TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Seinų konsulo žmonos rūpestis - savais paversti laikini namai

2011 08 09 0:00
Treji namai yra dalis Laimos Kuzmickaitės-Milašienės gyvenimo, neatsiejamo nuo jos pačios ir šeimos.
Nijolės Storyk nuotrauka

Ar ne per daug moteriai vienai prižiūrėti trejus namus, jais rūpintis, kad šeimai juose būtų jauku ir šilta?

Lietuvos Respublikos konsulo Seinuose Liudviko Milašiaus žmona, buvusi Kauno muzikinio teatro solistė, festivalio "Operetė Kauno pilyje" koordinatorė Laima Kuzmickaitė-Milašienė sako jokios naštos nejaučianti. Treji namai yra dalis moters gyvenimo, neatsiejamo nuo jos pačios ir šeimos. Jai itin smagu, kad tie namai jos rūpesčiu blizga, tviska ir juos gaubia išskirtinė aura.

Rami užuovėja

Konsulo L.Milašiaus šeima gyvena Kaune, Žaliakalnyje. Tie namai - kaip ramybės užuovėja, į kurią galima bet kada sugrįžti. Turint omenyje, jog konsulo darbas neapsieina be tam tikrų ypatumų ir tenka gyventi ne savo namuose, kiekvienas sugrįžimas yra ypatingas. Tačiau tie namai ne tokie atviri kitiems, norintiems smalsiai pasidairyti, kaip gyvena darni šeima. Juos Laima saugo, kad dukterys galėtų ramiai netrukdomos gyventi.

Antrieji Milašių namai jau keletą metų yra Seinuose. Lietuvos Respublikos (LR) konsulatas įkurtas 1994-aisiais. Daug kas pasikeitė nuo 1999 metų, kai pagal architekto Jono Kindurio projektą buvo pastatyti "Lietuvių namai", kuriuose įsikūrė konsulatas, kultūros namai, nedidelis viešbutėlis ir restoranas. Virš Lietuvos konsulato įrengtas butas konsulo šeimai. L.Milašius - trečiasis Lietuvos konsulas Seinuose.

Laikinumo jausmui nepasidavė

Atstumas nuo Kauno iki Seinų - apie 100 kilometrų. Menka kliūtis šeimai, siekiančiai būti kartu. Kai žmogus gyvena laikinai, namai kartais būna tuo jausmu paženklinti. Konsulo žmona Laima nepasidavė laikinumo dvelksmui ir daug ką pertvarkė savaip, kai su vyru atsikėlė į Seinus, lyg svetimuose namuose ketintų gyventi visą laiką.

Konsulo žmona nepaliko likimo valiai konsulato erdvių. Ji patarė patalpas papuošti Lietuvos menininkų darbais. Čia nuolat rengiamos mūsų dailininkų parodos, vyksta koncertai.

"Lietuvių namuose" antrame aukšte esantis gan erdvus ir didelis butas yra šviesus ir patogus šeimai. Atviros erdvės, jungiančios svetainę, valgomąjį ir virtuvę, nė kiek netrikdo. Priešingai, darniai visą aplinką jungia lyg sienelę aukštas baro staliukas, valgomajame - ovalus valgomojo stalas.

Konsulo žmona kaip įmanydama pasistengė sukurti namų atmosferą. Iš Lietuvos suskubo atsivežti malonias jai pačiai smulkmenėles, patikusias knygas ir paveikslus. Nors Laima nėra valdininkė, tačiau jai buvo būtina turėti erdvę, panašią į kabinetą. Tad svetainėje už minkštasuolių prie sienos buvo pastatytas rašomasis stalas.

Moteriai itin patinka tekstilės darbai, kurių netrūksta šiuose namuose. Buto puošmena - garsios tekstilininkės Zinaidos Dargienės sukurti gobelenai.

Į Seinus atvykusios savaitgaliais ar per atostogas dukros - vyresnioji Gerda ir jaunėlė Marija, kuri dar mokosi gimnazijoje, - mamos dėka čia jaučiasi kaip namie. Joms įrengtas atskiras kambarys su plačia dvigule lova. "Dukros - tai mano gerieji "kompresėliai", jas labai myliu. Mūsų visų trijų balsai labai panašūs, daug kas neskiria, kuri atsiliepiame telefonu. Marija tokiu atveju mėgsta papokštauti: "Čia kalba Milašių stebuklas, jei kas nors nori kalbėti su manimi", - linksmai juokėsi Laima.

Lyg sename dvare

Tretieji Laimos namai, anot jos, tai tarsi jos pačios kūdikis. Tie namai taip pat ne savi, tačiau "Operetės Kauno pilyje" festivalio koordinatorei jie itin svarbūs ir labai reikšmingi. Prestižinio renginio sumanytojai "Baritonų trio" atlikėjai Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys yra Laimos bendrakursiai. Jie pasiūlė dirbti kartu. Kauniečiai turi operetės gerbėjų klubą Kauno senamiestyje, L.Zamenhofo gatvėje.

Šis pastatas pastatytas XVI amžiuje netoli Nemuno. Kadaise jame gyveno pirkliai. Prekes jie laikė po namu esančiuose rūsiuose. Dabar rūsiai, kaip ir visas pastatas, prisikėlė naujam gyvenimui. Pirmame aukšte įsikūrusiame operetės klube nuolat lankosi garsūs scenos atlikėjai iš įvairių šalių, čia vyksta muzikiniai susitikimai ir meistriškumo pamokos.

Festivalio koordinatorė prisimena, kai pirmą kartą atėjo į šias patalpas. Viskas buvo taip apleista ir nuniokota, kad ji pati suabejojo, ar kada nors pavyks sutvarkyti erdvę, kur būtų galima priimti festivalio dalyvius ir svečius. "Tai turėjo būti operetės namai, jaukūs ir šilti, kaip ir savas būstas", - sakė Laima. Ji nesikratė remonto ir tvarkymo darbų. Jos pastangomis klubas neatpažįstamai pasikeitė ir vis dar keičiasi, atnaujinamas naujomis detalėmis.

Sename XVI amžiaus pastate pasijunti, lyg būtum didikų dvare, - toks įvertinimas itin nudžiugina operetės festivalio žaviąją koordinatorę.

Laima pasakojo, kad dainininkas iš Rusijos, kalbėdamas telefonu su namiškiais, pasigyrė jiems, jog svečiuojasi ypatingame name, kurio dvasia atkeliavusi iš tolimos senovės. "Mano tikslas buvo - į klubą susigrąžinti XVI amžiaus atmosferą. Jei svečiai, čia lankydamiesi, pajunta tokią aurą, man itin malonu", - pasidžiaugė kaunietė.

Fotografijų galerija

Svetainė - didelė ir erdvi lyg scena. Muzikuok, šok, dainuok! Kampe - patogūs minkštasuoliai kviečia prisėsti su puodeliu kavos. Ant sienos atsirado ką tik nuskambėjusio operetės festivalio simbolinė vėliava, sukurta jubiliejaus proga.

Čia yra dar vienas išėjimas į kiemą. Kaip ir pagrindinio įėjimo, dvigubos durys metalinės ir sunkios, išlikusios nuo senų laikų, jas sunku atidaryti. Kitos dvi sienos - fotografijų galerija, kurios ekspozicija kasmet keičiama. Visi renginio dalyviai yra pagerbiami originaliu akcentu. Svečiuodamiesi klube, jie pamato ant sienos kabančią savo nuotrauką iš festivalio akimirkų.

Kitame kambaryje, kuriame prie apvalaus medinio stalo gimsta operetės festivalio idėjos, valandas skaičiuoja senovę primenantis laikrodis su Mona Lizos atvaizdu. Tai klubo gerbėjų dovana atidarymo proga.

Po patalpa esantys rūsiai kol kas dar nėra tobulai įrengti, kad būtų galima organizuoti renginius. Toks bandymas buvo, bet nepasitvirtino - tiek dalyviams, tiek svečiams trūko oro dėl nepakankamai geros ventiliacijos. Dabar jau sumontuotas šildymas - drėgmės mažiau. Sutvarkyti laiptai, išvalytos patalpos. Laima džiaugdamasi sakė, kad liko nedaug padaryti, o tada bus galima šiek tiek ramiau pagyventi.

Sutiko kaip savą

Kai kalbėjomės su konsulo žmona, buvo atostogų metas, todėl ji pakvietė LŽ pasisvečiuoti į Operetės gerbėjų klubą. Trumpam prisėdome prie apvalo stalo su minkštais patogiais krėslais. Laima užkaitė kavos, pasijutome lyg namie. Moteris buvo kupina neišdildomų atostogų įspūdžių.

Šį kartą konsului L.Milašiui pavyko suderinti savo atostogas su žmona Laima. Į kelionę visa šeima galėjo vykti tik tada, kai baigėsi jubiliejinis, jau dešimtasis operetės festivalis, kuris Lietuvoje tradiciškai rengiamas Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną. Tris savaites šeima keliavo automobiliu iš Kauno į Oslą, Berlyną - iki Briuselio, būtinai užsuko į Prahą, kur L.Milašius ketverius metus dirbo LR konsulu, užsuko ir į kitus Europos miestus. Kauniečiai aplankė senus draugus, gyvenančius toli nuo Lietuvos. Laimos brolis su šeima įsikūręs Briuselyje. Ji būtinai norėjo jį aplankyti.

"Prahoje užėjome į parduotuvę, kurioje dažnai apsipirkdavau, kai čia gyvenome. Pardavėja man sako: "Kur taip ilgai buvote? Senokai jus mačiau." Man buvo taip smagu, kad mane prisiminė, sutiko kaip vietinę gyventoją", - šypsojosi ji.

Nesudainuotos arijos

Praha buvo pirmasis šeimos "laikinas uostas". Čia jie užtruko ilgiau nei tikėjosi. LR konsulas L.Milašius su žmona šiame mieste pragyveno daugiau nei dešimt metų. Viskas prasidėjo nuo Liudviko aspirantūros. Tuo metu, kai Prahoje gilinosi į mokslus, susipažino su būsima žmona, dainininke L.Kuzmickaite. Kai jie antrą kartą susitiko, daugiau neišsiskyrė. Į Prahą sugrįžo kaip sutuoktiniai, kai L.Milašius buvo paskirtas konsulu. Laima puikiai išmoko čekų kalbą, nustebindama savo gabumais vyrą, kuris puikiai kalbėjo čekiškai.

Pirmieji konsuliniai namai buvo toli gražu ne savi. Laimai nuo pat pradžių nepatiko nuomojamas butas, nors buvo apstatytas moderniais baldais. Nepatogi vieta, gan toli nuo miesto centro. Dukrai Marijai itin ne pakeliui į mokyklą. "Svajonės visada pildosi, tačiau bijojau garsiai prasitarti. Man norėjosi namų, kurie primintų paliktuosius Kaune. Taip ir atsitiko. Vyro paieška buvo taikli - mūsų antrasis butas buvo tarsi jų kopija su nedideliu jaukiu kiemeliu", - pasakojo konsulo žmona.

Gyvenimas Prahoje dainininkei galėjo sukelti depresiją. Laima paliko Kauno muzikinį teatrą po daugiau nei 20 metų, praleistų šioje scenoje. Dainininkės karjera buvo baigta. Ji pasirinko šeimą. Išvyko kartu su vyru, tačiau ji liko operetės scenoje kitu amplua.

"Ne tas žodis, kaip buvo gaila palikti teatrą. Tai neįmanoma, kad nebūtų gaila. Teatras yra viso gyvenimo svajonė", - pirmą kartą pasijuto nostalgija jos balse. Pusiau juokaudama Laima prasitarė, kad jai nepavyko sudainuoti savo pamėgtų operų herojų Aidos ir Butterflay. Užtat šių tragiškų likimų moterų portretai keliauja kartu su ja iš vienų laikinų namų į kitus. Prie darbo stalo bute Seinuose ant sienos kabo jų paveikslai.

Keliauja tėvo dovanotos knygos

Konsulo žmona yra artistiškos prigimties, tad judrus ir nepastovus gyvenimas iš dalies atitinka jos būdą. "Mūsų šeimoje nebuvo aktorių. Mama buvo gydytoja. Ji turėjo puikų grožio jausmą. Dažnai mums, trims vaikams (be manęs dar yra sesuo ir brolis, kurie, skirtingai nei aš, yra gydytojai), sakydavo: "Jei darai, daryk gerai ir gražiai."

Iš tėvelio, kuris buvo žemės ūkio specialistas, paveldėjau meilę knygai. Gimtadienio proga jis dovanojo ne žaislus, bet klasikos rašytojų knygas, ant kurių išliko užrašyta atminimui data. Kai man sukako metukai, pirmoji dovana buvo romanas "Ana Karenina". Tada dar kalbėti nemokėjau (šypsosi - aut.). Gana anksti pradėjau skaityti rimtas knygas ir dėl to sulaukiau gan griežtos lietuvių literatūros mokytojos pastabos - ji liepė tokių knygų kol kas neliesti. Kodėl? Iki šiol į tai negaliu sau atsakyti.

Visas tėvo dovanotas knygas išsaugojau. Iš tėvų namų išėjau, kai man buvo aštuoniolika metų, išvažiavau studijuoti dainavimo meno į Vilnių. Pasiėmiau knygas, kurios dabar keliauja su manimi į laikinus namus. Nuo mokyklos laikų buvau kitokia nei sesuo ir brolis. Anot klasės auklėtojos, kuri dėstė rusų kalbą, iš prigimties "artistka", - šypsojosi dainininkė.

Laimos pasiteiravau, ar ne per daug jai vienai rūpesčių, kai šalia festivalio reikalų dar reikia galvoti apie savų ir laikinų namų erdves, kad juose daiktai atsidurtų vietoje ir puoštų aplinką. Į tai ji atsakė: "Nesusimąsčiau, kur yra savi ir svetimi namai. Jei pamatau, kad tie namai, į kuriuos atvykome gyventi, yra nejaukūs, bandau juos pakeisti. Kartais pakanka mažos detalės ir ta erdvė pasikeičia. Man patinka būti aplinkoje, kur yra jauku ir gražu. Niekas kitas už mane to nepadarys. Tas darbas man patinka. Kai mano pastangomis yra patenkinti namiškiai ir tai pastebi operetės klubo gerbėjai, tyliai pasidžiaugiu ir aš."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"