TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Prisiminimais puoštas atsisveikinimas su daugiabučiu

Kaunietis dailininkas Alvydas Bulaka mėgsta sakyti: stogas ne kiauras, yra kur permiegoti, ko daugiau žmogui reikia. Betgi dar kai ko tikrai žmogui reikia.

Beveik 30 metų A.Bulaka su šeima pragyveno vadinamajame miegamajame rajone, daugiabučio penktame aukšte. Čia užaugo tapytojo du sūnūs Vaidas ir Arnas, jis pats apsiprato ir susigyveno su monotoniška monolitinių namų aplinka.

Traukė senos vietos

Gal iki šiol tapytojas vis dar būtų gyvenęs savo senajame bute. Keisti gyvenamosios vietos jis neketino. Pats namie ilgai neužsibūdavo - daug keliavo, keletą metų gyveno Vokietijoje, Prancūzijoje, ten būdamas tapė. Pasiilgęs šeimos, sugrįždavo pas savus į Kauną, eidavo į savo kūrybinę dirbtuvę ir kurdavo.

Stilingiems namams lyg ir nebuvo laiko.

Tačiau atėjo metas permainoms. A.Bulaka gyvena įkurtuvių nuotaikomis. Su žmona architekte netrukus išsikels į naują butą Žaliakalnyje, daugiabutyje liks gyventi sūnūs.

Šis susitikimas buvo tarsi atsisveikinimo vakaras. Toks jausmas apima, kai tenka palikti namus, kuriuose nugyventa daug metų. "Vaikai, gyvendami su tėvais, praranda savarankiškumą, jie nebegali kurti savo gyvenimo. Sūnūs užaugo, baigė mokslus. Kas nors juk turėjo palikti namus", - pasakė šeimininkas. "Naujasis butas yra Žaliakalnyje - vos per du namus nuo tos vietos, kur kažkada gyvenau jaunystėje. Tas namas buvo nedidelis, medinis. Buvusios vietos traukia intuityviai. Pats likimas mane ten atvedė. Prisimenu, kaip prieš daug metų su žmona džiaugėmės įsikėlę gyventi į naują daugiabutį. Tais laikais daugelis svajojo turėti tokį butą. Sovietiniais laikais kito pasirinkimo beveik nebuvo", - pasakojo Alvydas.

Jau greitai tapytojui gyvenimas daugiabutyje liks tolima, bet maloni praeitis, tik retsykiais sušmėžuojanti prisiminimuose ir išlikusiose nuotraukose.

Seni baldai - praeities šešėlis

Net ir būdamas namie tapytojas dėvi stilingą vyrišką skrybėlę. Tokių jų turi gana daug. Pajuokaudamas užsiminė, kad skrybėlę nusiima tik tada, kai eina miegoti.

Alvydas šypsodamasis sako, kad jo namai labai paprasti, ten nėra ypatingo interjero. Ant sienų kabo vienas kitas paveikslas, bet ir tai - ne jo nutapyti. Naujausius darbus jis laiko kūrybinėje dirbtuvėje. Kodėl nėra nė vieno jo darbo namų aplinkoje? Į tai atsakydamas dailininkas išdėstė savo versiją: "Kūryba yra dalis manęs - tai mano išgyvenimai, patirti jausmai. Manau, save varginčiau, jei kasdien žiūrėčiau į paveikslus, kuriuos nutapiau. Dar kartą to paties išgyventi nenoriu. Tai, ką nutapau, iškeliauja į parodas, privačias kolekcijas."

Prieškambaryje stovi senoviškas veidrodis ir spintelė, ant kurios iš lauko atėjus patogu padėti rankinę ar pirštines. Baldai - ne nauji, o išmarginti tolimos praeities ženklais, kai kur paviršius apsitrynęs, medžio spalva išblukusi.

Kol trumpai stabtelime prieškambaryje, dailininkas aiškina savo požiūrį į senus baldus. "Mano draugas, kuris gyvena Berlyne, neperka naujų baldų. Kam juos pirkti, jei žmonės išmeta į gatvę dar visai gerų daiktų. Draugas geresnius baldus parsineša į savo namus. Nepatikėsite - jo namai labai originalūs ir net stilingi. Mano namuose kai kurie daiktai atsirado kaip ir to draugo bute: vienus atidavė pažįstami, kitus - tėvai, dar kitus radau išmestus. Seni baldai turi praeitį", - žvaliai nusiteikęs pasakojo A.Bulaka.

Po operacijos vėl ėmė tapyti

Laikas auginti vaikus, laikas tapyti. Dabar atskubėjo brandos laikas. Tačiau iki šiol tapytojas jaučiasi laisvas kaip tas skrajūnas paukštis. "Namiškiai puikiai žino mano neramų būdą ir leidžia man paklajoti po pasaulį. Dažnai išvykstu svetur pasižvalgyti. Kad ir kur būčiau, man visada rūpi savi vaikai. Dabar daug kas keičiasi mano gyvenime. Turėčiau gyventi kur kas ramiau", - svarstė dailininkas, bet vargu ar pats patikėjo tuo, ką sako, ar taip jam pavyks.

Jis kurį laiką nesirodė viešumoje, nerengė parodų. Prieš metus jam buvo atlikta širdies operacija, paskui užtruko reabilitacija. Sveikatai sušlubavus atėjo ramybės metas, nors tai labai nebūdinga dailininkui.

Alvydas vis dėlto atidėjo visus darbus į šoną. Apie tapymą nė nebuvo kalbos. Dabar, po sėkmingos operacijos, jis jaučiasi tarsi iš naujo gimęs. Kaip ir anksčiau nestokodamas šmaikštumo prisipažino: "Su laiku tęsti lenktynes gana pavojinga. Teks mokytis gyventi kitaip. Lyg vaikas išmokau iš naujo vaikščioti."

Dailininką operavo vienas geriausių Lietuvoje kardiochirurgų Rimantas Benetis. Gydytojas grąžino dailininką į gyvenimą. Po operacijos vienoje palatoje gydėsi su žinomu aktoriumi Juozu Budraičiu. "Mudu su aktoriumi patyrėme panašų likimą. Kartais ir stipriems vyrams sustreikuoja širdis. Esu labai dėkingas gydytojui, kuris po sunkios darbo dienos sutiko mane operuoti antrą valandą nakties. Operacija truko iki paryčių. Koks turi būti stiprus širdies chirurgas, kad tiek valandų galėtų išbūti prie operacinio stalo! Man labai pasisekė, kad esu čia, savo namuose. Dabar šis laikas - kiekviena diena, net valanda - keleriopai brangesnis", - džiaugėsi tapytojas.

Stengėmės apie ligą su Alvydu daugiau nekalbėti. Gyvenimas sugrįžo į senas vėžes, tapytojas vėl kuria ir rengia parodas. Vieną buvo surengęs Klaipėdoje, kita dabar veikia Kauno dramos teatre.  

Vis dėlto jis mėgina gyventi ne tokiu sparčiu tempu, kaip darė anksčiau. Skubėti jam nėra reikalo.

Šiokį tokį nerimą menininkui kelia ne pačiu geriausiu laiku užgriuvę įkurtuvių rūpesčiai. Jis šypsosi: "Darau tai, ką galiu. Kai negaliu, sustoju. Žmona ir vaikai už mane padaro. Jie mane saugo, kad nepavargčiau."

Tapyti galima ir balkone

Betono sienos, monotoniška niūri aplinka - ar galima tokioje vietoje svajoti ir kurti vizijų pasaulį?! Dailininkui toks klausimas nekilo. Jis nekvaršina sau galvos dėl to, kad daug metų praleido gyvendamas daugiabutyje. Anot jo, kurti galima visur, daug svarbiau, kad kūrybos jausmas neišnyktų. Tapyti galima ir daugiabučio balkone.

Jo tėvas tapytojas Feliksas Bulaka, garsiojo dailininko Antano Zmuidzinavičiaus mokinys, išėjęs į pensiją dažnai tapydavo savo buto balkone. "Bulakų dinastijos menininkai nebuvo reiklūs buities patogumams. Toks buvo mano tėvas ir dėdė, garsus grafikas ir scenografas Mečislovas Bulaka, kuris būdamas žymus galėjo gyventi gana prabangiai. Tačiau ar žinoma, kaip jis gyveno, kokie buvo jo namai. Visas jo turtas, kaip ir mano tėvo, buvo sukurti paveikslai. Abiejų jau nebėra, tačiau jų dailės darbai išliko kitoms kartoms. Juos iki šiol prisimena buvę mokiniai. Tai yra gyvenimo vertybė", - aiškino tapytojas apie garsios Bulakų dinastijos gyvenimo prioritetus.

A.Bulakai, kaip jo tėvui ir dėdei dailininkams, kūryba - palaima, duota Dievo. "Tikiu, kad tai pašaukimas, reikmė, įsijautimas, todėl ir esu tikrai laimingas. Jei nors dieną nepaimu į ranką bent pieštuko, nepadarau kelių eskizų, jaučiuosi lyg nesavas. Menas - mano egzistencijos pilnatvė, užgožianti gyvenimo negandas. Net ligos tampa laikinos ir nebaisios", - sakė dailininkas.

Langai lyg žiburėliai

Pokalbis sukosi apie praeitį - tuos brandžius gyvenimo metus, kai dailininkas daug tapė, augino vaikus, keliavo ir dalyvavo parodose. Jis daug kur įžvelgė tam tikrų gyvenimo daugiabutyje privalumų. Miegamajame rajone oras tyresnis, aplinka ne tokia triukšminga, ramu gyventi. Šalia lyg betoninės dėžutės stovintys daugiabučiai turi net savotiško žavesio. Vakarais, kai žmonės grįžta po darbų, langai sužiba tūkstančiais lempučių. Jos šviečia kaip stebuklingi žiburėliai, tarsi bylojantys, kad sėkmingai prabėgo dar viena mūsų gyvenimo diena. Langai vakare neuždengti užuolaidomis, kad pro juos matytųsi panoraminis vaizdas. Daugiabučiai pastatyti tokia tvarka, kad kaimynai pro langus vieni kitų nematytų.

"Neturime ko slėpti nuo kaimynų - gyvename atvirai. Kai pro savo langus matau tuos žiburėlius, kažkaip jauku ir gera pasidaro - kiek mūsų daug ir koks nuostabus gyvenimas", - romantiškai nusiteikęs dėstė dailininkas.

Užbaigė sūnų fotosesiją

Virtuvėje stalas nukrautas vaisiais, riešutais ir saulėgrąžomis. Šypsodamasis dailininkas sako, kad kai stalas pilnas valgių, visada prie jo norisi prisėsti ir pabendrauti. Tai mėgstamiausia šeimos pasisėdėjimo vieta vakarais, kai visi susirenka į namus po darbų. Namiškiai pabendrauja, pasidalija dienos įspūdžiais ir išsiskirsto po kambarius - kas televizoriaus žiūrėti, kas prie kompiuterio, kas knygos paskaityti ar muzikos pasiklausyti.

Dailininkas paragino pasivaišinti vaisiais. Virtuvėje lyg ir derėtų kalbėti apie valgius, dietas ir kitus panašius dalykus. Tačiau tokio pokalbio išvengėme Alvydo dėka. Jis sako, kad virtuvėje dažniau valgo, ką žmona pagamina. Pats prie puodų nesisukinėja. Šeimininkauti - ne jo pomėgis.

Kas kita - fotografavimas. Beveik visuose kambariuose kabo Alvydo vaikų nuotraukos - kai jie buvo maži, kai pradėjo lankyti mokyklą. Vienoje tų nuotraukų vaizdas kitoks: Alvydas sėdi fotelyje, o abu sūnūs stovi iš šonų prie tėvo.

"Kai vaikai užaugo, jie atsisėdo į fotelį, o aš atsistojau jiems už nugaros. Ši nuotr. - sūnų fotosesijos pabaiga. Jie užaugo. Vaidas baigė kompiuterinio dizaino studijas. Dirbo Amerikoje ir Prancūzijoje. Dabar, kai beveik visur įsisiūbavo krizė, jis grįžo namo ir tikisi čia susirasti darbą. Niekur nėra pastovaus gyvenimo", - užsiminė liūdnesne gaidele kaunietis.

Paskutinis hipis

- Ar prisimenate tuos laikus, kai buvote hipis? - paklausiau A.Bulakos, kai iš kito kambario jis atnešė krūvą nuotraukų iš hipių laikų. Keletą storų albumų padėjo ant stalo virtuvėje. Paėmė į rankas tą, kuri buvo arčiau.

- Šiose nuotraukose yra visi buvę mano jaunystės draugai. Šis judėjimas, atkeliavęs iš Amerikos, tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo kaip gaivus laisvės oro gurkšnis. Mes buvome kitokie - gėlių vaikai, nešiojome ilgus plaukus, dėvėjome džinsus. Tai nepatiko tuometinei valdžiai. Mano tėvai gana ramiai žiūrėjo į mano norą būti hipiu. Žinoma, ne viskas jiems patiko, ypač mano apranga. Kartą jie manęs nepažino gatvėje, nes išėjęs iš namų persirengdavau pagal hipių madą. Kokie dabar esame visi pasikeitę? Pasenome, kitų jau nebėra. Tačiau tie, kurie likome, savo dvasia išlikome hipiai - laisvi ir nepriklausomi, mylintys gyvenimą. Daug ką galima būtų papasakoti ir į knygą viską sudėti. Vis nerandu laiko, kada pradėti rašyti.

- Ar dabar esate toks pat laisvas ir džiaugiatės gyvenimu?

- Gyvenu labai sunkiai, bet su siaubingu ūpu. Atgavau savo senelių žemę už Kauno, ten žadu statyti namą. Būtų neblogai pagyventi kur nors Gibraltare. Koks ten nuostabus grožis! Toje vietoje įsikūrė mano draugas, pardavęs savo namus Vilniuje. Tad viskas įmanoma, tik reikia tokiam žingsniui pasiryžti.

- Tai vis dėlto nerimstate - norite vėl pabėgti svetur pasižvalgyti?

- Noras yra didelis. Abu sūnūs savarankiški, gali patys savimi pasirūpinti. Vyresnysis Vaidas daug keliauja. Jaunesnysis Arnas šiemet baigė vadybą - vienintelis iš Bulakų giminės nepasuko link menų. Mama rūpinasi sesuo. Tad galiu vėl laisvai keliauti, kur svajonės vilioja. Prie namų nemėgstu ilgai prisirišti. Tačiau ir be namų negaliu gyventi. Šeima yra gyvenimo pamatas, lyg atramos taškai, kurių laikausi tvirtai įsitvėręs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"