TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Tėvynė niekur nenutolsta

2012 09 25 7:53
Erlendo Bartulio nuotraukos

Kur tikrieji namai po daug klajonių? Tuo neabejoja tik tėvai, kai jų aplankyti į namus grįžta užaugę vaikai, gyvenantys toli už Atlanto.

Dainininkė, dainų autorė ir publicistė Audronė Simanonytė daugiau nei dešimt metų su šeima gyvena JAV, pastaruosius trejus - Niujorke. Čia ji lankė Juilliard muzikos akademijos dainavimo kursus, mokėsi Niujorko vokalo mokykloje "Singers Forum".

Šį kartą A.Simanonytės viešnagė Kaune pas tėvus sutapo su Vilniuje vykusiu Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kraštų lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimu. Audronė yra aktyvi šios bendruomenės narė. Jos aštrūs ir drąsūs straipsniai apie lietuvių gyvenimą svetur bei išlikimą susilaukia plataus atgarsio.

Vengia žodžio "namo"

Audronė ketino grįžti į Niujorką rugsėjo pradžioje, bet gimtinėje užtruko ilgiau - dėl koncertų ir darbo įrašų studijoje. Ji šypsosi sakydama, kad negali atsisakyti tokio dalyko kaip koncertas. Vienas paskutiniųjų jos pasirodymų vyks Kaune, Karininkų ramovėje, kartu su aktore Virginija Kochanskyte.

Nostalgiška rudens nuotaika gaubė mūsų susitikimą. Audronės laukė tolima kelionė atgal, į kitus namus, išsiskyrimas su tėvais, kuriems dukros viešnagė buvo kaip blykstelėjęs šviesos spindulėlis.

Pirmiausia rūpi sužinoti, kokie išgyvenimai apima jauną talentingą moterį, kai jai tenka tarsi dalyti save tarp dviejų namų - vieni yra čia, Kaune, kiti ten, Niujorke. Kur prasideda ir baigiasi namų pasaulio sienos?

Audronė susimąsčiusi svarsto ir prasitaria, kad jai, ilgą laiką pragyvenusiai svetur, namų sąvoka tapo gerokai komplikuota. Moteris pastebėjo, kad būdama Lietuvoje ir kalbėdama apie laiką, kai skris atgal į Niujorką, sąmoningai, o gal nesąmoningai vengia žodžio "namo".

"Suvokiu, kad ten vis dėlto nėra mano tikrieji namai, nors ten manęs laukia vyras, ten apgyventa erdvė, jaukus butas... Ar po tiek metų klajonių apskritai dar kur nors yra mano tikrieji namai, nežinau. Žinau viena - tikrai ne ten ir jau nebe čia. Belieka tikėtis, kad jie dar bus. Kada nors ateityje, kai bus priimtas sprendimas, kur gyvensiu", - tokią netikėtą išvadą padarė pašnekovė.

Pakelia bangas ir nurimsta

- Kokie jausmai kunkuliuoja viduje, kai po klajonių lyg paklydėlė dukra įžengėte į tėvų namus?

- Na, koks gali apimti jausmas sugrįžus pas savus? Žinoma, kad labai geras. Jau po poros minučių, kai akys apsipranta su pasikeitimais, viskas pradeda atrodyti taip, tarsi ir nebuvo išvažiuota.

Dažniausiai kitas mano žingsnis būna tai, kad pradedu namie daryti "renovacijas" - bandau įvesti kokius nors naujus ir, kaip man atrodo, labai gerus dalykus iš "ano" gyvenimo. Dažniausiai tai būna buities naujovės, koks nors ypatingas remontas ir kita. Bėda ta, kad tų pasikeitimų man labiau reikia negu tėvams. Jie laimingi, kai viskas yra taip, kaip yra. Jie jau tokio amžiaus, kad svarbu ramybė ir kad niekas jų gyvenime nesikeistų. Todėl pirmomis dienomis atvažiavusi pabruzdu, pakeliu bangas, o paskui nurimstu ir tiesiog džiaugiuosi. Matyt, namai ir turi būti ta vieta, kur geriausia tada, kai randi viską taip, kaip palikai.

- Ar jums pavyko prisijaukinti svetimus namus ten, už Atlanto, ar ten jaučiatės kaip namie?

- Šiais laikais namus prisijaukinti buitine prasme labai lengva, ypač Amerikoje. Viskas sukurta žmogaus interesams. Tuo labiau kai daug keliauji, įpranti patogiai jaustis visur. Tačiau jei kalbame apie dvasinę namų pusę, žinoma, Amerikoje nesijaučiu kaip namie. Netikiu, kad žmogus, išvažiavęs iš Tėvynės jau suaugęs, naujoje šalyje staiga gali imti ir pasijusti visiškai savas. O mes, lietuviai, dar tokie mėgėjai lyginti. Su vyru juokiamės patys iš savęs, kai eidami Manhatane burbame - tai mums tas negerai, tai anas negerai. O negerai kaip? Taigi ne taip, kaip Lietuvoje!

Ne kartą teko girdėti emigrantus kalbant (nemėgstu šio žodžio, vengiu jo ir savęs emigrante nelaikau), kad po ilgesnio gyvenimo laikotarpio svetur pradedi jaustis taip, tarsi esi pakabintas erdvėje. Nebežinai, kur esi, nebežinai, kur tikrieji namai, galų gale nebežinai, kur tau iš tiesų gera.

Seni namai, ta ramybės ir jaukumo zona jau prarasti, o naujojoje erdvėje taip pat nesijauti visiškai saugiai.

Aš jaučiuosi panašiai. Atrodytų, tarsi pastovus lyginimas keičia pasąmonę - pradedu konstruoti neegzistuojančią, nerealią, tačiau idealią šalį, kurioje tau pagaliau bus gera. Bet gerai žinome, kad geriausiai jautėmės kažkada vaikystėje, lakstydami močiutės pievomis ir klausydami, kaip čirpia žiogai. Ar tas pasaulis sugrįš? Kažin.

"Linija" ir "išeiginė"

Audronė užaugo Kaune, Šančių rajone, netoli buvusios "Drobės" fabriko. Siauros gatvelės, žemi namukai, tėvai - darbe, vaikai - gatvėse. Iki šio prisimena, kaip jose žaidė gyvus, dažnai net pavojingus vaikiškus žaidimus, bet tėvams nedrįso skųstis, jei po to likdavo sumušimų žymių. Nebuvo tokios mados.

"Tėvai mokėjo įskiepyti vertybes. Šiuo klausimu šeimoje viskas buvo gana griežtai. Man ir seseriai nebuvo akcentuojama, kad "Gerbk savo tėvą ir motiną", "Nemeluok" yra Dievo įsakymai. Apie tai imta kalbėti vėliau", - pasakojo Audronė.

Kai dabartiniai jos draugai išgirsta apie tėvų bausmes dukroms, negali tuo patikėti. Kai būdamos mažos mergaitės labai nusižengdavo, joms būdavo skiriamos bausmės, kurios net pavadinimus turėjo: "linija" ir "išeiginė".

Audronė apibūdino, ką reiškė šie du paprasti žodžiai, kurie turėjo aiškią bausmės prasmę. Kai tėvai išeidavo į darbą, kieme (gyveno privačiame name) būdavo užbrėžiama linija, kurios tą dieną ji neturėjo teisės peržengti.

"Įsivaizduokite, visi draugai laksto, žaidžia, atėję prie mano tvoros kviečia prisijungti, bet aš tupiu prie "linijos" ir net į galvą neateidavo mintis, kad galiu nepaklusti ir ją peržengti.

"Išeiginės" bausmė buvo blogiau. Gavusi ją visą dieną negalėdavau išeiti iš kambario. Galėjau daryti, ką noriu: žaisti, žiūrėti televizorių, bet viena. Draugai per "išeiginę" negalėdavo pas mane ateiti", - neįtikimą istoriją apie tėvų auklėjimą papasakojo Audronė.

Ji užsiminė, kad užaugo šiek tiek senovinėje, patriarchališkoje lietuviškoje šeimoje. Jos tėvai susituokė gana vėlai - po partizaninių kovų ir lagerių. "Gyvenime nesu girdėjusi tėvų kalbant pakeltu tonu, o apie barnius iš viso negalėjo būti kalbos. Baisiausia, kas mūsų namuose galėdavo atsitikti, kai tėtis, "visų trijų bobų" (šypsosi - aut.) išvestas iš kantrybės, trinktelėdavo durimis ir išeidavo į lauką. Tai būdavo jo vyriško pykčio viršūnė. Po tokio trinktelėjimo sėdėdavome suglaudusios ausis ir tylėdavome", - tokie Audronės vaikystės prisiminimai.

Tėvų likimai

- Užsiminėte, kad jūsų tėtis buvo Lietuvos partizanas, mama - politinė kalinė. Koks jų likimas?

- Mūsų šeimoje visuomet prisimenami lagerio laikai. Mama turi gerą humoro jausmą. Ji pasakoja, kad situacija baisi, bet būtinai randa kažką tokio, iš ko negali nesijuokti. Mama atsidūrė lageryje dėl savo eilėraščių. Į karcerį ją sodindavo už tai, kad mėgo pajuokauti. Čia taip pat kūrė eilėraščius, juos Morzės abėcėle išstuksendavo visam lageriui. Kartą už eilinį nusižengimą ji sėdėjo specialioje vienutėje. Tai buvo žmogaus dydžio skylė, kurioje stovint nugara remdavosi į sieną, o nosis - beveik į duris. Tą dieną, kai ją uždarė, lageryje buvo laukiama labai svarbaus svečio, tad mano mamą toje "kajutėje" užmiršo. Ji pasakojo, kaip vos liko gyva, sunkiomis sąlygomis prastovėjusi daug valandų. Pajuto, kad gali nualpti, nebuvo kuo kvėpuoti, kojos linko. Pradėjo šaukti - niekas nekreipė į tai dėmesio. Tada uždainavo garsiai, kiek jėgos leido, antitarybines dainas. Jos balsą išgirdo viršininkas, kurio kabinetas buvo už to karcerio sienos, ir ją iš to karsto išvadavo. Žinoma, už dainas jos nepaglostė.

Mama padėjo iš lagerio pabėgti grupelei žmonių. Dėl to buvo kankinama, bet neišdavė draugų. Tada ją smarkiai suluošino, kad vos nemirė. Nuo mušimų sutrūkinėjo plaučiai ir ji susirgo džiova. Bet tie žmonės, kurie pabėgo, sužinoję, kad ji serga, per jos gimines atsiuntė vaistų.

- Jūsų tėtis buvo partizanas. Ką jis pasakojo?

- Tėtis kovojo Ąžuolo ir Vienuolio partizanų būriuose, vėliau buvo Butigeidžio kuopos vado pavaduotoju. Jis pasakojo, kad tą baisią naktį, kai jų būrys buvo išduotas ir apsuptas, sapnavo pranašišką sapną. Pasakojo, jog du kartus buvo prabudęs nuo balso: "Sigitai (toks buvo jo slapyvardis), kelkis ir vesk vyrus iš čia!" Po kurio laiko vėl: "Kelkis ir vesk vyrus iš čia!" Kai jis tai pasakė būrio vadui, su kuriuo miegojo toje pačioje žeminėje, tas nepatikėjo. Paryčiais juos apsupo rusų būrys.

Nors pagal straipsnį, pagal kurį tėtis buvo teisiamas, jis buvo didesnis nusikaltėlis nei mama (mat buvo suimtas miške, turėjo ginklą), jam kalėjime buvo lengviau. Tiesiog jis kitokio charakterio. Ten, kur nieko jau nebegalima padaryti, jis "nebekelia bangų". Nepaisant jo bylos, kurį laiką jį stebėjusi lagerio vadovybė pasiūlė labai gerą darbą - būti lagerio ligoninės ūkvedžiu. Tomis sąlygomis, kai žmonės mirdavo nuo šalčio ir bado, toks darbas buvo tarsi bilietas į gyvenimą. Mano tėvelis nesuprato, kodėl jam tada pasisekė. Nemanė, kad komunistai jį bandys užverbuoti. Mat jo byloje buvo parašyta: "Buvo kankinamas ir neišdavė." Tokius kalinius komunistai paprastai palikdavo ramybėje kaip "beviltiškus" - žinojo, kad jų neįmanoma užverbuoti. Todėl kai išgirdo ligoninės viršininkės siūlymą, tėvelis paklausė tiesiai: "Jūs ką, nežinot, kas aš toks?" Ji atsakė: "Žinom, todėl ir siūlom." Mat ūkvedžio pareigas eiti turėjo sąžiningas žmogus, o komunistai labai gerai žinojo, kad tas, kuriam žodis ir garbė svarbiau už gyvybę, tikrai nesiteps rankų smulkiomis vagystėmis.

Sklidini poezijos ir dainų

Audronės tėvų namai sklidini ne tik poezijos, bet ir dainų. Jos 84 metų mama ne tik kuria, bet ir pati puikiai deklamuoja bei dainuoja. Meilė dainai nugali viską. Brandaus amžiaus moteris mintinai moka apie 300 posmų. Ji pasakoja, kad mama teberašo eilėraščius, parengė naują eilėraščių knygelę, ruošiasi ją išleisti. "Dauguma mamos eilėraščių apie Lietuvą, tremtį, nemažai yra parašiusi ir proginių eilių. Mat po Nepriklausomybės paskelbimo mama 18 metų dainavo Politinių kalinių ir tremtinių chore (tėtis dainavo šiek tiek trumpiau). Per koncertus jai labai daug tekdavo deklamuoti. Gaila, kad lageryje iš jos didžiąją dalį eilėraščių atėmė ir sudegino. Tai labai ilgam užmušė norą rašyti. Ji atsigavo tik po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrino", - pasidžiaugė A.Simanonytė neblėstančiu mamos kūrybingumu.

"Kuo jai blogiau, tuo tu jai reikalingesnis"

Pats metas mintimis nusikelti į Niujorką. Bandau įsivaizduoti, kokie Audronės namai ten, už Atlanto, kaip ji pasikeitė per tuos metus.

"Mes gyvename labai lietuvišką gyvenimą. Mano vyras lietuvis, taigi namie kalbame lietuviškai, skaitome lietuvišką spaudą, draugaujame su lietuviais draugais. Labiausiai trūksta lietuviškos laisvės ir gamtos", - šypsojosi jauna daili moteris.

Ji užsiminė, kad nepastebi savo vidinių pasikeitimų. Jaučiasi tokia, kokia buvo prieš dešimt metų. Pasak jos, tie žmonės, kurie gyvena toli nuo Lietuvos, tampa tolerantiškesni, atviresni įvairioms kultūroms, labiau užsigrūdinę, ištvermingesni. Kitas dalykas: svarbu nepraleisti momento, kai išmėginimai nustoja grūdinti, o pradeda luošinti. Ne kartą jai teko matyti pervargusių, išsekusių žmonių, be entuziazmo, džiugesio, užgesusiomis akimis.

"Tada pagalvoju, kodėl buvo mokėta tokia kaina, kodėl paaukota pati savastis? Galbūt kažkuriuo metu Lietuva juos tiek išgąsdino, tiek nuskriaudė, kad grįžimas į ją pasidarė baisesnis negu dvasinė mirtis svetur. Įsivaizduojate, kaip baisu taip galvoti apie savo Tėvynę?!

Bet iš tiesų taip yra. Labai didelė dalis žmonių jaučiasi iš Lietuvos išvaryti ir išduoti. Jeigu jie dar galėtų suprasti sąlygas, dėl kurių turėjo išvažiuoti - bloga ekonominė padėtis, nedarbas, krizės ir kita, jie niekaip nesuvokia, kodėl jais ir toliau norima atsikratyti. Kalbu apie dvigubos pilietybės kontroversiją. Tokiems žmonėms labai sunku. Čia nekalbu apie save. Man nereikia JAV pilietybės, bet daugybės žmonių gyvenimai susiklostė kitaip ir jie pasijuto Lietuvai nereikalingi", - svarstė Audronė.

- Ar neapninka nostalgija ir liūdesys, kad Tėvynė nuo jūsų tolsta?

- Tėvynė niekur netolsta. Kaip tik priešingai. Kuo jai blogiau, tuo tu jautiesi esantis jai reikalingesnis, tuo dažniau pagalvoji apie galimybę grįžti.

- Ar likimui nepriekaištaujate, kad tapote tuo, ko galbūt niekada nebūtumėte siekusi?

- Jeigu nebeturėčiau galimybės siekti to, ką noriu, gal ir priekaištaučiau. Dabar - ne. Nes visos mano specialybės papildo viena kitą. Po avarijos nebegalėjau vaikščioti ir pirma mintis buvo: "O kaip aš dabar užsidirbsiu duonai? Rašysiu!"

- Ką mėgstate sau pasakyti, kai pasidaro sunku siekti tikslo?

- Kad sunku - tai normalu. Tačiau per sunku būti neturi teisės. Todėl nieko ir nesakau.

- Ar esate gyvenime optimistė?

- Žinoma, kitaip po viso to, kas buvo, dabar nebūčiau čia.

- Mus veda tolyn svajonės ir noras pamatyti kažką daugiau už tos ribos, ką jau esame pasiekę.

- Aš dar nieko nepasiekusi, todėl man viskas įdomu (šypsosi).

- Gal jūs atsidūrėte ramybės uoste ir norite ramiai gyventi, kad niekas daugiau netrukdytų?

- Ramiai gyventi norisi visą laiką, tai faktas. Svarbu tik, kaip tą "ramiai" įsivaizduosi. Problema, kad labiausiai sau trukdau aš pati. O nuo savęs apsisaugoti labai sunku.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"