynios dešimtys. Jos liudija, kad autorių per gyvenimą lydi būrys artimų žmonių - sūnūs Algimantas, Giedrius (poeto pirmosios santuokos palikuonys) ir Ramojus, vaikaičiai ir provaikaičiai su savo antrosiomis pusėmis, giminės.

"Kol gyvenu - kuriu, nors būdamas tokio amžiaus kai kam atrodau tikra iškasena. Juokingiausia, kai išgirstu nusistebėjimo šūksnį: "Poetas dar gyvas ir dar rašo." Vienoje radijo laidoje, transliuotoje per mano gimtadienį, išgirdau vedėją sakant, kad po ilgos pertraukos poetas išleido eilėraščių rinkinį. Nesu priekabus, bet paskambinau į radijo laidą ir pasakiau, kad rašyti niekada nebuvau liovęsis. Senas poetas neužmiršo poezijos ir vis dar ja gyvena", - šyptelėjo V.Reimeris, pakvietęs prisėsti svetainėje pokalbio.

Švieskite į valias

Tokiam pašnekesiui jauki vietelė ir balkone. Jame pastatyti du minkštasuoliai. Čia gali susėsti visi keturi Reimerių vyrai - Vacys su trimis sūnumis. Pro atviras balkono duris pūstelėjo gaivus vėjelis. Poetas užsiminė, kad juodu su žmona neturi sodybos, tad daug laiko praleidžia namuose. Balkonas ketvirtame namo aukšte - lyg langelis į gamtą.

Sostinės Švyturio gatvėje esantys du daugiabučiai nuo seno žinomi kaip literatūros kūrėjų namai. Kai kas iš čia išsikėlė, kai kas išėjo amžinojo poilsio. Poetas V.Reimeris su žmona Danute toje gatvėje gyvena daugiau kaip trisdešimt metų. Nelengva kilti į kalnelį, paskui dar užlipti į ketvirtą aukštą. Poetas gyvai šypteli, sakydamas, kad kiekvienas parėjimas namo jam kaip nedidelė treniruotė.

Tie laiptai - tarsi gyvenimo metai, pilni prisiminimų ir ateities vilčių. Iš čia niekur kitur nenorėtų keltis gyventi. Poetas prisimena, kaip jam teko ieškoti teisybės teismuose, buvo labai skaudu. Tuomet monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakyti žodžiai buvo kaip atgaiva. "Monsinjoras buvo mūsų šeimos bičiulis. Pamatęs, į kokią bėdą patekau, dvasininkas man pasakė: "Vacy, gyveni Švyturio gatvėje, čia ir kitų plunksnos brolių nemažai, tai ir švieskite į valias." Tada jam paaiškinau, kad dar neužgesome, dar gyvuojam, nors iš tikrųjų esam it neperdegusios elektros lemputės - išsuktos ir padėtos nuošalyje. Monsinjorui patiko ši alegorija. Išsuktos, kas jas įsuks atgal", - prisiminė susitikimą su monsinjoru V.Reimeris.

Sūnus išskrido iš namų

Beveik prieš pat poeto jubiliejų, kai namo parskrido devynios dešimtys gervių - knyga "Posmų gervės", iš namų išskrido viena svarbiausių "gervių" - poeto jaunėlis sūnus Ramojus. Reimeriai atšventė sūnaus vestuves prieš poeto jubiliejų. Dabar po beveik trisdešimties metų jie liko dviese, kaip ir bendro gyvenimo pradžioje. Sūnus Ramojus, sukūręs savo šeimą, panoro gyventi atskirai nuo tėvų. Vyresnieji Reimeriai tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

Tyla truko neilgai. Į namus šurmulys atvilnijo kartu su poeto jubiliejumi. Šventė buvo, ir dar kokia: susirinko visas "Reimerynas" ne įprastoje vietoje - Švyturio gatvėje, bet poeto dukterėčios dizainerės Daivos Vitkienės ir jos garsaus vyro mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus sodyboje. "Anksti netekau brolio. Dukterėčiai Daivai buvau kaip tėvas. Ji pasiūlė tokia ypatinga proga surengti giminės šventę jos erdviuose namuose gamtoje", - pasakojo vyriausias Lietuvos poetas. Jis pats dalyvavo ir šventės programoje - surengė parodą bei po daugelio metų paėmęs savo smuikelį pagriežė svečiams. Buvo persirengęs lyg koks artistas taip, kad niekas jo neatpažino.

Kas yra "Reimerynas"? - klausiu poeto. Į tai atsakė jo žmona Danutė: "Šis žodis nusako visą gausią šeimą ir gimines. Per šventes visi Reimeriai paprastai susirenka mūsų namuose Švyturio gatvėje. Kartą man išsprūdo, kad susitiksime pas mus, "Reimeryne". Nuo to karto prigijo šis vardas ir visi žino, kur ateiti."

"Prisiūti" metai

Kuršėnai, gimtasis poeto miestelis. Tarsi visą jo gyvenimą simbolizuoja didelis molinis ąsotis, stovintis svetainėje ant grindų. Jis primena kitą svarbią datą. Blizgiame paviršiuje - trumpas užrašas: "Poetui Vaciui Reimeriui 80-mečio proga." Tai kuršėniškių dovana. Po dešimties metų pamerktos gėlės kitos sukakties proga - 90-ojo jubiliejaus.

Gimtieji poeto namai Kuršėnuose išlikę fotomenininko Romualdo Rakausko meninėje nuotraukoje. Prie medinio namo stovi poetas, už jo nugaros - žydinčios vyšnios. Namų jau nebėra. Liko tik nuotraukoje.

- Naujoje poezijos knygoje "Posmų gervės" sonetuose

"Epifanijos" yra tokia skaudi eilute: "... jauna, trisdešimtmetė / Mama Praamžį prašo neatsiūtus jos metus / prisiūti man..." Kokie buvo tie "prisiūti" metai?

- Svarbiausius prisiminimus sudėjau į prieš dvejus metus išleistą knygą "... Buvo...". Tai mano kelionė per gyvenimą. Iš artimųjų jau nieko nebėra - anksti netekau mamos. Našlaičiai likome būdami maži - aš, brolis Adolfas ir sesuo Marytė. Nebėra ir jų, nors už mane buvo jaunesni. Jaučiuosi likimo pamalonintas, kad būdamas vyresnis už juos dar tebevaikštau žeme, dar esu. Jaučiuosi lyg kažkuo kaltas, skolingas jiems, mieliems, artimiems, nepamirštamiems. Mūsų giminė negalėjo pasigirti ilgaamžiškumu. Kokios lemties dovana man - klausiu savęs? Man jau devyniasdešimt. Kai mirė mama, tėvo nebuvo namuose. Jis dirbo toli nuo mūsų ir nespėjo grįžti į žmonos laidotuves. Prisiminimuose parašiau, kad vargu ar mama galėjo numatyti, koks bus mūsų, trijų vaikų, likimas, kai jos nebus. Su tėvu gyventi nelikome. Išėjome iš namų. Esant jam gyvam jautėmės kaip našlaičiai. Jis vedė jauną moterį, ji neparodė mums motiniško jautrumo ir supratimo. Gyvenome pas mamos brolį, dėdę Petrą. Savo charakteriu jis man priminė mamą. Buvo gero būdo ir mus visus tris mylėjo. Tie namai buvo mums artimi ir savi. Kai prasidėjo karas, tėvas ilgai nežinojo, kur mes, jo vaikai, esame. Toli mus visus nubloškė tos audros. Tik kai grįžę gimtinėn susitikome, tėvas pasakojo, jog buvo pasklidę žinių, kad kažkas mus matė visus tris suverstus drauge su žuvusiais kareiviais į griovį. Tėvas dirbo cukraus fabrike. Jo darbo draugas paslapčiom pasakė, kad esu gyvas - per Maskvos radiją girdėjęs skaitantį savo eilėraščius. Paslapčiom, nes vokiečių administracija baudė už klausymąsi maskviškio radijo. Tėvas mane susirado, kai grįžau iš karo tremties ir dirbau lietuviškame radijuje Kaune.

Vietoj armonikos - gitara

V.Reimerio darbo kambaryje prie kompiuterio bei knygų - ir jo mamos nuotrauka. Kartą paėmęs teptuką (tapymas - mėgstamiausias laisvalaikio pomėgis) pagal tą nuotrauką nutapė jos portretą. Prisiminimus apie mamą visada lydi siuvamoji mašina "Singer". Poetas regi ją nuolat palinkusią prie monotoniškai dūzgiančios siuvamosios - lyg tai vyktų dabar.

Savo žmonos portretą jis taip pat nutapė. Pakabino svetainėje. Dvi jo gyvenimo moterys dabar žvelgia iš paveikslų. "Kai žmonos nėra namie, atsitraukiu nuo kompiuterio ir ateinu į ją pažiūrėti. Pasikalbu ir vėl einu dirbti", - žvaliai nusiteikęs aiškino, kaip namuose atsirado du artimų moterų portretai.

Priešingoje svetainės pusėje - vyriškoji galerija. 1966 metais dailinininko Vlado Karatajaus nutapytas poeto portretas, kai šis dirbo "Gimtojo krašto" vyriausiuoju redaktoriumi. Kiek tolėliau - sūnaus Ramojaus vaikystės portretas. To darbo autorius - V.Reimeris.

Vienoje jaunystės nuotraukoje poetas griežia ištikimu jaunystės draugu - smuiku. Dabar retai juo groja, bet instrumentą išsaugojo.

- Kas anksčiau nuo mažų dienų paviliojo - eilėraščių rašymas ar grojimas? - klausiu buvusio redaktoriaus ir vertėjo, kai vis dar prisiminimuose klaidžiojame po jaunystės dienas.

- Kaimynas batsiuvys Jonas Bogužas mėgo muzikuoti. Turėjo savo orkestrėlį. Pagalvodavau, jei turėčiau instrumentą, galėčiau su jais kartu muzikuoti. Labai norėjau turėti armoniką, bet kur ją gauti. Norėdamas įsiteikti tėvui, už sutaupytus centus nupirkau jam tada labai populiaraus tabako "Havana" pakelį ir įsidrąsinęs pasakiau savo norą. Tą kartą neišgirdau jo pažado, bet po kelių dienų regiu: kažką pradėjo meistrauti. Tėvas buvo nagingas ir mokėjo įvairius staliaus darbus. Prasidėjus rudeniui mūsų namai pakvipdavo epuše. Iš šio medžio geriausia buvo gaminti klumpių padus. Tėtušis padarė ne armoniką, o gitarą. Jos skambesiu džiaugėsi jis pats. Tačiau groti ja negalėjau - mano vaikiškos rankos pirštai buvo per trumpi apglėbti storą gitaros kaklą. Tada tėvas padarė man balalaiką. Brūžindavau kietas jos stygas nuoširdžiai, iki kraujo nudrėksdamas pirštus. Taip žengiau pirmuosius muzikavimo žingsnius šokių vakarėliuose, šeimų šventėse, kur pakviesdavo J.Bogužas pagroti. Tekdavo groti su šia muzikalia šeimyna, kai į Kuršėnus atkeliaudavo nebylusis kinas. Kaip tai mums pavykdavo, dabar sunku įsivaizduoti. Ekrane šmėžuodavo tokios kino garsenybės kaip Greta Garbo, Olga Čechova, Gary Cooperis, Marlene Dietrich, o mes pašonėje susėdę ir įsijautę į ta, kas vyksta ekrane, palydėdavome juos tinkama melodija.

- Gavote ir smuiką bei juo grojote?

- Smuikelis - geriausiais mano prieškario laikų draugas. Prasidėjus karui teko trauktis iš namų. Palikau pakabintą ant sienos kaimo bibliotekoje, kur dirbau, - buvau jauniausias vedėjas. Karo audros išdraskė Kuršėnus - buvo daug namų sudeginta, žmonių sunaikinta. Kam galėjo rūpėti mano smuikelis?! Vėliau net nebandžiau aiškintis, kur tas daiktas galėtų būti.

- Fotomenininkas R.Rakauskas jus nufotografavo prie namo Kuršėnuose, jis galėjo stovėti po senovei. Apie savo gimtąjį namą, kurio jau nebėra, parašėte eilėraštį "Requiem". Ar dar nuvažiuojate į Kuršėnus?

- Nuvažiuoti būtų galima, bet nėra kur važiuoti. Eilėraščio pabaigoje yra tokia eilutė: "Kas beprimins, kad čia gimęs, augęs / ir tu toks būtinas Kuršėnų panoramai..." Tik sau galiu paprieštarauti - o ko gi anuomet, kilus karui, palikau tave ir nebegrįžau... brangaus namolio. Pikta lemtis aikštingo laikmečio / verteivų rankom man lyg tyčia smogia.

Savo akimis mačiau išplėštus langus, iškeltas duris, grindis, išlupinėtus koklius... Savo namų neatpažinau, tik staktoje rankomis apčiuopiau išlikusius randus - kur žymėjau savo ūgį. Norėjau gabalą slenksčio, menančio tėvų ir mano pėdas, lyg relikviją pasiimti, bet tas gabalas kažkur pradingo. Pasikeitė Kuršėnai - toje vietoje kiti namai stovi. Kai pamačiau, kaip griaunamas mūsų namas, širdį suskaudo. Vaikaičiai ir provaikaičiai auga kituose namuose ir galbūt kaip aš vaikystėje savo ūgį matuoja randais ant savo durų staktos.

- Jaunystėje svajojote turėti armoniką. Namuose yra ne tik smuikas, bet ir pianinas. Tad čia muzika liejasi laisvai?

- Dažniau skamba fortepijono pasažai - žmona yra muzikos pedagogė, aš - savamokslis muzikantas. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad poezija, dailė ir muzika darniai mūsų namuose sutaria ir bendrauja (šypsosi). Kai apmąstau savo gyvenimą, daug nueita - liko nedaug eiti. Esu dėkingas likimui ir Aukščiausiajam architektui, kad išlikau per visus gyvenimo išbandymus, plunksnos nepadėjau, kad dar esu. Liūdėti nėra kada - turiu tiek daug puikių atžalų ir visi mane vadina Tėčiu. Mano poezijos gerbėjai įvertins, kiek vertos tos skrendančios kūrybos gervės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"