TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Po vienu stogu - ne vien tik namai

2008 10 21 0:00
I.Mikuličiūtė viena tvarko ir prižiūri galeriją-studiją.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Gali būti ir kitaip. Ne visada žodis "namai" atitinka tikrąją prasmę. Kartais namai būna lyg teatro scena - pakeiti dekoracijas, ir atmosfera jau kita. Tos dekoracijos ypatingos - paveikslai ir du pianinai. Keičiasi paveikslai - keičiasi ir aplinka. Vienas pianinas - kompozitoriaus Juozo Indros. Tai jo žmonos dovana Irenos Mikuličiūtės galerijai-studijai.

Kaunietės I.Mikuličiūtės namuose yra tik reikalingiausi baldai, buities daiktai. Kitkam čia nėra vietos, nors erdvės užtenka. Visur, kur tik pažvelgsi, vien tik paveikslai - vieni pakabinti ant sienų, kiti išguldyti ant grindų, dar kiti lyg muziejaus saugykloje surikiuoti kampuose. Irenos namai - tai ir galerija, ir studija, o kai reikia - ir nedidelė koncertų salė.

Pritilo bohemiškas šurmulys.

Beveik pusę metų šiuose ypatinguose namuose dvelkia liūdesio nuotaika. Čia trumpam pritilo bohemiškas bruzdesys ir šurmulys. Nebėra dailininko tapytojo Raimundo Mikšio-Šniūro, Irenos vyro. Su juo ji pragyveno daug metų.

Irena rengė galerijoje parodas, plenerus darė kartu su vaikais studijoje, o Raimundas tapė gretimame bute, esančiame už sienos. Kiekvienas turėjo savo atskirą erdvę ir vienas kitam netrukdė dirbti. Raimundas, būdamas čia pat, už sienos, bet kuriuo metu užsukdavo pažiūrėti, ką veikia Irena, su ja pabendraudavo ir vėl tapydavo.

Tas jausmas neišnyko ir dabar, kai su Irena kalbėjomės galerijoje. Atrodė, kad tuoj Raimundas pravers duris, prisės prie stalo ir šnektelsime. Pamenu, būdavo tokių akimirkų: jis dar pagrodavo pianinu, kad nuotaika visiems praskaidrėtų. Groti mokėjo.

Saujelė pelenų

Galerijoje esanti niša - skirta Raimundui. Čia stovi urna, kurioje yra žiupsnelis jo pelenų. Šalia atremtas dailininko nutapytas paveikslas. Toks jo atminimas - savas ir skausmingai brangus.

"Be Raimundo namai - ne tie. Ištuštėjo, nunyko. Jo labai trūksta. Kai jis sunkiai sirgo, sukūrė pačius šviesiausius savo darbus. Tačiau paskutiniuose paveiksluose įžvelgiau Anapilio ženklus. Tai mane labai sukrėtė. Raimundas man užsiminė, kad sapne buvo susitikęs su mirtimi, sakė, kad mirtis - tokia švelni ir jauki. Po dviejų savaičių jis pats išėjo amžinybėn", - pasakojo Irena.

Palaimino tėvas Stanislovas

Prieš daug metų Paberžėje I.Mikuličiūtės ir R.Mikšio santuoką bei namus palaimino tėvas Stanislovas. Gyvenimas su menininku nuolat buvo banguojantis kaip audringa jūra: pakilimais ir atoslūgiais. Kai tarp jų kildavo audringų ginčų, santuoka galėjo nutrūkti kaip nestipriai surištas mazgas.

"Su Raimundu buvo nelengva gyventi. Jis buvo sudėtingo charakterio žmogus. Laimei, turėjome kur trumpam pabėgti vienas nuo kito. Būdavo, užsidarome savo kambariuose, aprimstame ir vėl toliau gyvename", - neslėpė Irena.

Du kartus ji vis dėlto prašė tėvą Stanislovą, kad nutrauktų jų santuoką. Jai buvo sunku su Raimundu gyventi. Tačiau tėvo Stanislovo palaiminimo taip ir nesulaukė. Iš jo išgirdo tokius žodžius: "Palikdama savo vyrą padarysi pačią didžiausią nuodėmę. Reikalingi dideli sukrėtimai, kad galėtum atsinaujinti."

"Mane su Raimundu siejo daugybė dalykų: meilė, menas, muzika,

draugai. Tikrai nevertėjo išdraskyti mūsų santuokos dėl menkaverčių dalykų. Gerai, kad paklausiau dvasininko patarimo", - prisiminė ji.

Pavaišinami kava ir pyragu

I.Mikuličiūtės galerija-namai - kauniečių, kuriems patinka menas, traukos centras. Čia rengiamos parodos, vyksta diskusijų vakarai. Tie susitikimai šeimos aplinkoje kiek kitokie - artumo jausmas toks šiltas ir mielas, kad daugeliui nesinori tų namų palikti. Kas čionai užklysta, visi yra pavaišinami kava ir gardžiu pyragu. "Kitaip nė būti negali. Tie žmonės yra mano svečiai, nors jie atėjo pažiūrėti paveikslų", - sakė moteris.

O kai Irenos studijoje-namuose susirenka vaikai, kurie mokosi piešti, vėl viskas kitaip nušvinta. Tada bohemiška atmosfera prisipildo jaunatviško klegesio. Tačiau vaikiški balsai kaipmat prityla, kai prasideda piešimo pamoka.

Daugelis kauniečių pažįsta Ireną kaip daugelio renginių - džiazo, modernaus šokio, jaunųjų atlikėjų konkursų ir kitų - globėją. Pati būdama dailininkė, ji globoja bei remia menininkus, didelės meilės ir šilumos skatinama.

Tam tikri pranašumai

"Galerija-studija, galerija-namai - tai gyvenimo būdas. Parodos, susitikimai, plenerai - visa tai man neatsiejama nuo kasdienybės, mano nuotaikos ir jausmų. Tai vyksta mano namuose", - sako kaunietė.

Kaip pavyksta išsaugoti privatumą, kai namie visada būna daug svetimų žmonių? Toks klausimas moters nė kiek nenustebino. Iš tiesų galerija-studija namie turi tam tikrų pranašumų. Viskas vienoje vietoje, niekur nereikia eiti, skubėti. "Mano namuose yra vietos ir man. Ten, kur baigiasi galerija, prasideda mano privatus gyvenimas, - sako ji. - Galerijoje dirbu ir gyvenu. Tad nieko nuostabaus, kai už sienos, virtuvėje, gaminu valgį. Šaldytuve visada yra maisto, kad turėčiau kuo pavaišinti žmones. Kokios gali būti diskusijos be kavos ir raudonojo vyno taurės."

Ten, už kitų durų

Labai atsargiai, šeimininkei sutikus, pravėrėme tas kitas duris, kurios beveik niekada neatsiveria galerijos lankytojams ir piešimo studijos nariams. Bet ir jame nieko naujo nepamatėme - aplink buvo vien tik paveikslai. Dauguma darbų - Irenos vyro dailininko R.Mikšio-Šniūro, kiti, sukabinti per visą sieną, kitų autorių.Krūvos paveikslų, sudėtų ant grindų ir atremtų į sieną. Ant palangės - meninė R.Mikšio nuotrauka, kurios autorius - fotomenininkas Vytautas Tamoliūnas. Vėliau ta nuotrauka nukeliavo ant pianino, kuriuo grojo dailininkas. Taip ir liko toje vietoje, kur paprastai dedamos natos.

"Kaip keista žvelgti į vyro nuotrauką, esančią toje vietoje. Man jis buvo svarbiausia gyvenimo nata", - užsiminė Irena.

Žalias kampelis po langais

Iš kiemo pusės ties galerijos langais - nedidelis žalias plotas, apsodintas tujomis, apželdintas žole. Ta žaluma mieste menininkų šeimai buvo tikra atgaiva. Vasarą po dideliais medžiais - pavėsis ir ramuma.

"Turėjome sodybą kaime. Vyras labai mėgo ten būti. Jis labai gerai jausdavosi gamtoje, kai ten ištisomis vasaromis gyvendavome. Tačiau ta sodyba sudegė. Kitos taip ir nesuspėjome įsigyti. Tas žalias kampelis prie namų buvo labai reikalingas Raimundui", - pasakojo kaunietė.

Kaip bus kitą vasarą, niekas nežino. Ar be Raimundo bus kam po svyruojančiais gluosniais atsisėdus ant suolelio parymoti?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"