TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Tolimi namai, paženklinti šeimos inicialais

2011 05 03 0:00
Petro Malūko nuotrauka

Garsaus menininko Algirdo Žiūraičio namai Maskvos priemiestyje ir jo dukters Audronės Žiūraitytės būstas Vilniuje - tolimi ir artimi, nes susieti artimų žmonių jausmų ir prisiminimų.

Maskva, kažkada rusų rašytojų pamėgtas Peredelkino priemiestis.

Ten esančios sodybos dvasia dabar kitokia - jau daugiau kaip dešimt metų nebėra Maskvos Didžiojo teatro dirigento A.Žiūraičio. Jis palaidotas netoliese esančiose Aksinjino kaimo kapinėse.

Vilnius, Žvėrynas. Dirigento dukters muzikologės A.Žiūraitytės namuose gyvas tėvo atminimas. Nedideliame bute ji išsaugojo kai kuriuos daiktus, susijusius su daugiau nei 40 metų Maskvoje gyvenusiu dirigentu - laiškus, nuotraukas, knygas, batutą, dovanotą pianiną.

Svečiuose - kaip namie

Namus Maskvos priemiestyje ir Vilniuje daug metų, kol buvo gyvas dirigentas A.Žiūraitis, skyrė didelis atstumas. Tačiau tuos namus ir juose gyvenančius žmones simboliškai siejo nuotolį atspindintys AŽ inicialai (rusišką ž pats A.Žiūraitis dar vadino storapilve, kai 1954 m. jo lietuviška pavardė atsidūrė Maskvos konservatorijos dirigavimo specialybės studentų sąraše - aut.)

Tėvo ir dukters bei jo jaunėlio sūnaus Aleksejaus ne tik pavardžių, bet ir vardų inicialai tie patys, lyg atspindintys jų artimus dvasinius ryšius, nors gana dažnai jiems teko bendrauti tik laiškais, telegramomis, kalbėtis telefonu.

Laiškus, tėvo rašytus jai ir savo tėvams iš įvairių pasaulio miestų, kur dirigavo garsus lietuvis, muzikologė sudėjo į knygą "Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai". Leidinys išleistas kartu su kompaktiniu albumu.

George'o Bizet operos "Karmen" įrašas išskirtinis - prie orkestro pulto stovėjo dirigentas A.Žiūraitis, o Segidijos ariją atliko jo žmona, Maskvos Didžiojo teatro primadona Jelena Obrazcova.

Po skyrybų su Aleksejaus motina, Maskvos Didžiojo teatro balerina Irina Kandat, lietuvis dirigentas beveik trylika metų gyveno vienas, atsiskyręs, kol susiejo savo gyvenimą su garsia rusų dainininke J.Obrazcova.

Dainininkės namai pamaskvės Novodarjene, suprantama, buvo kitokie nei Peredelkino. Aleksejus tuos prabangius namus vadino J.Obrazcovos namais, juose dirigento vaikai jautėsi kaip svečiai.

Tačiau čia antrame aukšte stovėjo dirigento A.Žiūraičio mėgstamas fotelis, šviestuvas su gaubtu, krūvos knygų, plokštelių. Jei staiga būtų dingusi visa ta gerovė, kuri buvo jo moters sukurta, dirigentui būtų pakakę tik šių daiktų. Visa kita jam buvo ne itin svarbu.

Seseriai muzikologei A.Žiūraitytei apie tėvo gyvenimą "naujomis sąlygomis" Aleksejus pasakojo, kad net ir būdamas susituokęs su Jelena Vasiljevna jis didesnę laiko dalį praleisdavo jos vasarnamyje Novodarjene. Ji išvykdavo į gastroles arba likdavo Maskvoje, o tėvas bėgdavo į vasarnamį. Brolis per pokalbį dar pridūrė: "Aišku, jis su malonumu naudojosi visa vasarnamyje esama gerove, jam patiko gyvenimo sąlygos, kurios Jelenos buvo sukurtos ir kuriamos toliau drauge su juo. Tačiau atrodė, kad to jis galėtų atsisakyti."

Veržėsi iš miesto triukšmo

Sūnus A.Žiūraitis baigė žurnalistikos mokslus, augina du berniukus. Jis, geriau pažinęs tėvo dirigento gyvenimo kasdienybę, papasakojo seseriai Audronei, kad tėvas visada buvo siaubingai nepraktiškas, nerangus, tiesiog kaip vaikas. Paprasčiausi buities dalykai, kokios nors smulkmenos, pavyzdžiui, sąskaitų apmokėjimas, jam tapdavo tiesiog katastrofa. A.Žiūraitis komfortiškai jautėsi tik būdamas vienas. Jis buvo toks atsidavęs sau, kad rasdavo harmoniją tik su savimi, knygomis ir muzika.

Daug ką atskleidė Aleksejaus mamos išpažintis. Sunku patikėti, kad menininkų skyrybų priežastis buvo A.Žiūraičio pamėgtas vasarnamis Peredelkine. Daugelis veržiasi iš miesto triukšmo, o I.Kandat, jauna moteris, nemėgo tos aplinkos. Tai buvo šeimos drama, nors nesantaikos priežasčių buvo daugiau, kad ir pavydas.

Audronei pati moteris pasakojo: "Aš visiškai negalėjau prisitaikyti prie Algio pamėgto Peredelkino, kur jis norėjo likti gamtos ir knygų apsuptyje. Aš visiškai nepriėmiau šitų namų - man ten buvo bloga, nejauku. Negalėjau savęs priversti ten būti, o jis negalėjo tų namų atsisakyti... Jis kankinosi, blaškėsi mažyčiame dviejų kambarių butelyje mieste, jam ten buvo ankšta."

Svarbu turėti "savą kambarį"

Muzikologei A.Žiūraitytei, kaip ir jos tėvui, namai yra rami vienatvės priebėga, kur jauku sugrįžti po darbo ar tolimų kelionių, iš paskaitų, konferencijų, susitikimų ir koncertų.

Audronė žaviai šypsosi ir sako: "Svarbu turėti "savą kambarį" (užuomina į Virginijos Woolf knygą - aut.). Namų sąvoka plati - tai ir vieta, ir žmonės, ir vertybės (kokie mano namai be kalbų, rašymo apie muziką?), ir "priklausomybė" nuo jų drauge, ir atskirai paėmus kiekvienam išryškėjant tokiame kontekste.

Nesugebu viso to sutalpinti į apibrėžtą erdvę, todėl turiu judėti, visada pasilikdama savo vienatvę kaip tikruosius ir būtinus namus, kaip "savo kambarį". Keliaujantiems žmonėms nereikalingi dideli namai. Ką juose daryčiau? Sušilus orams veržiuosi į tetos, savo mamos pusseserės, sodą, vasarą - į draugės butą Palangoje, kompozitorių namus Druskininkuose, lankausi pas artimus draugus Australijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje. Visame pasaulyje jaučiuosi kaip namie, nes mane priima kaip šeimos narę."

- Tai itin retas dalykas. Daugelis teigia priešingai - kad tik savo namuose gali atsipalaiduoti ir pailsėti?

- Mano draugų, artimųjų namai - ir mano namai. Ten esu savimi ir savas žmogus. Neturiu apsimetinėti, atrodyti geresnė, negu esu iš tikrųjų, į mane tiesiog niekas perdaug nekreipia dėmesio, jaučiuosi natūraliai. Mano brolio kruopščiai ir skoningai pagal XIX a. rusiškas tradicijas puoselėjami namai Maskvoje - ir mano namai, jie pilni dviejų berniukų klegesio. Ten esu visada laukiama. Toks pat, nors visai kitaip, savas tetos sodas Nemenčinės plente.

Lyg būtum medžių viršūnėse

Iš ketvirto namo aukšto, kur yra Audronės butas, matyti Vilniaus centras, tolumoje - bažnyčių kupolai. Kai pavasarį aplink namus sužaliuoja medžiai, į butą tiesiog plūsta gaivus gamtos aromatas, o šventadieniais - varpų gausmas.

Prieš kurį laiką muzikologė rekonstravo buto balkoną. Dabar pro didelius grindis siekiančius langus aplanko tikrai gana įspūdingas tarsi buvimo danguje, medžių viršūnėse - beržų, klevų, pušų, kaštonų, alksnių, obelų - bei tolumoje matomo miesto pojūtis. Prie lango pastatytas fotelis. Ši vieta patogi poilsiui, susikaupimui, apmąstymams.

"Vieno kambario bute įsikūriau taip, kaip norėjau. Iš savo namų nenorėčiau niekur keltis. Man čia jauku, gera ir net erdvu, - pasakojo dirigento duktė. - Daugiausia laiko praleidžiu prie kompiuterio ir knygų. Ypač malonu po tolimus horizontus už lango pasidairyti, akis danguje ir medžiuose paganyti.

Nenorėčiau gyventi toli nuo kultūros židinių ir darbo vietos, bet gamtos pojūtis man būtinas. Šia prasme Vilnius Žvėrynas yra idealus. Puikiai jaučiausi ir Klaipėdoje, septynerius metus dirbau mieste prie jūros, gyvenau Giruliuose. Vasaros mėnesiais, kaip jūreiviai pasakytų, "išeidavau" į jūrą, ir su kolegomis, neišlipdami į krantą, koncertuodavome laive."

Vaikystė be tėvo

- Kuo jums brangūs tėvų namai, nors juodu gyveno atskirus gyvenimus: tėvas - Maskvoje, mama - Vilniuje?

- Kaip sakoma, tėvų ir kaimynų nepasirinksi. Pirmuoju atveju man labai pasisekė. Mamos sukurti namai Vilniuje lėmė prieraišumą prie jų. Nors nuo pat jaunystės gyvenu gana judriai ir aktyviai, vis dėlto labai svarbu turėti nuolatinę vietą, į kurią galėtum bet kada sugrįžti. Tokius savo namus turiu. Tai man didelė vertybė.

Namai - ne bedvasės sienos, bet ir juose esantys žmonės. Tėvas juose (nesvarbu, kad Maskvoje) taip pat buvo, ir ne bet koks, o išskirtinis - fiziškai ir dvasiškai gražus žmogus.

- Kokie buvo jūsų vaikystės namai?

- Mano mamos Valerijos Žiūraitienės nebėra jau devinti metai. Vaikystės namai man visada asocijuojasi su saugumu. Kadangi mama viena mane augino, ji vienturtę savo dukrą visą gyvenimą saugojo lyg brangakmenį, kad ko nors man bloga nenutiktų. Mano savisaugos instinktas išliko toks stiprus, kad gyvenime dažniausiai atlikdavau tik stebėtojos vaidmenį.

Močiutės senovinį laikrodį išsaugojau kaip brangų atminimą - pastačiau ant tėvo pianino.

Mama ketino tapti dainininke, kartu su tėvu studijavo tuometinėje konservatorijoje. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms muzikos atsisakė. Trumpam buvo ištekėjusi antrą kartą, bet ir tada aš buvau svarbiausia.

Vaikystėje savo tėvo beveik neprisimenu, tik nuostabias dovanas iš tolimų kraštų. Mamos dėka su tėvu nuolat bendrauti pradėjau nuo paauglystės. Per moksleivių žiemos atostogas važiuodavau pas jį į Maskvą - atsivėrė muziejai, teatrai, koncertų salės. Dažnai pietaudavome kavinėje, kai būdavome mieste. Tada sužinojau, kad tėvas buvo vegetaras, praktikavo jogą.

Be vegetarizmo ir jogos, daugiausia kalbėjome apie muziką, vaikščiojome po Peredelkino apylinkes, aplankydavome Boriso Pasternako kapą, žiemą - slidinėjome.

1979 metais tėvas išvyko į gastroles Paryžiuje - pirmą kartą su juo išvykau ir aš. Tokių mano kelionių Didžiojo teatro gastrolių metu buvo ir daugiau - į JAV, Peterburgą, brolį tėvas pasiėmė į Vokietiją.

Pianinas - dalis gyvenimo

- Jūsų butas nedidelis, tačiau atsirado vietos tėvo dovanotam pianinui. Kokių prisiminimų iškyla, kai skambinate šiuo instrumentu?

- Tėvas man padovanojo pianiną, kai buvau bebaigianti M.K.Čiurlionio mokyklą. Beje, tokią tėvo dovaną turi ir brolis. Šis instrumentas - dalis mano gyvenimo, nors dabar prie jo prisėdu labai retai, dažniausiai per šv. Kalėdas ir kai mokau groti šiuo instrumentu sūnėnus. Vis ketinu pradėti dažniau muzikuoti.

- Kaip jautėtės būdama garsaus dirigento dukterimi? Ar tie patys AŽ inicialai jūsų nevaržė kaip kūrybingos asmenybės?

- Vaikai paveldi savo garsių tėvų pavardes, tai natūralu. Kitas klausimas - ar tam vaikui patinka būti "išskirtiniam" vien dėl to, kad jo tėvai yra žinomi. Visada didžiavausi savo tėvu, talentingu dirigentu, bet niekada nesipuikavau, kad esu jo duktė.

Priešingai - tėvo pavardė mane įpareigojo būti tokiai kaip jis. Stengiuosi oriai ir atsakingai atlikti man skirtą "misiją". Iš savo tėvų paveldėjau polinkį į muziką ir darbštumą (iš dalies, įdiegtą nuo mažens).

Laimės pojūtis labai stiprus - dirbu mėgstamą darbą, susijusį su muzika. Paauglystėje mačiau tėvo diriguojamus baleto spektaklius. Tai, matyt, lėmė mano prieraišumą prie baleto, kaip ir dauguma mergaičių svajojau būti balerina.

Neteko tėvo, susigrąžino brolį

A.Žiūraitytė užsiminė, kad kai lankydavosi Maskvoje pas tėvą, tuomet dar su mažu, močiutės globojamu broliuku, beveik nebendraudavo. Tačiau tėvo netektis Audronę itin suartino su broliu Aleksejumi, kuris su antrąja šeima gyvena Maskvoje. "Mūsų draugystė tarsi kompensuoja tėvo ir artimų žmonių netektį. Stengiamės neprarasti ryšio, kaip įmanoma jį palaikyti, dalytis džiaugsmais ir rūpesčiais, kurių vis daugėja", - pasakojo muzikologė. Audronė kai kuriuose reiškiniuose įžvelgė likimo, o gal aukštesniosios dvasios jėgos ženklų.

"Gal nesame tokie blogi, kad kartais gauname tokių dovanų iš aukščiau kaip bendravimą su artimu žmogumi, nors kartais būna ne visai džiaugsmingų akimirkų. Tai labai svarbu. Esame per silpni, kad gyventume be Dievo ir tikėjimo. Su Anapilin išėjusiaisiais taip galime susisiekti. Pastangos įtikėti labai svarbios, su amžiumi darosi vis stipresnės, nes tik tikinčiojo gyvenimas yra prasmingas. Juk viską gali nušluoti koks nors atominis sprogimas", - susimąstė Audronė.

Atsitiktinumų tikriausiai nebūna, kartais veiksmas vyksta ne taip, kaip norėtume. 1997 metais balandžio 30 dieną dirigentas A.Žiūraitis paskutinį kartą stovėjo priešais Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą ir lenkėsi Vilniaus publikai. Būtent tų gastrolių Lietuvoje metu jam buvo diagnozuota sunki liga. Dirigentui buvo likę pusantrų metų. Taip jis atsisveikino su Tėvyne.

Paskutinę minutę prieš išvykdamas į Maskvą ant pirmosios knygelės apie A.Žiūraitį (išleista 1966 m., sudarė jo duktė muzikologė) brūkštelėjo tokį autografą: "Mano mylimai Dukrai ir draugui su padėka už viską, o svarbiausiai - už didelę kantrybę savo kaprizingam tėvui, su palinkėjimais viso gero, sveikatos ir laimės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"