TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Viliaus Orvido sodyboje - gyvastis

2008 08 19 0:00
Sodybos šeimininkai Palmira ir Liudvikas Beniušiai su dukra Palmira ir anūku Patriku.
Autorės nuotrauka

Gargždelės kaimas netoli Salantų niekuo neišsiskiria iš kitų gyvenviečių - čia gyvena paprasti ir darbštūs žmonės. Tačiau jeigu neprivažiavę miestelio pasuksite į dešinę, truputį pavažiuosite žvyrkeliu, jūs atsidursite unikalioje sodyboje-muziejuje po atviru dangumi. Čia nuo seno gyveno Orvidai, o sodybą išgarsino du Kazimierai - tėvas ir sūnus, visų vadinamas Viliumi.

Ši vasara jau šešiolikta, kai nebėra misterijos kūrėjo. Tačiau V.Orvido atminimas gyvas - ketverius metus sodyboje rengiami dailininkų plenerai. Menininkams čia pastogę suteikia Viliaus sesuo Palmira Beniušienė su vyru Liudviku, kurių dėka vis dėlto išsaugota unikali sodyba-muziejus.

Popierinis baltas angelas.

Daug kas pažinojo keistuolį V.Orvidą, ir niekas nemanė, kad jo tokio jauno, nesulaukusio nė 40 metų, taip greit neteksime. Man teko su juo bendrauti du kartus - kartą į sodybą buvau atklydusi studijų laikais su grupele draugų; čia praleidome dieną ir visi pasilikome nakvoti ant šieno palėpėje. Kitą kartą lankiausi, kai jau dirbau redakcijoje. Tą kartą Vilius mums padovanojo po popierinį baltą angelą. Ilgokai tas angelas buvo mano namuose, bet jo neišsaugojau - nuo laiko pagelto, sutrūnijo. Iš paukščio skrydžio šis ramus kampelis primena akmeninį rožinį. Žymus menininkas Jonas Mekas, prieš kelerius metus apsilankęs savamokslio akmentašio sodyboje pasakė: "Orvido sodyba yra stebuklas. Ypač kontekste to, kas įvyko per pastaruosius 50 metų skulptūros pasaulyje."

Atrodė, kad po V.Orvido staigios mirties (1992 metais rugpjūčio 5 d. sukniubo nešdamas kėliklį - širdis neatlaikė) akmenų sodyboje įsiviešpataus gūdi tyla ir laikas sunaikins tai, ką kūrė tėvas ir sūnus - bet vis dėlto įvyko stebuklas. Jeigu Vilius būtų gyvas, jis būtų toks laimingas, kad jo vaikaitis mažasis Patrikas linksmai krykštauja tarp angelų ir demonų skulptūrų. Mažylis yra Viliaus sesers Palmiros Beniušienės anūkas. Jis kol kas dar per mažas, kad suvoktų, koks buvo misterijas kūrėjas ir koks yra jo palikimas. Jam tai dar tikrai nesvarbu.

Iš tiesų, nedaug kas tikėjo, kad apskritai išliks misterijos muziejus, daug metų paliktas be priežiūros. Net pats kiečiausias akmuo aižėja ir dyla nuo vėjo, lietaus bei iš po akmenų į šviesą besistiebiančios žolės ir liaunų medelių. Ir V.Orvido sodyba pamažu buvo pradėjusi nykti.

Sodyba lyg rožinis

Tačiau šis pasakojimas - ne apie tai, kokia liūdna ir graudi V.Orvido pasiligojusios 94 metų motinos Mortos senatvė. Tarp akmenų skulptūrų pačiame sodybos pakraštyje ji gyvena su taip pat silpnos sveikatos sūnumi Jonu. Ne apie laiko sustabdytą akimirką, bet apie gyvenimo pratęsimą, kuriuo taip tikėjo žemaitis V.Orvidas. "Po Viliaus mirties likome mes - keturios seserys ir brolis Jonas. Kažkam reikėjo ryžtis imtis veiklos, kad sodyba nepražūtų. Brolis nenorėjo, tad ėmėmės mudu su Liudviku, mano vyru", - sakė P.Beniušienė. Svarbiausia, anot jos, pratęsti kūrinių gyvasties laiką: impregnuoti medžio skulptūras, kad nepūtų, nuo akmenų nuvalyti apnašas, iškuopti sodyboje susikaupusį šlamštą, apgenėti medžius bei krūmus. Sodybą reikėjo įforminti - iš pradžių čia buvo įsteigta viešoji įstaiga. O prieš 6-erius metus įkurta kaimo turizmo sodyba - pastatyti keli namai iš rastų svečių namai, dabar statoma arbatinė. "Sodyba pripažinta paveldo objektu, todėl negalima griauti ar keisti to, kas sukurta Viliaus. Mes išsilaikome tik iš savo lėšų, todėl už sodybos lankymą imamas simbolinis mokestis. Kretingos savivaldybė skyrė 5 tūkst. litų žvyrui, kad sutvirtintume 1 km kelią iki plento", - teigė P.Beniušienė. Per metus sodyboje apsilanko 8 tūkst. turistų. Neseniai Orvidų palikuonė, fotomenininkė Palmira Beniušytė - P.ir L.Beniušių duktė - parengė lankstinuką apie šią lankytiną vietą.

Giminės herbas

Sodybos nuotrauka, primenanti rožinį, kabo ant sienos naujame P.ir L. Beniušių name. Šeima gyveno Kunigiškiuose, netoli Palangos. Ten liko jų trys vaikai: du sūnūs - 30 metų Darius ir 20 metų Martynas ir duktė - 29 metų Palmira. Keturiolikos arų unikalioje sodyboje riba tarp seno ir naujo gyvenimo nurėžta lyg peiliu. Viliaus motina su sūnumi Jonu po senovei gyvena sodybos pakraštyje, senoje troboje, kurios beveik nematyti tarp aukštai iškilusių skulptūrų kompozicijų. Norint ją aplankyti, reikia žinoti, kur veda vingiuotas ekskursijų išmintas keliukas.O Beniušių namas stovi plyname lauke ir iš tolo matomas nuo kelio.

Prie pagrindinio kelio į skulptūrų muziejų pastatyta skulptūra su Orvidų giminės herbu, kuriame pavaizduotas nukirstas kryžius ir plunksna. Mat V.Orvido senelis ir tėvas niekada nedirbo žemės - jie skaičiavo mokesčius ir statė Salantų bažnyčią. Šeimos herbo atkūrimo autoriai - dabartiniai sodybos šeimininkai Palmira ir Liudvikas. Be to, prie naujos trobos iškilo dar dvi akmenų kompozicijos, kurių sumanytojas taip pat Palmiros vyras Liudvikas. Jis buvo Viliaus jaunystės draugas iš gretimo kaimo, kartu tarnavo sovietų armijoje.

Primena senus laikus

Beniušiai greta savo trobos pastatė du nedidelius namelius svečiams. Kaip ir Viliaus laikais, čia vėl pradėjo lankytis žmonės, kurie ieško vienatvės ir tylos. "Prisimenu - pas brolį plūdo minios jaunimo. Vilius visus priimdavo, net jų vardų nepaklausdavo, kukliai pavalgydindavo, kuo pats maitinosi. Bet ne tai svarbu: jis sugebėdavo duoti dvasinių dalykų, todėl jį daug kas mylėjo. Norėtume sodyboje išsaugoti tokią pačią atmosferą, kai buvo gyvas Vilius", - užsiminė 54-erių metų P.Beniušienė.

Dabartiniai sodybos šeimininkai, kai atvyksta daug žmonių, kiemo viduryje pastato didelę palapinę, kad visi sutilptų ir turėtų kur pernakvoti. Palmira visada svečius pavaišina ir už tai neima jokio mokesčio. Viskas čia yra taip, kaip ir Viliaus laikais.

Juodas fortepijonas

"Jei ne vyras, nežinau, ką būtume darę su Viliaus palikimu. Liudvikas turi labai geras rankas, iš mano tėvo jis išmoko kalti akmenį, tęsia mūsų giminės akmentašio amatą. Jis su Viliumi nuo jaunystės akmenį skaldė, padėjo skulptūras kalti", - pasakojo šeimininkė.

Pasak Palmiros, su vyru jie patys pasistatė namą - rąstus iš miško savininkų pirko, vežė, daug ką savo rankomis darė, kad pigiau būtų. Pirmame aukšte yra virtuvė ir svetainė. Čia stovi buvusio kunigo, Viliaus gero bičiulio Edmundo Atkočiūno dovana - juodas fortepijonas. Deja, instrumentu kol kas niekas negroja. Palmira puoselėja viltį, kad fortepijonas prabils, kai šalia namo bus užbaigtas statyti dar vienas pastatas. "Manau, kad tuomet sodyboje atgims kultūrinis gyvenimas. Ketiname čia rengti dailės parodas, bus rodomi apie Vilių sukurti filmai", - vardijo atgimstančios sodybos vizijas P.Beniušienė.

"Viliau, sugrįžk"

Toje vietoje, kur prie akmens sukniubo Vilius, pastatytas paminklas misterijos kūrėjui. Šalia, ant kito akmens kažkuris turistas išraižė tokius žodžius: "Viliau, sugrįžk, mes tavęs laukiame." Kiek toliau paėjus keliuku iškyla unikalus akmens altorius. Čia dabar aukojamos Mišios už Orvidų šeimą ir Vilių.

"Matyt, tokia buvo Dievo valia, kad Vilius išėjo pačiame jėgų žydėjime, kai iki jo gimtadienio jubiliejaus buvo likę trylika dienų. Tačiau jo nugyventi metai yra tiesiog Dievo dovana. Nuo mažens brolis buvo silpnos sveikatos, sirgo širdies liga. Jis nebuvo sukūręs savo šeimos, tad nebuvo kam juo rūpintis. Viliui nebuvo galima sunkiai dirbti, o jis priešingai - akmenis skaldė, bandė badu ir joga įveikti savo ligą", - pasakojo Viliaus sesuo.

Fotografuoja praeitį

Abu Beniušių sūnūs mokosi skaldyti akmenį. Duktė Palmira yra vadybininkė, bet domisi menine fotografija. Neseniai išleido muziejaus lankstinuką. P.Beniušytė dalyvauja dailininkų pleneruose, skirtuose dėdės V.Orvido atminimui. Jaunos moters žvilgsnis į praeitį kiek kitoks: ji fotografuoja net tik sustingusias skulptūras, bet ir savo mažą sūnelį Patriką. Berniukas yra sodybos tikroji gyvastis. "Man patinka fotografuoti. Tėvai pritarė mano pasirinkimui, padėjo nusipirkti gerą fotoaparatą", - džiaugėsi jaunesnioji Palmira.

Be reikalo priekaištavo

Pasiligojusi 94-erių metų senolė M.Orvidienė, Viliaus motina, sėdėjo ant akmens prie seno namo ir nuolat žvalgėsi į keliuką tarp skulptūrų tarsi kažko laukdama. "Man vis atrodo, kad tuoj pamatysiu atskubantį Vilių. Sūnus man paliko akmenis ir gražų sodą. Kai Vilius sodino medelius, jam priekaištavau, kad to sodo man nereikia. Esu sena ir medeliai nespės užaugti. Atsitiko priešingai: sodas užaugo, bet nėra Viliaus", - kalbėjo Viliaus motina.

Ji užsiminė, kad dažnai nesutardavo su vyru ir sūnumi, kai į sodybą jie pradėjo tempti didelius akmenis. Abu vyrai jos neklausė ir darė savo. Senolė tapo švelnesnė, kai neteko Viliaus, ir akmenys dabar jai yra sūnaus bei vyro atminimas. Ji tik po to suvokė, kad buvo neteisi, be reikalo barė abu už tai, kad sodybą akmenimis apstatė. "Po laiko supratau, kad Vilius kitoks negalėjo būti. Akmenys jam buvo visas gyvenimas. Mane Vilius dabar dažnai aplanko sapnuose. Per kitus žmones jaučiu jo rūpestį", - sakė M.Orvidienė. Ji yra seniausia Orvidų giminės palikuonė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"