TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Sodyboje, perbridusioje Vaiguvos upę, atėjo tuštėjimo metas

2011 09 06 0:00
Nijolės Storyk nuotrauka

Kad ir kur būtų namai - mieste ar kaime - visada į juos skubame sugrįžti, nes norime pabūti su artimiausiais šeimos žmonėmis. Tačiau kartais mus pasitinka nejauki tuštuma.

Kaunietės dailininkės ir menotyrininkės, šių metų geriausios Lietuvos bibliotekininkės Rimantės Tamoliūnienės namai ištuštėjo, kai prieš dvejus metus anapilin išėjo jos vyras dailininkas, fotomenininkas Vytautas Tamoliūnas. Vienas po kito lyg paukščiai rudenį namus paliko vaikai - vyriausioji duktė Vita ištekėjo, o šiemet jaunėlis sūnus Laurynas išvyko studijuoti į Vilnių. Namuose kol kas glaudžiasi tik duktė Gabrielė ir katinas.

Plokščiuose, prie unikalios upės-gatvės, stovi jauki sodyba. Čia R.Tamoliūnienei pažįstamas kiekvienas kampelis - trinkelėmis grįstas takelis palei upę, mamos išpuoselėtas senovinių daiktų muziejus, net ir kreiva medžio šaka, ant kurios užrašyti poetiški žodžiai.

Bet ir čionai lyg viesulas įsisuko tuštuma - nebėra ir Rimantės mamos. "Sakoma, kai išeina žmogus, sodyba tarsi pradeda nykti. Kai mirė mama, tą rudenį įlūžo tvarto stogas, teko jį keisti, atkūriau taip, kaip buvo kažkada seniai - uždengiau skiedromis", - užsiminė R.Tamoliūnienė.

Kol dar ruduo nenuskynė paskutinių gėlių žiedų, o obelys dar linksta nuo obuolių, Rimantė kas savaitgalį skuba į gamtos užutekį - pailsėti, tiesiog pabūti kitoje aplinkoje. Unikali sodyba turi tam tikrų kaprizų - kaskart tenka pervažiuoti sraunią upę, kad patektum į sodybos kiemą. Susibičiuliauti su Vaiguva ne visada pavyksta - upė patvinksta ir tampa neįveikiama.

"Plokščiuose ši vieta iš tiesų unikali, nes mes, gyvenantys šalia Vaiguvos, pasiekiame savo kiemus upe. Toks neįprastas reiškinys upė-gatvė yra bene vienintelis Lietuvoje, tad pasidairyti čia įdomu ir turistams, juoba kad pernai buvo trinkelėmis išgrįstas šaligatvis, tad norinčiųjų pasivaikščioti netrūksta. Na, o pavasarį, kai upė patvinsta, į kiemą jau neįvažiuosi, tenka palikti mašiną kiek toliau nuo namų. O ir vasarą kartais tenka išvaryti automobilį iš kiemo, nes upė mėgsta krėsti pokštus - pakyla vanduo, ir kol jis neatslūgsta, su mašina neišjudėsi", - pasakojo dailininkė R.Tamoliūnienė.

Moteris rankose laiko dubenėlį - pjausto obuolius, ką tik nuskintus ir surinktus nuo žemės, ketina juos džiovinti ir virti obuolienę. Pats metas paklausinėti jos apie namus - aplinkui tvyro ramybė ir rudenėjančios gamtos grožis.

Kaimas liko be kultūros

- Kokie buvo jūsų tėvų namai? Ką geriausiai prisimenate iš savo jaunų dienų, kai palikote tėvų namus ir pradėjote savarankiškai gyventi?

- Su amžiumi namų sąvoka sąmonėje kažkaip plečiasi... Atsimenu, vaikystėje skaičiau knygelę apie tris paršiukus Nif Nifą, Naf Nafą ir Nuf Nufą, kurie statėsi po namelį. Dviejų paršiukų namelius vilkas sugriovė ir tik vieno iš jų namas buvo pastatytas tvirtai bei stabiliai. Pamenu, jau tada labai žavėjausi tuo protingu paršiuku, kuris buvo toks nuovokus, taip rimtai žiūrėjo į gyvenimą ir tvirtai rentė savo būstą...

Taigi vaikystėje namai asocijavosi su kažkokiu saugumu, kaip tiems paršiukams, tik vėliau jie tarsi tampa tavo gyvenimo dalimi. Juk seniau Žemaitijoje kaimo žmogus, rodydamas savo trobą, sakydavo ne "mano namas", bet "mano gyvenimas". Pagaliau namais galime pavadinti savo kraštą, ypač tai pajunti, kai keliauji po svečias šalis. Na, o išmintingi žmonės teigia, kad tikrieji mūsų namai kažkur anapus, už tos ribos, kurią skiria mirtis...

Mano vaikystė prabėgo Kaune. Tėvai atsikraustė į miestą, kai man buvo treji metai. Gyvenome mediniame namuke, buvo didelis sodas, kurį, kiek pamenu, pavasarį vis užliedavo vanduo. Kartą pamėginau vonele pasiirstyti, bet mano bandymas baigėsi nesėkmingai (šypsosi - aut.).

Tuo metu ta vieta buvo Kauno pakraštys, netoliese plytėjo vien laukai. Mums, vaikams, buvo kur pasiausti. Tačiau miestui plečiantis ten, kur stovėjo mūsų ir kaimynų namas, iškilo penkiaaukštis. Mums skyrė butą Dainavos mikrorajone, o mūsų namelis buvo nugriautas. Taigi nuosavame name teko pagyventi neilgai - kol baigiau keturias klases. Kai ištekėjau, irgi likau gyventi su tėvais, tad namų palikti kaip ir neteko.

- Sakoma, kas savo namus subrandiname tada, kai lyg paukščiai išskrendame gyventi savarankiškai. Kokius namus norėjote turėti? Ar išsipildė jūsų jaunystės svajos?

- Matyt, vaikystėje gyvenimas nuosavame name įskiepijo tą norą turėti savo atskirą namą, kur gali vasaros rytą išeiti arbatos gerti po atviru dangumi. Deja, gyvenimas kitaip susiklostė, nuosavo namo neturiu, užtat turiu sodybą. Plokščiuose, prie Vaiguvos upės-gatvės.

- Ką jums reiškia namai dabar, kai jie ištuštėjo - nebėra jūsų vyro dailininko V.Tamoliūno, užaugo trys vaikai - jie kuria savo gyvenimą ir nori gyventi savarankiškai? Kaip jūs jaučiatės savo namuose, į kuriuos lyg viesulas įsisuko nepageidautinas tuštėjimo metas?

- Dabar tikrai namai atrodo ištuštėję. Kai atsikraustėm į dabartinį keturių kambarių butą, mūsų buvo šeši, dar Vytauto mama kartu gyveno, tai atrodė, kad vos telpam. Dabar, kai vyriausioji duktė sukūrė savo šeimą ir išsikraustė, Vytautas su anyta išėjo anapilin, sūnus išvažiavo į Vilnių studijuoti, mums su Gabriele ir kate - jau pernelyg erdvu. Bet gyvenimas juk nestovi vietoje. Kai antroji dukra ištekės, namai vėl prisipildys jaukumo.

- Kokias vertybes stengėtės perduoti savo vaikams?

- Mudu su vyru Vytautu norėjome įskiepyti vaikams krikščioniškas vertybes, nes patys perėję, kaip sakoma, "ugnį, vandenį ir varines triūbas" supratom, kad žmogui reikalingas dvasinis pamatas, ant jo tik ir gali kurti savo gyvenimą. Mūsų atveju be šių vertybių iš santuokos būtų likę tik šipuliai. Žinoma, vaikams teks patiems daug ką atrasti, pereiti, išbandyti, kol tos vertybės taps savomis, pačių atrastomis ir išgyventomis tiesomis.

- Kaip jus veikia miestas, kuriame gyvenate ir dirbate? Galbūt norite iš jo visiškai ištrūkti ir likti sodyboje Plokščiuose?

- Kaunas man savas miestas, gal ne visai toks, kokį norėčiau matyti, bet vis tiek savas. Jis turi labai daug savitų ir unikalių bruožų, kurių neturi kiti Lietuvos miestai, tik mes, kauniečiai, kartais to neįvertiname. Visiškai iš miesto ištrūkti tikrai nenorėčiau. Sodyboje kompensuoju gamtos stygių, bet ten man trūksta kultūrinio gyvenimo, kurio labai pasiilgčiau.

Ant tvarto sienos - piešiniai

- Kaip likimas susiklostė, kad jūsų mama atsidūrė Plokščiuose, nors pati kilusi iš Vaiguviškių kaimo?

- Vaiguviškių kaimas buvo apie 3 km nuo Plokščių, tad galima sakyti, kad ir mama kilusi iš Plokščių. O susiklostė viskas labai įdomiai. Mamos tėviškės jau seniai nebelikę, bet Plokščių kapinaitėse buvo palaidoti mamos tėtis, broliai, kiti giminaičiai. Na, o močiutė, kol dar buvo gyva, vis sakydavo, kad kai ją palaidosim Plokščiuose, ratai kada lankysime kapus. Mes su mama vis pasvajodavome apie kokią nors sodybą ir jau buvome nusižiūrėjusios vieną Padubysio kaime. Tačiau kai mirė močiutė ir mes po ketvirtinių pasivaikščiodamos nusileidome nuo Plokščių kapinaičių Vaiguvos link, pamatėme tokią mažą trobelę upelio slėnyje. Abi susižvalgėme, mūsų mintys sutapo - užeinam paklausti, gal kartais parduoda. Užeinam, randam senučiukę, klausiam - o ji sako parduodanti. Taip ir nusipirkom - atrodė, kad pati mūsų močiutė stengėsi iš aukštai, kad ją dažniau kapuose lankytume. Pradžioje tik vasarodavom sodyboje, paskui mama, kai išėjo į pensiją, visam laikui čia atsikėlė. Ir taip puikiai jautėsi, tarsi sugrįžusi į savo gimtąsias vietas.

- Ant ūkinio pastato jūsų vyras tapytojas V.Tamoliūnas nutapė gyvulėlių "portretus". Kodėl dailininkas panoro juos įamžinti?

- Kažkada mama laikė ožką, bet vėliau, kai jau atsisakė gyvulių, Vytautas nutarė bent jau butaforiškai parodyti, kad tas tvartas dar pilnas gyvulėlių, tad taip ant galinės sienos ir atsirado tarsi pro tvarto langelį žvelgiantys arklys, karvė, ožka.

- Šalia namo yra dar vienas namelis - lyg paukščio lizdelis, kurį pastatė jūsų vyras dailininkas. Kas jame dabar gyvena, kai nebėra Vytauto?

- Vytautas šį namelį statėsi kaip būsimą dirbtuvę, bet jis kažkaip virto vasariniu miegamuoju, kuriame dabar labai gera miegoti.

- Jūsų sodyboje yra daug senovinių daiktų, kurie išdėlioti klėtyje-muziejuje. Papasakokite, kaip tie daiktai atsirado? Kodėl jūsų mama juos rinko ir kaupė?

- Čia buvo mamos užsidegimas ir jos hobis. Kai kas nors išmesdavo senus daiktus, mama juos rinko, kaupė ir palengva viena klėties dalis virto savotišku senovinių rakandų muziejuku. Senoviniai daiktai turi savyje kažkokią nenusakomą įkrovą, ranka nekyla jų išmesti. Pagaliau tai ir savotiška edukacija - galime akivaizdžiai pamatyti, kaip seniau vienas ar kitas daiktas buvo daromas, kaip šukuojami linai, su kuo verpiama, su kuo sviestas mušamas ar net sužinoti, kaip atrodo dirbtinis kojos protezas.

- Sodyba pamažu keičia savo veidą. Šalia gyvenamojo namo pradėjote kažką statyti? Kas tai bus?

- Sugriuvo lauko virtuvėlė, tad vietoj jos mėginu "susibudavot" mažutę pirtelę, gal kitais metais jau pavyks pasilepinti jos teikiamais malonumais. Apskritai labai žaviuosi visais tais "paplaukusiais" žmonėmis, kurie savo namus nusilipdo iš molio, pasistato iš šiaudų ar visaip kitaip sugeba išnaudot visokius alternatyvius ir ekologiškus statybos būdus.

- Ar jums patinka auginti gėles, daržoves?

- Patinka, tik šitoj sodyboj kai kuriems augalams per drėgna, tad daugelį jų tiesiog numarinau.

- Kokia esate - labiau miesto ar kaimo moteris?

- Kai būnu mieste, jaučiuosi esanti miestietė, o kai atsiduriu kaime, net keista, kad galiu taip greitai pasikeisti ir tapti tikra kaimiete. Tik čia, kaime, iš tiesų gali pabūti pati su savimi, pajusti kitą gyvenimo tempą, pagaliau tik čia tave ištinka visiška neskuba, nes veikla mieste užgožia šūsnimis popierių, telefoninių pokalbių, organizacinių reikalų. Nors kaime irgi niekada netrūksta darbų, ryšys su gamta suteikia kažkokį tikrumą, o žemė vėl atrodo patikima ir saugi vieta BŪTI. Čia puikiai matyti, kokie menki tavo "nuopelnai" ir tavo "įvaizdis" (šypsosi).

Pamėginti sugauti gamtos grožį

- Esate dailininkė ir menotyrininkė, tačiau išgarsėjote kitoje srityje - šiemet tapote geriausia Lietuvos bibliotekininke. Kodėl pasukote kita kryptimi?

- Iš tiesų lyg ir nepasukau, nes niekur nesisukiodama bibliotekoje dirbu jau 30 metų, tik keitėsi darbo pobūdis, bet jis visada buvo "prie meno". Tiesiog kažkada čia dirbau dailininke, vėliau auginau vaikus, o kai baigiau menotyros studijas, perėjau dirbti ir vadovauti Kultūros renginių ir leidybos grupei. Šioje grupėje, be kultūros renginių organizavimo, dar įklimpau į leidybą, šis darbas pasirodė visai įdomus. Beje, sąlytis su teptuku ir dažais leidžia geriau suprasti meną, padeda bendraujant su leidinių dizaineriais pasiekti norimo rezultato.

- Jūsų leidybos darbai apie Kauną buvo puikiai įvertinti. Kokį atskleidėte Kauno veidą?

- 2006 metais pradėjau rengti projektą "Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste". Norėjosi pristatyti visuomenei Kauną skirtingais laikotarpiais, išryškinti jo unikalius bruožus. Be įvairaus pobūdžio renginių, buvo išleista ir leidinių serija: "Carinio Kauno atspindžiai", "Kaunas laikmečių kaitoje", "Laisvės proveržiai sovietiniame Kaune", o projekto baigiamuoju akordu tapo leidinys "Kauno savasties ženklai", kurį puikiai įvertino žymūs istorikai, kultūros ir visuomenės veikėjai, Kauno miesto vadovai. Vėliau talkinant kolekcininkams ir fotografams parengėme parodą "Kaunas: vieno vaizdo metamorfozės", taip pat pavyko sudaryti ir atvirukų rinkinį. Šie leidiniai, skirti Kauno istorijai ir kultūros paveldui, atvėrė daug įdomių Kauno istorijos dalykų.

- Vasarą gyvenate gamtoje, sodyboje Plokščiuose. Ar supantis grožis netraukia jūsų grįžti prie dailės?

- Tikrai kartais toji Dievo kūrinija - gamta - taip užburia, kad trūksta organų tą nuostabą, tą džiaugsmą suimti, neužtenka ertmių, kuriomis galėtum šį pasaulio stebuklą sugerti. Tada iš tiesų norisi šitą grožį, kuriuo niekuomet nepasisotinsi, pamėginti "sugauti" dailėje, bet tam tikriausiai atsiras laiko, kai išeisiu į pensiją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"