TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Paskutinė "komunalkė" - buvusiame Donskių name

2009 03 17 0:00
Donskių namas, pastatytas 1900 metais, ryškiai atspindi XIX amžiaus Kauną.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kauno Laisvės alėjoje 27 numeriu pažymėtas namas vienintelis šioje vietoje labai ryškiai atspindi XIX amžiaus miestą. Pastato išorė iki šiol išliko beveik nepakitusi. Tą patį galima pasakyti ir apie buvusių šeimininkų prabangų devynių kambarių buto antrame aukšte interjerą.

Tačiau vargu ar kada nors unikalaus pastato savininkai tikėjosi, kad šeimos lėšomis pastatytas namas bus iš jų atimtas ir 1940 metais nacionalizuotas. Negana to, antrame aukšte įsikurs to meto Stalino rajono partijos komitetas, o 1957-aisiais, šiam išsikėlus, dideliame ir erdviame bute atsiras pertvaros - bus padaryti komunaliniai butai ir išdalyti po kambarį šeimoms.

Vestibiulyje laukė savo likimo

Būtent tais metais patį didžiausią kambarį, kuriame posėdžiaudavo partija, gavo mokyklos direktorius Jonas Jurkšaitis, buvusio "Žalgirio" krepšinio žaidėjo Jono Jurkšaičio tėvas. Prieš tai jo šeima su dviem vaikais pusę metų gyveno palapinėje. Kai neteko direktoriaus pareigų buvusioje Komjaunimo mokykloje, Jurkšaičiai buvo iškeldinti iš mokymo įstaigai priklausančio buto.

"Anais laikais valdžia butus duodavo, apie pirkimą jokios kalbos nebūdavo. Daugelis metų metus laukdavo "gyvoje" eilėje, kol sulaukdavo savo eilės. Kiti ieškodavo tokio darbo, kuriame butus suteikdavo be eilės. Kai miesto centre gavome šį kambarį su bendra virtuve, abu su žmona labai apsidžiaugėme. Vaikams buvo pastogė", - neslėpė J.Jurkšaitis.

87 metų buvęs mokyklos direktorius yra ne tik vyriausias "komunalkės" Donskių name gyventojas, bet ir ilgiausiai čia gyvenęs žmogus. Kai prieš 52 metus įsikėlė su šeima, taip niekada ir neišsikraustė

į geresnį būstą.

Keistas sutapimas, bet būtent tame pačiame Jurkšaičių bute pokario metais partijos komitetas sprendė mokyklos direktoriaus likimą. Jis galėjo būti ištremtas į Sibirą už tai, kad parašė antitarybinį eilėraštį.

"Sėdžiu dideliame prieškambaryje, kur dabar atitverta kaimynų virtuvė, ir laukiu, kada būsiu pakviestas į tardymą. Žinau, kas mane įskundė. Šį žmogų visą gyvenimą prisiminsiu - galėjau Sibire supūti! Regiu, pro duris vienas po kito išeina Lietuvos karininkai, jiems nuo karinių uniformų nuplėšti antpečiai. Supratau, kad ir man nebus pasigailėjimo. Laimė, mane užtarė viena pažįstama moteris. Likau gyvas", - pasakojo kaunietis.

Ženklas - uždegta lemputė

Buvęs lietuvių kalbos mokytojas J.Jurkšaitis gyvena vienas. Prieš šešerius metus neteko žmonos. Vaikai - duktė Kristina Pauliukaitienė ir sūnus Jonas - turi šeimas, gyvena atskirai. Kristina - Italijoje.

Kaunietis turi pagerintą atskirą "zoną" - tris kambarius ir mažą virtuvėlę. Anais laikais šeima didelį kambarį padalijo į tris dalis. Dar šiek tiek ploto paliko mažai atskirai virtuvėlei be lango. Tiesa, šaldytuvas joje netelpa, todėl pastatytas prieškambaryje.

Vonia ir tualetu naudojasi penkios šeimos. Kai virš durų užsidega lemputė - ženklas, kad užimta.

Bėgant metams silpnėja ir sveikata, tad pensininkas beveik neišeina iš savo buto. "Pats įsikalinau namie. Man sunku nulipti laiptais iš antro aukšto. Visa laimė, kad geri kaimynai. Su jais sutariu jau penkiasdešimt metų. Esame kaip giminės. Ypač padeda kaimynė Danutė Boreikienė iš gretimo kambario. Ji neužmiršta manęs - sriubos išverda, vaistų parneša iš vaistinės", - džiaugėsi J.Jurkšaitis.

Surengė šventę kaimynams

J.Jurkšaičio duktė K.Pauliukaitienė (buvusi televizijos ved4jo Vytenio Pauliukai2io =mona), išgirdusi, jog LŽ lankėsi Donskių name pas jos tėvą, paskambino iš Italijos ir papasakojo dar vieną gan įdomų sutapimą. Iš močiutės Kristina sužinojo, kad ji tarpukariu, kai prezidentavo Antanas Smetona, tame name tarnavo pas Donskius.

"Šiame komunaliniame bute prabėgo dalis mano gyvenimo. Prisimenu visus kaimynus, su jais visada labai gerai sutarėme. Beje, daugelio jų jau nebėra. Mane visada žavėjo, kad drauge gyvendami svetimi žmonės buvo vienas kitam draugiški ir paslaugūs, kartu švęsdavo gimtadienius ir svarbiausias metų šventes. Ar šiais laikais kur nors taip yra?" - kalbėjo K.Pauliukaitienė.

Kristina specialiai atskrido iš Italijos, kad su kaimynais kartu paminėtų ypatingą progą - 45 metų bendro gyvenimo "komunalkėje" sukaktį. Ji buvo pagrindinė šios šventės iniciatorė. "Išliko labai geri prisiminimai apie tuos žmonės. Jie, kaip ir mano tėvai, buvo inteligentai. Norėjau surengti visiems gražią šventę, kad vėl pabūtų drauge, prisimintų jaunystės dienas. Daugelio gyvenimas artėjo saulėlydžio link, tad kito jubiliejaus, kaip ir mano mama, kai kurie jų nebesulaukė", - pasakojo Kristina.

Davė po kambarį šeimai

Kas yra "komunalkė? Tai itin gerai žino tie, kuriems kadaise teko viename bute dalytis bendra virtuve, vonia ir tualetu. Šiais laikais sunku įsivaizduoti, kaip bendrame būste gyvenantys 20 žmonių naudojosi vienu tualetu ir vonia, kaip palaikė švarą ir tvarką.

Anais laikais paprasti darbuotojai buvo sugrūsti į ankštus butus lyg ir teisėtai. Mat pagal to meto įstatymus vienam asmeniui, išskyrus aukštus partinius veikėjus, buvo skiriama ne daugiau kaip penki kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto. Apie didesnį būstą sovietinis žmogus negalėjo net pagalvoti.

Taip atsitiko ir Donskių butui - jis virto sovietinių laikų "komunalke". Čia įkeldintos penkios šeimos kartu jau pragyveno daugiau kaip penkiasdešimt metų ir iki šiol čia gyvena.

"Komunalkė" Donskių name - tai tipiškas sovietinių laikų butas, dar kitaip vaizdingai pramintas "prochodnoj dvor" (pereinamas kiemas - aut.). Esą, kas nori, tas gali užeiti ir viskuo naudotis. Be to, tai paskutinė anų laikų "komunalkė" Kauno miesto centre. Tačiau jokiu būdu ne vargšams skirtas socialinis butas, kuriame paprastai tvyro netvarka, nešvara, nes tokios bendro naudojimo patalpos neturi šeimininko.

Sugrįžo į bendrą butą

Donskių name - viskas kitaip. Šio pastato gyventojai vertina ir brangina savo kuklų būstą, nes čia prabėgo jų jaunystė, čia jie, kartu dalydamiesi viena pastoge, sulaukė senatvės.

Vyresni žmonės, kurie liko "komunalkėje", niekur nenori keltis. Jiems net saugiau ir patogiau gyventi kartu su kaimynais. Per tiek metų jie tapo vos ne giminaičiais - senatvėje kiek kas gali vienas kitu pasirūpina, vienas kitam padeda.

Tikrų bendro buto senbuvių dabar yra mažai - daugelis jau išėjo Anapilin. Tačiau tų žmonių kambariai nestovi tušti, juose šeimininkauja vaikai ir anūkai. Visi, kaip ir prieš 52 metus, kaimynauja darniai, gražiai, draugiškai.

D.Bu2ien4 kito pasirinkimo nebuvo: moteris turėjo sugrįžti į savo jaunystės namą, kuriame iki pat gyvenimo pabaigos gyveno jos tėvai Jadvyga ir Bronius Navickai. "Mano sesuo - sunkus ligonis. Anksčiau ji gyveno su tėvais. Kai jų netekau, man reikia rūpintis seserimi. Vyrui mirus pardaviau savo butą ir persikėliau gyventi čia", - sakė Danutė.

Pašnekovė užsiminė, kad jos tėvų likimas panašus į kaimynų Jurkšaičių. Į Donskių namą įsikėlė tais pačiais metais, kaip ir jie, tiesiog iš gatvės. Gausi šeima neturėjo kur gyventi, tad laikinai glaudėsi palapinėje. Iš pradžių ji gavo vieną kambarį. Paskui Navickų gyvenimo sąlygos pagerėjo, nes šalia atsirado kitas laisvas kambarys.

"Mano tėvas buvo darbštus žmogus. Nors gyvenome bendrame bute, prižiūrėjo jį taip, lyg būtų nuosavas. Tėvas labai vertino anų laikų interjero puošybos elementus, stengėsi išaugoti tai, kas buvo jo jėgoms. Jei tebebūtų gyvas, vitražas laiptinėje nebūtų suskilęs. Žalių koklių krosnis kambaryje - taip pat anų laikų puošmena. Kieme užaugę medžiai - jo pasodinti", - vardijo kauniet4ė.

Moteris J.Jurkšaičiui beveik kasdien išverda sriubos. "Dabar jau pati nebeturiu sveikatos, tad pietų kaimynui negaminu", - prisipažino ji. Kai pasidomėjau, ar per tuos metus neatsirado koks turtingas pirkėjas, kuris būtų panorėjęs įsigyti istorinės architektūros pastatą, Danutė tik šyptelėjo: "Kas tokį apleistą pirks? Tikėjomės, kad atsilieps buvusių šeimininkų palikuonys ir atgaus savo namą, o mes būsime iškeldinti iš jo. Tačiau taip neatsitiko. Toliau čia visi drauge gyvename", - pasakė D.Bu2ien4ė.

Rekonstrukcija pakenkė pastatui

Prie namo nėra atminimo lentelės, liudijančios, kad jis - unikalios architektūros ir geriausiai išsilaikęs istorinės epochos gyvenamojo interjero pavyzdys. Galima pasidžiaugti viena: po daugelio permainingų metų pastatas beveik išliko toks, koks buvo. Šiais laikais namui, kurį 1900-aisiais pirklys Lipmanas Donskis pastatė pagal to meto žinomo gubernijos architekto Nikolajaus Andrejevo projektą ("Versalio", "Metropolio" viešbučių autorius), labai reikalingas kapitalinis remontas.

Tačiau tai jau kita tema. Menotyrininkė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė gana taikliai pažymėjo, kad Donskių pastatas labiausiai nukentėjo sovietiniais laikais, kai vyko jo rekonstrukcija. 1960-1965 metais namo pirmame aukšte (anuomet čia veikė krautuvės) buvo įrengta populiari vaikų kavinė "Pasaka". Jos interjerą projektavo ir dekoravo seserys Vida ir Filomena Ušinskaitės. Rekonstrukcija pakenkė pastato išorei - buvo nugriauti du balkonai, kurie esą "trukdė" griozdiškai kavinės iškabai, o pagrindinis įėjimas į antrą aukštą perkeltas į gretimo namo tarpuvartę. Ten jis išliko iki šių dienų.

Tipiškas vaizdelis

Išlikusią pastato didybę geriausiai simbolizuoja unikalūs platūs laiptai, didelis langas ir įskilęs vitražas laiptinėje. Jos lubose - apsilupusi freska. Vieno buto gyventojai erdvią laiptinę pavertė senų rakandų sandėliu, čia esą "tinkama" vieta ir pripučiamai guminei valčiai laikyti. Tai tipiškas "komunalkės" vaizdelis. Tačiau tokių rakandų daugiau nėra nei bendrame koridoriuje, nei virtuvėje.

Tų laikų stiliaus likučiai - koklių krosnys, skirtingos atskiruose kambariuose, bet ne visur išlikusios. Sunkmečiu krosnimis buvo šildomi kambariai. Dabar jos stovi kaip anų laikų dekoratyvinis elementas.

Durys papuoštos mediniais drožiniais, lubos - įvairiais lipdiniais. To grožio nedaug teliko - nusėdo ne tik dulkės, bet ir aptrupėjo netaisomi. Iš tiesų iki šiol tokiame sename name neteko matyti holo, kuriame pro langą, įrengtą lubose, sklistų dienos šviesa (tai ta pati vieta, kur kadaise sėdėjo J.Jurkšaitis ir laukė partijos nuosprendžio). Įspūdinga, bet ankstesnio grožio čia beveik nelikę: prieš 52 metus prieškambaryje buvo padaryta pertvara ir įrengta virtuvė. Žvilgsnis užkliūva už medinių holo sienų, padengtų drožinėtomis tamsaus medžio plokštėmis.

Visi kambariai buvo iškloti puošniu parketu. Tačiau grindys neprižiūrimos ir kai kur sugadintos. Ilgame koridoriuje ištiestas linoleumas. Prabangos kaip nebūta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"