Parskrido gervės į Švyturio gatvės "Reimeryną"

Nijolė STORYK 2011-08-16 00:00
Nijolė STORYK 2011-08-16 00:00
Poe­to Va­cio Rei­me­rio ir jo žmo­nos pia­nis­tės pe­da­go­gės Da­nu­tės Ake­ly­tės na­mai sos­ti­nės An­ta­kal­ny­je, Švy­tu­rio gat­vė­je, kve­pė­jo gė­lė­mis. Šios gė­lės - ar­ti­mų­jų, drau­gų, ko­le­gų ir poe­zi­jos ger­bė­jų do­va­na. Ką tik poe­tas at­šven­tė so­li­dų 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

Erdvioje svetainėje, už kurios langų į kalnelį kyla Antakalnio miškelio žaluma, ant stalo padėta nauja poezijos knyga "Posmų gervės". Poetas gali pasidžiaugti - garbūs metai jokia našta. Kaip ir jaunystėje, vyriausias amžiumi Lietuvos poezijos kalvis nė valandėlei nesiliovė kurti eilėraščių.

Raiškiojo žodžio mohikanui itin brangi dovana - iki jubiliejaus leidyklos "Žuvėdra" išleistas jo naujų ir senesnių eilėraščių rinkinys. Leidėjas Stasys Lipskis pasiūlė autoriui pačiam įskaityti savo eiles. Taip prie knygos atsirado priedas - kompaktinė plokštelė. Poetas V.Reimeris - puikus skaitovas, jo išraiškingas balsas solidus ir įtaigus. Tai padaryti vertėjo.

Leidinio viršelio autorius - poeto sūnus Algimantas Reimeris. Mėlyname fone lyg dangaus mėlynėje plasnoja pulkas gervių. Toks poeto gyvenimas - vis aukštyn. O gervių, kaip ir metų, - devynios dešimtys. Jos liudija, kad autorių per gyvenimą lydi būrys artimų žmonių - sūnūs Algimantas, Giedrius (poeto pirmosios santuokos palikuonys) ir Ramojus, vaikaičiai ir provaikaičiai su savo antrosiomis pusėmis, giminės.

"Kol gyvenu - kuriu, nors būdamas tokio amžiaus kai kam atrodau tikra iškasena. Juokingiausia, kai išgirstu nusistebėjimo šūksnį: "Poetas dar gyvas ir dar rašo." Vienoje radijo laidoje, transliuotoje per mano gimtadienį, išgirdau vedėją sakant, kad po ilgos pertraukos poetas išleido eilėraščių rinkinį. Nesu priekabus, bet paskambinau į radijo laidą ir pasakiau, kad rašyti niekada nebuvau liovęsis. Senas poetas neužmiršo poezijos ir vis dar ja gyvena", - šyptelėjo V.Reimeris, pakvietęs prisėsti svetainėje pokalbio.

Švieskite į valias

Tokiam pašnekesiui jauki vietelė ir balkone. Jame pastatyti du minkštasuoliai. Čia gali susėsti visi keturi Reimerių vyrai - Vacys su trimis sūnumis. Pro atviras balkono duris pūstelėjo gaivus vėjelis. Poetas užsiminė, kad juodu su žmona neturi sodybos, tad daug laiko praleidžia namuose. Balkonas ketvirtame namo aukšte - lyg langelis į gamtą.

Sostinės Švyturio gatvėje esantys du daugiabučiai nuo seno žinomi kaip literatūros kūrėjų namai. Kai kas iš čia išsikėlė, kai kas išėjo amžinojo poilsio. Poetas V.Reimeris su žmona Danute toje gatvėje gyvena daugiau kaip trisdešimt metų. Nelengva kilti į kalnelį, paskui dar užlipti į ketvirtą aukštą. Poetas gyvai šypteli, sakydamas, kad kiekvienas parėjimas namo jam kaip nedidelė treniruotė.

Tie laiptai - tarsi gyvenimo metai, pilni prisiminimų ir ateities vilčių. Iš čia niekur kitur nenorėtų keltis gyventi. Poetas prisimena, kaip jam teko ieškoti teisybės teismuose, buvo labai skaudu. Tuomet monsinjoro Kazimiero Vasiliausko pasakyti žodžiai buvo kaip atgaiva. "Monsinjoras buvo mūsų šeimos bičiulis. Pamatęs, į kokią bėdą patekau, dvasininkas man pasakė: "Vacy, gyveni Švyturio gatvėje, čia ir kitų plunksnos brolių nemažai, tai ir švieskite į valias." Tada jam paaiškinau, kad dar neužgesome, dar gyvuojam, nors iš tikrųjų esam it neperdegusios elektros lemputės - išsuktos ir padėtos nuošalyje. Monsinjorui patiko ši alegorija. Išsuktos, kas jas įsuks atgal", - prisiminė susitikimą su monsinjoru V.Reimeris.

Sūnus išskrido iš namų

Beveik prieš pat poeto jubiliejų, kai namo parskrido devynios dešimtys gervių - knyga "Posmų gervės", iš namų išskrido viena svarbiausių "gervių" - poeto jaunėlis sūnus Ramojus. Reimeriai atšventė sūnaus vestuves prieš poeto jubiliejų. Dabar po beveik trisdešimties metų jie liko dviese, kaip ir bendro gyvenimo pradžioje. Sūnus Ramojus, sukūręs savo šeimą, panoro gyventi atskirai nuo tėvų. Vyresnieji Reimeriai tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką.

Tyla truko neilgai. Į namus šurmulys atvilnijo kartu su poeto jubiliejumi. Šventė buvo, ir dar kokia: susirinko visas "Reimerynas" ne įprastoje vietoje - Švyturio gatvėje, bet poeto dukterėčios dizainerės Daivos Vitkienės ir jos garsaus vyro mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus sodyboje. "Anksti netekau brolio. Dukterėčiai Daivai buvau kaip tėvas. Ji pasiūlė tokia ypatinga proga surengti giminės šventę jos erdviuose namuose gamtoje", - pasakojo vyriausias Lietuvos poetas. Jis pats dalyvavo ir šventės programoje - surengė parodą bei po daugelio metų paėmęs savo smuikelį pagriežė svečiams. Buvo persirengęs lyg koks artistas taip, kad niekas jo neatpažino.

Kas yra "Reimerynas"? - klausiu poeto. Į tai atsakė jo žmona Danutė: "Šis žodis nusako visą gausią šeimą ir gimines. Per šventes visi Reimeriai paprastai susirenka mūsų namuose Švyturio gatvėje. Kartą man išsprūdo, kad susitiksime pas mus, "Reimeryne". Nuo to karto prigijo šis vardas ir visi žino, kur ateiti."

"Prisiūti" metai

Kuršėnai, gimtasis poeto miestelis. Tarsi visą jo gyvenimą simbolizuoja didelis molinis ąsotis, stovintis svetainėje ant grindų. Jis primena kitą svarbią datą. Blizgiame paviršiuje - trumpas užrašas: "Poetui Vaciui Reimeriui 80-mečio proga." Tai kuršėniškių dovana. Po dešimties metų pamerktos gėlės kitos sukakties proga - 90-ojo jubiliejaus.

Gimtieji poeto namai Kuršėnuose išlikę fotomenininko Romualdo Rakausko meninėje nuotraukoje. Prie medinio namo stovi poetas, už jo nugaros - žydinčios vyšnios. Namų jau nebėra. Liko tik nuotraukoje.

- Naujoje poezijos knygoje "Posmų gervės" sonetuose

"Epifanijos" yra tokia skaudi eilute: "... jauna, trisdešimtmetė / Mama Praamžį prašo neatsiūtus jos metus / prisiūti man..." Kokie buvo tie "prisiūti" metai?

- Svarbiausius prisiminimus sudėjau į prieš dvejus metus išleistą knygą "... Buvo...". Tai mano kelionė per gyvenimą. Iš artimųjų jau nieko nebėra - anksti netekau mamos. Našlaičiai likome būdami maži - aš, brolis Adolfas ir sesuo Marytė. Nebėra ir jų, nors už mane buvo jaunesni. Jaučiuosi likimo pamalonintas, kad būdamas vyresnis už juos dar tebevaikštau žeme, dar esu. Jaučiuosi lyg kažkuo kaltas, skolingas jiems, mieliems, artimiems, nepamirštamiems. Mūsų giminė negalėjo pasigirti ilgaamžiškumu. Kokios lemties dovana man - klausiu savęs? Man jau devyniasdešimt. Kai mirė mama, tėvo nebuvo namuose. Jis dirbo toli nuo mūsų ir nespėjo grįžti į žmonos laidotuves. Prisiminimuose parašiau, kad vargu ar mama galėjo numatyti, koks bus mūsų, trijų vaikų, likimas, kai jos nebus. Su tėvu gyventi nelikome. Išėjome iš namų. Esant jam gyvam jautėmės kaip našlaičiai. Jis vedė jauną moterį, ji neparodė mums motiniško jautrumo ir supratimo. Gyvenome pas mamos brolį, dėdę Petrą. Savo charakteriu jis man priminė mamą. Buvo gero būdo ir mus visus tris mylėjo. Tie namai buvo mums artimi ir savi. Kai prasidėjo karas, tėvas ilgai nežinojo, kur mes, jo vaikai, esame. Toli mus visus nubloškė tos audros. Tik kai grįžę gimtinėn susitikome, tėvas pasakojo, jog buvo pasklidę žinių, kad kažkas mus matė visus tris suverstus drauge su žuvusiais kareiviais į griovį. Tėvas dirbo cukraus fabrike. Jo darbo draugas paslapčiom pasakė, kad esu gyvas - per Maskvos radiją girdėjęs skaitantį savo eilėraščius. Paslapčiom, nes vokiečių administracija baudė už klausymąsi maskviškio radijo. Tėvas mane susirado, kai grįžau iš karo tremties ir dirbau lietuviškame radijuje Kaune.

Vietoj armonikos - gitara

V.Reimerio darbo kambaryje prie kompiuterio bei knygų - ir jo mamos nuotrauka. Kartą paėmęs teptuką (tapymas - mėgstamiausias laisvalaikio pomėgis) pagal tą nuotrauką nutapė jos portretą. Prisiminimus apie mamą visada lydi siuvamoji mašina "Singer". Poetas regi ją nuolat palinkusią prie monotoniškai dūzgiančios siuvamosios - lyg tai vyktų dabar.

Savo žmonos portretą jis taip pat nutapė. Pakabino svetainėje. Dvi jo gyvenimo moterys dabar žvelgia iš paveikslų. "Kai žmonos nėra namie, atsitraukiu nuo kompiuterio ir ateinu į ją pažiūrėti. Pasikalbu ir vėl einu dirbti", - žvaliai nusiteikęs aiškino, kaip namuose atsirado du artimų moterų portretai.

Priešingoje svetainės pusėje - vyriškoji galerija. 1966 metais dailinininko Vlado Karatajaus nutapytas poeto portretas, kai šis dirbo "Gimtojo krašto" vyriausiuoju redaktoriumi. Kiek tolėliau - sūnaus Ramojaus vaikystės portretas. To darbo autorius - V.Reimeris.

Vienoje jaunystės nuotraukoje poetas griežia ištikimu jaunystės draugu - smuiku. Dabar retai juo groja, bet instrumentą išsaugojo.

- Kas anksčiau nuo mažų dienų paviliojo - eilėraščių rašymas ar grojimas? - klausiu buvusio redaktoriaus ir vertėjo, kai vis dar prisiminimuose klaidžiojame po jaunystės dienas.

- Kaimynas batsiuvys Jonas Bogužas mėgo muzikuoti. Turėjo savo orkestrėlį. Pagalvodavau, jei turėčiau instrumentą, galėčiau su jais kartu muzikuoti. Labai norėjau turėti armoniką, bet kur ją gauti. Norėdamas įsiteikti tėvui, už sutaupytus centus nupirkau jam tada labai populiaraus tabako "Havana" pakelį ir įsidrąsinęs pasakiau savo norą. Tą kartą neišgirdau jo pažado, bet po kelių dienų regiu: kažką pradėjo meistrauti. Tėvas buvo nagingas ir mokėjo įvairius staliaus darbus. Prasidėjus rudeniui mūsų namai pakvipdavo epuše. Iš šio medžio geriausia buvo gaminti klumpių padus. Tėtušis padarė ne armoniką, o gitarą. Jos skambesiu džiaugėsi jis pats. Tačiau groti ja negalėjau - mano vaikiškos rankos pirštai buvo per trumpi apglėbti storą gitaros kaklą. Tada tėvas padarė man balalaiką. Brūžindavau kietas jos stygas nuoširdžiai, iki kraujo nudrėksdamas pirštus. Taip žengiau pirmuosius muzikavimo žingsnius šokių vakarėliuose, šeimų šventėse, kur pakviesdavo J.Bogužas pagroti. Tekdavo groti su šia muzikalia šeimyna, kai į Kuršėnus atkeliaudavo nebylusis kinas. Kaip tai mums pavykdavo, dabar sunku įsivaizduoti. Ekrane šmėžuodavo tokios kino garsenybės kaip Greta Garbo, Olga Čechova, Gary Cooperis, Marlene Dietrich, o mes pašonėje susėdę ir įsijautę į ta, kas vyksta ekrane, palydėdavome juos tinkama melodija.

- Gavote ir smuiką bei juo grojote?

- Smuikelis - geriausiais mano prieškario laikų draugas. Prasidėjus karui teko trauktis iš namų. Palikau pakabintą ant sienos kaimo bibliotekoje, kur dirbau, - buvau jauniausias vedėjas. Karo audros išdraskė Kuršėnus - buvo daug namų sudeginta, žmonių sunaikinta. Kam galėjo rūpėti mano smuikelis?! Vėliau net nebandžiau aiškintis, kur tas daiktas galėtų būti.

- Fotomenininkas R.Rakauskas jus nufotografavo prie namo Kuršėnuose, jis galėjo stovėti po senovei. Apie savo gimtąjį namą, kurio jau nebėra, parašėte eilėraštį "Requiem". Ar dar nuvažiuojate į Kuršėnus?

- Nuvažiuoti būtų galima, bet nėra kur važiuoti. Eilėraščio pabaigoje yra tokia eilutė: "Kas beprimins, kad čia gimęs, augęs / ir tu toks būtinas Kuršėnų panoramai..." Tik sau galiu paprieštarauti - o ko gi anuomet, kilus karui, palikau tave ir nebegrįžau... brangaus namolio. Pikta lemtis aikštingo laikmečio / verteivų rankom man lyg tyčia smogia.

Savo akimis mačiau išplėštus langus, iškeltas duris, grindis, išlupinėtus koklius... Savo namų neatpažinau, tik staktoje rankomis apčiuopiau išlikusius randus - kur žymėjau savo ūgį. Norėjau gabalą slenksčio, menančio tėvų ir mano pėdas, lyg relikviją pasiimti, bet tas gabalas kažkur pradingo. Pasikeitė Kuršėnai - toje vietoje kiti namai stovi. Kai pamačiau, kaip griaunamas mūsų namas, širdį suskaudo. Vaikaičiai ir provaikaičiai auga kituose namuose ir galbūt kaip aš vaikystėje savo ūgį matuoja randais ant savo durų staktos.

- Jaunystėje svajojote turėti armoniką. Namuose yra ne tik smuikas, bet ir pianinas. Tad čia muzika liejasi laisvai?

- Dažniau skamba fortepijono pasažai - žmona yra muzikos pedagogė, aš - savamokslis muzikantas. Tačiau galiu drąsiai pasakyti, kad poezija, dailė ir muzika darniai mūsų namuose sutaria ir bendrauja (šypsosi). Kai apmąstau savo gyvenimą, daug nueita - liko nedaug eiti. Esu dėkingas likimui ir Aukščiausiajam architektui, kad išlikau per visus gyvenimo išbandymus, plunksnos nepadėjau, kad dar esu. Liūdėti nėra kada - turiu tiek daug puikių atžalų ir visi mane vadina Tėčiu. Mano poezijos gerbėjai įvertins, kiek vertos tos skrendančios kūrybos gervės.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Eu­ro­po­je, Azi­jo­je bei Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se at­omi­nes elek­tri­nes sta­tan­ti Ru­si­jos „Ro­sa­tom“ tam­pa geo­po­li­ti­nio spau­di­mo prie­mo­ne, lan­ky­da­ma­sis JAV par­eiš­kė ener­ge­ti­kos ministras Ro­kas Ma­siu­lis.
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Krem­liui ar­ti­mi žmo­nės pro­ru­siš­kiems se­pa­ra­tis­tams Ry­tų Ukrai­no­je ak­ty­viai pa­ta­ri­nė­ja, kaip va­ry­ti „pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją“ prieš Ki­je­vą ir Va­ka­rus, ket­vir­ta­die­nį pranešė Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­da.
Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį Nau­ja­ja­me Džer­sy­je, pa­tvir­tin­ta vie­no žmo­gaus žū­tis, sa­kė Nau­jo­jo Džer­sio gubernatorius Chri­sas Chris­tie.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Ute­nos „Ju­ven­tus“ ko­man­da sa­vų sir­ga­lių aki­vaiz­do­je kur kas už­ti­krin­čiau su­sit­var­kė su Por­to „Por­to“ krep­ši­nin­kais ir žen­gė į pa­grin­di­nį FI­BA Čempionų ly­gos tur­ny­rą.
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar ukrainiečiams pavyks sumažinti korupcijos lygį šalyje?
Taip. Pastangos įveikti korupciją nenueis veltui
Ne. Korupcija Ukrainoje per giliai įsišaknijusi
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami