TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Siuvėjų namuose - du sūnūs menininkai

2012 06 12 8:27

Žinomam smuikininkui, pedagogui, profesoriui Petrui Kuncai gimtųjų namų pasaulis iki šiol toks pat artimas ir gerai pažįstamas, nors tų namų Pakalniškių kaime, Veliuonos seniūnijoje, seniai nebėra. Kaip ir namų Kaune, kaip nebėra ir pačių brangiausių žmonių - abiejų tėvų ir  brolio, žinomo dailininko Romualdo Kuncos.

Namuose Pakalniškiuose, ties Nemunu, itin gražiose apylinkėse, kur prabėgo profesoriausa P.Kuncos vaikystė, gan dažnai skambėjo smuiko melodija. Smuikininko P.Kuncos tėvas buvo siuvėjas. Būdamas savamokslis jis mėgo groti smuiku ir vadovavo paties įkurtam saloniniam orkestrėliui.

Sūnus P.Kunca, buvęs ilgametis Vilniaus kvarteto smuikininkas, po daugelio metų pasidžiaugė sakydamas, kad su vyresniuoju broliu Romualdu jie su kaupu pateisino tėvų, puikių to meto siuvėjų, brandintą svajonę - abu sūnūs tapo menininkais. Smuikininkas P.Kunca tame kelyje jau yra penkiasdešimt metų, brolis tapytojas R.Kunca nuėjo tiek pat kelio, tačiau jo vingis staiga nutrūko pernai.

Brolių dovanos

Rodos, visai neseniai broliai menininkai buvo surengę bendrus kūrybos vakarus, kai dailininkas R.Kunca minėjo savo 75-metį. Brolio parodose smuikininkas P.Kunca grojo su styginiu kvartetu "Akademija", kuriam vadovauja nuo 2006 metų.

Panašus scenarijus buvo numatytas ir šiemet, kai smuikininkas minėjo dvi svarbiausias savo gyvenimo datas - 70-ies metų jubiliejų ir kūrybinės veiklos 50-metį. Tačiau pernai vasarą dailininkas R.Kunca išėjo amžinojo poilsio.

Vis dėlto smuikininkas savo jubiliejiniuose koncertuose, kurie vyko Kaune ir Vilniuje, neatsisakė kartu su broliu brandintos minties surengti bendrą kūrybos vakarą. Dailininko R.Kuncos pomirtinė paroda buvo šviesi dovana broliui, kurio smuiko garsai, lydėję abu brolius ilgus dešimtmečius, tą vakarą priminė jų abiejų prasmingą kūrybos kelią.

Pedagogas P.Kunca užaugino didelę muzikų šeimą. Jų likimai labai skirtingi, daugelis jaunų atlikėjų tęsia savo mokytojo kelią ir Lietuvoje, ir toli už jos ribų.

Smuikas yra nuolatinis menininko kelionių palydovas.

Kaip ir jaunystėje, profesorius daug koncertuoja su kvartetu "Akademija". Už kūrybinę veiklą P.Kunca apdovanotas Valstybine premija. Muzikui įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

Proziškos aplinkybės

Profesorius sako, jog jo tėvo senojo smuiko išsaugoti nepavyko - teko keisti į skambesnį. Vis dėlto šis instrumentas, kaip brangi prisiminimų relikvija, liko jo dabartiniuose namuose Vilniuje. Tad neatsitiktinai pokalbį pradėjome nuo tėvų namų, kur buvo ne tik siuvama, bet ir grojama. Jau vakarėja. Už lango negirdėti miesto triukšmo. Dienos darbai baigti. Patogus metas pasinerti į tolimus prisiminimus.

- Kokia jums dingteli pirmoji mintis, kai prisimenate tėvų namus? - klausiu profesoriaus P.Kuncos.

- Namų samprata ypač brangi gyvenimo pradžioje. Tėvų namai yra visas pasaulis, į kurį ateini ir kuriame apsigyveni. Jų ilgesys išlieka visą gyvenimą.

Mano pirmieji prisiminimai susiję su įstabia geografine vietove Veliuona - esu vaikinukas "nuo panemunių". Gražų vaikystės gyvenimą prie Nemuno, kad ir kaip būtų keista, itin prisimenu dabar. Tie prisiminimai išnyra minčių šuoliais, netolygiai ir trūkčioja lyg styga. Itin gyvi tie vaizdai, kurie užsifiksavo seniai, net labai seniai.

Prisiminus tėvų namus apima keistas jausmas. Vaikystėje ta vieta man buvo neaprėpiama erdvė - iki pat dangaus virš Nemuno. Tai kelias, vingiuojantis palei upę, toli besidriekiančios plačios lankos ir pakrantės, apaugusios karklais, kurių tankmėje bręsta sultingos gervuogės.

Kas yra nuostabiausia, jog iki šių dienų Pakalniškiuose žydi mano tėvų užaugintas sodas. Už jo - Nemunas su savo paslaptimi ir grožiu. Kai kurie prisiminimai atgydavo iš tėvų pasakojimų, kurie visam laikui įsirėžė atmintin. Paskutiniais metais klausdavau brolio, kodėl jo drobėse dažniausiai skamba Nidos, Zervynų ir kitų vietų motyvai. Lyg atsiprašydamas sakydavo, kad Veliuonos gamtos harmonija tokia paveiki ir neišsemiama, jog šioms studijoms verta būtų skirti visą gyvenimą. Gamtos tobulumo kopijuoti jis nenorėjo. Išpildėme Romualdo pageidavimą atgulti amžinojo poilsio jo Veliuonos prieglobstyje.

Dabar vaikystės tolimi toliai tarsi sumažėję, ne tokie jau dideli, kaip buvo tada (šypsosi).

- Ar augote dviese su broliu?

- Brolis Romualdas buvo septyneriais metais vyresnis už mane. Abu užaugome Pakalniškiuose. Dar ir dabar iš to krašto kilę žmonės pasididžiuodami sako, jog yra panemuniečiai, besijaučiantys tikrais Veliuonos ambasadoriais.

Vietoj siuvimo mašinos  

- Kiekvienas kaimas turėjo savo šviesuolių. Vienas tokių švyturių tikriausiai buvo jūsų tėvas?

- (Šypsosi.) Mažame miestelyje siuvėjų namai - tai tarsi koks naujienų štabas. Atėję žmonės pas mano tėvus pasisiūti naujo drabužio, pirmiausia su jais pasidalydavo pačiomis naujausiomis žiniomis.

Tais laikais įvairūs spaudos leidiniai buvo gan brangūs. Tačiau mano tėvas prenumeravo žurnalus, laikraščius, enciklopediją. Namuose buvo daug grožinės literatūros.

Šiais laikais radijas ir dviratis - jokia naujiena. Tada tai buvo didelis dalykas. Turėjome radijo aparatą ir kurį laiką tai buvo vienintelis toks prietaisas visoje Veliuonos apylinkėje. Mūsų namuose gan dažnai skambėdavo koncertai, kurie tais laikais buvo tiesiogiai transliuojami net ir iš Romos. Tai buvo mūsų mėgstamiausios laidos. Tų koncertų pasiklausyti ateidavo kaimynai. Elektrą tiekdavo tėvo paties pastatyta vėjo jėgainė.

Turėjome ir dviratį. Technikos amžiaus naujoves Pakalniškiuose pajutome vieni pirmųjų (smagiai nusijuokė).

- Kodėl jūsų tėvas, būdamas siuvėjas, nusipirko smuiką, nors už tuos pinigus galėjo įsigyti gerą siuvimo mašiną?

- (Šypsosi.) Kaip tėvas sutaupė pinigų instrumentui, tai liko paslaptis. Kažkokiame žurnale jis perskaitė, kad galima užsisakyti smuiką iš Vokietijos. Taip pat gaidų ir pultelį. Tėvas taip ir padarė. Gal jau tada jis puoselėjo viltį, jog tuo smuiku gros kuris iš jo sūnų. Labai brangiai tėvas sumokėjo už pirkinių atsiuntimą iš Vokietijos. Jei būtų žinojęs, kiek tai kainuos, galbūt tokiam užmojui nebūtų pasiryžęs.

Tuo smuiku grojau, kai mokiausi aukštesnėse klasėse Kaune. O pultu gana ilgai naudojausi.

- Kodėl jūsų tėvai išsikėlė gyventi į Kauną?

- Mūsų namai Kaune man visų pirma asocijuojasi su gyvenimo permaina. Iš dalies lėmė gan proziškos aplinkybės. Buvo pokario metas. Po teisybei, iš Pakalniškių mano tėvus išstūmė vargas. Jie ryžosi keltis gyventi į Kauną, tikėdamiesi ten rasti darbo, kad mus, abu sūnus, galėtų užauginti ir išleisti į mokslus.

Mano tėvai buvo baigę Veliuonos progimnaziją, turėjo siuvėjų diplomus. Jie norėjo, kad mes su broliu siektume daugiau žinių. Man buvo ketveri metai, kai atsikėlėme gyventi į Kauną. Brolis pradėjo mokslus Kauno vidurinėje dailės mokykloje.

Mano tėvai pradėjo dirbti Kauno muzikiniame teatre, siuvėjais. Įsikūrėme gan neblogoje vietoje, gerame bute pačiame senamiestyje.

Kaip ir Pakalniškiuose, šiuose namuose dažnai skambėjo muzika - mano tėvus aplankydavo teatro artistai. Pamenu tų laikų garsių menininkų pavardes, kurie dalyvaudavo mūsų namuose improvizuotuose koncertuose. Man taip pat teko groti smuiku. Nedideles parodėles surengdavo brolis Romualdas.

Draugystė su P.Cvirka

- Paprastai tėvai nori, kad vaikai sektų jų pėdomis. Siuvėjo amatas - gan gera profesija. Kodėl netapote siuvėju?

- Tėvai norėjo, kad mūsų duona būtų skalsesnė. Mano tėvas kilęs iš Klangių. Kartu augo su būsimuoju rašytoju Petru Cvirka, su juo sėdėjo viename mokyklos suole. Ši draugystė turėjo įtakos tėvui. Menui jis nebuvo abejingas. Tą linkme nukreipė mane ir brolį. Iš dalies abu pateisinome jo svajonę - tapome menininkais.

- Ar išliko gimtoji sodyba Pakalniškiuose?

- Gimtasis namas ten tebestovi, bet jame gyvena svetimi žmonės. Kai su tėvais išsikėlėme į Kauną, tas namas dar kokius ketverius metus buvo mūsų. Vėliau pardavė, kai pradėjau lankyti mokyklą. Kaune gyvenome valdiškame bute. Tėvas dar papildomai siuvo namuose, kad netrūktų pinigų šeimai. Kai to meto valdžia neleido dirbti privačiai namuose, rizikuodamas siuvo naktimis. Tėvai gyvendami Kaune prakuto.

Labiau mėgo spardyti kamuolį

- Ar išmokote į adatą įverti siūlą?

- Siūti neišmokau, bet moku įverti siūlą, dar surišti mazgą (juokiasi). Moku susiūti tai, kas įplyšo ar prairo, adyti. Toks "amatas" mane ramina.

- Ar jūsų tėvams teko laimė pamatyti,kad su broliu tapote žinomais menininkais?

- Mama mane nuvedė į muzikos mokyklą. Nuo tada nesiskiriu su smuiku. Kai manęs mažo prieš rugsėjo pirmąją paklausė, kuo noriu būti, tvirtai pasakiau: smuikininku. Nors visa galva buvau pasinėręs į futbolą. Labai mėgau kieme spardyti kamuolį.

Mamos netekau gan anksti, man buvo penkiolika metų.

Visa našta - išleisti mus į žmones - teko tėvui. Jis džiaugėsi, kad su pagyrimu baigiau tuometę Lietuvos konservatoriją Vilniuje (dabar - Teatro ir muzikos akademija - aut.), kad groju Vilniaus kvartete. Manęs dažnai prašydavo papasakoti, kaip man sekasi, kas naujo pasaulio muzikiniame gyvenime, mėgo lankyti Vilniaus kvarteto koncertus filharmonijoje. Jam tai buvo svarbu.

- Ar norėtumėte sugrįžti gyventi į Kauną, nors didesnę gyvenimo dalį praleidote Vilniuje?

- Manau, jog niekada neišdils iš atminties Kauno senamiesčio Vilniaus gatvės vaizdas, kur buvo mūsų namai. Tie namai susiję ne tik su gražiais prisiminimais, bet ir skaudžiomis netektimis. Apie tėvo netektį sužinojau, kai su Vilniaus kvartetu gastroliavome Ukrainoje. Teko nutraukti koncertinę kelionę, atšaukti koncertą Maskvoje. Tokią sunkią valandą nepajėgiau groti. Bet Kaunas mane visada traukia. Čia gyvena garbaus amžiaus mano dėdė Vladas, pusseserės ir pusbroliai.  

Įamžino paveiksluose

- Šie metai jūsų gyvenime ypatingi - du skaičiai tarsi nubrėžė jūsų gyvenimo ir kūrybos kelią. Ką tie skaičiai jums reiškia?

- Sukaktys ateina ir praeina, o gyvenimas tęsiasi. Tad skaičiai man nėra tokie svarbūs. Apie skaičius galime kalbėti tada, kai trūksta pinigų.

Į savo jubiliejaus datas žvelgiu su tam tikru humoru. Aš pradėjau dar tik šeštąjį kūrybos dešimtmetį (šypsosi). Su kolegomis pedagogais groju styginiame kvartete "Akademija", mokausi kalbų ir studijuoju psichologiją. Vis dar esu studentas (juokiasi). (P.Kunca yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos (ECMTA) valdybos narys, 1996-2008 Kamerinio ansamblio katedros vedėjas - aut.)

- Du broliai šeimoje - menininkai. Ar tarp jūsų buvo kūrybos dvikova?

- Brolis buvo vyresnis už mane. Septyneri metai - jau šis tas. Mano vaikiškos ambicijos buvo šiek tiek užgautos, nes tėvai labiau pasitikėjo vyresniojo brolio išmintimi ir patyrimu. Tačiau iš esmės tai neturėjo įtakos mūsų geriems santykiams nei tada, nei vėliau.  

Kai brolis sumanė savo diplominiam darbui nutapyti mano portretą, tam griežtai pasipriešinau. Nenorėjau jam pozuoti. Koks vargas sėdėti ant kėdės tris valandas ir nejudėti?! Nepaisydamas mano pasipriešinimo, brolis nutapė mano portretą ir sėkmingai baigė dailės mokyklą.

Brolio nutapytas mano portretas, kurį jis pats įrėmino, šiomis dienomis mane lydėjo jubiliejiniuose koncertuose Kaune ir Vilniuje. Tarp mūsų nebuvo jokios konkurencijos. Brolis norėjo išmokti groti smuiku. Jam padėjau, o jis dar papildomai mokėsi pas mano pirmąjį mokytoją Vladą Varčiką. Romualdas tiesiog dievino kompozitoriaus Antonio Vivaldi koncertą La minor. Jis mintinai ir gan gerai grojo to kūrinio pirmąją dalį. Apie tai jis užsiminė eilėraštyje "Koliažas", puikiai eiliavo. Jis rašė: "...grot neišmokęs Vivaldi La minor iki galo, einu paskambinti spalvų mažorą..."

Šalia kitų jo tapybos darbų muzikos tematika yra žinomas paveikslas "Vilniaus kvartetas". Taip antrą kartą buvau įamžintas drobėje. Šį brolio darbą įsigijo Lietuvos dailės muziejus.

Muzika - visas gyvenimas

- Vilniaus kvartete grojote 31-erius metus ir tada netikėtai pasitraukėte. Daug kas nesuprato tokio jūsų pasirinkimo?

- Tai labai reikšmingas mano gyvenimo etapas. Kvartete susiformavo mano meninės pažiūros. Šio kelio pradžia buvo Kaune, J.Naujalio muzikos mokykloje. Vilniaus kvartetas - pats žydėjimo metas. Galima sakyti, kad tai buvo tam tikras likimo žingsnis. Tas žingsnis buvo sąmoningas ir pasvertas. Viskas pasaulyje turi pradžią ir pabaigą. Tik klausimas - kada? Tačiau kvarteto muzikos niekada neatsisakiau - iki šiol groju kvartete.

- Ar jūsų namai yra jums ramybės uostas?

- Norėčiau perfrazuoti jūsų klausimą: ar namai yra mano tvirtovė? (Juokiasi.) Be abejo, tai tvirtovė, bet ji skirta darbui. Manau, tiek šeima, tiek kaimynai turi apsišarvuoti kantrybe, kai namie ir dabar repetuoju. Toks yra menininko gyvenimas. Darbo valandų grafiko sunku laikytis. Nėra kada patogiai įsitaisyti su chalatu fotelyje priešais televizorių (šypsosi).

- Ar sūnus pasuko muziko keliu?

- Sūnus Simonas, toks buvo mano senelio vardas, baigė fleitos klasę B.Dvariono muzikos mokykloje. Žmona Staselė yra altistė, daug metų grojo Lietuvos kameriniame orkestre, dabar dirba pedagoge. Dažnai rengdavome smuiko ir alto duetų koncertus, su mumis grodavo ir sūnus Simonas. Žmona pasiaukojo šeimai, nes abu negalėjome vykti į koncertines išvykas. Taip išsaugojome savo namus.

Sūnus pasuko kitu keliu - universitete baigė ekonomikos mokslus, sukūrė šeimą. Augina dvi mergaites - 4 metukų Veroniką ir 2 metukų Agotą. Jau svarstome, ar anūkėles leisime mokytis muzikos.

- Ar muzika iki šiol yra visas jūsų gyvenimas?

- Tikiuosi, jog mano atsakymas nenuskambės pernelyg sentimentaliai, jei pasakysiu, jog muzika yra mano gyvenimas. Juk pasirinktu keliu taip tikėjo tėvai, mokytojai, šeima. Jiems visiems esu labai dėkingas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"