TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Poetas, kuris namiškiams lyg debesų žmogus

2011 09 27 0:00
R.Keturakis: "Mano vaikystės laukuose, mano Tėvo žemėje aptvėrė ganyklas,iškasė griovius, nutiesė "Via Baltikos" betono ir asfalto juostą."
R.Rakausko nuotrauka iš ciklo "Įkvėpimo žemė".(1983 m.)

Sovietiniais laikais pastatyti blokiniai namai, vienodos ir nykios standartinės "dėžutės", keliančios nuobodų vaizdą, galėjo nuslopinti poeto Roberto Keturakio kūrybinę dvasią, jo subtilų poetinį žodį.

Taip neatsitiko. Ta nykiai šykšti aplinka netrukdė 1988 metų "Poezijos pavasario" laureatui, redaktoriui, poetui, rašytojui ir esė meistrui R.Keturakiui kurti iki šių dienų, nors su žmona, gydytoja Regina Keturakiene, ir trimis sūnumis nugyveno didesnę gyvenimo dalį vadinamajame miegamajame rajone.

Poezijos žodžio kūrėjo gyvenime buvo daug skaudžiau: neliko gimtųjų namų Jonučių kaime, netoli Kauno - troba seniai nugriauta, nes "kliudė dideliems darbams" ir sodybai toje žemėje buvo ne vieta.

"Baisuma gręžėsi iki sapnų"

Vėliau savo prisiminimuose "Vingiorykštės žiedo kalba, arba Keliai, kuriais sugrįžta Tėviškė" poetas užsiminė: "Mano vaikystės laukuose, mano Tėvo žemėje aptvėrė ganyklas, iškasė griovius, nutiesė "Via Balticos" betono ir asfalto juostą, po kuria atsidūrė trobesių ir sodo šešėliai, pievos su motiejukais, baltažiedėm plukėm ir sidabražole."

Dar buvo pokaris, kuris, anot poeto, "gramzdino žemiau žmogiškumo - į sužvėrėjimą". "Baisuma gręžėsi iki sapnų... Mano eilėraščiai niekada neišsivaduos iš tų sapnų..."

Poetas tik daug vėliau pokalbyje prasitarė, kad jo žmona Regina matė tuos pokario baisumus vaikystėje. Jai buvo vos devyni mėnesiai, kai prasidėjo trėmimai. Tokią mažą su tėvais išvežė į Sibirą. Tik po dešimties metų jai teko laimė sugrįžti į gimtinę. Poeto žmona R.Keturakienė, beveik visada buvusi nuošalyje nuo vyro kūrybinio gyvenimo, nepastebima ir nematoma, bet nuolat šalia ir tyliai lydinti jį visur poetiniame kelyje, ir dabar, kai LŽ pasibeldė į jų namus, panoro likti tokia, kokia buvo. Moteris kukliai pasakė, kad tos kartos žmonės, kaip ji su vyru, didelių turtų neužgyveno. Daugiabutyje esantis butas - kukli šeimos pastogė, kurioje išsiteko gan didelė šeima. Trys sūnūs jau sukūrė savo šeimas ir dabar gyvena atskirai.

Atgal nelinkusi dairytis poeto žmona nesiveržė pasakoti apie tai, kaip buvo sunku anuomet gyventi, bet tiesiog nuščiuvo, kai pakalbis pakrypo apie šešis anūkus: Vytenį, Dovilę, Mildą, Paulių, Vilmą ir Moniką, iš kurių vyriausiajam yra 20 metų, o jauniausiajam - vos treji. Prisiminimuose poetas savo tėvo namus pavadino "Keturakyne".

Panašiai galima būtų apibūdinti ir dabartinius Reginos ir Roberto Keturakių namus blokiniame name, kuriuose gyvenimas sukasi pagal poetą. Visiems šešiems anūkams didžiausia laimė, kad jie gali būti kartu su juo, dalyvauti jo surengtame namų teatre.

Pas senelius Keturakius dabar gyvena anūkas Vytenis, kuris studijuoja mediciną ir ketina būti, kaip ir jo močiutė, gydytoju. Turbūt nelabai jis prisimena, kaip vaikystėje Nidoje su seneliu poetu prie jūros statė sudžiūvusių smilgų bei smėlio pilis ir svajonėse su juo kūrė nuostabų gyvenimą.

"Robertas visiems anūkams po lygiai padalijo savo meilę - su kaupu. Kaip atlygis jam - anūkų meilė", - pasidžiaugė gydytoja R.Keturakienė, nors nė vienas anūkas nepasuko poezijos link, kaip jų garsus senelis.

"Akmenie, atslinkęs prie slenksčio"

R.Keturakio eilėraštyje "Atsiskleiskit" yra tokia eilutė: "Ką mano akys/ mano akyse mato/ ir yra gyvenimas / raginantis - / atsiskleisti." Pabaigoje eilės skamba tragiškiau: "...tu akmenie/ atslinkęs prie slenksčio/ Tėvo stubos/ atsiskleisk/ kad nelikčiau vien stingstančia baime..."

- Kas slypi po poetiniu namų žodžiu? Koks "akmuo" buvo atsiridenęs prie tėvų stubos? Kokia baimė jus lydėjo? - klausiu poeto R.Keturakio, kuris apie praeitį prabilo su atodūsiais ir patylėjęs. Poeto esė apie tėvų namus, tokius artimus, brangius, sugrįžtančius prisiminimais ir iš nuotraukų.

- Nelauktai šviesiau žvilgtelėjau į jus, mano eilėraščiuose suradusią akmenį prie slenksčio. Tą akmenį, maždaug trijų vyriškų sprindžių ilgio ir pločio, kartą grįždamas iš arimų Tėvas parvilko ant šlypkių kartu su plūgu ir paguldė prie slenksčio lauko pusėje, kur buvo per laiką mūsų išstovėta įduba.

Pilkas lauko špatas, žinoma, atkeliavęs per ledynmetį nuo Skandinavijos fiordų. Visąlaik jis būdavo vėsus, ir vidurvasaryje, iš peties pleškinant saulei, taip buvo saldu ant jo pastovėti perkaitusiom vaikų pėdutėm. Jis man visados liko mįslingas, tas akmuo, tas netikėtas tolimų uolynų svečias, paliekantis visai aplinkai amžinai jame glūdintį slaptą ketinimą kažką svarbaus lemti, nuo kažko įspėti ar užstoti. Man atrodė, kad, jam pradingus, neliks ne tik Namų, bet ir namiškių. Nyki vaiko baimė, kurios neįsikalbėjau, kuri nesyk kliudė būti vėjo botagėliu, tokiu vaikystės vijurku.

Klausiate, koks "akmuo", t. y. kokia negandinga slaptis, atsirideno prie Tėvų stubos? Daug jų atrideno žiaurios istorinės pervartos, žmonių gobšumas, nemeilė. Ten, kur kadaise buvo mano Namai, driekiasi kelių juostų "Via Baltica", slepiasi po žemėmis sesers, kelių inžinierės, žvyru užpiltas visam kaime garsėjęs šulinys, tamson grimztančios Mamos sodintos radastos ir Namus apkabinęs didelis uosis, į kurį įsikoręs matydavau melzganas Sūduvos lygumų tolumas.

Žinote, kas man dabar kalbant su jumis dingtelėjo? Tas akmuo niekados nebuvo sukruvintas, todėl gulėdamas giliai po dienąnakt dundančiu keliu apsaugos nuo nelaimių pralekiančiuosius.

Už mamos pasoginius

- Kol dar pokalbis neįsisiūbavo, apibūdinkite, kas jums yra gimtieji namai?

- Anksčiau būčiau apibūdinęs iškart ne vienu apibrėžimu, dabar sutrinku, išgirdęs tokį prašymą ar klausimą, ir nutylu. Pokalbio žmogus greičiausiai pamano - vargšas, tikriausiai nežino, kas yra Namai. Galbūt Namų jis apskritai neturėjo... Mano Tėvai visą gyvenimą stengėsi pasistatyti Namus. Tas pastangas negailestingai griovė karai, skurdas, kankinantis laikinumo jutimas - laikina gyvybė, svajonės, ketinimai padovanoti vaikams jaukią pastogę, laikina laisvė, žmogiškumas. Net Dievas per kančią regėjos laikinas - vis dar nenuimtas nuo kryžiaus, vis dar nepasiekęs Prisikėlimo amžinybės.

Taigi aš ir mano artimieji gyvenome laikiname prienamyje - nesugebėčiau kitaip apibūdinti. Tai buvo už Mamos pasoginius litus nupirktas iš netolimos parapijos klebono tvartelis. Mažiausiame gale (maždaug 24 kv. m) gyveno šeima - kurį laiką penki, vėliau devyni žmonės.

Didesniame pastato gale glaudėsi mūsų gyvulėliai. Taisydamiesi miegoti prie pertvaros, už kurios lenkdavo kojas atsigulti ištvermingas, gražus Bėris, girdėdavome jo prunkštimą, kasymąsi į pertvaros rąstus, vienodą grumšnojimą, čežesį pešamo iš ėdžių šieno.

Ne tik savo namiškiams, bet ir jam pasakydavau labanakt. Mama ir ūgtelėjusios seserys tą mūsų pastogę stengėsi padaryti švarią, jaukią, gal net gražią. Visada šviesdavo vienas didelis langas, už kurio augo trys vyšnios ir didelis baltažiedės radastos krūmas, ir mažasis langas, atveriantis kiemo pasaulį - takažolėmis, traukučiais, šunramunėmis, sidabražolėmis užklotą žemės stačiakampį, kurio viename gale dunksojo mažutis - vieno grendymo ir vienos šalinės - kluonas, kitame - skiedrynas, malkų rietuvės, sakingų pjuvenų terpentininis dvelksmas, didelė uosinė kaladė su giliai įmuštu kirviu (koks slidus buvo jo kotas, nusvidintas Tėvo delnų).

Už skiedryno - rūsys, apdengtas velėna. Pro ją prasimušęs ventiliacinis kaminėlis buvo mėgstamiausia mūsų katės vieta - ji dažnai tupėdavo ant kaminėlio stogelio, nė nekryptelėdama pro pat ausis prašaunant kregždėms.

"Lietuvos žiniose" puslapiai, skirti Namams, man primena vieną Šachrazados pasaką apie Abdalachą, kur tviska menės nuo nuostabiausių pagražų, įstabių kilimų, vaiskiausio krištolo sietynų ir indų, kiekviename užuolaidų ar staltiesių krištolo karulyje žėri brangakmeniai, aukso gijomis siuvinėtos servetėlės...

Įsižiūrėdamas į turtingų ir gražių namų erdves nejaučiau jokio pavydo. Ir laimingi žmonių veidai nekėlė klausimų: ar tikrai jie laimingi? Ar tikrai šie namai nėra laikinesni nei mano vaikystės ir paauglystės skurdi pastogė? Ar juose buvo patirta kas nors begaliniai gilaus, tapusio Namų turiniu, prasme, nepakartojamumu?

Sekmadienio vakaras. Žemos rugsėjo saulės ramios šviesos apsemtas kampas. Mamos rankos padėtos ant stalo greta ką tik nuskintų jaukiai margų jurgino žiedų - ir jis netikėtai su tyliu grauduliu kitaip pamatė Jos rankas, su kažkokios dosnios duotybės nuolankumu - venų gūbrelius, riešų kaulelių kupreles, niekados neįgaunančių išpuoselėjamo estetizmo nagų paprastumą - tokios sumenkusios saulutės, toks nublukęs jų šviesumas; darbų, rūpesčių, nuolatinio budėjimo ir pasirengimo padėti, sutvarkyti, priglobti, užstoti, palaiminti, paglamonėti, palydėti, priimti, atiduoti, dovanoti, prikelti nusiaubtos rankos, neprarandančios jautrumo ir tikslumo; jų nukamuota oda per tūkstančius prisilietimų prie karščio ir šalčio, nedėkingumo ir skausmo, gyvybės ir mirties.

Jam norėjosi paimti jas ir išbučiuoti - kiekvieną sąnarėlį, jautrias pirštų pagalvėles, kai kur užklotas smulkių randų, tuos mergaitiškai smulkius krumplius, tą tylų, šventą dosnumą.

Štai toks mano Namų apibrėžimas. Štai toks mano esybės - man lemtingas - atsiskleidimas.

"Keliai, kuriais sugrįžta Tėviškė"

- Eilėraštyje "Atsiskleiskit" sakote: "Ką mano akys/ mano akyse mato/ ir yra gyvenimas / raginantis - / atsiskleist..."

Koks buvo jūsų atsiskleidimas, kai tenka skubėti gyvenimo keliu?

- Mano atsiskleidimas per gyvenimo dešimtmečių begalybę? Neįmanoma aprėpti tūkstančius savo ir kitų atsiskleidimų (atsivėrimų) sau ir greta esantiems. Tie, kas žino, kaip jaučiasi žmogus per išpažintį patvirtindamas Dievui Jam seniai žinomas nuodėmes, paklydimus, blogio apnašas sieloje, yra patyrę privačios tikrovės, savosios paslapties išdavimo viešumai skausmą.

Privačioje tikrovėje visados yra kažkas vaikiška, jaunuoliškai drovu ir gėdinga, kur net užslėpta degradacija ar užteršta vaizduotė, atrodo, yra ne tik už sąmonės, bet ir už sielos ir niekam nepriklauso.

Nesugebėčiau paprastai kalbėti apie tuos atsivėrimo (Dievui ir žmonėms) aktus, per kuriuos išgelbstime save nuo užteršimo, tuštumos ir beprasmybės. Drauge ir kitus išgelbėjame. Tai labai sudėtingas ir neretai gąsdinantis suvokimas. Prie jo bent priartėti būtina kiekvienam.

Vienas skaudžiausių atsivėrimų: nepavyksta išmokti kritiškiau žvelgti į save - išsilavinimo spragas, kūrybą, charakterį, pasaulį (dvasios ir materijos), prisirišimus (pomėgius), reiklumą sau (per didelis reiklumas kitiems). Atklysta mintis, kad kritiškumas sau turi būti įgimtas - kaip veido bruožai, balso tembras, gestai, akių spalva. Išmoktas kritiškumas dažniausiai laikinas. Sunkiai nusakomas priešiškumas reikliam vertinimui labai greitai leidžia nutolti nuo užsibrėžto saviauklos tikslo.

Beje, tos atklystančios mintys gana klastingos, nujaučiu jų mefistofeliškas pastangas neapsunkinti man skirto gyvenimo maudžiančiu ilgesiu - tyrumo ar tobulybės? Kas pasakys...

- Pabaigoje tokios eilutės: "...tu akmenie/ atslinkęs prie slenksčio/ Tėvo stubos/ atsiskleisk/ kad nelikčiau vien stingstančia baime..."

"Stuba" - dabar retai kas taip sako. Kodėl tas žodis išsprūdo?

- Sustabdėte mane prie žodžių stuba, šlypkės. Tėvų namus vadindavome visaip: gryčia, pastoge, stuba, bet dažniausiai namu. Mama - zanavykė, gimusi Girininkų ir Braziūkų miškų laukymėje, tad iš ten taip pat į mano namus atkeliavo nemažas žodynas, ypač įvardijantis svarbiausius apyvokos daiktus, drabužius, valgius. Dėlingė, stelvogė, branktas, šorai, grabė, žiurstas, uslanas, tarkė, paūdrė, žniaugas, padalkos... - viskas iš to gyvenimo, iš to laiko kasdienybės, iš tų žmonių žinojimo ir supratimo.

"Mus sutramdė melancholiška lyguma"

- Laimono Inio knygoje "Esu pats sau paslaptis" (1997 m.) išspausdintame jūsų interviu "Vingiorykštės žiedo kalba, arba Keliai, kuriais sugrįžta Tėviškė" užsiminėte: "Mus sutramdė melancholiška lyguma, jos aiškumas, plačios dirvos; gerai, kad vaiko pasaulis erdvesnis nei valsčiaus kiemas." Ar toks buvo jūsų jaunystės pasaulis?

- Lyguma, kaip ir dykuma, slepia stebėtiną galią tramdyti žmogaus polėkius skristi, peržengti horizonto ribą, aprėpti bent žvilgsniu begalybę. Lyguma turi ištikimą brolį - begalinį dangų: iki svaigulio, iki užsimiršimo apgaubia tas dangus, ypač rugpjūčio naktimis krintant žvaigždėms ar paliose klajojant žaltvykslėms. Taip buvo sutramdytas mano valkatavimas, taip buvo sutramdyta mano vaizduotė, ne kartą suviliota siurrealizmo, sujaukusio (laimė - trumpam) mąstymą, vaizduotę, gundančio viską niokoti, iškreipti - net moralę, net tai, kas Mamos buvo pakylėta vienu žodžiu - šventa. Visa tai ir dar kažkas, ko įvardyti nesugebu, netikėtai man atskleidė kasdienybės paslaptingumą, santūrų reikšmingumą, grožį ir svarbą. Buvau veste atvestas prie būtinybės daug ką parodyti (gal priminti?) kitiems. Kalbėjau savo rašinėliais, kurie kartais tapdavo eilėraščiais. Man atrodė, kad esu pašauktas kalbėti ir už tuos, kurie per ištisus šimtmečius nutylėjo likiminius dalykus. Nutylėjo, nes nebuvo patikėtinių? Kažin. Greičiausiai - nespėdavo.

Mano kartai - spėjo: jie atsisuko į mus savigarbos neprarandančiais veidais, įsakmiai įgaliodami išlikti savimi savo Tėvynėje. Tai iš jų paveldėjau sunkiai išsaugomą ramybę ir nedraskantį, nors aštrų, įsiklausymą savin. Jis mane ne kartą klupdydavo ir išgelbėdavo nuo tuštumos ir viendienystės pagundų.

"Nuo jų niekados nenusigręšiu"

- Užauginote tris sūnus. Ar jie turi tokią pat dievišką poeto dovaną?

- Džiaugiuos, kad mūsų sūnūs taip pat sugebėjo išsaugoti tą aštrų įsiklausymą savin. Gerai, kad jie drąsesni, viltingesni ir veiklesni nei aš, kartais namiškių vadinamas debesų žmogumi. Greta manęs auga šešetas anūkų - keturios žavios mergaitės, du orūs berniukai.

- "Liūdnas laikas - paklydusių, apkurtusių ir neregių" (eil. "Taip amžius baigias"). Liūdnai surimavote, graudžiai. Ką galite pasakyti savo anūkams?

- Ateis laikas ir aš jiems pasakysiu: netikėkite, kad spekuliatyvaus pragmatizmo, animalinių užmojų ir materialinių dėsningumų pasaulyje atsidūrėme kaip tremtiniai, išplėšti iš gražios, kilnios, dvasingos erdvės. Mes esame čia skirti nuostabiai misijai - tam, kad viskas, kas mūsų pasaulyje neišduoda, nesutrypia dvasingumo ir dieviškumo, būtų išsaugota, sustiprinta, iškelta ne tik kaip šventovių bokštai, bet ir kaip žmogaus kilnusis, šviesusis didingumas. Dideli žodžiai, skirti didžiadvasiams, augantiems greta. Nuo jų aš niekados nenusigręšiu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"