TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Pasivaikščiojimas po medinį Lunenburgą

2010 08 17 0:00
Į kultūros paveldo sąrašą įtraukta Lunenburgo akademija.
Nijolės Storyk nuotrauka

Ant namelio durų pakabintas dekoratyvinis gelbėjimosi ratas su užrašu: "Išplaukėme į vandenyną. Susitiksime, kai grįšime." Tokios unikalios lentelės - ant daugelio Kanados Naujosios Škotijos provincijos žvejų miestelio Lunenburgo prie Atlanto vandenyno namų.

Belstis vidun - nėra reikalo. Žvejai ankstų rytą išplaukė žvejoti. Sugautos vandenyno gėrybės - omarai, krabai, krevetės, kalmarai - pagrindinis dažno jų pragyvenimo šaltinis. Nedidelis žvejų miestelis Lunenburgas yra netoli Naujosios Škotijos sostinės Halifakso - tai didžiausias Kanados rytinės pakrantės miestas.

Žvejų išpuoselėti ir stropiai prižiūrimi namai, paveldimi iš kartos į kartą, yra kiekvienos gatvelės puošmena. Nors čia šeimininkauja žvejai ir jų palikuonys, šie namai labiau primena pasiturinčių miestiečių būstus nei paprastų žvejų trobeles. Pastatai - nuo vieno iki trijų aukštų, su įvairiais puošybos elementais ties langais, durimis ir stogu. Kylantys į viršų bokšteliai su mažais langeliais - tarsi grakščios pilaitės, bylojančios, kad mieste gyvenantys žmonės išmanė ne tik, kaip tobulai statyti laivus, bet ir savo namus.

"Mėlynoji nosis" ir medinukai

Šis nedidelis žvejų miestelis garsėja ne tik pačiu greičiausiu pasaulyje buriniu laivu "Bluenose" ("Mėlynoji nosis"), bet ir medine architektūra.

2003 metais Lunenburgas paminėjo 230-ąsias įkūrimo metines. Žvejų miestelis lig šiol išliko kaip tobulai sudarytos stačiakampio formos buvusios britų kolonijinės gyvenvietės Šiaurės Amerikoje pavyzdys. Iki šiol senoji miestelio dalis - tokia pati, kaip ir prieš daugelį metų.

1992 metais Kanados vyriausybė pripažino Lunenburgo medinės architektūros išskirtinę vertę ir jam suteikė nacionalinio kultūros paveldo statusą. Dar po trejų metų UNESCO įtraukė miestelį į pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą. Tai žuvininkystės miesto testamentas.

Lunenburgo erdvė neišdarkyta aukštų pastatų. Unikalūs mediniai statiniai neapkalti vienodomis, baltomis lyg cukrus plastikinėmis lentelėmis, kaip atsitiko mūsų krašte. Kartais pasijunti, kad eidamas tomis gatvelėmis patekai į XVIII amžių. Ant daugelio pastatų nurodytos datos būtent apie tai ir byloja. Senoji medinė architektūra išlikusi nuo XVIII amžiaus, nuo pat Lunenburgo įkūrimo. Seniausias namas čia datuojamas 1760 metais.

Tačiau svarbiausia, kad seni pastatai ne kokie apgriuvę "vaiduokliai", o lunenburgiečių pasididžiavimas - jaunoji karta liko juose gyventi, tuos namus prižiūri ir neleidžia jiems sugriūti.

Itin juntama vokiečių kultūros įtaka miestelio architektūrai. Mat daugelis jo gyventojų kilę iš Vokietijos ar Šveicarijos. Tiesa, vietinių gyventojų indėnų trobelių čia nebėra - jų kultūros pėdsakų tarsi nebūta. Lunenburgo istorijos šaltiniai byloja, kad kadaise tarp indėnų ir atvykusių europiečių - anglų, vokiečių, švedų - kelerius metus truko karas, o kuo tai baigėsi - akivaizdu.

Per karščius nurimo audringos Atlanto vandenyno bangos. Pakrantėje ramiai plūduriuoja laivai ir jachtos. Lunenburgo siauros gatvelės, unikalūs mediniai statiniai su bokšteliais. Nedideli langai ir tvirtos durys. Čia daug poilsiautojų, žinoma, ir turistų.

Daugelis čionai atkeliauja vien tik dėl žingeidumo, ne tik norėdami pamatyti garsųjį senovinį greičiausią pasaulyje burinį laivą "Bluenose" (beje, kaip tik šiuo metu laivas remontuojamas ir uoste nestovi), kurio istorija apgaubta įvairiais pasakojimais.

Stebina netikėtas atradimas, kad senasis Lunenburgas, ypač miestelio medinė architektūra, daug kuo primena mūsiškę senutę Palangą. Jei nežinotum, kad esi toli nuo namų, manytum, jog taip toli net nenukeliauta - viskas artima ir savita.

Tačiau Palangoje kažkam nepasidalijus turto 2002 metais buvo sudegintas kurorto simbolis - senasis Kurhauzas, grafo Tiškevičiaus pastatytas tam, kad poilsiautojai turėtų kur pasilinksminti, jis puošė kurortą nuo senų laikų. O prie Atlanto esančiame kurorte tokių dalykų, laimei, kol kas neatsitiko. Ir tikriausiai neatsitiks.

Norint apeiti visas gatveles, kur nuo senovės stovi unikalūs mediniai pastatai, tektų vaikščioti vos ne visą dieną. Žinoma, galima apsukti ratą automobiliu ir ties kiekvienu namu stabtelti, pasižvalgyti pro langą. Tačiau tokio įpročio atvykę iš svetur keliautojai neturi - po senamiestį vaikšto pėsčiomis ir patys dairosi istorinių pastatų. Iš XVIII amžiaus tarsi nukeliauji į XIX amžių ir net priartėji prie XX-ojo.

Į kultūros paveldo sąrašą būtų galima įtraukti visus šioje miestelio dalyje esančius pastatus - visi verti išskirtinio dėmesio, tačiau yra tik 33 namai, tarp jų ir visuomeninės paskirties Lunenburgo akademija, liuteronų bei anglikonų bažnyčios, teismo pastatas.

Ką tik atvykę naujieji gyventojai iš Europos neišvengė konfliktų ir bylų - jiems prireikė Teismo rūmų, toks pastatas čia irgi vienas seniausių, jis pastatytas 1775 metais. Tačiau skirtingai nei kiti pastatai, senieji Teismo rūmai neveikia. Pasirodo, 1890 metais aukštas to meto teismo pareigūnas nepanoro dirbti senajame pastate, o iš pagrindų atnaujinti jo niekas nesiryžo. Buvo pastatytas naujas statinys, tad senasis liko kaip to meto relikvija.

Gyvas etnografinis muziejus

Senoji medinė architektūra, žinoma, jei ją sugebame išsaugoti ir tausoti, yra išskirtinis miesto veidas. Mes mėginame didžiuotis, kad esame unikalūs tuo, jog turime medinės architektūros pavyzdžių, bet klystame. Kitose šalyse medinė architektūra saugoma kaip reta vertybė, ji brutaliai nenaikinama net ir tada, kai pastatai nenaudojami ir laikas juos niokoja. Architektai senokai perspėjo, kad nei patys galėsime žavėtis, nei užsienio turistus sudominsime baltais cukriniais nameliais, sugadinę natūralų medį ir autentiką. Bet unikalumo naikinimo procesas jau prasidėjo. O juk Palanga, taip pat ir Kaunas, turintis unikalią medinę architektūrą, galėtų sudominti turistus vien tik tokiais šedevrais.

Senasis Lunenburgas - gyvas etnografinis muziejus. Kiekvienas namas vis kitoks ir turi savo istoriją. Senoji Kanados architektūra yra bendros Europos architektūros dalis, ir tai suprantama, kodėl taip atsitiko. Kaip prieš keletą šimtų metų atrodė kai kurie šalies miestai, galima įsivaizduoti nuvykus ne tik į Lunenburgą, bet ir Kanados prancūziškųjų provincijų miestus - Kvebeką ar Montrealį.

Kanadoje sukorus daugiau nei 7 tūkst. kilometrų automobiliu ir grįžtant nuo rytinės dalies į Torontą - Kvebekas pakeliui. Šio miesto senamiestis - tarsi mažasis Paryžius. Tikra Europa, dėl to turistai tiesiog plūste plūsta pasigėrėti Kvebeku.

Apleistas namas atgyja

Bet sukime atgal į Lunenburgą. Jei mėgintume palyginti, kur yra gražiau - Palangoje ar ten, prie Atlanto vandenyno, galima neabejoti - nuo kitų tautų skiriamės nebent tuo, kad mus supa kitos geografinės sąlygos, istorinės aplinkybės, na, ir kiek kitoks gyvenimo būdas.

Kai aplink regi vien tik gražiai sutvarkytus namus, nuostabą kelia apleistas trijų aukštų namas. Bene vienintelis visame miestelyje! Nedideli laipteliai, kylantys link paradinių durų, aptrūkinėję, kai kur želia samanos, aplink - ne žaliuojanti pieva, o vežli žolė ir akmenys.

Tačiau pats pastatas, pastatytas 1885 metais, gana gerai išsilaikęs - neapsilupinėjęs ir neaptriušęs. Vadinasi, laikinai pasikeitė šeimininkai, o kol nebuvo kam jo prižiūrėti, kieme suvešėjo žolė. Girdėti, kaip viduje triūsia pastatą remontuojantys darbininkai - netrukus senas pastatas atgis ir jo languose įsižiebs šviesa. Įdomu, kad praėjus daugiau nei šimtui metų iš išorės nepakito pastato architektūra. Atrodo, kad namas ką tik pastatytas, turintis nebūdingą tai aplinkai itališko stiliaus prieangį. Virš jo - trijų dalių langas. Toks jis vienintelis visame name. Trečio aukšto langai dviejų dalių ir jie beveik remiasi į pastogės kraštą. Toks namas taip pat vienintelis.

Mansarda su bokšteliais

"Morash House", pastatytas 1876 metais, buvo dailidės Josepho Morasho šeimos rezidencija, dabar jis jau nebeturi savo šeimininko. Vaikaičiai galutinai apleido retos architektūros pastatą 1952-aisiais. Laimei, 1977 metais namą išgelbėjo miestelio valdžia - iš pagrindų jį atnaujino. Dabar jame atidaryta jauki suvenyrų parduotuvė. Namą išsaugoti vertėjo vien dėl išskirtinių langų - nuo pirmojo aukšto iki stogo. Mansarda su bokšteliais. Jokių stoglangių. Tais laikais architektai neturėjo tokių galimybių kaip dabar, bet statė kur kas išradingiau ir subtiliau. Bokšteliai su keturiais langais - tai kitas pasaulis, atviras vandenynui, dangui ir žvaigždėms. Kažkada tame name buvo gera žmonėms gyventi, bet net ir tokio nuostabaus pastato savininkai išsikraustė. Pastatai, kaip ir visa kita, išgyvena pakilimus bei nuosmukius, nors ir yra architektūros šedevrai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"