TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Sustabdytos jautrios atminties akimirkos

2012 07 31 8:37
Erlendo Bartulio nuotraukos/Tapytojo duktė I.Paliokaitė-Zamulskienė(iš kairės) nori išsaugoti tėvų butą, lyg jų gyvenimo nebūtų palietęs laikas.Mama, grafikė V.Paliokienė dažnai aplanko vaikus.

Ramioje Kauno Žaliakalnio gatvelėje tarpukario laikų medinį namą gaubia ypatinga dvasia. Jausmas toks, tarsi čia būtų trumpam sustabdytas laikas vien tam, kad primintų pačius brangiausius artimus žmones.

Viską tame name siekta išsaugoti lyg mėginant pratęsti praeities tėkmę, kai jame gyveno dailininkas Kęstutis Paliokas. Tapytojas anksti išėjo Anapilin, būdamas 45 metų. Jo kūryba buvo ryški lyg meteoritas - staiga sužibėjo ir gan greitai nutrūko, bet išliko neišsemiamas jo tapybos braižas kitoms kartoms.

Tėvas mėgo bohemą

Tapytojo duktė, dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė nori išsaugoti tėvų butą, lyg jų gyvenimo nebūtų palietęs laikas.

Tėvo netektis jaunystėje iš dalies pakeitė jos pačios gyvenimą. Inga tą momentą aiškiai pajuto, kad jai svarbesnė yra dailė nei muzika. Smuiku mokėsi groti nuo pat vaikystės gal ir todėl, kad taip norėjo tėvas, kuris nepaprastai mėgo muziką ir pats muzikavo. Šalia muzikos visada buvo ir dailė.

Ramioje Žaliakalnio gatvelėje, kai buvo gyvas K.Paliokas, nuolat skambėjo muzika. Kiek vėliau pokalbio metu duktė Inga prasitars, kokius jausmus jai kėlė namuose sklindantys muzikos garsai, kai čia susirinkdavo tėvo draugai menininkai ir visi ilgai vakarodavo. Tais laikais K.Palioko namai buvo atviri bohemos atstovams. Į juos galėdavo užsukti visi, kas pažinojo neramios dvasios menininką. Bet apie tai - šiek tiek vėliau.

Dabar šiuose namuose bohemos linksmybių nėra - čia teka ramus ir darnus gyvenimas, būdingas kitai kartai. Nors kaip tikino Inga, jai visada malonu, kai į jos namus be jokio reikalo užsuka draugai, vien pabendrauti ir pasikalbėti. Daugelis draugų Ingai sako, kad jos namai yra kažkokie ypatingi, jiems gera čia būti.

Tapytoja svečius visada pavaišina savo pačios iškeptu pyragu. Tą kartą, kai lankėsi LŽ žurnalistai, ant stalo kvepėjo vaisių skanėstas.

Namus paliko dukrai

Dailininko žmona, grafikė Viktorija Paliokienė negyvena savo buvusiuose namuose. Jau senokai ji išsikėlė į tėvų namus, netoliese, Žaliakalnyje.

"Visi nesutilpome nedideliame mūsų bute. Kažkam reikėjo iš čia išeiti. Man vienai buvo lengviau. Be to, Inga labai prisirišusi prie namų, čia ji užaugo. Aš sugrįžau į savo jaunystės gimtuosius namus. Pas mane dabar dažnai užsuka anūkai. Jiems patinka čia būti. Man tai suteikia didelį džiaugsmą", - prisipažino V.Paliokienė.

Duktė Inga taip pat dažnai lankosi pas mamą. Ji čia tapo. Šiuose namuose daugiau erdvės, nuotaika kita, kai trumpam nutolstama nuo kasdienybės rutinos. Toks nusistovėjo šeimos gyvenimas - nuolatinis buvimas dviejuose namuose, kurie visiems yra tokie pat savi ir artimi.

Pianinas retokai skamba

Laikas pakeitė šiuos ypatingus namus, kur kadaise tvyrojo Kauno bohemos dvasia. Daug kas čia yra kitaip. Tačiau keičiant vidaus aplinką viskas buvo daroma itin subtiliai ir atsargiai, stengiantis nesunaikinti brangių praeities prisiminimų likučių.

Kai kurie daiktai atkeliavo iš sodybos kaime. Inga iki šiol fotografuoja senu juostiniu fotoaparatu, kuriuo anksčiau fotografavo jos protėviai. Moteris nukėlė aparatą nuo koklinės krosnies ir pademonstravo, kad aparatas iš tiesų veikia.

Nedidelėje svetainėje stovi pianinas. Instrumentu grojo duktė I.Paliokaitė, kai mokėsi Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje. Dabar instrumentas tik retsykiais skleidžia švelnius garsus. O Ingos smuikas visam laikui nutilo tada, kai užgeso jos tėvo gyvybė. Tarsi jo netikėtas išėjimas atėmė iš dukters norą girdėti muzikos garsus.

Praeitį liudija sienos ir durys. Krosnis yra šių namų relikvija - jos nenugriovė, nors užima gan daug vietos nedideliame bute. Bet kaip patogu žiemą ir lietingą rudenį - galima pakūrenti ir prišildyti namus. Ant krosnies pastatytas medinis kryžius - tai taip pat brangi šeimos relikvija.

Praeities laiką mena prie namo išlikusios senos obelys. Medžių pavėsyje stovi stalas su kėdėmis. Čia ilgai vakarojama, kai ateina vasara. Gyvenant vos ne pačiame miesto centre - tai išskirtinė galimybė būti gamtoje. Savo žemės lopinėlyje Ingai patinka auginti paprastas daugiametes gėles, kurios nereikalauja daug dėmesio. Po sodą išmėtytuose senuose vyriškuose auliniuose batuose auga pasodinti agurkai. Nedideliame darželyje - salotos, krapai.

Ištuštėjo be paveikslų

Bet svarbiausias namų akcentas - paveikslai, kurių autoriai šių namų šeimininkai - K.Paliokas, V.Paliokienė ir I.Paliokaitė-Zamulskienė. Duktė tęsia savo talentingų abiejų tėvų kūrybos tradicijas - kuria ir dalyvauja parodose. Kaunietė dirba Maironio lietuvių literatūros muziejuje dailininke. Šiemet minint poeto Maironio 150-ąsias gimimo metines, ji sukūrė Maironio metų logotipą. Muziejus sulaukė nemažai prašymų leisti šiuo logotipu pasinaudoti kitoms įstaigoms, kurios siekia pagerbti renginiais Poeto atminimą.

Išskirtinis tėvo ir dukters Paliokų kūrybos pristatymas - šiuo metu veikianti paroda galerijoje "Aukso pjūvis".

Daugelis K.Palioko paveikslų buvo sukabinti ant sienų dukters namuose. Kai tie darbai trumpam iškeliavo į parodą, namai tarsi ištuštėjo. Tai pastebėjo Zamulskių vaikai - tuščios sienos jiems nepatiko. Tose vietose buvo pakabinti Ingos ir jos mamos grafikės darbai.

Toje pačioje vietoje kampe liko įrėminta didelė dailininko K.Palioko nuotrauka. Jos autorius - žinomas fotomenininkas Romualdas Rakauskas. Jaunystėje abu kūrėjai buvo susitikę ir atminimui liko meninis dailininko portretas. Kiti du portretai - tapybos darbai, kurie dabar yra parodoje. Vienas kūrinys - dailininko autoportretas, kitas - dukters Ingos sukurtas tėvo portretas. Ryški ekspresyvi drobė lyg kraujuojanti spalvų žaizda.

Už minkšto fotelio kyšo medžio drožinys, darbas užkištas, tarsi jam vietos neatsirado. Tapytojas K.Paliokas mėgo drožinėti, liko keletas jo kūrinių.

Inga užsiminė, kad kol kas tam darbui iš tiesų neatsirado vietos. Kai kuriems dalykams vis dar ieškoma jaukios vietelės.

Rinkdavosi to meto bohema

Ant stalo gardžiai kvepėjo dailininkės pyragas. Dabar lyg atėjo metas prisėsti ir pasivaišinti, pratęsiant pokalbį apie tai, kas buvo svarbiausia šiuose namuose, kai dar nebuvo aplankiusi šeimos netektis.

Grafikė V.Paliokienė jaukiai įsitaisė fotelyje. Ji geriausiai prisimena tuos laikus, kai su vyru atsikėlė gyventi į šį namą.

"Anais laikais mums su vyru šį butą skyrė Dailininkų sąjunga. Abu buvome jauni, kūrybingi, auginome dukrą Ingą. Ji - vienintelis mūsų vaikas. Kai buvau jauna, dalyvavau tarptautinėse parodose, mano darbus daug kas jau žinojo. Nuo aktyvios kūrybos pasitraukiau, kai sunkiai susirgau ir negalėjau kurti. Dirbau Pedagogikos muziejuje, rengiau ekspozicijas, iliustravau knygas. Vėliau mūsų keliai su vyru išsiskyrė - gyvenome atskirai, tačiau visada gražiai bendravome", - pasakojo V.Paliokienė.

Koks buvo tų laikų bohemos gyvenimas? Ar moteriai patiko, kai namuose rinkdavosi vyro draugai menininkai ir ilgai vakarodavo? Viktorija šypsosi, jog tada, kai buvo jauna, jai patiko judrus gyvenimas. "Šis butas buvo dailininkų - prieš mums atsikeliant jame irgi gyveno dailininkas. Vieta mums patiko - ramu ir tylu, aplink daug žalumos, netoli Ąžuolynas, gyvenome lyg kaime. Tais laikais susiburti bendraminčiams nebuvo kur. Mūsų butas buvo patogioje vietoje, daugelis draugų užsukdavo pas mus. Tame kambaryje, kuriame dabar būna anūkė (žvilgtelėjo į tą pusę), dažnai skambėjo muzika - vyras pats mėgo groti ir draugams pagrodavo, kai jie ateidavo. Kai kurie prisidėdavo prie muzikavimo. Tų laikų bohema buvo kitokia - mus siejo menas, daug apie tai diskutavome. Dabar pagalvoju, kad gal kaimynams trukdėme ilsėtis, kai ilgokai užsisėdėdavome ir girdėdavosi mūsų kalbos bei muzika, bet niekada mums niekas nepriekaištavo, kad neleidžiame miegoti, keliame triukšmą", - šyptelėjo pasakodama grafikė.

Kiek kitokie įspūdžiai apie tų laiką bohemą išliko Ingos atmintyje. Ji tada buvo maža mergaitė ir jai buvo neaišku, kodėl jų namuose gan dažnai būna daugoka žmonių. Vaiko vaizduotė imli ir mažam žmogeliukui nesuprantama, kodėl taip elgiasi suaugusieji - ilgai sėdi, kalbasi ir nesirengia eiti miegoti.

"Man buvo keista, kodėl mūsų namuose tiek daug klegesio, bruzdesio ir muzikos. Nieko nuostabaus, nes mano tėvas mėgo bendrauti ir muzikuoti, be to, jis tiesiog traukė kitus. Bet man nelabai patiko mūsų triukšmingi namai. Vaikiškai baimindavausi nesuprasdama, kodėl tie žmonės taip ilgai užsibūna, nors niekas nei triukšmavo, nei barėsi. Jie šnekučiavosi lydint muzikai, kurią taip mėgo mano tėvas. Mamai tai nekėlė jokių nepatogumų", - dalijosi vaikystės įspūdžiais Inga.

Grafikė V.Paliokienė išklausiusi dukters pastebėjimus pridūrė, kad tie bohemos vakarai buvo gan įdomūs - juose gimdavo daug kūrybinių minčių. "Jaunystėje Paliokas mane sužavėjo būtent tuo, jog mokėjo groti smuiku. Jis vienu metu net muzikavo simfoniniame orkestre.

Muzika yra kažkas nuostabaus. Galiu bet ką atleisti, kai girdžiu jos garsus. Tai sakydama jokiu būdu neturiu omenyje šeimos santykių, man nereikėjo nė vienam iš jų už kažką atleisti. Man patiko, kad Kęstutis mėgo mūsų namus ir iš jų niekur nenorėjo eiti. Kiti ateidavo pas jį - jis traukė kitus savo talentu", - prisiminė dailininko žmona.

Sienos liudija praeitį

Pro atvirą langą plaikstėsi raudonos spalvos permatoma užuolaida. Lengvas vėjelis plūstelėjo gaivumu ir tyru oru. Vėl grįžome mintimis į dabartį. Inga su vyru, keisdami namų atmosferą,  ryškiai nenutolo nuo praeities. Ant kai kurių sienų specialiai paliko nedidelius plotus, kad matytųsi, kiek tinko sluoksnių buvo dedama ant jų, keičiantis būsto šeimininkams.

Iš pirmo žvilgsnio gali kilti mintis, kad bute nebaigtas remontas, sienos trupinėja nuo metų senumo. Bet taip nėra. Dalis sienų tarsi užkonservuotos, kaip istorinis anų laikų architektūros palikimas. Inga aiškino, kad jai svarbu išlaikyti tėvų namus tokius, kokie jie buvo, ir ji stengiasi neprarasti ryšio su praeitimi.

"Žinoma, mūsų namai nėra tokie, kaip tada, kai čia gyveno tėvai. Daug kas pasikeitė, buvo atnaujinta. Kai kuriuos nereikalingus daiktus išmetėme, kai ką išvežėme į sodybą. Bet tų namų dvasia išliko. Man svarbu buvo išlaikyti ryšį su artimais žmonėmis", - sakė pašnekovė.

Kiekvienas daiktas, susijęs su tėvų praeitimi, jai yra brangus. Ypač brangios knygos ir paveikslai. "Man nepatiktų gyventi steriliame name, kur viskas nauja ir neturi praeities. Tokie namai yra tušti ir nykūs", - aiškino Inga savo požiūrį apie namus.

Vaikų kambariai kaip tėvų

Kaip jaučiasi jų vaikai, jaunoji karta, namuose, kur tiek daug senovės liekanų? I.Paliokaitė-Zamulskienė šypsojosi sakydama, kad kol duktė ir sūnus gyvena su jais, jiems tenka iš dalies prisitaikyti prie dabartinės namų aplinkos. Ji užsiminė, jog maždaug prieš dvejus metus, kai remontavo butą, abu vaikai patys panoro, kad jų kambariai būtų įrengti taip, kaip tėvų. Tad kituose kambariuose tokios pat sienos - kai kur tyčia neužtinkuotos, kad matytųsi praeities liekanos.

"Vaikų noras palikti taip, kaip buvo, tarsi patvirtino, kad jie stengiasi išsaugoti savo senelio K.Palioko namus. Tuo galiu tik pasidžiaugti", - sakė Inga.

Ar duktė ir sūnus nori eiti senelio pėdomis - būti dailininkais, o gal muzikantais? Į tai kaunietė atsakė, kad nė vienas iš jų kol kas nesieja savo likimo su menu.

"Duktė domisi molekuline biologija. Man ši sritis yra visiškai svetima. Sūnus kol kas ieško savęs - daug kuo domisi. Jam dar tik penkiolika. Vaikų neverčiame daryti to, kas jiems nepatinka. Būti menininku nėra taip paprasta", - patikino dailininkė I.Paliokaitė-Zamulskienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"