TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Paskutinė A.Smetonos rezidencijos diena

2009 02 17 0:00
Atkurtas prezidento darbo kabinetas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Šiais laikais labai sunku įsivaizduoti, kad prezidentas įžengtų į savo darbo kabinetą tiesiai iš miegamojo, ką tik nusimetęs naktinę pižamą ir chalatą, ir pradėtų vadovauti valstybei. Pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai dėl tokio "nepatogumo" nekilo jokių sunkumų.

Istorinėje prezidentūroje Kaune šalia oficialių priėmimo kambarių buvo įrengta ir prezidento A.Smetonos šeimos rezidencija - kuklus butas su valgomuoju, jo ir žmonos Sofijos, sūnaus Juliaus miegamieji ir vonios kambariai. Duktė Marija buvo ištekėjusi ir su vyru gyveno atskirai.

Gyveno iki sovietų ultimatumo.

Prezidentūroje Kaune prezidentas apsigyveno 1919 metų balandžio 4 dieną, Valstybės Tarybai patvirtinus prezidento instituciją, ir išbuvo iki 1920 metų birželio 19 dienos. Kitas "vizitas" užtruko keturiolika metų - nuo 1926 metų iki lemtingos 1940-ųjų birželio 19-osios, paskutinio vyriausybės posėdžio, kai Sovietų Sąjunga pareiškė Lietuvai ultimatumą. Tą dieną prezidentūroje A.Smetonos žmonos Sofijos nebuvo. Ji laukė vyro šeimos Užugirio dvare, pastatytame 1934 metais jo gimtinėje ant Lėno ežero kranto. Prezidentas dvarą pavadino Užugirio kiemu ir pageidavo čia įkurti pavyzdinį ūkį, kuris vėliau galėtų tapti žemės ūkio mokykla. Deja, tik kelias vasaras A.Smetona spėjo praleisti Užugirio kieme. Iš savo dvaro prezidentas su šeima spėjo pasitraukti į Vakarus. Dvaro likimas iki šiol neaiškus.

Kiti Lietuvos prezidentai Aleksandras Stulginskis (1922-1926 metais) ir Kazys Grinius (1926 metais nuo birželio 7 iki gruodžio 17 dienos) prezidentūroje su šeimomis negyveno.

Valgomasis su švieslangiu

Kaip prasidėdavo A.Smetonos diena? "Jis visada laiku keldavosi 9 valandą. Apie 10 valandą prezidentas dažniausiai per saloną, kuriame aš jo laukdavau, eidavo pusryčiauti į valgomąjį. Kasdien pusryčiaudavau su prezidentu, dažniausiai dviese. Prezidentas valgydavo nedaug. Per pusryčius aptarnaudavo ilgametis ir vienintelis prezidentūros liokajus Mykolas, jau per 60 metų vyras", - 1966 metais prisiminimų knygoje "Antanas Smetona. Žmogus ir valstybininkas", išleistoje Klivlende, rašė vienas artimiausių prezidento aplinkos žmonių, adjutantas Vaclovas Šliogeris.

1933 metais buvo uždengti ir įstiklinti medinė šiaurės fasado galerija ir prieangis, o virš prieangio balkono padarytas stogelis. Uždengus galeriją, valgomojo salone tapo per tamsu, todėl lubose įrengtas didžiulis švieslangis, kad būtų šviesiau.

Buvusiame valgomajame ir dabar tas švieslangis skleidžia šviesą. Čia kartais ir dabar rengiami furšetai garbingiems svečiams.

Pagal to meto liudininkų prisiminimus, prezidentas gyveno kukliuose rūmuose. Daugelis Lietuvos dvarininkų turėjo kur kas didesnes ir puošnesnes rezidencijas.

Rūmai stovėjo tuometinėje Prezidento gatvėje sodelio gilumoje. Čia anksčiau buvo Kauno gubernatoriaus rezidencija. Per valstybes šventes buvo tradicija tame sodelyje pasodinti medelių. Ceremonijoje visada dalyvaudavo ir ponia Sofija.

Šių rūmų šone stovėjo senas dviejų aukštų mūrinis namas, kuriame buvo įsikūrusi prezidento kanceliarija ir buvo butai kanceliarijos darbuotojams. Tame pastate turėjo gyventi su šeima ir prezidento adjutantas V.Šliogeris. Bet jam butas buvo per mažas, todėl jis gyveno mieste, privačiame bute. Kanceliarijos pastatas iki šių dienų neišliko.

Sunku atkurti aplinką

Tai, kad A.Smetona su šeima gyveno prezidentūroje, nėra jokia lengvinanti aplinkybė norint sužinoti, kokia buvo Lietuvos pirmojo prezidento rezidencija - ar tviskėjo didele prabanga ir atitiko to meto interjero mados šauksmą, ar buvo kukli ir paprasta, kaip ir kiekvieno to meto miestiečio?

Šiemet balandžio 4-ąją sukanka 90 metų, kai 1919 metais Valstybės Taryba įsteigė prezidento instituciją, ji buvo atkurta po Nepriklausomybės atkūrimo. Daug laiko prabėgo nuo tos istorinės datos ir, kaip teigė istorinės prezidentūros Kaune vadovė Birutė Garbaravičienė, matyt, daug kas liks užmarštyje apie privatų prezidento A.Smetonos gyvenimą.

Atkurti to meto aplinką, ypač gyvenamuosius kambarius prezidentūroje, faktiškai neįmanoma. Dar yra to meto liudininkų, kurie galėtų daugiau papasakoti, bet ir jų žinios šiuo klausimu yra gan kuklios.

"Tokiais atvejais, kai nėra autentiškų šaltinių, muziejininkai dažniausiai daro paprasčiau - atkuria aplinką pagal to meto interjero madą. Bet tai jau būtų negyva ir dirbtina. Dar reikia šiek tiek luktelėti, gal vis dėlto pavyks mums kai ką atrasti. Prezidentūra yra gyva kitaip - vyksta parodos, renginiai ir koncertai", - aiškino B.Garbaravičienė.

Nėra nuotraukų

Iš tų, kurie lankėsi pas prezidentą, beveik niekam, išskyrus šeimos narius, neteko praverti tų kitų durų, esančių už svečių priimamojo. A.Smetona į savo privatų gyvenimą neįsileido svetimų žmonių, o kaip sako to meto liudininkai, net nebuvo tokios mados viešai rodyti prezidento poilsio kambarių. Į jo šeimos rezidenciją, esančią už sienos prezidentūroje, pašalietis neįkeldavo kojos.

Atvira buvo tai, kas buvo skirta viešiems priėmimams, - tai prezidento priėmimo kambariai - jų buvo du - didysis lyg salė ir mažasis šalia darbo kabineto, bei dokumentų pasirašymo kambarys.

Šeima glaudėsi nedideliuose keliuose kambariuose. Į namus prezidentūroje šeima patekdavo pro atskirą įėjimą, iš kito pastato galo. Šiuo įėjimu naudojosi ir tarnai.

Prezidento miegamasis ir vonios kambarys buvo antrame aukšte, pirmosios Lietuvos damos svetainė, miegamasis ir vonios kambarys - pirmame. Šiame aukšte buvo ir sūnaus Juliaus kambarys.

Prezidento baldų ir daiktų beveik neišliko, o ir tai, kas buvo surasta per didelius vargus, gan kukliai atspindi to meto gyvenimo aplinką. Nėra išlikusios nė vienos rezidencijos-buto nuotraukos.

Apsirinka liudininkai

"Pernelyg negalime nudžiuginti - pirmojo Lietuvos prezidento A.Smetonos privatų gyvenimą gaubia paslaptis. Nors būtų išlikę nuotraukų, kurios padėtų atkurti prezidento rezidenciją. Buvome susisiekę su prezidento anūkais, kurie gyvena Amerikoje. Bet jie mums aiškiai pasakė, kad neturi jokių nuotraukų, kad viskas yra dingę, ir davė suprasti, kad daugiau jų tokiu klausimu netrukdytume", - teigė Istorinės prezidentūros rinkinių saugotoja Rita Škiudienė.

Pasak darbuotojos, tiriamasis darbas siekiant iki galo ir detaliai atkurti prezidento gyvenimo aplinką gavus tokį A.Smetonos palikuonių atsakymą nesustojo. Ji viliasi, kad pavyks surasti kai kuriuos baldus ir daiktus, kurie priklausė prezidentui, ir atnaujinti ekspozicijos sales.

Kai kas jau padaryta - įrengtas prezidento darbo kambarys, prie jo esantis mažasis ir didysis svečių priėmimo salonai.

R.Škiudienė minėjo, kad jai teko kalbėtis su kai kuriais to meto liudininkais, bet ir jų pasakojimai yra gan kuklūs ir kartais prieštarauja toms nuotraukoms, kurios išliko.

"Vienos žinomos gydytojos (ji prašė neminėti pavardės) tėvas dirbo prezidentūroje. Tai moteriai tada buvo gal kokie šešeri metukai, kai ji lankėsi prezidentūroje. Ji prisimena tik tai, kad didžiojoje priėmimo salėje ant parketo buvo patiestas išdirbtas žvėries kailis su didele galvos iškamša. Pražioti nasrai ją, mažą mergaitę, taip išgąsdino, kad kitą kartą bijojo pas tėvą ateiti. Kai pabandžiau palyginti jos pasakojimą su išlikusia nuotrauka, radau netikslumų - kokio tai žvėries kailis, neaišku.

Vadinasi, remtis vien tik liudininkų pasakojimais ne visada galima, kai tai susiję su tokia istorine asmenybe kaip prezidentas A.Smetona", - sakė darbuotoja.

Užtrauktos užuolaidos

Pro savo miegamojo langus (iš dabartinės Šv. Gertrūdos gatvės) prezidentas kas rytą galėjo gėrėtis gražiu vaizdu. Priešais, kylant į kalną, žaliavo vešli augalija. Dabar istorinį pastatą iš tos pusės užtvėrė daugiaaukštis namas, pastatytas sovietiniais laikais. Tada viskas buvo daroma priešingai - niokojamas vertingas pastatas, kad Smetonos laikų prezidentūra būtų tiesiog nušluota nuo žemės paviršiaus.

Pasak prezidentūros darbuotojos, iki šiol neaišku, kurioje pusėje buvo prezidento žmonos miegamasis. Remiantis viena tiesiog komiška publikacija to meto spaudoje, manoma, kad vis dėlto savo kambariuose prezidentienė Sofija ilsėdavosi pirmame aukšte iš dabartinės Vilniaus gatvės pusės. "Gyvenimu prezidentūroje pirmoji dama buvo nelabai patenkinta. Mat nuo Vilniaus gatvės, grįstos akmenimis, nuolat sklido triukšmas. Prezidentas net buvo išleidęs įsakymą, kad šia gatve neriedėtų joks tuometinis transportas. Be to, poniai nepatogu buvo gyventi, nes prie pat jos miegamojo langų nuolat išsirikiuodavo garbingų svečių svitos. Jai tekdavo savo kambario naktines užuolaidas net dieną laikyti užtrauktas", - pasakojo R.Škiudienė.

Pirko Prancūzijoje

Pasak R.Škiudienės, abi reprezentacinės salės buvo apstatytos Liudviko XIV stiliaus baldais ir išklotos persiškais kilimais.

"Ar iš tiesų 1924 metais buvo nupirkta naujų baldų už 29 tūkst. litų, šito negalime pasakyti. Tokia sąmata išlikusi, ją pasirašė kanceliarijos viršininkas kunigas P.Bielskis. Didžiajai salei, be kitų baldų, buvo numatyta įsigyti 30 kėdžių, 3 sofas, 3 staliukus prie sofų, 4 spinteles. Kiti daiktai buvo skirti laukiamojo, svečių kambariams - atskirai ponioms ir ponams, valgomajam", - aiškino R.Škiudienė.

Daiktų interjerui papuošti dar buvo nupirkta ir 1926 metais už 52 tūkst. frankų. Tai, kad užsakytos prekės iš Prancūzijos pasiekė prezidento rezidenciją, liudija rašte esanti nuoroda: užmokėta už pervežimą iki Kylio uosto.

"Iš nespalvotų nuotraukų labai sunku pasakyti, kokios dominavo spalvos salonuose. Bet daug ką pasako išlikę prekių užsakymo dokumentai. Ampyro stiliaus salonui buvo nupirktos raudonos ir aukso spalvos užuolaidos, karnizai - lakuoto raudonmedžio stiliaus su paauksuotos bronzos motyvais.

Penkiems langams skirtos užuolaidos su karnizais kainavo 13 tūkst. frankų. Ampyro stiliaus Edisono firmos krištolo sietynas - 3 tūkst. frankų. Liudviko XVI stiliaus salono 10 langų buvo užsakytos mėlyno šilko užuolaidos", - pasakojo prezidentūros darbuotoja.

Paskutinis posėdis

Po 1940 metų birželio 15 dienos paskutinio vyriausybės posėdžio prasidėjo prezidentūros griūtis. Štai kaip prisiminimuose "Lietuvos likimo kelias" (1982 m., Čikaga) tą tragišką laiką aprašo kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Jis atėjo į prezidentūrą pas tuometį sovietų statytinį senąjį Justą Paleckį darbo prašyti: "Įeinu į didžiąją salę. Nieko nėra. Baldai ir kilimai tie patys, gerai man pažįstami. Tik didžiulės palmės jau nėra. Taip pat nesimato ir mažesnių stalų bei staliukų su gintaro gabalais ir kitokiais buvusiais pagražinimais. Ant sienos prie sofos kaba tas pats didelis Vytauto Didžiojo portretas. Salėje niekas manęs nepasitinka. Stoviu, žiūriu į Vytautą Didįjį ir laukiu. Įeina Paleckis, išdidus, oficialus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"