TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Sutuoktiniai iš vytelių nusipina ir baldus

Technologijų mokytojų Kazio ir Ligitos Morkūnų aistra – pinti iš vytelių. Sutuoktiniai pina ne tik krepšius, bet ir baldus, smulkius aksesuarus. Raštais neperkrautiems gaminiams kurti jie naudoja nedažytas, natūralios spalvos vyteles ir pluoštą.

Lankė specialius kursus

Maždaug prieš dvidešimt metų abu sutuoktiniai pradėjo pinti paprastus gedulingus krepšelius. Juos parduodami, mėgino šiek tiek prisidurti prie atlyginimo. Tačiau kaip ir daugelis lietuvių jie suvokė medžio, jo spalvos, dirbinių svarbą. Jautė, kad kurdami tarsi atnaujina ryšius su garbinga istorine Lietuvos praeitimi. Juk senovėje lietuviai užaugintam derliui laikyti naudojo tik iš natūralių medžiagų pačių pagamintus daiktus. Be to, pomėgio pradžia siejama ir su tuo istoriniu faktu, kai tauta vėl atgavo nepriklausomybę, kai pajuto savo vertę.

„Suprantama, patys pirmieji daiktai buvo prastesnės kokybės. Iš pradžių labai skaudėdavo pirštus. Tačiau abu tobulinomės - lankėme Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume organizuotus kursus. Pynimas nereikalauja didelės fizinės jėgos, bet būtina „ranką atmušti“. Tai reiškia, kad būtina pirštais pajusti, kaip vytelę išlankstyti, norint, jog ji atgultų į savo vietą ir gražiai atrodytų. Ir dar. žaliava turi būti kokybiškai paruošta“, - paaiškino anykštėnė L.Morkūnienė.

Praeityje abu mokytojai rinkdavo laukines vyteles, savarankiškai jas garindavo, nužievindavo, džiovindavo. Mat tais laikais nedaug kas užsiimdavo vytelių auginimo verslu. O dabar Kazys ir Ligita, norėdami savo gaminiuose įžiebti senovės dvasią, pradėjo naudoti nenuluptas vyteles. Paruoštos pagal tam tikrą technologiją, jos įgauna žalsvai rausvą spalvą. Iš tokių vytelių nupintas daiktas atrodo taip, lyg būtų labai seniai sukurtas.

Visuomet pasidalija darbais

“Sedeikių kaime (Anykščių r.) turime sodybą, šiek tiek savos žemės. Ten praleidžiame vasaros atostogas ir beveik visus savaitgalius. Auginame ne tik daržoves, gėles, bet ir vyteles. Sodyboje užtenka vietos kūrybiniam polėkiui. Aišku, dirbame ir Jonavoje esančiame bute. štai balkone karaliauja vien vytelės bei kitos reikalingos priemonės. Nors pinant reikia nemažai laiko, bet šis mūsų pomėgis - malonus užsiėmimas. O gal net gyvenimo būdas. Kūrybos metu įsijaučiame tik į konkretų daiktą. Užsimiršta valandos, dienos, gyvenimo problemos“, - patikino K.Morkūnas, gimęs ir augęs Jonavoje.

Sutuoktiniai draugiškai pasitaria, visuomet pasidalija darbais. Didesnės fizinės jėgos reikalaujantis darbas tenka Kaziui. Darydamas specialias formas, jis tampa staliumi, tekintoju. Anksčiau gyventojai kurį laiką nepirkdavo dirbinių iš vytelių. Ypač tuomet, kai prekyboje pasirodė pigūs krepšeliai, padėklai, šviestuvai, pagaminti Kinijoje. Supratę, kur yra tikrai kokybiškas gaminys, žmonės vėl grįžo prie lietuviškų daiktų. Jau keleri metai Ligita ir Kazys gauna užsakymų. Jų nupinti daiktai iškeliavo į JAV, į kai kurias Europos valstybes, į daugelį Lietuvos miestų ir miestelių.

Vien šiais metais šie technologijų mokytojai jau surengė keturias savo darbų parodas. Kartais jos virsta muge: lankytojai domisi kūriniais, juos perka, žavisi autorių gebėjimais. O pynėjai stengiasi nesikartoti, išbandyti ką nors nauja, originalaus.

Dėmesys tautos tradicijoms

Ligitos nuomone, kartais pasitaiko, kad kokį nors daiktą nepavyksta gražiai nupinti, ar jis tiesiog nepatinka. Tuomet jį panaudoja sodybos gėlyne vietoj vazono. Ji domisi Lietuvos praeitimi, daug vertingos medžiagos randa lankydamasi Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. „Man patys mieliausi yra etnografiniu būdu nupinti daiktai. Senoliai taip pindavo iš linų pluošto ir į tuos didžiulius krepšius supildavo grūdus. Didžiuojuosi, kad turiu patirties kurdama šiuo būdu. Beje, tokie darbai reikalauja labai daug kruopštumo ir kantrybės. įprasta, kad vienas padėklas pinamas dvi dienas nuo ryto iki vakaro“, - dalijosi patirtimi moteris.

Abu pynėjai apgailestavo, jog artimųjų rate neturi savo veiklos pasekėjų. Dvi užaugintos dukros nesusidomėjo tokia veikla. Technologijų pamokas dėstantys mokytojai viliasi, kad gal vienas kitas moksleivis ateityje pradės aktyviau pinti. „Kasmet su mokiniais dalyvaujame rajoninėse olimpiadose, jie užima prizines vietas. Būtina vaikus supažindinti su senoviniais lietuvių amatais. Juk tai - tautos tradicijos. Norėčiau, kad pynimas iš vytelių kai kam taptų bent laisvalaikio praleidimo forma“, - sakė Kazys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"