TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

S.Čiurlionienės namai - be M.K.Čiurlionio

2010 05 11 0:00
Garsios giminės name gyvena M.K.Čiurlionio anūkė skulptorė Dalia su vyru architektu R.Palukaičiu.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Sunku patikėti, kad dailininkas ir kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (šiemet minime 135-ąsias gimimo metines - aut.), sukūręs tokius didelius dvasios rūmus, per dvejus bendro gyvenimo metus su žmona rašytoja Sofija Kymantaite-Čiurlioniene taip ir neturėjo savo namų.

Jauna menininkų šeima glaudėsi pas gimines ir svetimus žmones vos ne kaip kampininkai tai Peterburge, tai Plungėje, tai Druskininkuose ir kitur. Talentingas menininkas nesuspėjo pasirūpinti savo šeima, visus rūpesčius palikęs jaunai žmonai Sofijai.

Juodu susituokė 1909 metais Šateikiuose netoli Plungės, o 1910 metų vasario pabaigoje pablogėjus sveikatai vyras gydėsi Pustelnike, netoli Varšuvos, Raudonojo dvaro sanatorijoje, čia ir mirė 1911 kovo 28 dieną.

Po dvidešimt vienų metų

Energinga ir kūrybinga moteris padarė viską, kad M.K.Čiurlionio palikuonys turėtų kur gyventi. Tačiau prabėgo beveik dvidešimt vieni metai, kol Kaune, Žemaičių gatvėje, Sofija galėjo pasistatydinti mūrinį dviejų aukštų namą. 1932 metais namą suprojektavo inžinierius architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

S.Čiurlionienė liko našle būdama 25 metų. Dukrelei Danutei buvo vos dešimt mėnesių. Jaunos moters gyvenimas palengvėjo, kai mergaitė tapo pilnametė. Tik tada abi M.K.Čiurlionio moterys galėjo panaudoti pinigus, gautus už valstybės nupirktus dailininko paveikslus. Dalis tų pinigų buvo išleista namui, kita - vyro ir tėčio antkapiui Rasų kapinėse. Bareljefo ir paminklo autorius - skulptorius Juozas Zikaras.

Pranašiškas paveikslas

Tikriausiai M.K.Čiurlionis nujautė artėjančią gyvenimo pabaigą. 1909 metais jis nupiešė pranašišką paveikslą, kurio kopija yra S.Kymantaitės-Čiurlionienės kambaryje-muziejuje, tai buvo vienas paskutiniųjų menininko darbų. Šis paveikslas nedidelis, bet labai reikšmingas. Jame pavaizduotas mažas vaikas, bėgantis takeliu per pievą. Horizonte - juoda miško linija, iš kurios lyg gedulo sparnai iškyla dviejų medžių šakos. Tamsūs sparnai-šakos tarsi plevena vaikui už nugaros. "Matai, čia tu pas mus atbėgi", - vėliau pasakė Sofija jau ūgtelėjusiai dukrai. Tėvas tarsi pats išpranašavo jai gedulą.

Regėjo ir gerų, ir blogų laikų

Name Žemaičių gatvėje iš pradžių gyveno trys moterys: S.Čiurlionienė, duktė Danutė ir Elžbieta Kymantienė (Sofijos mama - aut.). Vienintelius savo namus M.K.Čiurlionio žmona Sofija itin puoselėjo ir jais džiaugėsi iki pat savo gyvenimo pabaigos. Jos darbo kambarys visada buvo moteriškai jaukus. Prie sodžiaus audeklu apmuštų baldų gražiai derėjo jos pačios tulpių raštais siuvinėtos užuolaidos, pagalvėlės ir staltiesėlės. Knygų lentynoje vis rymojo mediniai dievukai.

Anapilin S.Čiurlionienė išėjo 1958 metų gruodžio 1-ąją, sulaukusi 72 metų. Antrą kartą ji nebeištekėjo.

Šis namas regėjo ir gerų, ir blogų laikų. Jame visada buvo pilna savų ir svetimų žmonių. Tie žmonės buvo laimingi, galėdami padėti vienas kitam. Jie brangino šeimos bičiulystę, artimųjų bendrumą ir meilę vienas kitam.

Kol buvo gyva jų duktė rašytoja ir vertėja D.Čiurlionytė-Zubovienė (šiemet minime 100-ąsias gimimo metines - aut.) ir jos vyras architektas Vladimiras (Vladys) Zubovas, kaip ir anais laikais, jame buvo gyva tų laikų dvasia. Meniškoje aplinkoje užaugo trys jų vaikai: Dalia Zubovaitė-Palukaitienė, Konstantinas Kastytis ir Vytautas Zubovai. Jie - vieninteliai M.K.Čiurlionio anūkai.

Gyvo nebėra architekto, alpinisto Kastyčio, draugų vadinto tiesiog Kasčiu - jis 1971 metais žuvo Tianšanio kalnuose. Proanūkių yra keturi: Dalios sūnūs Narutis, Džiugas ir Jūras; Kastyčio - Rokas.

Pusrūsyje įrengtas butas buvo pritaikytas gyventi. Kol buvo geri laikai, jame gyveno namo sargas, kuris dirbo įvairius ūkio darbus. Vėliau Sofija samdomo žmogaus pagalbos atsisakė.

Nuo 1941 metų tos patalpos buvo skirtos tiems, nublokštiems karo audrų, kurie neturėjo kur prisiglausti. S.Čiurlionienė su dukra ir žentu slėpė žydus iš geto, juos globojo ir parūpindavo jiems dokumentus.

Pokariu moteris po savo stogu priglaudė 1956 metais iš tremties grįžusį buvusį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį su žmona Marija Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto duktė - aut.), kitus tremtinius. Čia gyveno ir žento tėvai Zubovai, nes sovietų valdžia nacionalizavo jų ūkį prie Akmenės. Paskutines savo dienas čia praleido ir M.K.Čiurlionio brolis Povilas.

Susikerta praeitis ir dabartis

Name gyvenimas tęsiasi, tačiau kitaip nei anksčiau. Garsios giminės name gyvena M.K.Čiurlionio anūkė skulptorė Dalia su vyru architektu Reginaldu Palukaičiu. Ši moteris, pati būdama menininkė, stengiasi išlaikyti tą pačią namų dvasią, kokia buvo anuomet.

Apima dvejopas jausmas, žvelgiant į aplinką, kur taip ryškiai susikerta praeitis ir dabartis. Tų dienų dvelksmą sustiprina kambarys-muziejus, kur nuo karo laikų išlikęs įtrūkęs lango stiklas. Daug kas palikta taip, kaip buvo prieš daugelį metų. Į šiuos namus nuolat užsuka lankytojų, kurie domisi M.K.Čiurlionio, jo žmonos ir dukters kūrybiniu palikimu.

Kiti pirmo aukšto kambariai taip pat nelabai pasikeitę nuo anų laikų. Tas pats apvalus didelis stalas, tas pats bufetas. Tarp valgomojo ir buvusio Sofijos darbo kambario - tos pačios tais laikais itin madingos stumdomos durys.

Dovana - juodas fortepijonas

Didžiajame kambaryje stovi juodas fortepijonas. Tačiau šiuo instrumentu niekada negrojo M.K.Čiurlionis. Šiuose namuose fortepijonas atsirado, kai garsaus menininko duktė Danutė ištekėjo už Vladimiro, kuris mėgo groti ir turėjo gražų balsą. Vestuvių proga jam instrumentą padovanojo tėvai, tikėtasi, kad būsimieji vaikaičiai paseks garsaus senelio pėdomis. Tačiau nė vienas M.K.Čiurlionio anūkas netapo muziku. Vienintelis savo proseneliu pasekė alpinisto Kastyčio sūnus Rokas Zubovas. Jis yra pianistas. Šiemet pasirodė penki kompaktiniai diskai "Visi M.K.Čiurlionio kūriniai fortepijonui", kuriuos po 20 metų įtempto kūrybinio darbo išleido vokiečių prodiuseris E.Rahnas. Du iš jų įgrojo M.K.Čiurlionio proanūkas R.Zubovas.

"Savo namuose anksčiau rengdavome kūrybinius vakarus. Kiekviena proga fortepijonu grodavo tėvo mama Ona Zubovienė, dainuodavo tėvas. Šiuo instrumentu grojo ir Rokas, kai mokėsi tuometinėje J.Naujalio

menų gimnazijoje. Tačiau dabar instrumentas suskamba tik per šeimos šventes", - užsiminė Dalia.

Rankraščiai atvers dar vieną puslapį

Kambaryje apvalus stalas nukrautas senais rankraščių raštais. Anūkė Dalia pasiryžo sutvarkyti ne tik močiutės Sofijos, bet ir mamos rašytojos bei vertėjos D.Zubovienės ir tėvo rankraščius, laiškus ir kitą archyvą.

Ketinama išleisti S.Kymantaitės-Čiurlionienės rinktinių raštų paskutinius du tomus (yra keturi - aut.). "Jei dabar visko nesutvarkysiu, vargu ar kas nors kitas be manęs viską padarys. Tai labai kruopštus ir atsakingas darbas, ir tam negailiu nei savo laiko, nei jėgų. Vartydama močiutės ir mamos laiškus, atradau iki šiol man nežinomų detalių, kurios atveria dar ne vieną mūsų gyvenimo puslapį", - pasakojo D.Palukaitienė.

Kiek neįprasta svetainėje matyti kompiuterį, jis toje aplinkoje atrodo lyg koks svetimkūnis. Tačiau Dalia sako, kad be kompiuterio ji vargu ar galėtų tiek daug padaryti per gana trumpą laiką. "Dirbdama kompiuteriu mėginu viską sisteminti ir chronologine tvarka surikiuoti įvykius, remdamasis išlikusiais šaltiniais", - aiškino ji.

Šeštadienio vakarai

1971 metų kovo 13 dieną tame pačiame kambaryje, kur vyko Sofijos nuo 1940 metų rengiami inteligentų ir menininkų "kalbos šeštadieniai" ir kuriame vėliau buvo jos kabinetas, dukters D.Zubovienės iniciatyva buvo įrengtas S.Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys-memorialinis muziejus (iki šiol muziejus veikia šeimos iniciatyva, visuomeniniais pagrindais - aut.).

Pasak Dalios, kai jos močiutė Sofija pradėjo statyti namą Žemaičių gatvėje, ji iš anksto žinojo, kuris kambarys bus skirtas "šeštadienių" susirinkimams. "Noriu paaiškinti, kad šie kalbininkų susirinkimai vyko nuo 1926 iki 1942 metų. Mūsų namuose buvo pradėtas leisti kalbos laikraštis "Gimtoji kalba", - prisipažino ji.

"Šeštadieniniams" buvo užsakyti specialūs šeši maži sudedami staliukai, jie buvo ištraukiami vakaro metu, susirinkus dalyviams, tarp kurių buvo lietuvių kalbos mokytojas Jurgis Talmantas, kunigas Mykolas Vaitkus, rašytojas V.Mykolaitis-Putinas, poetė Salomėja Nėris, žinomi kalbininkai, aktoriai ir visuomenės veikėjai. Vėliau į "kalbos šeštadienius" nebeateidavo rašytojas Balys Sruoga, spėliojama, kad tuo metu jis labai rūkė, o Sofijos namuose rūkyti buvo uždrausta. Dukters Danutės prisiminimų knygoje "Patekėjo saulė" B.Sruogos žmona juokais užsimena, kad vyras bijo išvartyti tuos mažus staliukus, todėl ir nesilanko, nors pati buvo uoli šių susirinkimų lankytoja.

"Šeštadienių" kambaryje buvo pastatyta didelė knygų lentyna, rašomasis stalas (išliko iki šių dienų - aut.). Aplinkai jaukumo suteikė darbščių audėjų tulpių raštais išaustas kilimas, kurio projekto autorė - S.Čiurlionienė.

Gyvena lyg muziejuje

Kaip ir prieš daugelį metų, S.Čiurlionienės namo svarbiausia vieta - "kalbos šeštadienių" kambarys-muziejus. Dalia pusiau juokais sakė, kad kartais jaučiasi taip, tarsi gyventų ne savo namuose, bet muziejuje tarp praeitį menančių daiktų ir baldų. "Šiame kambaryje nieko negaliu nei judinti, nei keisti ar išmesti. Mano mama įsteigė šį kambarį-muziejų Sofijos atminimui. Tad turiu tęsti, ką ji pradėjo, - sakė Dalia. - Tai darau su didele pagarba ir noru."

Kaip ir anuomet, ant rašomojo stalo guli jau antra lankytojų knyga. Joje atsirado keli šimtai įrašų. Vienas pastarųjų - vokiečio prodiuserio E.Rahno, kuris lankėsi Kaune, kai buvo pristatomas kompaktinis diskas "Visi M.K.Čiurlionio kūriniai fortepijonui".

- Kodėl S.Čiurlionienė pasistatė namą Kaune?

- Mano močiutė Sofija Kaune gyveno nuo 1919 metų ir nuomojosi nedidelius kambarius įvairiose vietose. Šis namas - pirmas jos nuosavas būstas. Turint omenyje tai, kad 1932 metais Kaunas buvo laikinoji sostinė ir čia buvo susitelkusi beveik visa tuometinė Lietuvos inteligentija, močiutė kitos vietos namui neieškojo.

Pirmas aukštas priklausė trims moterims - prosenelei Elžbietai, močiutei Sofijai ir mano mamai Danutei. Jos buvo pasiskirsčiusius po kambarį. Kiti du dideli kambariai - kabinetas ir valgomasis - su stumdomomis durimis. Tais laikais tai buvo gana madinga.

Kai mano mama 1938 metais ištekėjo, ji išsikėlė gyventi į Šančius, kur mano tėvas gavo butą. Tačiau prasidėjus karo neramumams, tėvai - man buvo jau dveji metai - sugrįžo į Žemaičių gatvę. Kartu atsivežė ir fortepijoną (juokiasi - aut.).

1940 metais mano mamos Danutės mergautiniame kambaryje buvo įrengtas močiutės Sofijos darbo kambarys, kuriame vyko paskutinieji "šeštadieniai". Savo kambarį močiutė mėgo, nišoje stovėjo jos lova. Susirgusi į ją atgulė ir čia mirė.

- Tais laikais turbūt buvo nelengva jūsų močiutei rašytojai rūpintis statybomis?

- Tai jai nekėlė didelių sunkumų, nes darbus vykdė statybininkai. Žmogaus pavardės, kuris rūpinosi statybomis, nepamenu, bet jis močiutei štai ką pasakė: "Ponia, prašau nesirūpinkite. Jūs žinote, kam užsakėte namo statybą, o aš žinau, kam statau." Močiutė buvo stiprios valios, bet silpnos sveikatos. Kaskart išvažiuodavo į sanatoriją pasigydyti, o grįžusi vėl puldavo prie darbų.

Nuomojo svetimiems žmonėms

- Kas gyveno antrajame aukšte?

- Jis buvo nuomojamas, kad močiutė galėtų apmokėti visus mokesčius. Svetimi žmonės name gyveno gana ilgai. Paskui tame aukšte apsistojau aš su savo vyru ir trimis vaikais bei brolis Kastis su šeima.

- Kaip pavyko išsaugoti namą sovietmečiu?

- Ši istorija yra gana įdomi. Kai kurios aplinkybės mums buvo palankios. Namo savininkės buvo mano mama ir močiutė. Tačiau 1940 metais joms buvo pasakyta, kad namas turi priklausyti tik vienam asmeniui. Kai dokumentus sutvarkė, paaiškėjo, kad vienam žmogui toks pastatas yra per didelis. Tada namas buvo nacionalizuotas, bet valdžia paliko jį S.Čiurlionienei iki "gyvos galvos". Taigi iš dalies namas ir tais laikais buvo kaip ir privatus.

Kai 1958-aisiais Sofija mirė, nežinojome, koks mūsų laukia likimas. Mano mama kreipėsi į tuometinį Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininką Justą Paleckį, kurį gerai pažinojo mano močiutė. Jai tada pasakė, kad neverta užsikrauti namo priežiūros rūpesčių, nes namu bus pasirūpinta. Taip ir buvo - valdžia sutvarkė stogą, nudažė fasadą, įvedė dujas. Namą atgavome tik Lietuvai tapus nepriklausoma, bet tai užruko labai ilgai. Tam buvo įvairių kliūčių. Galutinai namą atsiėmėme tik po mano mamos mirties.

- Kodėl palikote įskilusį lango stiklą kambaryje-muziejuje, atrodo, kad jį ką tik kažkas išmušė pro šalį eidamas?

- Stiklas įskilo, kai karo metais bombarduojant Kauną buvo susprogdinta elektros stotis, kuri buvo centre prie Karo muziejaus. Prisimenu, nuo stipraus smūgio nugriuvo dalis šalia stovėjusio Vailokaičių (Jonas Vailokaitis - Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas turtingiausių to meto žmonių - aut.) namo.

Tą stiklą šiek tiek sutvirtinome, kad visiškai nesudužtų. Specialiai jį tokį palikau kaip anų laikų relikviją. O istorija buvo dar tokia. Iš pradžių įskilusį stiklą užklijavome balto popieriaus juosta, kai švietė mėnesiena, ji priminė M.K.Čiurlionio paveikslą "Ožiaragis". Tai man pasakė močiutė.

Teko reta laimė

- Kodėl ryžotės sutvarkyti šeimos archyvą?

- Mano mamai iššūkis buvo močiutės pasakyti žodžiai, kad jai mirus niekas nebesusigaudys jos raštuose. Tačiau taip neatsitiko. Mama visą savo likusį gyvenimą paskyrė tam, kad išsaugotų S.Čiurlionienės gausų kūrybos palikimą. Ji buvo šeimos geroji dvasia ir "riteris budėtojas".

Dabar tą darbą tęsiu aš, stengiuosi susisteminti ir mamos palikimą. Šeimos archyvuose yra daug neskelbtų įdomių laiškų. Ano meto gyvenimas atsispindi močiutės susirašinėjimuose su dukterimi. Mano mama parašė atsiminimus apie S.Čiurlionienę "Patekėjo saulė", antrosios knygos leidimą teko užbaigti man. Kai pasinėriau į rankraščius, pasijutau kaip po ilgos kelionės namo sugrįžusi. Noriu pacituoti mamos žodžius: "Man teko reta laimė..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"