TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Sodyba, išpuošta žirgais

2009 08 11 0:00
Utenos kraštą garsinanti V.Jovarienė yra Bajorų kaimo spindulys.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Garsios Sartų ežero vadeliotojos Viktorijos Jovarienės kieme visada knibžda svečių. Moteris į savo sodybą Užpaliuose įsileidžia įvairius renginius, pati jų prasimano. Bet įdomiausia ir netikėta ji - savo namų aplinkoje, tarp kasdienių darbų. Daugiau erdvės pomėgiui

V.Jovarienė mėgsta bendrauti su žmonėmis, gali dieną naktį pasakoti apie savo mylimus arklius. Ši ūkininkė garsėja vaišingumu: kiekvieną svečią, užsukusį į sodybą, pavaišina tuo, ką turi - pačios virta uogiene, sultimis, keptu pyragu, sodo vaisiais. O žmonių į jos kiemą užsuka daug - lankytojai traukia pažiūrėti eksponatų, kurių moters įkurtame muziejuje yra per tūkstantį. Ši sodyba prie Šventosios upės įtraukta į Utenos rajono turistų lankomų vietų sąrašą.

Ūkininkė rinkti žirgininkystės inventorių pradėjo prieš tris dešimtmečius. Tada baigusi mokslus ji buvo paskirta dirbti agronome Užpalių kolūkyje. Šiame krašte moteris sukūrė šeimą ir čia pasiliko. Apgailestaudama prisimena, kad jos gimtieji namai Kirdeikiuose neišliko - sudegė per gaisrą 1954 metais, vėliau ten buvo pastatytas naujas namas.

Atitekėjusi į Užpalius Viktorija gyveno viename name su savo anyta. Pati pasakoja, kad jos visada gerai sutarė, tad kito namo jauna šeima nė nesistatė, tik padidino priestatą iš kiemo pusės, kad būtų daugiau vietos - ne prabangiau gyventi, o žirgininkystės ekspozicijai sudėti.

Tokia Viktorija nuo pat jaunystės - žirgai jos aistra. Kaip tada, taip ir iki šiol visuose sodybos pastatuose, net ir gyvenamajame name bei klėtyje ir klojime, - šimtai žirgininkystės eksponatų ir daugybė daiktų, susijusių su arkliais - nuo rankšluosčių raštų iki vaikiškų žaislų, nuo prieškario laikų atvirukų, graviūrų iki drabužių, karietų, brikelių, "kalamaškų", vežimaičių, rogučių ir važių. Daug paveikslų su arkliais ir graviūrų. O ko verta vien pasagų kolekcija!

Mergų ir bernų kambariai

Pasakodama apie namus Viktorija pirmiausia veda į klėtį. Rodo kiekvieną daiktą ir vis porina, iš kur ir kaip jis atsirado namuose. Kodėl klėtis pavadintas mergų ir bernų kambariais? "Viskas paremta gyvenimu, - sako ji. - Sodyboje kartą surengiau naktigonės šventę. Prigijo - vėliau į ją atskubėdavo kaimo vaikai iš gretimų sodybų. Taip atsirado bendraminčių žirgų mylėtojų būrelis ir pasivadino "Ašvienių fanais". Šalia muziejaus ir mergų kambario jie įsirengė bernų kamaraitę", - vardijo ji.

Mergų kambaryje stovi žinomos etnografės Gražinos Kadžytės lova. Čia ji, pasak šeimininkės, ir nakvoja, kai atvažiuoja su kokiu etnografiniu ansambliu pasisvečiuoti. Moteriškajame kampelyje apstu skarelių, išmargintų įvairiais raštais, kuriuose vaizduojami arkliai. Nė kiek nenusileidžia grožiu vyriški kaklaraiščiai - taip pat su žirgais.

"O ar teko kada nors miegoti patalynėje, papuoštoje žirgų motyvais?" - klausia garsioji užpalietė. Kilsteli vieną užtiesalą ant lovos, paskui - kitą. Teisybę sakė - tikra arklių karalystė.

Tarp gausybės klėties eksponatų ant senovinio stalo sudėti pačios Viktorijos per trisdešimt metų ristūnų žirgų lenktynėse laimėti apdovanojimai: medaliai, taurės. Kaip pati sako, tai dalis jos įdomaus gyvenimo, kurio negali atsisakyti.

Sodybos klojime - senovinės karietos. Kažkada šie stilingi vežimaičiai buvo naudojami pagal paskirtį. Dabar jie - nedidelio muziejaus eksponatai. Tik į vieną kitą retkarčiais pakinkomi arkliai, kai sodybos svečiai ar jaunavedžiai paprašo. Viktorija neatsisako pavežioti vestuvininkų po nuostabias Šventosios pakrantes ir apylinkes. Pabalnoja žirgus, pakinko į gražiausius vežimus, aukštaitiškas "lineikas", ir rieda kaimo keliukais.

Ne verslas, o pomėgis

Pasitraukusi iš Sartų ristūnų varžybų V.Jovarienė arklių neatsisakė. Šalia sodybos kiemo ir šiandien ganosi šeimininkės arkliai. Dabar ji augina dešimt sustambintų žemaitukų. Arkliai nėra mano šeimos verslas - iš jų nepasipelnysi. Norint juos išlaikyti, tenka ūkininkauti ir gautas pajamas jiems išleisti. Sakyčiau, tai daugiau malonus užsiėmimas ir pomėgis", - sako ji.

Moteris neslepia, kad išgyventi kaime nėra lengva, darbo diena ilga - garbaus amžiaus ūkininkė turi keltis vos saulei patekėjus, o dirba iki vėlumos. Viktorija visada į gyvenimą žvelgia optimistiškai, bet šį kartą neslepia nuoskaudos dėl nuskurdinto kaimo, kritiškai įvertina ir dabartinę valdžią, kuri neįsiklauso į ūkininkų žodžius.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais Viktorija su vyru tapo vieni pirmųjų ūkininkų. Tada, iširus kolūkiams, niekam nereikėjo arklių, o jiedu daug jų priglaudė savo ūkyje. Viktorija tikina, kad arklių priežiūra - jokia našta. Nuo vaikystės ristūnai buvo moters aistra ir ji svajojo apie didelę kaimenę. Bet po nepriklausomybės atgavimo prasidėjus blokadai trūko pašarų ir šeima nebeišgalėjo išlaikyti visų arklių - dalies jų teko atsisakyti. Iš trisdešimties ūkyje liko tik šeši. "Labai sunku buvo skirtis su arkliais", - vis dar apgailestaudama prisimena užpalietė.

Tačiau šiame kaime gyvenimas tikrai nėra liūdnas - Viktorija sodyboje prasimano įvairių renginių, kad gyvenimas čia būtų toks pat įdomus ir gyvas kaip mieste. Aplinkiniuose ūkiuose dirbantiems žmonėms - tai nebe vienintelės šventės, kuriose jie gali pasilinksminti ir pabendrauti. Kaimo tradicijų puoselėjimas atima gana daug laiko, bet, pasak ūkininkės, žmogus gyvas ne vien darbu ir rūpesčiais. "Kaimo žmogui reikia šiek tiek linksmybių. Kas, jei ne patys, tas linksmybes kursime!" - sako ji.

Jau daug metų Viktorija našlė. Ankstyva vyro liga ir jo netektis moters nepakirto. Dabar padeda dukros Neringa ir Eglė. Abi yra žemės ūkio specialistės. Vyresnioji Neringa su savo šeima gyvena visai šalia mamos, taip pat turi ūkį. Žentas Šarūnas - darbštus ir paslaugus. V.Jovarienė šypsodamasi sako, kad žentas neturi kitos išeities, kai ūkyje nėra daugiau vyrų. "Ne tas žodis - padeda: jis dirba lyg ardamas", - savaip gyrė žentą ūkininkė.

Didžiausia jos paguoda - septynmetė anūkė Šarūnė. Kaip ir močiutė, mergaitė domisi arkliais, jau išmoko jodinėti. Keistoka regėti vadeliotoj1ą Viktoriją, kai "pabalnoja" savo automobilį ir lekia kaimo keliukais tvarkyti ūkio reikalų. Moteris prisitaikė prie kito, daug intensyvesnio gyvenimo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"