TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Skaudžiai baltos drobulės palytėti

2012 10 09 6:06
Romo Jurgaičio nuotraukos/Dramaturgė, rašytoja A.M.Sluckaitė-Jurašienė ir režisierius J.Jurašas patyrė skaudžią tėvynės netektį, daug metų gyveno neturėdami tikrųjų namų.

Tie, kurie ne savo noru buvo priversti palikti gimtinę ir negalėjo sugrįžti pas saviškius, žino, kokia yra tikrųjų namų vertė.

Režisierius Jonas Jurašas ir dramaturgė, rašytoja Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė patyrė skaudžią tėvynės netektį, daug metų gyveno atskirti nuo tikrųjų namų. Jie buvo tiesiog išvaryti be teisės sugrįžti atgal.

Susitikti su Jurašais namų aplinkoje Vilniuje šį kartą paskatino tikrai nekasdienis įvykis ne tik jų, bet ir šalies kultūriniame gyvenime. Kauno dramos teatre didžiosios scenos atidarymo proga bus parodytas režisieriaus J.Jurašo spektaklis "Balta drobulė" pagal rašytojo Antano Škėmos to paties pavadinimo romaną. Kūrinio sceninės adaptacijos autorė - rašytoja A.M.Sluckaitė-Jurašienė.

A.M.Jurašienė: "Mūsų namų pasaulis - tai ir darbo pasaulis. Kai paliekame teatrą, toliau dirbame sugrįžę namo."

Mintimis grįžti namo

Abu menininkai savo kūryboje nuolat grįžta prie namų praradimo temos ir kaskart kitaip ją išgyvena, apmąsto. Spektaklio "Balta drobulė" tematika artima jo kūrėjams - romano autoriaus A.Škėmos likimas daug kuo panašus į šių dviejų žmonių likimus.  

Pokalbio pradžioje pašnekovams prasitariau, kad mano klausimai bus pateikti remiantis romano citatomis. Dramaturgė A.M.Sluckaitė-Jurašienė šiek tiek nustebo, ar apskritai įmanoma susieti iš pirmo žvilgsnio dvi skirtingas temas - jų namų pasaulį ir A.Škėmos kūrybą?

Gal klystu, bet man pasirodė, jog spektakliu "Balta drobulė" Jurašai labai priartėjo prie jiems patiems svarbiausios temos - menininko išlikimo svetur, praradus savo namus. Sutuoktinių gyvenimas - tiek Vokietijoje, tiek Amerikoje - liudija būtent tai, kad jie nė kiek nenutolo nuo namų dvasinio pasaulio nei teatro scenoje, nei literatūroje. Viską, ką patys išgyveno ir patyrė, ką geriausiai žino, siekia perteikti kūryboje. Ir tai joks tuščiažodžiavimas ar pataikavimas publikai.

Kol vyko repeticijos, režisierius J.Jurašas su žmona laikinai gyveno Kaune. Šis miestas abiem gerai pažįstamas. J.Jurašas kurį laiką vadovavo Kauno dramos teatrui, Aušra Marija čia gimė, čia gyveno jos tėvai. Dabar žinomi menininkai visur, kad ir kur būtų, jaučiasi gerai, nes išmoko gyventi kitaip, pasaulis už Lietuvos ribų jiems nėra svetimas.

Kitą kartą susitikome teatre per repeticijų pertrauką. Jurašus dar buvo apėmusios spektaklio nuotaikos, tad ne iš karto juos pavyko atitraukti nuo teatro rūpesčių ir sugrąžinti į realybę. Per pokalbį bandėme nutolti nuo spektaklio, bet nelabai sėkmingai. Vis grįždavome prie "Baltos drobulės".

"Šio spektaklio sumanymo autorė - mano gyvenimo bendrakeleivė Aušra. Iš tiesų romano herojus Antanas Garšva, kaip ir mes, nemažą gyvenimo tarpsnį praleido svetur. Jis prarado tėvynę, bet nuolat grįždavo į ją mintimis. Susidvejinimo savijauta man artima ir suprantama. Teisingai pastebėjote - kiekvienas mano spektaklis yra tarsi dalis manojo gyvenimo, daug kas susiję su mano patirtimi ir išgyvenimais, atitinka mano pažiūras. "Balta drobulė" - iššūkis man pačiam. Tai visiškai kas kita, ką iki šiol režisavau teatre", - kalbėjo J.Jurašas.

Sugrįžę į Lietuvą menininkai įžengė į tą patį butą, kuriame gyveno.

Gyvename vieną kartą

Pokalbiui parinkau romano ištraukas, kurios gana artimos mano pašnekovams, atspindi jų gyvenimą emigracijoje. Jurašai iš dalies sutiko su tokiu sugretinimu, bet ne visiškai.

"Buvau pamiršęs, kad gyvenu tik vieną kartą. Gyvenau, lyg ruoščiausi naujiems gyvenimams", - sako "Baltos drobulės" herojus Antanas.

Galbūt panašiai galėtų pasakyti ir J.Jurašas, prisimindamas tuos laikus, kai Kaune statė spektaklius ir nesileido į kompromisus su valdžia, priešinosi cenzūrai. Režisierius nujautė, kas jam grėsė, jei būtų likęs sovietinėje Lietuvoje. "Galbūt mane būtų uždarę į psichiatrijos ligoninę, gal būčiau dingęs be žinios... Tokie tada buvo laikai", - prisiminė jis.

Kita skaudi tema - menininko išlikimas svetur. Gyvenimas tampa kančia, kai jis negali įgyvendinti savo kūrybinių idėjų, siekti tobulybės ir pripažinimo. "Man labai suprantama menininko dalia svetimame krašte. Laimė, galėjome išvykti dviese. Buvimas kartu tuos dešimtmečius daug padėjo. Tėvynę savyje brandinome dviese, kad išliktume ir nepalūžtume. Tai buvo mūsų priebėgos salelė - kai nuo gimtinės buvome atitverti tyla, negaudavome jokios žinios iš namų, palaikydavome vienas kitą. Mūsų neišskyrė net didžiausi išbandymai. Būdami tremtyje sugebėjome kartu dirbti. Svetur pastatėme ne vieną spektaklį. Tai buvo labai svarbu. Drauge toliau dirbame ir Lietuvoje. Esu labai laimingas, kad tremtis neištrynė mūsų iš tautos atminties", - džiaugėsi J.Jurašas.

Prisiminęs netolimą praeitį, režisierius netikėtai pasuko pokalbį kita linkme, užsiminė, kad pritaikė sau A.Škėmos mintį apie gyvenimą ir mirtį. "Štai ką rašytojas sako: "Gyvenimas prasideda ir baigiasi sukta kova su mirtimi." Šie jo žodžiai skamba net šizofreniškai. Kodėl A.Škėma taip pasakė, galima suprasti iš to, ką tenka išgyventi tokiems žmonėms kaip A.Garšva. Susidvejinimas, kai esi ir čia, ir ten, už anos ribos, nėra gera savijauta. Dabartiniu gyvenimo etapu man sunkiausia atsakyti sau į klausimą, kur norėčiau būti ir jaustis visapusišku žmogumi", - svarstė režisierius.

J.Jurašas: "Visi mano spektakliai subrandinti būtent namų erdvėje, čia atvirai dalijuosi savo sumanymais su žmogumi, kuris visada yra šalia."

Kurti gali tik namie

Ar Jurašai įstengtų gyventi be teatro, kuris per tiek metų tapo jiems vos ne antraisiais namais? Abu šyptelėjo ir atsakė, kad panašų klausimą abiem neseniai pateikė scenos darbininkas: "Kodėl vis dar dirbate teatre, kai galėtumėte gyventi vien savo malonumui?" Jų paaiškinimas buvo trumpas: toks gyvenimo būdas. "Be to, man patinka keliauti. Tai padeda atitrūkti nuo kasdienybės, rutinos. Mėgstu naujus įspūdžius. Tačiau pačios įdomiausios kelionės yra tos, kurios susijusios su teatru", - pabrėžė J.Jurašas. Žmona jam pritarė.

Ar namai yra užuovėja, kurioje galima pailsėti ir nusiraminti? Režisierius vėl šyptelėjo atsakydamas: "Man reikia, kad šalia nuolat būtų artimas žmogus. Aušra - mano tikrumo kamertonas gyvenime ir teatre."

Šįsyk įsiterpė ir A.M.Jurašienė, iki tol ramiai klausiusi vyro kalbos. Moteris priminė, jog pašnekesys turi suktis apie namų pasaulį, o ne apie ją. Režisieriaus žmona tai pasakė puikiai suprasdama, kad bendras jų gyvenimo kelias abu padarė priklausomus vieną nuo kito, neatskiriamus lyg dvynius.

Vis dėlto nuo spektaklio nutolti nepavyko. Savo užrašuose buvau brūkštelėjusi, ką apie tėvą sako romano herojus A.Garšva: "...jis ir jo smuikas", "mano tėvas rašė dramas", "mano tėvas buvo kalbėtojas", "aš gerbiau ir mylėjau savo tėvą, kai jis stebėjo gamtą". Spektaklio kūrėjams ši tema artima. Pasiteiravau Jurašų, kokie jų prisiminimai apie tėvus? Kokią meilę išsinešė iš gimtųjų namų?

Režisierius balse pajutau kitokią intonaciją - regis, jam skaudu apie tai kalbėti. "Šis klausimas labai sudėtingas. Vaikystėje neturėjau tokių namų, kuriuos galėčiau pavadinti tėvų namais. Mano tėvai žuvo, net tiksliai nežinau, kur jie atgulė amžinojo poilsio. Mane, našlaitį, augino giminės. Turėjau vyresniąją seserį. Ji žuvo per karą. Viena mano giminės atšaka anuo metu pasitraukė į Vakarus, o aš likau kitoje fronto pusėje. Nuo vaikystės mane lydi laikinumo jausmas. Tai didelis gyvenimo trūkumas. Spektaklyje "Antigonė Sibire" nuskamba tokia frazė: "Nepalaidotųjų dvasios sklandžioja..." Tarsi būtų sakoma apie mano tėvus. Ši tema man labai jautri, apie tai sunku kalbėti", - pritilusiu balsu tarė J.Jurašas.

Tai kur tikrieji menininkų namai? Išgirdęs šį klausimą režisierius pralinksmėjo ir patikino, kad dabar jų turi ne vienus, bet nė vieni nėra nuolatiniai. "Mūsų namai - trijose geografinėse vietose. Pastebėjau, kad žmonės, kurie išvyksta iš tėvynės, praranda pastovumo jausmą, tarsi atitrūksta nuo savo šaknų kaip pakirstas medis. Tai nėra blogai - gyvendamas svetur prapleti pažinimo ribas, tampi pasaulio piliečiu. Esame kaip sraigės, kurios nešiojasi namų kiautą, - sakė režisierius ir pridūrė: - Visi mano spektakliai subrandinti būtent namų erdvėje, čia atvirai dalijuosi savo sumanymais su žmogumi, kuris visada būna šalia."

"Mūsų namų pasaulis - tai ir darbo pasaulis. Kai paliekame teatrą, toliau dirbame sugrįžę namo, ypač jei artėja premjera ir reikia laiku baigti statyti spektaklį. Jonas negali gyventi be teatro", - pabrėžė A.M.Jurašienė.

"Antigonės" spektaklio afiša - svarbus namų interjero akcentas.

"Kalba yra mano žemė"

Kai režisierius nuskubėjo pas aktorius į repeticijų salę ir mudvi su A.M.Jurašienė likome dviese, moteris suabejojo, ar verta toliau kalbėtis, kai jau tiek daug pasakyta apie jųdviejų namus. Nenorėjau su tuo sutikti - rūpėjo šios talentingos menininkės gyvenimas, jos tėvų namai, beje, kaip ir vyro, paženklinti sunaikinimo ženklu.

"Mano prisiminimuose liko tie namai, kurie buvo Vilniuje. Gana įdomus likimo posūkis - kai sugrįžome į Lietuvą, įžengėme į tą patį butą, kuriame gyvenau. Jį pavyko išsaugoti, nes čia liko gyventi mano sesuo ir tėvas. Neturėjau vilčių sugrįžti namo... Dabar tai vėl mūsų prieglobstis gimtinėje, bendri namai - tie patys ir nebe tie patys. Bet savi", - pasakojo A.M.Jurašienė.

Pašnekovė pabrėžė keistą sutapimą su A.Škėmos romano veikėjo A.Garšvos ir jų gyvenimo keliais Amerikoje. "Niujorke važiuodama į darbą metro išlipdavau toje pačioje stotelėje kaip ir spektaklio herojus, eidavau ta pačia 34-ąja gatve kaip ir jis. Dabar to didžiojo viešbučio, kuriame liftininku dirbo Antanas, o gal ir pats rašytojas A.Škėma, jau nebėra. Man tos Niujorko vietos labai gerai pažįstamos. Manau, šio didmiesčio atmosfera bus juntama spektaklyje. Herojus savo prisiminimuose nuolat sugrįžta į vaikystės namus Aukštojoje Panemunėje, į jaunystės metus Kaune. Gyvenimas tarp dviejų pasaulių, svetimumo jausmas, kurį patiria pagrindinis veikėjas, yra ir mano išgyventas", - neslėpė moteris.

Dabar čia vėl Jurašų prieglobstis gimtinėje, bendri namai - tie patys ir nebe tie patys. Bet savi.

- Režisierius minėjo, kaip jam pasisekė, kad iš Lietuvos išvarė kartu su jumis. Kiek tos laimės buvo?

- Galiu prisipažinti, kad man sunku buvo palikti Lietuvą. Kaip kažkas šmaikščiai yra pasakęs, išvažiavau paskui vyrą kaip dekabristo žmona. Patetiškai tariant, meilės jausmo vedama. Bet ir mano padėtis anais laikais buvo nepavydėtina - tapau "nepageidautinu asmeniu", įtrauktu į juoduosius sąrašus. Ir kelio atgal man nebuvo. Tie, kurie dabar išvažiuoja, gali bet kada grįžti namo. Mes tokios vilties neturėjome. Negalėjau net į tėvo laidotuves atvykti.

Klausėte apie namų ramybės idilę. Mūsų namuose tokios ramybės niekada nebūna. Nuolat tvyro kūrybinė įtampa, ieškojimų virsmas.

- Kur dabar jaučiatės laiminga?

- Kai esu čia (nusišypso). Jaučiuosi laiminga būdama čia. Kai esu ten, Amerikoje, džiaugiuosi tuo gyvenimu, kurį susikūrėme savo darbu.

- Esate kilusi iš Kauno, bet apie tėvų namus beveik nekalbate. Kodėl?

- Tėvų namų Kaune neprisimenu. Buvau maža, kai išvažiavome į Vilnių. Paskui grįžau į Kauno apylinkes, į tėvų ūkį, kurį išdraskė  karas ir kolūkiai. Vėliau jį užliejo Kauno marios.

- Savo Knygoje "Egziliantės užrašai" rašote: "Visas gyvenimas - nuolatinis grįžimas", "Kalba yra mano žemė, čia kvėpuoju visais plaučiais." Ar taip ir dabar jaučiatės?

- Knygoje gana daug autobiografinių detalių, nors daugiausia joje rašau apie kitus žmones. Taip, gyvenant svetur kalba yra mano gimtoji žemė. O kur tikrieji namai? "Namai yra taip toli nuo namų", - sako poetė Emily Dickinson mūsų spektaklyje "Balta drobulė". Šie žodžiai - beje, A.Škėmos romane jų nėra - galėtų būti ir mudviejų su Jurašu gyvenimo epigrafas. Mūsų ilgoje kelionėje, kuri tebesitęsia, buvo daug tarpinių stočių - Viena, Miunchenas, Niujorkas, vėl Miunchenas, vėl Niujorkas... Pagaliau vėl Vilnius, o dabar - tegul ir trumpam - Kaunas. Klajokliška mūsų lemtis. Kraustėmės iš krašto į kraštą, iš būsto į būstą, suskaičiavom iki dvylikos kartų ir liovėmės.

O tas mūsų tarpines stoteles iš pradžių uoliai skaičiavo mažas sūnus, kiekvieną kartą klausdamas: "Ar čia jau mūsų namai?" "Ne, vaike, - atsakydavau jam, - čia dar ne mūsų namai." Ir taip metai po metų, kol sūnus užaugo ir įleido šaknis naujoje žemėje, kol mūsų oda priprato prie kitų kraštų vėjų, o širdis - prie svetimų didmiesčių ritmo. Kol pradžioje toks šiurpiai svetimas Niujorkas pagaliau tapo savas, prisijaukintas. Kol iki galo suvokėme, kad namai - tai buvimas drauge ir kalbėjimas savo kalba. Ir nors būties požiūriu "namai tebėra taip toli nuo namų", kad ir kur gyventum, kad ir kur keliautum, gimtoji kalba šaukia grįžti. Ir nuolat parvykstame čia, kur pirmą kartą ištarėme žodį "namai".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"