TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Šimtametė sodyba Plokščiuose mena dabartį

2011 07 19 0:00
Nijolės Storyk nuotrauka

Seno ir naujo gyvenimo atspindžiai kaip niekur kitur glaudžiai susipynė Plokščių miestelio, esančio Šakių rajone, itin vaizdingoje vietovėje prie Nemuno kairiojo kranto, poetės Marijos Skulsčienės sodyboje.

Retai taip atsitinka, kad prieš šimtą metų tėvų suręsta pastogė išliktų tokia, kokia buvo, - autentiška, tvirta ir tinkama gyventi. Dar rečiau galima sutikti tuose namuose gyvenusius žmones, kurie paprastai nesulaukia tokio garbingo amžiaus. Pastatas stovi lyg paminklas jiems, nors jų jau nebėra.

Lagaminas su trimis knygelėmis

M.Skulsčienė - itin garbingo amžiaus. Šią vasarą Plokščių poetė paminėjo 90 metų jubiliejų. Jos kraitis - kūryba, poezijos knygelės. Ir ne tik tai. Marija turi kuo pasidžiaugti - išsaugota sena ąžuolinių rąstų troba, užauginti keturi vaikai, auga jauniausioji karta - anūkai. Šalia jos - duktė Asta, kuri rūpinasi mama ir nepalieka jos be priežiūros.

Kai ateina vasara, abi moterys skuba kuo greičiau palikti Kauną, kad galėtų Plokščių šimtametėje sodyboje gėrėtis gamta, džiaugtis jos malonumais. Senutė kasmet dedasi į lagaminą tuos pačius tris daiktus - skirtingas knygeles, kurios itin glaudžiai susijusios su jos pačios gyvenimu. Jei jų nepasiimtų, jai tai būtų kaip dalies savęs praradimas ir atminimo, kurio nevalia ištrinti, netektis. Duktė nė nemėgina jai prieštarauti, kam kasmet tas knygeles kilnoja. Supranta, kitaip nebus.

Žinoma, vietiniai gyventojai didžiuojasi, kad šalia jų gyvena poetė, kuri savo kūryba garsina Plokščių miestelį, kaip kadaise, pasak senų žmonių, šioje unikalioje vietovėje lankydamasis poetas Vincas Kudirka. Jis kūrė sėdėdamas ant riedulio, kuris kažkokiu keistu būdu atsirado pro Plokščius tekančio Vaiguvos upės viduryje. Upė unikali dar ir tuo, kad šalia jos gyvenantiems žmonėms tai vienintelis kelias patekti į savo namus. Taip atsirado upė-gatvė, kurios tokios niekur kitur nėra.

Vaiguvos upė-gatvė paminėta neatsitiktinai. Prieš daugelį metų prie tos upės stovėjo M.Skulsčienės tėvų Antano ir Konstancijos Jasevičių namai. Vėliau, kai šeimai valdžia davė žemės tame pačiame miestelyje, tik kitoje vietoje, jie pasistatė ąžuolinę trobą, vėliau prie namo atsirado medinis kryžius.

Šalia - du pastatai

Nežinant, kas yra sodybos šeimininkai, pro šalį einant miestelio gatve žvilgsnis krypsta į iš ąžuolo išskobtą medinį kryžių. Tokio kryžiaus nerasi nė prie vienos trobos. Kai kurie ženklai liudija, kad jis čia stovi jau seniai - medis vietomis įskilęs, apsilupinėję dažai. Kaip kryžius atlaikė laikus, kai tokie dalykai buvo kaip kokia rakštis vietinei kolūkio valdžiai? Kodėl apskritai prie namų jis buvo pastatytas ir ką reiškė tų namų šeimininkams?

Karštą vasaros dieną pro plačiai atvertus namo langus plevena lengvos baltos užuolaidos. Įspūdis jaukus ir šiltas - vadinasi, jame kažkas gyvena, nors ant verandos durų kabo didoka spyna. Prie seno namo beveik prisišliejęs kitas pastatas - didesnis, mūrinis. Tai rodo, kad kažkada čionai į tėvų sodybą atsikėlė gyventi dar viena šeima.

Taip ir buvo. M.Skulsčienė su vyru Klemensu panoro grįžti į tėviškę Plokščiuose iš Babtų, kur tuo metu gyveno, arti Kauno. Marijos žodis buvo lemiamas - ji tvirtai pasakė, kad gyvens ten, kur prabėgo jos brandžiausi jaunystės metai. Plokščiuose Marija pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius, leisti vietinį laikraštuką.

Poetė jautė, kad šiame krašte sovietų laikais turi skatinti lietuvišką žodį, kaip tai darė 1889-1899 metais taikos teisėju čia dirbęs Petras Kriaučiūnas. Jo dėka Plokščiai tapo savotišku tautinio atgimimo židiniu. Pas jį atvažiuodavo draugai varpininkai Vincas Kudirka ir Juozas Tumas Vaižgantas. Kalbinių studijų reikalais Plokščiuose buvojo vyskupas Antanas Baranauskas, prof. Kazimieras Jaunius, prof. Jonas Jablonskis.

"Prabėgs anūkės dienos"

Dabar kiti laikai. M.Skulsčienės amžius jau solidus ir sveikata ne ta, kad pati galėtų rengti literatūrinius vakarus, nors kūrybos neužmetė. Kai Plokščiai minėjo 300 metų jubiliejų, poetė ta proga parašė miestelio himną "Plokščių daina". Pagal jos eilės kompozitoriai sukūrė dainų, kurias atlieka įvairūs dainininkai ir kolektyvai.

Marija atmintinai moka daugelį savo eilėraščių. Kai susėdome svetainėje toje, naujesnėje troboje, ji padeklamavo apie namus savo sukurtas eiles "Tėvo namelis". Plokščių senutės atmintis nė kiek nesušlubavo, nors eilėraštis parašytas 1983 metais. Užmiršti juk negali, kai taip viskas gyva ir artima, atrodo, jog viskas buvo tik vakar.

Štai toks posmelis, daug ką pasakantis, ko ji taip ilgėjosi: "Čia prieglobsty alyvų,/tylu senam namely,/vėl atmintin sugrįžta:/nėra brangių tėvelių." Bet jos veidas nušvito, nes tėvų namuose dabar mėgsta vasaroti anūkė. Vaizdingai pacitavo: "Pro šulinį kas rytą/prabėgs anūkės dienos."

Marija sakė tiesą: vakarop į sodybą savaitgalį žadėjo atvažiuoti anūkė. Prosenelių trobelėje ji pasistatė sau lovą ir tame namelyje miega. Joje taip pat nakvoja į svečius atvykę giminės ar draugai.

Piešiniais tirpdė vienatvę

Marija sunkiai vaikšto. Pasiramsčiuodama vargais negalais nuėjo į verandą, pro kurios langą matyti tėvų troba. Ji pasidžiaugė, kad į ją neužžėlė takelis, prie langų žydi gėlės. "Tai Astulė tas gėles pasodino ir akmenukais darželį pagražino", - džiaugėsi M.Skulsčienė, nes pati tokių darbų jau nebegali dirbti. Pasižvalgėme pro langą ir grįžome į svetainę. Marija pavargo vos kiek paėjusi ir norėjo pailsėti. Beveik gulomis atsisėdo ant minkštos sofos. Priešais - komoda su tautine vėliavėle. Trispalvę ji išsaugojo nuo 1940 metų, ją pasiuvo iš tautinių drabužių skiautelių. Jei tais laikais būtų ją kas radę, į Sibirą būtų ištrėmę. Negana to, Marija dalijo trispalves medžiagos skiauteles draugams, kad šie taip pat slapta pasidarytų tautos simbolį ir namie turėtų.

Ant sienos - Marijos piešiniai. Po vyro Konstantino staigios mirties nuo širdies smūgio ji taip mėgino užpildyti savo vienišas dienas.

Netekėjo už svetimšalio

Tėvo Antano, kuris buvo žvejys, atminimui Marija parašė apybraižą "Nemuno žvejo sūnus". Šis pasakojimas - liudijimas apie tai, kokie svarbūs jos tėvui buvo gimtieji namai, kuriuos buvo net tris kartus praradęs ne savo valia, ir kaip tų namų vizija jį tris kartus išgelbėjo nuo mirties.

"Mano mama, kaip ir tėvas, niekada neprarado savo namų, nors galėjo taip atsitikti. Jos gyvenimas būtų buvęs materialiai geresnis, jei ji būtų ištekėjusi už turtingo žmogaus iš Petrogrado. Mat jaunystėje ji tarnavo kambarine Raudonės pilyje. Tas ponas nusižiūrėjo mano mamą ir norėją ją išsivežti į Rusiją, žadėjo jai suteikti gerą išsimokslinimą. Po to įvykio mama paliko pilį. Ji buvo išdidi ir net į kalbas nesileido, kai jai piršosi nelietuvis. Išvažiavo į Kauną pas tetą mokytis siuvėjos amato. Ji buvo puiki siuvėja Plokščiuose ir visiems labai dosni", - Marija vardijo mamos būdo savybes.

Garbaus amžius poetę paliekame svetainėje ir su jos dukterimi einame apžiūrėti šimtametės pastogės.

Žvejui - muziejus

Čia tarsi liko viskas taip, kaip buvo tuomet, kai gyveno Konstancija ir Antanas Jasevičiai. Net troboje išliko tas pats senų baldų, krosnies ir nuotraukų ant sienos kvapas. Vienoje jų - Konstancija su pussesere Agota Dirvelyte, kurios brolis vienuolis pranciškonas Dirvelė mokėjo 9 kalbas ir buvo baigęs mokslus Romoje, tačiau prasidėjus karui dingo be žinios. Vėliau šeima sužinojo, kad dvasininkas mirė Sibire. Agota daug metų glaudėsi pas pusseserę Plokščiuose.

Ta pati lova kampe, kurioje sirgdamas Anapilin išėjo Antanas, sodybos šeimininkas. "Kai senelis mirė, prieš išnešamas iš namų į amžinojo poilsio vietą jis tarsi atsisveikino su kryžiumi prie namų. Plačiai atvėrėme langus, kad karstą palaimintų tas kryžius, kurį jis pastatė niekam iš namiškių apie tai neprasitaręs. Kryžiumi jis tikėjo, kad apsaugos namus nuo bėdų ir nelaimių, nes pats patyrė daug sunkumų gyvenime. Taip ir buvo. Mano seneliai darniai gyveno ir vienas kitą mylėjo, nors močiutei iš pradžių kavalierius žvejys nepatiko. Bet jos mamai būsimas žentas įtiko, nes kai apsilankydavo jų namuose, atnešdavo žuvies paragauti, kurią pats sugaudavo Nemune", - pasakojo Asta, prisėdusi ant to paties senovinio krėslo, ant kurio kažkada sėdėjo jos seneliai.

Koks unikalios sodybos likimas? Kas joje gyvens? Asta kol kas negalėjo į tai atsakyti. Moteris neabejojo, kad sena troba ilgai tokia neišstovės. Šimtametį pastatą būtina atnaujinti, kad dar tiek pat metų išsilaikytų, tačiau tam reikia daug lėšų. "Senelis buvo žvejys. Čia galėtų būti žvejų muziejus", - svarstė poetės duktė Asta.

Šimtametėje sodyboje jau vyksta permainos - suremontuota mūrinio namo veranda, kurioje įrengtas papildomas kambarys Skulsčių trečiajai kartai, nes kai visi suvažiuoja, neišsitenka mūriniame name.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"