TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Riba tarp namų ir teatro pamažu išsitrynė

2011 04 12 0:00
Aktorė R.M.Varnaitė su dukra Aušra -kaip geriausios draugės,abi žinančios viena kitos rūpesčius ir džiaugsmus.
Asmeninio albumo nuotrauka

Linksma, gyvybinga, pokštaujanti, - tokią esame įpratę matyti Kauno dramos teatro aktorę Reginą Mariją Varnaitę scenoje. Uždara, mažai bendraujanti ir nemėgstanti linksmybių, - tokia aktorė savo jaukių namų aplinkoje.

"Esu laiminga kasdieniame gyvenime - dirbu tai, kas man patinka. Juokaudama paprastai priduriu: "O man už tą darbą dar ir moka", - linksmai porino aktorė R.M.Varnaitė, nė karto nesuabejojusi savo pasirinktu keliu.

Kauno dramos teatre aktorė vaidina nuo 1952 metų ir iki šiol kuria naujus vaidmenis. Vienas seniausių vaidmenų - Bekampienė spektaklyje "Amerika pirtyje", kuris pastatytas 1974-aisiais ir vis dar neišbrauktas iš repertuaro. Naujausias - Auklės vaidmuo režisieriaus Jono Jurašo spektaklyje "Antigonė Sibire".

Aktorė sugrįžo ir į televiziją. Ją vėl matome pamėgtame seriale "Giminės".

Tiek daug scenai atiduotų metų jai - jokia našta. Metai - jokia našta ir gyvenime. Gegužės mėnesį R.M.Varnaitei sukaks 84-eri. Sveikata aktorė nesiskundžia, pati dar gali savimi pasirūpinti. Tačiau ji džiaugiasi, kad kartu su ja gyvena dukra Aušra Eidukaitytė ir jai padeda, vienos nepalieka. Beveik visada, kai tenka išeiti iš namų, aktorę į teatrą, filmavimo aikštelę televizijoje ar renginius taip pat lydi dukra. Aušra - ne aktorė, bet kai reikia - veda mamos kūrybos vakarus.

Mama ir duktė - kaip geriausios draugės, abi žinančios viena kitos rūpesčius ir džiaugsmus. Šį kartą Aušra mamai taip pat talkininkė - į daugelį klausimų padėjo jai atsakyti, kad artimiausias žmogus pernelyg nenuvargtų.

"Stengiuosi mamai padėti, kad jai būtų lengviau buityje, kad liktų daugiau laiko kurti vaidmenis. Kiekvienam pasirodymui scenoje mama visada labai atsakingai rengiasi", - aiškino Aušra, nors pati taip pat turi daug pareigų - ji yra VDU teologijos doktorantė, Seimo narės R.Juknevičienės padėjėja.

Aktorė R.M.Varnaitė pridūrė: "Nors vyresnioji dukra Vyta su vyru Kęstučiu gyvena Kretingoje, tai nereiškia, kad mudvi esame nutolusios. Pasikalbame kasdien, o jei ko prireikia, kelionė automobiliu - vos kelios valandos. Aušra niekada nebuvo išvykusi kitur, net studijuoti nenorėjo kitame mieste, ji pati pasirinko, norėjo gyventi namie kartu su tėvais. Mūsų šeimoje santykiai tarp tėvų ir vaikų visada buvo draugiški. Galbūt svarbiau ne vieta, bet kaip bendraujame."

Saugumo ir privatumo jausmas

Kaip ir dera geroms draugėms, pokalbiui su LŽ abi susėdo ant sofos, o joms už nugaros - nuotraukų galerija. Aktorė R.M.Varnaitė ir duktė Aušra labiausiai baiminosi, kad joms bus sunku atsakyti į gana dažnai pasikartojančius klausimus apie teatrą ir pačioms nesikartoti. Kas kita - namų pasaulis.

- Lietuvių rašytojas Romualdas Granauskas romane "Gyvenimas po klevu" rašė: "Gyvenimas - ne tik egzistencinė sąvoka. Tai ir namai, sodyba - visa tai, kas supa valstietį. Juk "namas" ir "namai" - taip pat skirtingos sąvokos: namas - tai tik pastatas, o namai - šeimininko įdėtas dvasinis turinys, ne kiekvienas namas yra namai." Kuo jums artimas šis rašytojo apibūdinimas apie namus?

- Mano namai - žmonės, su kuriais gyvenu, mūsų santykiai, gyvenimo būdas. Tai saugumo ir privatumo jausmas, ramybė.

- Argi galima išbraukti teatrą, kuris yra visas aktorės gyvenimas. Ar namai buvo svarbesni, kai su vyru, to paties teatro aktoriumi Vytautu Eidukaičiu sukūrėte šeimą, auginote dvi dukras?

- Buvo laikas, kai mudu su vyru iš teatro pareidavome tik pernakvoti. Iš ryto abu vėl skubėdavome į repeticijas, vakare - spektakliai, sekmadieniais - du spektakliai: dieną vaikams, vakare suaugusiesiems. Kai dukros buvo mažos, lėkėme namo nors papietauti, kad susėdę prie apskrito stalo kartu pabūtume. Mano anyta padėjo auginti mažas mergaites, gamino valgį.

Kai dukros paaugo (mūsų abiejų tėvelių jau nebebuvo), visi grįždavome namo vakarais, tačiau ir vėl tradiciškai po spektaklio visa šeima susėsdavo prie apskrito stalo, kalbėdavomės apie viską ir kaip praėjo diena. Gal todėl, kad visur buvome kartu su Vytautu, dažnai visa šeima ir teatre, ir šventėse, ir darbe, ir namie, tos ribos tarsi nusitrynė...

- Ar dvasingi buvo jūsų tėvų gimtieji namai?

- Mano mama buvo labai tikinti katalikė, ji formavo mano požiūrį į gyvenimą. Turėjo labai gražų balsą. Kai gamindavo pietus, taip uždainuodavo, kad prie praviro lango gatvėje sustodavo praeiviai ir klausydavosi. Mama mokėjo daug dainų ir giesmių, sekmadieniais bažnyčioje pritardavo chorui. Ji mus labai mylėjo, buvo labai švelni, gera, niekada nebardavo, viską išsiaiškindavome pasikalbėjusios, man visada buvo svarbūs mamos patarimai.

Vaikystėje mane vadino mažybiniu Marytės vardu. Kai pradėjau lankyti mokyklą, prigijo mano antrasis - krikšto vardas Regina. Nuo tada esu Regina Marija, taip užrašyta asmens dokumentuose. Švč. Mergelė Marija tituluojama Dangaus karaliene. Tikriausiai mano mamos religingumas lėmė, kad man išrinko Marijos Reginos vardą.

- Jaunystėje visi svajojome turėti savo namus - šiltus, jaukius ir patogius. Ar ilgai teko laukti, kol jūsų svajonė išsipildys? Gal svajojote apie kitus namus - teatrą?

- Aktore svajojau būti nuo vaikystės. Ukmergėje, Liepų alėjoje, turėjome labai gilų dvidešimt dviejų rentinių šulinį. Prisimenu, kartą priėjau prie šulinio, pažiūrėjau gilyn į vandenį ir pajutau, kad būsiu artistė, kad studijuosiu Paryžiuje aktorinį meną. Mokiausi Smetonos laikais, Ukmergėje lankiau A.Smetonos vardo gimnaziją, o tada buvo priimta, kad visi menininkai studijuoti važiuoja į Paryžių. Ir aš tada puoselėjau tokią svajonę...

Tačiau gimnaziją baigiau 1946 metais, kai Lietuva jau buvo okupuota. Atvažiavau į Kauną, įstojau į Dramos teatro studiją. Čia sutikau ir savo būsimą vyrą - aktorių V.Eidukaitį. Įsimylėjau, kaip sakoma, iš pirmo žvilgsnio.

Po metų dėstytojai pasiūlė važiuoti studijuoti į Maskvą, išvažiavome dvidešimt keturi studentai, GITIS'e mokėmės penkerius metus. Po studijų grįžome į Kauną ir nuo 1952-ųjų esu Kauno valstybinio dramos teatro aktorė. Tada su Vytautu ir susituokėme.

- Ar jūsų gyvenime buvo laikinieji namai - studentai tokius namus vadina bendrabučiu? Kiek truko jūsų gyvenimas Maskvoje? Kuo ypatingas buvo šis laikas?

- Kai atvykome į Maskvą, instituto koridoriuose girdėjome šnibždantis "zapad prijechal" ("Vakarai atvažiavo" - aut.). Apgyvendino mus bendrabutyje, studentų miestelyje. Viename kambaryje - net 11 žmonių. Tuo metu negalima buvo tikėtis geresnių sąlygų. Studijų metais buitis nelabai rūpėjo, dienas praleisdavome institute, o vakarais žiūrėdavome spektaklius. Kaune gyvenome teatro bendrabutyje. Kai susituokėme su Vytautu, mums davė kambarį, turėjome tik sudedamąją lovelę ir lagaminą. Tame bute gyveno kelios šeimos,su bendra virtuve. Kai grįžo iš tremties Vytauto tėveliai, gavome dar vieną, visai mažą kambarėlį palėpėje. Ten išgyvenome apie septynerius metus, maždaug nuo 1955 iki 1962 metų. Tada išsikėlėme į trijų kambarių butą Vilijampolėje, jame gyvenome 27 metus, o 1989-aisiais - į erdvesnį butą Šilainiuose, kur gyvenu iki šiol.

Gimtinės nebėra

- Jūsų biografijoje užsimenama, kad Jūsų tėvai buvo miestelėnai. Tėvas - tikras šviesuolis. Rašoma, kad jis nemėgo miesto ir nusipirko nedidelę sodybą Gerdaviškių kaime, kur persikėlė gyventi su šeima. Kada tai buvo? Ką geriausiai prisimenate iš gyvenimo tame kaime? Kokie buvo jūsų tėvų namai, kuriuose užaugote?

- Mano tėvelis Rapolas Varnas kilęs iš Kaušų kaimo, netoli Ukmergės, gausios 8 vaikų (trys broliai ir penkios seserys) šeimos. Jis, jauniausias iš brolių, carinės okupacijos metais lankė pradžios mokyklą, o paaugęs savarankiškai išvyko į Žitomirą (Ukraina) ir ten baigęs mokslus įgijo žemės matininko specialybę. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į Lietuvą tarpukario Kaune tėvelis dirbo Žemės tvarkymo departamente. Nepriklausomoje Lietuvoje vyko žemės tvarkymo reforma, kaimai buvo skirstomi vienkiemiais, todėl vasarą tėvelis vykdavo į įvairias vietoves žemės matuoti. Į namus parvažiuodavo ne kiekvieną savaitgalį, tačiau visada su lauktuvėmis.

Gimiau Ukmergėje, tada tėveliai dar neturėjo savo namų, gyveno nuomojamame bute Kalėjimo gatvėje, kuri vingiuoja šalia Šventosios upės, už senojo piliakalnio. Kai man sukako dveji metukai, šeima išvažiavo į Kauną, bet tėvelį traukė sava gimtinė. Kaušų kaime žemę paveldėjo vyriausias jo brolis Jonas, todėl tėvelis įsigijo ūkį Gerdaviškiuose, netoli Ukmergės. Kol gyvenome kaime, tėvelis pastatė namus Ukmergėje, Liepų alėjoje. Šiuose namuose aš ir užaugau, baigiau mokyklą, gyvenau Ukmergėje iki 1946 metų, kol išvykau į Kauną.

Gerdaviškių kaime prabėgo tas laikas, kai pradedi prisiminti save. Man buvo 4-7 metai. Tai metas, kai svarbiausia yra žaidimai, pirmosios gamtos pamokos, kai formuojasi pasaulėvoka, klostosi santykiai su artimaisiais ir aplinka. Prisimenu - su broliu lakstydavome pasikinkę į roges šunį Sargį, karstėmės po sodo medžius. Iš Kauno tėvelis grįždavo kaip tikras Kalėdų Senelis su lauktuvėmis ir dovanomis. Iš vežimo iškraudavo dėžes, kuriose būdavo obuolių, kriaušių, apelsinų, citrinų, o pats įeidavo į trobą nešinas maišais džiovintų vaisių, ant kiekvienos žieminio palto sagos kabėdavo maišeliai su įvairiausiais skanėstais: saldainiais, sausainiais, riešutais.

- Kuo save labiau laikote - miesto ar kaimo žmogumi?

- Ukmergėje turėjome 12 arų žemės, tėvų ūkyje buvo karvė, ožka, vištų ir kalakutų. Karo metais laikėme triušių. Buvo sodas, daržai, reikėjo ravėti, ruošti gyvuliams pašarą. Turėjau padėti tėveliams, dirbau visus ūkio darbus. Kaune vasaras praleisdavome mūsų kolektyviniame sode, prie Kauno marių. Rudenį, kai ateina obuolių metas, drąsiai lipdavau į medžius jų skinti. Pavasarį ir rudenį mudu su vyru išvykdavome į teatro gastroles, pasiimdavome ir dukras. Iki spektaklio smagiai leidome laiką gamtoje. Iš miestelio gyventojų, kurie ateidavo pažiūrėti mūsų spektaklio, nusipirkdavome šviežio pieno.

Dabar gamta pasidžiaugiu, kai nuvykstu pas savo dukrą Vytą į Kretingą. Jos namelis apsuptas gyvatvorės, gėlių, sode - puikios sūpynės, kuriose sūpuojuosi su anūkais ir provaikaičiais.

- Ar išliko tėvų namai Ukmergėje ir Gerdaviškių kaime?

- Man yra atkurtos teisės į nuosavybę Gerdaviškių kaime (dabar Dastainiškio k. ir Skominėlių k.), tačiau ten, kur buvo sodyba, auga keletas ąžuolų, o kitoje kelio pusėje - laukas. Trobos per karą sudegė, vėliau toje vietoje buvo platinamas kelias, kuris veda iš Ukmergės į Molėtus.

Ukmergėje, Liepų alėjoje, namas išliko, bet tėveliai jį pardavė, kai aš išvažiavau studijuoti į Teatro meno institutą Maskvoje. Dirbdamas Kaune tėvelis pastatė namą Tunelio gatvėje, į jį persikėlėme gyventi 1946 metais. Po kelerių metų, tėveliui mirus, mums su mama buvo per sunku namą išlaikyti. Kai buvo naujai grindžiama Tunelio gatvė, pastatą nugriovė. Taigi abu tėvelio pastatytus namus ištiko tas pats likimas.

- Ar Jūsų dukros Vyta ir Aušra prisimena senelių namus?

- Dukroms neteko lankytis senelių namuose. Kai jos gimė, mano tėvelis jau buvo miręs, namai buvo nugriauti. Mama gyveno su manimi Kaune.

Skausmas neturi būti beviltiškas

- Ar tėvų šeima buvo pavyzdys jums ir jūsų vaikams, kokie turi būti namai?

- Ar sovietmečiu galėjome sukurti namus savo tėvų pavyzdžiu? Net svajoti apie tai nedrįsome. Aktorių algos buvo labai nedidelės, ilgus metus tegaudavau 90 rublių per mėnesį. Gyvenome vadinamajame komunaliniame bute. Vytautas labai ilgėjosi savo vaikystės tarpukario Kauno grožio ir išskirtinumo, savo prarastų namų. Jis pasakojo, kokie gražūs buvo tėvų namuose baldai, sidabriniai indai, paveikslai. Kai jo tėvus ištrėmė, viską paėmė svetimi žmonės. Dėkui Dievui, Vytauto tėveliai grįžo iš tremties, tačiau savo namų ir turto nebeatgavo. Mano mama ir Vytauto tėveliai gyveno kartu su mumis - taigi, šeima ir tradicijos buvo, nors namų, kokie jie turėtų būti, mes neturėjome.

- Kaip po vienu stogu sutilpo dvi teatro asmenybės?

- Mūsų su vyru požiūriai į teatrą ir gyvenimą sutapo. Vytautas spinduliuodavo įgimtu humoro jausmu ir šnekumu. Jis žavėdavo visus gebėjimu prajuokinti pačiose netikėčiausiose situacijose. Šalia Vytauto jaučiausi santūresnė, nors suprantu humorą, bet nesu labai šneki. Jis buvo labai vaišingas, per šventes kviesdavo gimines, artimuosius. Gera buvo vaidinti tuose pačiuose spektakliuose, kartu eidavome į teatrą, kartu grįždavome namo.

- Į Jūsų šeimos namus anksti pasibeldė nelaimė - netekote savo mylimo vyro ir scenos partnerio V.Eidukaičio. Kaip išgyvenote tą laiką?

- Gyvenime yra tokių dalykų, kurių negalima pakeisti, belieka tik priimti. Liūdniausia buvo, kad Vytautas mirė pačioje Lietuvos atgimimo pradžioje, praėjus keletui dienų po Baltijos kelio. Negaliu pamiršti, koks jis buvo laimingas, kai stovėjome susikabinę rankomis, su visais sveikinosi, žmonės mus pažino, šypsojosi... Skaudu buvo, kad nesulaukė Kovo 11-osios. Dažnai pagalvoju, kaip jis džiaugtųsi atgauta laisve ir Nepriklausomybe.

Pamažu išmokau džiaugtis už mus abu. Dukros paliudydavo tėvelio iš anapus užtariančią globą. Gyvenimas nesustojo, daug dirbau, vaidinau, filmavausi, mačiau, kaip užaugo anūkai, sukūrė šeimas. Mūsų dukra Aušra įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą, apgynė disertaciją, jai suteiktas teologijos daktaro mokslo laipsnis. Aušra stiprina mano tikėjimą, ji moka džiaugtis gyvenimu ir džiuginti kitus. Abi dukros yra labai vieningos, jos dalijasi viskuo, nepalieka nuošalyje ir manęs. Skausmas gali būti didelis, bet neturi būti beviltiškas...

- Kas jus dabar labiausiai džiugina?

- Esu paprasta ir rūpestinga mama, močiutė, promočiutė, turiu mylimą ir mylinčią šeimą. Džiaugiuosi, kad gimusi tarpukario Lietuvoje brandžiame amžiuje vėl sulaukiau laisvės ir gyvenu nepriklausomoje valstybėje. Laisva tauta, laisvas žmogus - didžiausia vertybė. Galiu suprasti nūdieną, įvertinti istorinę praeitį, formuoti pasaulėžiūrą, puoselėti tradicijas - jaučiuosi laiminga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"