TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Raudondvario dvaro kraitis Barborai Radvilaitei

2012 08 28 8:15
Erlendo Bartulio nuotraukos/Pasak direktorės S.Navickienės, dvare, kuris kartais minimas kaip pilis dėl gynybinį bokštą primenančio priestato, turėtų atgyti renesanso laikų dvasia, kaip tai buvo vienų pirmųjų dvaro šeimininkų didikų Radvilų laikais.

Dvarai turi tolimą praeitį. Dažnai kultūros paveldo rūmai apauga intriguojančiomis legendomis, kurios pasakoja, kad juose liko praeities dvasių šešėliai ir galbūt ten vaidenasi.

Ką šiandien byloja Raudondvario dvaras, kurio praeitis daug ką slėpė? Kokia prabanga mėgavosi tų laikų didikai, kokios stiliaus buvo jų interjeras, baldai ir daiktai.

Kodėl dvare minimas Barboros Radvilaitės vardas ir jai net ruošiamas originalus kraitis?

Raudondvario dvaras, dar tituluojamas ir kaip pilis dėl gynybinio bokšto, išgyvena pačius geriausius savo laikus nuo tada, kai 1915 metais iš jo išsikraustė dvarą valdę grafai Tiškevičiai. Ši kilminga giminė buvo paskutiniai rūmų šeimininkai. Jie dvare gyveno ilgiausiai - apie šimtą metų. Prieš tai dvaro savininkai buvo didikai Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos.

Dabar visame dvare darbuojasi restauratoriai (projekto autorė - architektė Regina Tumpienė). Jie išgelbėjo nuo visiško sunykimo tai, kas dar čia buvo. Vieninteliai dvaro rūsiai, kurie turėjo aiškią paskirtį, išliko tokie patys nuo senų laikų, nes jie paprasčiausiai buvo užversti žemėmis. Dabar žemės išvežtos ir rūsiuose taip pat vyksta darbai.

Legendomis nesivadovaujama

Kažkada buvęs stilingas Raudondvario dvaras lyg tamsaus šešėlio kratosi legendinių pasakojimų, nors tai ne visada pavyksta.

Raudondvario dvaro direktorė, istorikė Snieguolė Navickienė šyptelėjo sakydama, kad lankytojams patinka įvairios legendos, tačiau ji nelinkusi jomis vadovautis.

Vargu ar būtų galima pavadinti legenda pasakojimą apie Barborą Radvilaitę, kuris susijęs su Raudondvario pilimi. Jei taip buvo iš tikrųjų, tai ta legenda labai graži. Kai kuriuose šaltiniuose užsimenama, kad Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas, kerinčios meilės Barborai Radvilaitei paviliotas, padovanojo mylimai moteriai ne vieną pilį, viena jų - Raudondvaris.

Tačiau Barbora Radvilaitė, kuri po didelių išbandymų vis dėlto tapo Žygimanto Augusto žmona ir buvo karūnuota Lenkijoje, Raudondvaryje niekada nesilankė ir čia negyveno. Ji nespėjo to padaryti, nes anksti paliko šį pasaulį, sulaukusi vos 30 metų. Dabar būtų sunku pasakyti, koks tas dvaras būtų buvęs, jei jame nors trumpai būtų gyvenusi ši kilminga ir graži moteris.

1652 metais dvarą įsigijo didikai Radvilos. Pasakojama, kad padėti pilies pamatus dar nurodžiusi pati Barbora Radvilaitė.

Raudondvaryje Radvilos gyveno apie dešimt metų - iki 1662-ųjų. Tad neatsitiktinai Raudondvario dvaras ruošia originalų kraitį Barborai Radvilaitei - kaip puošmena bus įrengta menė, skirta jos atminimui.

Menė ryškios spalvos

Pirmame aukšte, šalia susitikimams skirtos menės, Barboros Radvilaitės menėje dominuoja ryškiai sodri avietinė spalva. Tokio sienų atspalvio nėra visoje pilies erdvėje. Kol kas menėje pakabintas unikalus rankų darbo šviestuvas. Tokie šviestuvai kabo ir kitose jau beveik baigtose restauruoti patalpose. Jie pagaminti remiantis išlikusiais pavyzdžiais. Panašūs kabo Kauno archikatedroje, mat juos dvasinei šventovei dovanojo Tiškevičiai. Grindys išklotos natūralaus medžio parketine danga. Tuščioje menėje stovėjo kėdė, aptraukta tamsiai raudonos spalvos apmušalu. Daugiau baldų nebuvo.

Direktorė S.Navickienė neatsitiktinai trumpam prisėdo ant plačios palangės. Ne tam, kad atsikvėptų po užtrukusios kelionės po dvarą. Taip ji pademonstravo, kad tais laikais palangės turėjo kitą paskirtį. Tarp storų sienų įstatytas langas, kaip ir visi pirmojo aukšto langai, turi pakopą ir nedidelę erdvę. Natūrali šviesa sklido pro gana didelius langus. Matyt, palangės anais laikais turėjo kitą paskirtį - čia buvo patogu prisėsti ponioms su knyga rankoje ar šiaip parymoti prie lango ir pasidairyti į gražią aplinką.

Koks bus Barboros Radvilaitės menės interjeras? Direktorė neatskleidė šios paslapties. Ji užsiminė, kad šiuo metu istoriniuose šaltiniuose dar ieškoma medžiagos, kaip gyveno ši kilminga moteris, ir bus mėginama atkurti jos gyvenimo aplinkos atmosferą.

"Ši menė - kuklus paminklas Barborai Radvilaitei, kuri tikriausiai norėjo čia gyventi, jeigu jai rūpėjo, kad pilies pamatai būtų padėti", - dėstė savo versiją direktorė, kodėl dabar užsimota įrengti tokią menę.

Tyliai uždarėme sunkias ąžuolo duris, kad neišvaikytume menėje tvyrančios Barboros Radvilaitės auros.

Tiškevičių pėdsakai išliko

Kitose dvaro erdvėse šmėkščioja jau kita, grafų Tiškevičių dvasia. Patenkame į gana svarbų pastato gyvavimo laikotarpį. Direktorė S.Navickienė neabejodama tvirtino, kad visame Raudondvario dvaro architektūriniame ansamblyje ryškiausiai išlikę paskutiniųjų dvaro valdytojų grafų Tiškevičių giminės veiklos pėdsakai. Kilmingi grafai dvarą valdė nuo 1819 iki 1915 metų.

Po 1831-ųjų gaisro, sudegus mediniams pastatams, grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius statė naują jau mūrinį dvaro ansamblį. Yra žinoma, kad šiuo laikotarpiu čia dirbo garsūs architektai: lietuvis Jonas Margevičius, Jakobas Wolleris iš Prūsijos ir italas Cesare Anichini.

Dvare, kuris kartais minimas kaip pilis dėl gynybinį bokštą primenančio priestato, turėtų atgyti renesanso laikų dvasia, kaip tai buvo vienų pirmųjų dvaro šeimininkų didikų Radvilų laikais.

Valdant grafams Tiškevičiams pastatas iš esmės pasikeitė - jame renesanso stiliaus išliko trupiniai. Raudondvario pilis tapo Tiškevičių rezidencija. Viskas čia buvo padaryta tam, kad būtų patogu priimti svečius, o patiems didikams - smagu leisti laiką. Virš antro dvaro aukšto buvo įrengti kambariai svečiams. Tokie kambariai išliks ir dabar, kadangi dabartinis dvaras galės išgyventi priimdamas svečius.

Tiškevičių laikais statinys buvo prabangus ir puošnus. Tačiau brangius daiktus - žinomų dailininkų paveikslus, prabangius baldus, kilimus, - lyg nujausdami dvaro griūtį, iš čia išvykdami į Lenkiją išsivežė patys Tiškevičiai.

Vis dėlto didžiausia unikalaus pastato griūtis prasidėjo tada, kai dvaras neteko šeimininkų. Jame galėjo šeimininkauti bet kas, kam tuo metu tas pastatas priklausė.  

Nėra paprasta atkurti praeities atmosferą, kai beveik niekas neišliko - pastatas buvo niokojamas tiek Pirmojo, tiek ir Antrojo pasaulinio karo metais. Iš Raudondvario pilies buvo likę tik niūrūs griuvėsiai. Viskas beveik iki pamatų buvo sunaikinta. Pirmoji dvaro renovacija vyko 1959-1973 metais pagal architektų restauratorių Stefanijos Čerškutės ir Vytauto Jurkšto projektą.

Pasak S.Navickienės, dabar architektai, prieš pradėdami atnaujinimo darbus, pasirinko dvaro renesanso stilių, o ne vėlesnįjį, kuris vadinamas tiesiog Tiškevičių.

"Šiuo klausimu būtų galima ginčytis, nes net ir labai norint tobulai atkurti renesanso architektūros stilių to nebus galima padaryti. Pastatas buvo smarkiai pakeistas Tiškevičių laikais, jie čia ilgiausiai šeimininkavo. Be to, nėra išlikusių svarbių šaltinių, kurie pagelbėtų atkuriant renesanso interjerą. Kas kita - Tiškevičių era. Išliko tų laikų nuotraukų. Jose labai aiškiai matyti, kaip buvo apstatyta svetainė, ginklų arsenalas, empirinė svetainė, pastato vaizdas", - dėstė savo nuomonę direktorė.

Daroma žinomo paveikslo kopija

Dvare išliks empirinė svetainė, tačiau joje vargu ar bus pakabinti du paveikslai, vienas jų - XIX a. pab. - XX a. pr. dailininko Jano Rustemo tapytas paveikslas kabėjo kairėje pusėje, kitas - Marcello Bacciarelli darbas - karaliaus Stanislavo Daugirdo portretas.

Anuomet Raudondvario rūmų menės pažiba buvo garsaus dailininko Jano Matejko tapybos paveikslas "Steponas Batoras prie Pskovo".

Direktorė šypsojosi sakydama, kad daug lengviau bus atkurti medžioklės ginklų arsenalą, nes medžiotojai pažadėjo tokiam svarbiam reikalui dovanoti savo ginklų.

"Kas kita - žinomų dailininkų paveikslai, kai kurie baldai ir daiktai. Kur jie yra, beveik žinome, tačiau juos atgauti nėra galimybių. Mes neturime jokios teisės į juos. Dailininko J.Matejko paveikslas yra Lenkijoje. Mums pavyko susitarti su dabartiniais kūrinio šeimininkais, kad jie leistų mums pasidaryti kopiją. Šiuo metu dailininkas dirba prie paveikslo ir jo kopija bus pakabinta buvusioje vietoje", - pasakojo S.Navickienė.

Dar viena nuotrauka, atspindinti grafo B. Jono Tiškevičiaus gyvenimo būdą. Nuotrauka daryta 1903 metais. Grafą ant rytietiškos pakylos į dvarą neša kiniškais drabužiais vilkintys tarnai. Pasirodo, jis domėjosi kinų kultūra. Galbūt ši procesija jam priminė tolimą egzotišką šalį.

Tiškevičių laikais virš paradinių durų ant kolonų buvo įrengtas gana didelis balkonas, į kurį kilo laiptai iš vestibiulio. Renesanso stiliaus architektūriniame ansamblyje tokio priestato nebuvo. Jo ir nebus. Nėra ir antrų laiptų.

Norint atkurti buvusį renesanso stilių, tektų nugriauti bokšto stogą. Stogo taip pat nebuvo. Bokšte buvo apžvalgos aikštelė.

Pasak S.Navickienės, gana keblu Raudondvario dvare tobulai atkurti renesanso stilių, čia daug kas buvo pakeista Tiškevičių laikais. Renesanso ši turtinga šeima nelabai laikėsi.

Architektės užrašai ir rašytojo romanas

Direktorė užsiminė, kad išliko architektės S.Čerškutės užrašai, kur ji užrašė savo pastabas, kai vyko pirmieji dvaro restauravimo darbai. "Architektės sąsiuvinyje radome daug įdomių dalykų. Autorės mintys nuguls naujame leidinyje, skirtame Raudondvario dvarui. Tad iš anksto, kol dar nėra išleistas albumas, nenoriu atskleisti, ką rado architektė, kai buvo gramdomos sienos", - užsiminė S.Navickienė.

Užtat koks buvo malonus atradimas, kai rengdama šią publikaciją paėmiau į rankas kažkada skaitytą vokiečių rašytojo Arnoldo Zweigo romaną "Mindaugas II".

Rašytojas labai detaliai aprašė Raudondvario dvaro interjerą, kai 1915 metais, vokiečiams okupavus Lietuvą, jame šeimininkavo vadinamojo vokiečių kariuomenės Oberosto penktasis skyrius. Pats autorius buvo Vilhelmo II armijos kareivis ir dirbo šios skyriaus spaudos tarnyboje.

Štai kaip A.Zweigas aprašo Raudondvario dvarą, kuriame posėdžiavo kariuomenės vadovybė: "Septyni karininkai pilkomis uniformomis susirinko šešiakampiame kambaryje, Raudondvario pilies didžiojo kertinio bokšto pirmajame aukšte, - rašo autorius. - Blanki žiemos šviesa sunkiai skverbiasi pro siaurus langus storose mūro sienose, elektros lempos, pritvirtintos prie bronzinių žvakidžių ir kelios žvakės ant stalo teikia patalpai šilumą ir spalvą."

Autoriaus mintis užkliuvo už kitos detalės: "Pasiuntinių negirdėti, nes grindys išklotos storu šešiakampiu afganišku kilimu, o sienas dengia buchariški, kryžmai, kaip bažnyčios langai, tamsiai mėlyni ir raudonai išmarginti, meniškai kombinuoti užtiesalai. Grafai Tiškevičiai - Raudondvario pilies savininkai - turtinga lenkų giminė." Taip dvarą apibūdino 1915 metų liudininkas, vokiečių rašytojas.

Knygų nugarėlės - auksinėmis raidėmis

Raudondvario biblioteka, kuri taip pat priklausė Tiškevičiams, nustebino vokiečių karininką, kai joje jis aptiko retą leidinį "Encyclopedia Britannica". Dar labiau jis nustebo, kai pamatė juodas odines knygų nugarėles su auksinėmis raidėmis. Knygos dengė pusantros menės sienos.

Menėje stovėjo ąžuolinis stalas liūto kojomis, mediniai krėslai su aukštomis atkaltėmis ir šlifuoto akmens židinys. Rašytojas brūkštelėjo, jog kambarį šildė priešais židinį pastatyta geležinė krosnis, kurios dūmtraukį slėpė marmurinė atbraila.

A.Zweigas taikliai apibūdino karo situaciją dvare: "Oberosto valdyba, rusams pasitraukus, Raudondvaryje visa rado apversta aukštyn kojom."

Čia dar stovėjo gramofonas, kurį vadino kalbamąja mašina. Taip atrodė: mėlynai dažyta skardinė dūda paauksuotais kraštais, pritvirtinta prie rudos medinės dėžės su blizgančia rankena.

Tai tokios kuklios Tiškevičių laikų interjero detalės, gana taiklios ir išsamios.

Šiuo metu beveik baigta rekonstruoti dešinė rūmų pusė. Pirmojo aukšto posėdžių salėje atkurtas tų laikų didelis ąžuolinis stalas su liūto kojomis ir kėdės su aukštais atlošais. Baldus gamino italų meistrai. Stalas užima beveik visą salę. Prie jo gali susėsti apie 40 žmonių. Dabar dvare kaip teisėti šeimininkai posėdžiauja Kauno rajono savivaldybės taryba.

S.Navickienė užsiminė, kad kiekvienas rastas daiktas, susijęs su rūmais, yra didelė vertybė. "Vienas žmogus mums atnešė seną krėslą, kuris nuo laiko buvo labai nusidėjęs. Man užkliuvo krėslo kojos su liūto atvaizdu. Tokie baldai buvo Tiškevičių laikais. Baldas pateko ekspertams ir, atrodo, užčiuopėme siūlo galą. Gal krėslas nėra autentiškas, bet baldo stilius atitinka tą laikotarpį", - pasidžiaugė direktorė.

Šalia posėdžių salės bus atkurtas Tiškevičių darbo kambarys. Jame stovi autentiška mėlynais raštais puošta koklinė krosnis iki pat lubų. Jau tais laikais grafas savo kabinete buvo įsirengęs tualetą, žinoma, jis buvo be patogumų. Toks tualetas atkurtas ir šiais laikais.

Kylame plačiais ąžuoliniais laiptais į antrą aukštą. Tai dvaro puošmena. Po pirmos rekonstrukcijos laiptai buvo betoniniai.

Dvaras keičia paskirtį - antrame aukšte prabangioje aplinkoje dabar tuokiasi poros. Salė šviesi ir jauki, vietos daug. Metus žvilgsnį į baltas lubas - jos papuoštos gipso gėlių raštais. Direktorė patikslino, kad restauratoriai skubėjo salę atiduoti jaunavedžiams ir nesuspėjo gėlių raštų paauksuoti, kaip tai buvo senais laikais.

Kad taip bus padaryta, reikia neprarasti vilties, kol dar dvare triūsia restauratoriai. Kitos dvaro dalies, kur bus įrengta empirinė svetainė, biblioteka ir kitos menės, dar teks šiek tiek palaukti.

"Knygų bibliotekoje tikrai turėsime, tačiau vargu ar tų knygų nugarėlės šiais laikais bus su paauksuotomis raidėmis", - šyptelėjo direktorė S.Navickienė ir pakvietė apsilankyti dvare metų pabaigoje, kai bus užbaigta, kaip tikimasi, istorinio pastato rekonstrukcija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"