Žemaičių velykų valgiai – karališki Šventųjų Velykų pietūs

Vincentas SAKAS 2016-03-24 14:12
Vincentas SAKAS
2016-03-24 14:12
LŽ archyvo nuotrauka
Štai kaip XVI am­žiaus pra­džio­je me­traš­ti­nin­kai ap­ra­šė Lie­tu­vos val­do­vų Šven­tų­jų Ve­ly­kų pie­tus: ant Lie­tu­vos ka­ra­liaus ir Pol­šos ka­ra­liaus Žy­gi­man­to Se­no­jo Ka­zi­mie­rai­čio Jo­gai­lai­čio (1506–1548) bei jo bro­lio Val­dis­la­vo, ku­ris tuo me­tu bu­vo Če­ki­jos ir Veng­ri­jos ka­ra­lius, Šven­tų­jų Ve­ly­kų sta­lo bu­vo de­da­mas kep­tas įda­ry­tas avi­nė­lis, sim­bo­li­zuo­jan­tis Die­vo avi­nė­lį.

Jį, pa­gal tų lai­kų eti­ke­tą, val­gy­ti ga­lė­da­vo tik da­mos, aukš­čiau­si pa­sau­lie­ti­niai ir dva­si­nin­ki­jos as­me­nys.

Sta­lo kam­puo­se bū­da­vo ke­tu­ri kep­ti šer­nai, gar­bi­nan­tys ke­tu­ris me­tų lai­kus. Šer­nai bū­da­vo įda­ry­ti kep­tais par­šiu­kais, kum­piais ir deš­ro­mis. Dvy­li­ką kep­tų pa­ukš­tie­na įda­ry­tų el­nių su pa­auk­suo­tais ra­gais vaiz­duo­da­vo dvy­li­ką mė­ne­sių. Kar­tais tarp el­nių bū­da­vo de­da­mi kep­ti stumb­rai.

Ap­link šiuos fan­tas­ti­nius ku­li­na­ri­jos ste­buk­lus bū­da­vo su­dė­lio­ti 365 ra­gai­šiai, že­mai­tiš­ki gry­bais, kiau­ši­niais ir ko­pūs­tais įda­ry­ti py­ra­gai, pa­skui mo­zū­rai (sal­dūs py­ra­gai), že­mai­tiš­ki pa­plo­čiai, pa­puoš­ti me­du­je mir­ky­tais džio­vin­tais vai­siais. Už jų sto­vė­da­vo tiek pat put­nių minkš­tų bo­bų, pa­puoš­tų ve­ly­ki­niais or­na­men­tais ir už­ra­šais.

Dvy­li­ka ki­bi­ro dy­džio si­dab­ri­nių pa­auk­suo­tų bo­sų su vy­nu vaiz­duo­da­vo dvy­li­ką mė­ne­sių, 52 ma­žes­ni si­dab­ri­niai bo­se­liai su Ita­li­jos, Is­pa­ni­jos ir Kip­ro vy­nais ati­tin­ka­mai at­sto­va­vo 52 me­tų sa­vai­tes, 365 bu­te­liai su Veng­ri­jos „To­ka­ju­mi“ reiš­kė die­nų skai­čių me­tuo­se.

Tar­nams val­do­vai liep­da­vo pa­tiek­ti 8760 kvor­tų mi­daus, ku­rios ro­dė va­lan­dų skai­čių me­tuo­se.

Že­mai­čių ba­jo­rų pir­mo­sios Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­nos (Ug­nies die­nos) stalas

Ko­vo 21-ąją že­mai­čiai kol dar bu­vo jė­ga ne­ap­krikš­ty­ti švęs­da­vo sa­vo Nau­juo­sius Me­tus (Nau­jo Pra­do, Nau­jos Švie­sos, Nau­jo Virs­mo Me­tus), kai die­na su­si­ly­gi­na su nak­ti­mi. Tai PA­VA­SA­RIO LY­GIA­DIE­NIS – sau­lės grą­žos šven­tė. Mums gam­ta­ti­kiams svar­biau­sias bu­vo Mė­nu­lio ka­len­do­rius, pa­gal ku­rį gy­ve­no mū­sų pro­tė­viai žem­dir­biai, gy­vu­lių au­gin­to­jai, me­džio­to­jai, žve­jai, net ir ka­riai. Iki mū­sų die­nų yra iš­li­kęs pa­sa­ky­mas – aš jau pra­gy­ve­nau 60 žie­mų, aš su­lau­kiau tik 50 pa­va­sa­rių, tai dar il­gai gy­ven­siu ir pan. Mū­sų pro­tė­viai sa­ky­da­vo: – meš­ka iš mie­go pra­bu­do, nau­jus me­tus at­ne­šė.

Nuo šiol die­nos vis il­gės, nak­tys trum­pės. Švie­sai įvei­kus tam­są, pra­si­de­da nau­jas gy­vy­bės ra­tas. Džiau­gia­si vi­sa, kas gy­va: pa­ukš­te­liai, gy­vu­lė­liai, žvė­re­liai ir žmo­nės.

Se­nuo­sius lie­tu­vių Nau­juo­sius me­tus krikš­čio­ny­bė pri­tai­kė sa­vo Ve­ly­koms...

Li­te­ra­tū­ro­je ran­da­me ap­ra­šy­tus XIX am­žiu­je to­kius Šiau­rės Že­mai­ti­jos ba­jo­rų (o tei­sin­giau Cek­liuo­se) Ve­ly­kų pa­pro­čius:

Su­lau­kus sek­ma­die­nio ry­to, apie baž­ny­čią ei­da­vo Pri­si­kė­li­mo pro­ce­si­ja, ku­rio­je gro­da­vo kai­mo mu­zi­kan­tai. Prieš­in­ga kryp­ti­mi se­niau daž­nai ei­da­vo triukš­min­gi per­si­ren­gė­liai („žy­dai“), truk­dy­da­mi pro­ce­si­jai ir už tai gau­da­vo ge­rai į kai­lį ir per „kra­mę“, o kad ma­žiau skau­dė­tų bū­da­vo šiau­di­nes ar­ba pa­ku­lų kup­ras pa­si­da­rę, pa­ku­lų pri­kimš­tas ke­pu­res už­si­dė­ję. Šį sek­ma­die­nį že­mai­čiai ne­šda­vo­si į baž­ny­čią Ve­ly­kų bo­bas (spe­cia­liai kep­tas put­lus py­ra­gas) pa­šven­ti­ni­mui.

Par­ėju­sie­ji iš baž­ny­čios na­mo, svei­kin­da­vo su šven­tė­mis na­miš­kius ir kar­tu su vi­sa šei­ma sės­da­vo prie šven­ti­nio sta­lo.

Pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną į sve­čius nie­kas ne­vaikš­čio­da­vo ir da­bar ne­vaikš­to, kiau­ši­nių ne­ri­ti­nė­da­vo ir jų dau­žy­me ne­si­rung­da­vo. At­kreip­ki­te dė­me­sį, kad lie­tu­vių šven­tė­se vie­na die­na vi­sa­da ski­ria­ma šei­mai, šei­mos ar­tu­mui, drau­giš­ku­mui su­tvir­tin­ti. Prieš ir per Ve­ly­kas vi­sus val­gius, kiau­ši­nių da­žy­mą, sta­lo puo­ši­mą, net sū­py­nių da­ry­mą tu­rė­da­vo at­lik­ti vi­sa šei­ma, o dar ge­riau vi­sa gi­mi­nė.

Per pir­mą­ją Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­ną ant sta­lo dė­da­vo iš baž­ny­čios par­si­neš­tą pa­šven­tin­tą Ve­ly­kų bo­bą, jau ru­de­nį bū­tent šiam šven­ti­niam sta­lui par­uoš­tą gar­sų­jį že­mai­tiš­kai rū­ky­tą ir ge­rai su­bran­din­tą avie­nos kum­pį (vė­liau, kai bu­vo pa­mirš­tas ga­min­ti šis au­ten­tiš­kas sa­kra­li­nis avie­nos val­gis, ant Ve­ly­kų sta­lo at­si­ra­do ver­šie­nos kum­pis), ba­jo­rams, dva­ri­nin­kams, kle­bo­nams be to dar pa­tiek­da­vo įda­ry­tą kep­tą ėriu­ką.

Ėriu­ko gal­va bū­da­vo įda­ry­ta svies­te skru­din­tais py­ra­go džiū­vė­sė­liais ir prie­sko­ni­nė­mis žo­le­lė­mis kep­to­mis sme­ge­nė­lė­mis, o pats ėriu­kas bū­da­vo įda­ro­mas mal­ta avie­na, iš­mai­šy­ta su kiau­ši­nių try­niais, džiū­vė­sė­liais ir pa­gar­din­ta ci­na­mo­nais, mus­ka­tų rie­šu­tais, pi­pi­rais bei čiob­re­liais.

Nors per žie­mą pa­si­tai­ky­da­vo ir su­nkme­čiai, kai trūk­da­vo mais­to at­sar­gų, Ve­ly­kų sta­las bū­ti­nai tu­rė­da­vo bū­ti ap­krau­tas dau­gy­be val­gių, ku­rie lė­mė at­ei­nan­čius tur­tin­gus ir so­čius me­tus. Bū­ti­nai ant sta­lo bū­da­vo de­da­mi įvai­riau­siai rū­ky­ti ir su kva­pio­mis žo­le­lė­mis vir­ti, la­ši­niai: snie­go bal­tu­mo la­ši­niai su rau­do­nos mė­sy­tės tarps­luoks­niais, rus­va traš­kia ode­le ir gar­daus rū­ky­mo dū­me­lio aro­ma­tu, dvel­kian­čiu ka­da­giais; vir­ti gin­ta­ri­niai (da­žy­ti svo­gū­nų lukš­tais) minkš­tu­čiai su rau­do­nos mė­sy­tės tarps­luoks­niais, vir­ti gai­lūs su įvai­riau­siais prie­sko­niais. Šian­dien nie­kas to­kių la­ši­nių ir aki­mis nė­ra re­gė­jęs.

Že­mai­čiai ir su­val­kie­čiai ži­no­jo, kad aš­trūs bū­na tik daik­tai: ada­tos, ša­ku­tės, ša­kės, dal­giai, pei­liai, kir­viai ir pan. Ai­trūs bū­na tik dū­mai, nes žmo­gus nuo jų dūs­ta, springs­ta. Gi­žūs bū­ną pie­nas, grie­ti­nė­lė, grie­ti­ne, varš­kė kar­tais ir apg­liau­mė­jęs varš­kės sū­ris. Laiš­kiais pa­gal sko­nį, be­je, ir kva­pą va­di­no pa­pras­tuo­sius, plokš­čiuo­sius ir plo­nuo­sius (ne­mok­šiu­kai juos va­di­na čes­na­ki­niais svo­gū­nais) svo­gūn­laiš­kius, meš­ki­nius čes­na­kus, špa­ra­gus, po­rus, ru­ko­las, pe­tra­žo­lių šak­nis, sa­lie­rų lap­ko­čius ir gum­bus. Šian­dien apie to­kius da­ly­kus ma­žai kas yra net ir gir­dė­jęs. O štai gai­lūs bu­vo ir tu­rė­tų bū­ti krie­nai, gars­ty­čios, pi­pi­rai, pa­pri­kė­lės, nes val­gant su mais­tu šiuos pa­gar­dus, kai pa­dau­gi­ni, pa­si­pi­la aša­ros...

Ve­ly­kų sta­lui že­mai­čiai at­ski­rų pa­da­žų prie mi­nė­tų mė­sos pa­tie­ka­lų ne­ruoš­da­vo, ta­čiau krie­nų bū­da­vo aps­čiai: bal­tie­ji gai­lūs, nuo ku­rių kva­po aša­ros bėg­da­vo, o įsi­dė­jus bur­non net amą ati­mda­vo; rau­do­nie­ji, da­žy­ti bu­ro­kė­lių su­nka; rūgš­to­ki su trin­to­mis span­guo­lė­mis; švel­nes­ni su grie­ti­ne; sals­vi ak­so­mi­nio sko­nio su vir­ta obuo­lių ko­še ir grie­ti­nė­le, – ypač mė­gia­mi vai­ke­lių.

Daug juo­kų per aša­ras bū­da­vo, kai vy­res­nie­ji vai­kus ar jau­ni­mą mo­ky­da­vo val­gy­ti val­gius su gai­liai­siais krie­nais. Pa­ty­ru­sie­ji ži­no­da­vo, kad val­gį pir­ma rei­kia ge­rai su­kram­ty­ti ir tik po to dė­tis bur­non krie­nų, – ta­da ne taip jaus­da­vo­si jų de­gi­ni­mas. O kas pir­ma krie­nus ar­ba su kąs­niu juos bur­non įsi­dė­da­vo, tas pa­jus­da­vo vi­są krie­nų ga­lią, – ir aša­ro­mis taš­ky­da­vo­si, ir vos kva­pą at­gau­da­vo.

Ant šven­ti­nio sta­lo dar bū­da­vo juo­da ru­gi­nių mil­tų duo­na ir put­nus kvie­ti­nių mil­tų apy­sal­dis py­ra­gas, ku­rį ne­ži­niu­kai mū­sų lai­kais pa­va­di­no ra­gai­šiu. Šian­dien net et­no­lo­gai jau ne­be­ži­no kuo ski­ria­si ra­gai­šis nuo py­ra­go. Ogi mil­tais: ra­gai­šiui im­ami vi­so grū­do mie­ži­niai mil­tai, o teš­la bū­ti­nai rau­gi­na­ma su duo­nos rau­gu, tad ra­gai­šis yra daug tam­ses­nis už py­ra­gą, bet ženk­liai nau­din­ges­nis pa­va­sa­rį, kai trūks­ta vi­ta­mi­nų ir fi­zio­lo­giš­kai ak­ty­vių me­džia­gų, be to ra­gai­šis tam ir va­di­na­mas ra­gai­šiu, kad jį kep­da­vo plo­ną, pa­il­gą ir bū­ti­nai su abiem smai­lais ga­lais – ra­gais. Na, o ve­ly­ki­nis py­ra­gas bū­ti­nai tu­ri bū­ti put­lus di­džio­sios skar­dos dy­džio, kaip se­no­vė­je sa­ky­da­vo – per pu­sę sta­lo, nes jo tu­rė­da­vo pa­kak­ti vi­soms 4 šven­čių die­noms ir dar lauk­tu­vėms nu­neš­ti...

Ve­ly­kų sta­lo puo­šme­na be abe­jo bu­vo ir te­bė­ra na­mi­nio svies­to „a­vi­nė­lis“, že­mai­tiš­ki py­ra­gai, įda­ry­ti kiau­ši­niais, ko­pūs­tais ar­ba gry­bais, da­žy­ti ir įvai­riau­siais raš­tais iš­mar­gin­ti kiau­ši­niai – mar­gu­čiai (be­je Ve­ly­kos va­di­na­mos ne nuo ru­siš­kai bal­ta­ru­siš­ko žo­džio „ve­li­kij“, kaip aiš­ki­na kai ku­rie is­to­ri­jos ne­si­mo­kę kal­bi­nin­kai. Ru­sai, kaip ir sta­čia­ti­kiai bal­ta­ru­siai, sa­vo Ve­ly­kas va­di­na žy­diš­kai – „pas­cha“, ir juo­lab ne nuo aukš­tai­tiš­ko žo­džio „vė­lė“, o nuo že­mai­tiš­ko (tei­sin­giau – cek­liš­ko) žo­džio „vel­ki­nis“– pir­ma­sis pa­va­sa­ri­nis kiau­ši­nis – vėl ki­ny­je).

O gal­būt mes pa­tys daug ką pa­mir­šo­me ir ne­be­mo­ka­me at­skir­ti kas yra kas?

Is­to­ri­niais duo­me­ni­mis re­mian­tis, net še­šis tūks­tan­čius me­tų prieš Kris­tų mū­sų pro­tė­viai gy­ve­no la­bai di­de­lia­me že­mių plo­te nuo La­do (La­do­gos) ir Ano (One­gos) eže­rų šiau­rė­je, (Are­lio) Ura­lo kal­nų ry­tuo­se, Auk­si­nio (Juo­do­sios jū­ros) eže­ro pie­tuo­se, Sar­ma­tų (Kar­pa­tų) kal­nų piet­va­ka­riuo­se, Vis­tu­lės (Vys­los) že­mu­pio iki Ada­rės (Ode­rio) va­ka­ruo­se ir Sar­ma­tų (Bal­ti­jos) jū­ros šiau­rės va­ka­ruo­se (Ma­ri­ja Gim­bu­tas. The Balts, Lon­don, 1963, Ma­ri­ja Gim­bu­tas. The slavs. Lon­don, 1971, Jū­ra­te Stat­ku­te de Ro­sa­les. Se­na­sis ais­čių gi­mi­nės me­traš­tis. Kau­nas, 2009).

Bū­tent šia­me di­džiu­lia­me plo­te mū­sų pro­tė­viai bu­vo su­kū­rę vals­ty­bin­gu­mą ir ga­lin­gą ka­riuo­me­nę, iš­vys­tė žem­dir­bys­tę ir gy­vu­li­nin­kys­tę, taip pat dar­ži­nin­kys­tę, so­di­nin­kys­tę, jau tu­rė­jo pri­jau­ki­nę viš­tas, an­tis, žą­sis, su­pran­ta­ma, be to mais­to at­sar­gų ruo­ši­mui už­sii­mi­nė­jo me­džiok­le, žve­jy­ba ir ki­tais mais­to ruo­šos bū­dais.

Di­džio­jo tau­tų kraus­ty­mo­si me­tu tiek hu­nai, pe­rė­ję bal­tų že­mes ir ap­sis­to­ję da­bar­ti­nė­je Veng­ri­jo­je, tiek sla­vų gen­tys apie VI am­žiu­je pra­dė­ju­sios at­si­ras­ti ir plis­ti nuo Sar­ma­tų (da­bar – Kar­pa­tų) kal­nų, tiek žy­miai vė­liau at­ka­kę mon­go­lai to­to­riai ir įkū­rę As­tra­cha­nės, Kry­mo ir Ka­za­nės cha­na­tus bu­vo kla­jok­liais, to­dėl, su­pran­ta­ma, žem­dir­bys­tės ne­mo­kė­jo ir ja­vų, mil­tų bei ki­tų žem­dir­bys­tės mais­to pro­duk­tų mi­ty­bo­je ne­var­to­jo ar­ba iš­mo­kę var­to­ti mai­ny­da­vo su žem­dir­bių tau­to­mis, t.y. su mū­sų pro­tė­viais.

Tai­gi, ir dau­ge­lis val­gių į at­ka­kė­lių tau­tas yra pa­kliu­vę iš mū­sų pro­tė­vių, o ne at­virkš­čiai, kaip da­bar mė­gi­no aiš­kin­ti is­to­ri­jos ne­si­mo­kę vi­so­kie „in­ter­net­ži­no­vai“ ar­ba tie is­to­ri­kai, ku­rie is­to­ri­jos mo­kė­si vien tik iš po­lia­kų ar­ba ru­sų va­do­vė­lių.

Že­mai­čiai (sa­mo­gi­tai) pir­mie­ji į Eu­ro­pą at­si­ne­šę iš sa­vo sar­ma­tiš­kos pro­tė­vy­nės pri­jau­kin­tus ir na­mi­niais ta­pu­sius viš­ti­nius pa­ukš­čius, vie­nin­te­liai iš­lai­kė ar­chaiš­kiau­sią eu­roin­die­tiš­ką pir­mo­jo kiau­ši­nio šven­ti­ni­mo ri­tua­lą, – per Ve­ly­kas kiau­ši­nį nu­da­žo svo­gū­nų lukš­tais ir 3 mi­nu­tėms už­ka­sa į skruz­dė­ly­ną. Skruz­dės šį sve­tim­kū­nį taip iš­ės­di­na sa­vo rūgš­ti­mi, kad joks dai­li­nin­kas ne­pri­lygs. Šiuos vel­ki­nius že­mai­čiai di­des­niam der­liui gau­ti ket­vir­tą Ve­ly­kų (Di­džio­jo La­do) die­ną įkas­da­vo sa­vo že­mės skly­pų kam­puo­se, vė­liau pa­šven­tin­tus vel­ki­nius šei­mos ir gal­vi­jų gau­si­ni­mu pa­lik­da­vo dė­ji­mui į sta­to­mo nu­mo, tvar­to, klė­tės ar ki­to­kio tro­be­sio kam­pus.

Nuo vi­du­ram­žių ant ba­jo­rų ir dva­ri­nin­kų šven­ti­nio sta­lo bū­da­vo kar­čių­jų ir sal­džių­jų trauk­ti­nių, ant­pi­lų, bū­ti­nai li­ke­ri­nio sal­daus vy­no (Mar­sa­los, So­ter­no, ar dar ko­kio nors ki­to), gra­žia­me gra­fi­ne pui­kuo­da­vo­si ra­ta­fi­ja (ra­ti­lia), kle­bo­nai bū­ti­nai vai­šin­da­vo­si ka­go­ru ir krup­ni­ku, vals­tie­čiai vai­šin­da­vo­si jau iš anks­to pa­si­ga­min­tu mi­du­mi ir alu­mi.

Tiek pa­si­tu­rin­čių, tiek ir ne­tur­tin­gų sta­lai bū­da­vo ap­krau­ti įvai­riau­sių gi­rų ąso­čiais. Že­mai­ti­jo­je la­biau­siai mė­gia­ma bū­da­vo pa­va­sa­ri­nės su­los, tek­šių, lau­ki­nių kriau­šai­čių, obuo­lių, bruk­nių, span­guo­lių gi­ros; vals­tie­čiai už­si­ger­da­vo ru­gi­nės juo­dos duo­nos, kmy­nų gi­ra. Daž­nas tu­rė­da­vo pa­si­ga­mi­nęs įvai­riau­sių uo­gų ir vai­sių gai­vų, ku­rias ypa­tin­gai mėg­da­vo vai­kai.

Val­gy­mas pra­si­dė­da­vo ri­tua­li­niu kiau­ši­nių dau­žy­mu, – kie­no kiau­ši­nis stip­riau­sias, tas šiais me­tais bus lai­min­giau­sias, tam ge­riau­siai sek­sis. Lai­min­ga­sis tą kiau­ši­nį tu­rė­da­vo lai­ky­ti iki ki­tų Ve­ly­kų. Prieš pra­de­dant val­gy­ti, šei­mos gal­va tu­rė­da­vo vie­ną kiau­ši­nį su­pjaus­ty­ti į tiek da­lių, kiek bū­da­vo val­gy­to­jų ir kiek­vie­nam duo­da­vo po tą kiau­ši­nio da­le­lę su­val­gy­ti. Kiau­ši­niai val­go­mi bū­da­vo su krie­nais, iš­mai­šy­tais su kie­tais vir­tais kiau­ši­nių try­niais ir grie­ti­ne.

Pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną Že­mai­ti­jo­je be bū­ti­no rei­ka­lo ne­bū­da­vo ga­li­ma ne tik sve­čiuo­tis, bet ir iš­ei­ti į kie­mą, nes pir­mo­ji Ve­ly­kų die­na bu­vo va­di­na­ma Ug­nies die­na, tad vi­si pri­va­lė­da­vo bū­ti na­muo­se, pa­lei ži­di­nį, vė­liau kros­nį, sau­go­da­mi ir lai­kas nuo lai­ko net iki pir­mų­jų gai­džių kurs­ty­da­mi ug­ne­lę. Be­je, tą die­ną ne­bu­vo ga­li­ma daug ju­dė­ti, vaikš­čio­ti, net vai­ke­liams bū­da­vo drau­džia­ma iš­dy­kau­ti, – kad ne­ty­čio­mis ne­už­ge­si­nus ug­nies. Ta­čiau pa­sa­kų, ypač ste­buk­li­nių, pa­sa­ko­ti su­tū­pu­siems apie ug­ne­lę bū­da­vo pri­va­lu. Be­je, tą die­ną su­val­gy­tų mar­gu­čių lukš­tus bū­ti­na bū­da­vo su­de­gin­ti ug­ny­je, kad viš­tos dau­giau ir ge­riau dė­tų.

Vai­kai ir­gi il­gai ne­ida­vo gul­ti, – vi­si lauk­da­vo su­te­mų, ta­da, kai va­ka­rie­niau­jant bus rai­ko­ma ir da­li­ja­ma pa­šven­tin­ta Ve­ly­kų bo­ba. Ji duo­da­ma bū­da­vo su spe­cia­liai šiai pro­gai vir­ta skys­to­ka vyš­nių uo­gie­ne.

Ve­ly­kų bo­bos re­cep­tas, pri­tai­ky­tas mū­sų die­noms: 500g iš­si­jo­tų kvie­ti­nių mil­tų D550 iš­mai­šy­ti su 10g sau­sų mie­lių, 2 kiau­ši­nius su­plak­ti su 10g cu­kraus, 5g drus­kos. Į mil­tus su­pil­ti su­plak­tus kiau­ši­nius, 250g šil­to tik kai­miš­ko pie­no, 150g šil­to tirp­dy­to kai­miš­ko svies­to (mū­sų die­no­mis ga­li­ma ke­pi­mo mar­ga­ri­no), iš­plak­ti teš­lą, api­bars­ty­ti mil­tais ir kil­din­ti or­kai­tė­je 30–50°C., kad dvi­gu­bai pa­kil­tų. Po to teš­lą su­spaus­ti, įmai­šy­ti 50g ar­ba nu­pli­ky­tų džio­vin­tų mė­ly­nių, ar­ba džio­vin­tų span­guo­lių ar­ba ra­zi­nų. Aukš­tes­nę kū­gio pa­vi­da­lo for­mą (mū­sų die­no­mis la­bai su­nku to­kių for­mų ras­ti, to­dėl ga­li­ma nau­do­ti iš sto­res­nio po­pie­riaus su­for­muo­tą ke­pi­mo for­mą) ge­rai iš­tep­ti 10g svies­to, so­čiai iš­bars­ty­ti mal­tais džiū­vė­sė­liais, su­pil­ti par­uoš­tą teš­lą ir dar 10 min. or­kai­tė­je kil­din­ti. Kep­ti 200°C 45 mi­nu­tes. Iš­kep­tą bo­bą pa­lik­ti 5 mi­nu­tes for­mo­je, po to iš­im­ti ir at­vė­sin­ti. Bo­bos vir­šus bū­da­vo api­bars­to­mas me­du­je mir­ky­to­mis džio­vin­to­mis mė­ly­nė­mis, span­guo­lė­mis ar­ba pa­ke­pin­tais ir smul­kin­tais laz­dy­nų rie­šu­tais. Vie­nos bo­bos iš­ei­ga – 950g.

Eu­ro­pos ku­li­na­ri­jos li­te­ra­tū­ro­je šios bo­bos kil­di­na­mos iš Lie­tu­vos, po­lia­kai jas dar va­di­na ka­ra­liaus Leš­čins­ko bo­bo­mis.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad že­mai­čių sta­lai bū­da­vo ypa­tin­gai gra­žiai puo­šia­mi ža­lu­my­nais ir iš jų pa­da­ry­tais or­na­men­tais: bruk­nie­no­jais, pa­tai­sais, sa­ma­no­mis, jei Ve­ly­kos bū­da­vo šil­tos, tai ir ki­to­kiais jau iš­dy­gu­siais ža­lu­my­nais. Sta­lui puo­šti spe­cia­liai bū­da­vo iš­sklai­di­na­mos (iš­sprog­di­na­mos) ber­žų ar­ba ver­bų („ka­čiu­kų“) ša­ke­lės, o Šven­tų­jų Ve­ly­kų kiau­ši­nius – mar­gu­čius dė­da­vo į iš­dai­gin­tus ja­vų žel­me­nis, kai kur į sa­ma­nas.

Aukš­tai­ti­jo­je per Šven­tą­sias Ve­ly­kas gar­bin­da­vo vėles

Tuo tar­pu Aukš­tai­ti­jo­je se­niau per Ve­ly­kas ei­da­vę į ka­pi­nes sa­vo ar­ti­mų mi­ru­sių­jų lan­ky­ti ir dė­da­vę ant jų ka­pų kiau­ši­nių. Po va­ka­rie­nės ne­nu­kraus­ty­da­vo sta­lo, ar­ba pa­lik­da­vo bent ko­kio mais­to mi­ru­siems. Ve­ly­kų me­tas – tai su­si­ti­ki­mas ir at­sis­vei­ki­ni­mas su ar­ti­mų­jų vė­lė­mis (bu­vo ma­no­ma, kad vė­lės lan­ko­si šven­tin­to­se vie­to­se). Aukš­tai­čiai ti­kė­jo, kad vė­lės iš­ei­na vi­sai va­sa­rai į at­gims­tan­čią gam­tą. J. Ba­sa­na­vi­čius ra­šė: „Po nu­mi­ri­mo kož­na­sis dar iki ža­lio­jo čet­ver­go sa­viš­kius lan­ko, ale po ši­tos die­nos ant vi­sa­dos at­sis­vei­ki­na“. Aukš­tai­čiai ma­nė, kad po pir­mo pa­va­sa­ri­nio Per­kū­no vė­lės pa­si­trau­kia, dings­ta iš mū­sų ap­lin­kos.

Že­mai­tiš­kas an­tro­sios Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­nos (Per­kū­no die­nos) stalas

Di­džio­sios links­my­bės ir pra­mo­gos pra­si­dė­da­vo an­trą­ją Ve­ly­kų die­ną, va­di­na­mą Per­kū­no die­ną. An­trą­ją Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­ną baž­ny­čio­je val­gių ne­šven­tin­da­vo, už­tat šven­to­riu­je, o vė­liau ir kie­muo­se šau­dy­da­vo į dan­gų, kad pa­dė­ti Per­kū­nui at­bai­dy­ti pik­tą­sias dva­sias.

An­trą­ją die­ną be aukš­čiau mi­nė­tų gė­ry­bių ant sta­lo dar dė­da­vo ko­še­lie­nos (kai at­si­ra­do šal­dy­tu­vai, kal­bi­nin­kai „ko­še­lie­ną“ pa­ver­tė „šal­tie­na“), rū­ky­tų deš­rų, že­mai­tiš­kai krau­ju­je su kva­pio­mis žo­le­lė­mis bran­din­tą ir rū­ky­tą gal­vi­jo lie­žu­vį. Tai ro­do, kad daž­nas že­mai­tis prieš Ve­ly­kas skers­da­vo avį ar­ba ver­šį. Tie­sa, ki­to­mis Ve­ly­kų die­no­mis la­ši­nių ant sta­lo jau ne­be­dė­da­vo.

Karš­tuo­ju pa­tie­ka­lu bū­da­vo vir­ta Ve­ly­kų bal­to­ji deš­ra (bal­tą­ja deš­ra bu­vo va­di­na­ma to­dėl, kad ji daž­niau­siai bū­da­vo ga­mi­na­ma iš švie­sios ver­šie­nos mė­sos), gar­din­ta čes­na­kais, mai­rū­nais ir pi­pi­rais. Prie jos ir šal­tie­nos bū­da­vo duo­da­mi aukš­čiau mi­nė­ti krie­nai, ku­riuos rei­kė­da­vo vi­sus pa­ei­liui ra­gau­ti. Bul­vių ant sta­lų Ve­ly­kų, kaip ir Kū­čių bei Ka­lė­dų die­no­mis, duo­ti ne­bu­vo pri­im­ta, ne­tgi drau­džia­ma. So­čiau mėgs­tan­tie­ji mė­są val­gy­da­vo su duo­na ar­ba Ve­ly­kų py­ra­gu.

Per­kū­no die­ną, so­čiai pa­val­gę, ga­lė­da­vo va­žiuo­ti ar­ba vaikš­čio­ti į sve­čius, do­va­nų ne­šda­mi sa­vo mar­gin­tus kiau­ši­nius ir py­ra­gą. Sve­čiuo­se bū­da­vo vai­ši­na­mi, re­tas at­si­sa­ky­da­vo bur­ne­lės ki­tos šei­mi­nin­kų iš­skir­ti­nės trauk­ti­nės ar­ba ant­pi­lo. Sve­čiai gir­da­vo vai­šes, gro­žė­da­vo­si gra­žiai pa­puoš­tais sta­lais. Pa­si­ger­ti tą die­ną bū­da­vo net tik di­de­lė gė­da, bet ir nuo­dė­mė.

Tuo tar­pu vai­kai ei­da­vo kiau­ši­niau­ti, ro­dy­da­vo ir gir­da­vo­si prieš ki­tus sa­vo su­rink­tais mar­gu­čiais. Pa­si­vai­ši­nę, pa­sis­ve­čia­vę, ypač jau­ni­mas ir vai­kai pul­da­vo lau­kan ri­di­nė­ti kiau­ši­nius ar­ba rung­tis mar­gu­čių dau­žy­me. Čia pa­si­tai­ky­da­vo ir ap­su­kruo­lių, ku­rie mar­gu­čių dau­žy­mo rung­čiai bū­da­vo pa­si­dir­bi­nę me­di­nių kiau­ši­nių ir mė­gin­da­vo su­kčiau­ti, bet griež­ti tei­sė­jai kaip mat pa­ste­bė­da­vo ap­gau­lę. Kiau­ši­nių ri­di­nė­ji­mo var­žy­bos bū­da­vo per spe­cia­liai pa­da­ry­tą lo­ve­lį. Vi­si steng­da­vo­si to­liau­siai nu­ri­den­ti sa­vo kiau­ši­nį, nes tik taip įma­no­ma bū­da­vo tap­ti nu­ga­lė­to­ju. Že­mai­čiai ti­kė­jo, kad ri­de­ni­mo nu­ga­lė­to­jui šie me­tai bus ti­krai lai­min­gi, kad vis­kas pui­kiai sek­sis. An­tra ver­tus dar ga­lio­jo to­kios tai­syk­lės: kie­no par­iden­tas kiau­ši­nis pa­lies ki­tą kiau­ši­nį, tai tam ir ati­teks. Bū­da­vo, kad tie, kas mo­kė­da­vo ge­rai iš­vir­ti kiau­ši­nius, kad ri­de­nant kiau­ši­niai ri­dė­tų rei­kia­ma kryp­ti­mi, su­rink­da­vo pil­ną kio­ca­lį (krep­še­lį) mar­gu­čių.

Jud­rus jau­ni­mas vėl­gi ne­lik­da­vo be pra­mo­gų. Jei vai­kai an­trą­ją Ve­ly­kų die­ną kiau­ši­niau­da­vo, tai jau­nuo­liai ir ne­ve­dę vy­riš­kai dė­di­nė­da­vo, t.y. jie ei­da­vo pra­šy­ti kiau­ši­nių pas mer­gi­nas. Tos, ku­rios ne­tu­rė­da­vo mar­gu­čių, bū­da­vo prie­var­ta nu­ve­da­mos į viš­ti­dę ir so­di­na­mos į viš­tos gūž­tą pe­rė­ti. Su­pran­ta­ma, mer­gi­nos jau iš anks­to tu­rė­da­vo ka­pas mar­gu­čių pa­si­ruo­šu­sios, gra­žiau­sius sa­vo sim­pa­ti­joms da­lin­da­vo. Drą­ses­nės, stip­res­nės mer­gi­nos, su­si­ta­ru­sios su drau­gė­mis, ap­si­mes­da­vo, kad ne­tu­rin­čios mar­gu­čių, – tai bū­da­vo di­de­lio kle­ge­sio, kai vai­ki­nai to­kią tem­da­vo viš­ti­dėn, o drau­gės ne­leis­da­vo ir gel­bė­da­vo „ne­lai­mė­lę“, – ge­ra pro­ga bū­da­vo vie­nas ki­tą pa­gla­mo­nė­ti, pa­lies­ti ar­ba, kaip že­mai­čiai sa­ko, – „pa­si­ku­šin­ti“.

Nei pir­mą­ją, nei an­trą­ją Ve­ly­kų die­ną že­mai­čiai, skir­tin­gai nei ki­tos lie­tu­vių gen­tys, su­ptis sū­py­nė­se nie­kas ne­ga­lė­da­vo ir lauk­da­vo ne­su­lauk­da­vo ryt­die­nos.

Že­mai­tiš­kas tre­čio­sios Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­nos (Ge­gio die­nos) stalas

Tą Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­ną, ku­rią že­mai­čiai va­di­no Ge­gio (-ės) var­du (ko­kią cek­lių ar­ba že­mai­čių die­vy­bę šis pa­va­di­ni­mas sle­pia, – te­gu nag­ri­nė­ja tau­to­ty­ri­nin­kai. Ne­la­bai ti­kiu, kad jie tuo už­siims, nes jie vi­si vir­to et­no­lo­gais, tad jiems da­bar rū­pi vien tik Et­nos ug­ni­kal­nio ty­ri­mai) ne­šda­vo­si į baž­ny­čią pa­šven­tin­ti viš­tą. Pa­si­bai­gus pa­mal­doms, ku­ni­gas ei­da­vo lau­kan ir pa­šven­tin­da­vo šven­to­riu­je pa­lik­tas viš­tas.

Par­ėję na­mo vi­sa šei­ma ei­da­vo dob­ti šven­tin­tos viš­tos. Viš­ta jo­kiu bū­du ne­ga­lė­da­vo bū­ti kirs­di­na­ma ir ypač griež­tai drau­džia­ma bū­da­vo kir­viu kirs­ti viš­tai gal­va, po ko ji il­gai kan­kin­da­vo­si, blaš­ky­da­vo­si ir taš­ky­da­vo­si krau­ju. Prieš do­biant viš­ta bū­da­vo su­ima­ma už ko­jų ir spar­nų, pa­gul­do­ma ant nu­ga­ros glos­tant pil­vą, po ko viš­ta už­mig­da­vo lyg už­hip­no­ti­zuo­ta. Tik ta­da aš­triu pei­liu nu­pjau­da­vo viš­tai gal­va. Nu­dob­ta viš­ta bū­da­vo ra­mi, tad ją šei­mos gal­va su la­šan­čiu krau­ju ap­neš­da­vo apie kie­mą (tai bū­da­vo au­ka kau­kams ir ait­va­rams) ir tik ta­da ati­duo­da­vo mo­te­rims, ku­rios viš­tą nu­pli­ky­da­vo ver­dan­čiu van­de­niu, nu­peš­da­vo ir iš jos ruo­šda­vo apei­gi­nį tre­čio­sios Ve­ly­kų die­nos val­gį.

Ant sta­lų be kiau­ši­nių, svies­to ir ve­ly­ki­nio py­ra­go dė­da­vo ir dan­gaus die­vus sim­bo­li­zuo­jan­čius val­gius iš lau­ki­nės ir na­mi­nės pa­ukš­tie­nos.

Že­mai­čių ba­jo­rai už­kan­džiui pa­tiek­da­vo slėg­tas vy­tin­tas an­tis ar­ba rū­ky­tos žą­sų pu­se­lės, tur­tin­gie­ji di­džiuo­da­vo­si puo­šniai kep­tais po­vais, kur­ti­niais, te­ter­vi­nais, je­ru­bė­mis, kar­ve­liais. Ma­žiau tur­tin­gi ten­kin­da­vo­si troš­kin­tais žvirb­liais, ku­riuos ypač mė­go že­mai­čiai, – dar­bo daug, bet už­tat koks gar­du­mas...Nuo vai­kys­tės pri­si­me­nu, kaip pa­siė­mę vo­kiš­kus pro­žek­to­rius su am­ži­na­til­sį die­du­ku ei­da­vo­me rink­ti žvirb­lių, ku­rių tun­tai tu­pė­da­vo dva­ro sie­nas apau­gu­sio­se vin­vy­čiuo­se. Pa­švie­ti pro­žek­to­riu­mi į vin­vy­čių tank­mę ir ten tu­pin­tys žvirb­liai lyg už­hip­no­ti­zuo­ti spok­so ži­ban­čio­mis ake­lė­mis, – rin­kis kiek no­ri. Be­je, pa­na­šiai nuo bir­že­lio pro­žek­to­riaus pa­gal­ba ei­da­vo­me vė­žiau­ti, – vėl­gi, ei­ni pa­kran­te švies­da­mas pro­žek­to­riu­mi, o apš­vies­ti vė­žiai at­si­su­ka į ta­ve, iš­skė­čia žnyp­les ir spok­so lyg aps­pan­gę. Ta­da ren­kie­si kur di­des­nis, imi vė­žį už nu­ga­ros ir krau­ni į kio­ca­lį ar­ba ter­be­lę...

Nuo se­nų se­no­vės že­mai­čiai, kaip ir vi­si lie­tu­vių di­di­kai ir ba­jo­rai gar­sė­jo sa­vo vai­šin­gu­mu, val­gių ir pa­tie­ka­lų gau­sa, tad šven­čių me­tu taip pat steng­da­vo­si ir sau, ir šei­my­nai su­reng­ti kuo tur­tin­ges­nę ir gau­ses­nę val­giais puo­tą.

Nors ant sta­lų ne­trūk­da­vo va­ka­rykš­čių ir už­va­ka­rykš­čių mė­sos ga­mi­nių, ve­ly­ki­nio py­ra­go, karš­tuo­ju pa­tie­ka­lu bū­ti­nai bū­da­vo at­ski­rais ga­ba­lais su­pjaus­ty­ta mi­du­je su grie­ti­ne ir kie­čiais troš­kin­ta viš­ta. Rei­kia ma­ny­ti, kad tai bus bu­vęs au­ten­tiš­kas sa­kra­li­nis apei­gi­nis val­gis, nes jį iš bend­ro du­be­nio da­lin­da­vo šei­mos gal­va. Mer­gi­kėm duo­da­mi bū­da­vo spar­ne­liai, sa­kant, kad jos iš­te­kė­da­mos iš­skris iš na­mų, vai­kiams – šlau­ne­lės, sa­kant, kad jie bus ge­ri ka­riai ir iš­eis ka­ran, kak­las – na­mų šei­mi­nin­kei, o gal­va – šei­mi­nin­kui. Vi­si ki­ti gau­da­vo ki­tus viš­tos ga­ba­lus. Val­gant šį pa­tie­ka­lą ne­bū­da­vo ga­li­ma už­si­kąs­ti duo­na ar­ba Ve­ly­kų py­ra­gu, taip pat po jo drau­džia­ma bū­da­vo val­gy­ti sal­džiuo­sius val­gius, ger­ti svai­giuo­sius ar­ba gai­viuo­sius gė­ri­mus.

Su­val­gius šį pa­tie­ka­lą vi­si ei­da­vo lau­kan sū­puo­tis sū­py­nė­se. Jas nuo pat anks­taus ry­to įreng­da­vo vy­rai ir jau­ni­mas. Sū­py­nė­se tu­rė­da­vo su­ptis vi­si: ir vai­kai, ir su­au­gę, ir se­ni­mas. Jei ve­dę pa­si­sup­da­vo po­ro­mis, tai bū­da­vo ti­ki­ma, kad jų lauks dar­na ir su­ta­ri­mas, kad jų lai­mę glo­bos dan­gaus die­vai. My­li­mų­jų po­ros tu­rė­da­vo su­ptis kuo ga­li­ma aukš­čiau, – ta­da grei­tai bū­sian­čios jų ves­tu­vės. Kai kam pa­si­tai­ky­da­vo ir iš­kris­ti ar­ba nu­sprūs­ti nuo sū­py­nių, – tai bū­da­vo pers­pė­ji­mas, kad sau­go­tų­si ne­san­tai­kų, ne­lai­mių. Iš­kri­tus iš sū­py­nių vai­ke­liui, tė­vai ži­no­da­vo, kad jam bus bū­ti­na ypa­tin­ga prie­žiū­ra. Tie­sa, sū­puok­lė­mis Že­mai­ti­jo­je dar su­pda­vo­si per Sek­mi­nes, Jo­rę ir Ra­są...

Že­mai­tiš­kas ket­vir­to­sios Šven­tų­jų Ve­ly­kų die­nos (La­do die­nos) stalas

Ket­vir­tą Ve­ly­kų die­na – ne­šda­vo­si į baž­ny­čią pa­šven­tin­ti Ve­ly­kę – Ve­ly­kų ba­bą (ba­be­lę, bo­bu­tę. Že­mai­čiai tvir­ti­na, kad bo­ba yra mo­te­ris, o ba­ba – se­ne­lė), ku­ri bū­da­vo ne ke­pa­ma, o pa­sku­ti­nią­ją die­ną (Di­dį­jį penk­ta­die­nį) prieš Šven­tą­sias Ve­ly­kas su­sle­gia­ma iš per­trin­tos varš­kės su me­du­mi, kie­tai vir­tais kiau­ši­nių try­niais, įvai­riais džio­vin­tais vai­siais ir pa­ke­pin­tais rie­šu­tais bei pa­lie­ka­ma po­rai die­nų nok­ti, o prieš die­ną dar ir rū­sy­je ar­ba ant le­dų at­šal­do­ma. Ve­ly­kę ge­riau­siai bū­da­vo da­ry­ti iš ož­kos ar­ba avies pie­no, bet ne­drau­džia­ma ir iš kar­vės pie­no.

Lie­tu­vai ap­si­krikš­ti­jus, tei­sin­giau, – pri­ėmus žy­diš­ką krikš­čio­ny­bę, dau­ge­lis se­nų­jų sar­ma­tiš­kų apei­gi­nių val­gių ir gė­ri­mų bu­vo su­nai­kin­ta, ypač tai sten­gė­si da­ry­ti jė­zui­tų or­di­nas, ta­čiau že­mai­čiai net iki mū­sų die­nų iš­lai­kė se­ną­sias apei­gi­nes sa­kra­li­nes Ve­ly­kes.

Su­pran­ta­ma, Ve­ly­kė bū­da­vo la­biau­siai lau­kia­ma vai­kų, jau­ni­mo, tad ją gra­žiai iš­puoš­da­vo.

Že­mai­tiš­ka se­no­vi­nė apei­gi­nė sa­kra­li­nė VE­LY­KĖ – VARŠ­KĖS BABA

150g laz­dy­no rie­šu­tų ap­ke­pin­ti, nu­trin­ti ode­les ir ko­čė­lu su­ko­čio­ti įvai­raus dy­džio rie­šu­tų ga­ba­lė­lius. Iki bal­tu­mo iš­trin­ti 200g kai­miš­ko svies­to su 300g me­daus (da­bar ga­li­ma ir iš­si­jo­tos cu­kraus pud­ros). Po to 1,5 kg kai­miš­kos sal­džios varš­kės (at­min­ki­te, kad ti­kros varš­kės par­duo­tu­vė­se jau 20 me­tų iš vis nė­ra) ir 7 kie­tai vir­tus kiau­ši­nių try­nius iš­trin­ti per smul­kų sie­tą, į gau­tą ma­sę įdrėb­ti 150g kie­tos kai­miš­kos grie­ti­nės, 150g džio­vin­tų bruk­nių, mė­ly­nių ar­ba span­guo­lių (da­bar ga­li­ma nu­plau­tų bal­tų ra­zi­nų ir vie­nos ci­tri­nos nu­tar­kuo­tą ced­rą (gel­to­ną ode­lę). Se­no­vė­je Ve­ly­kei gra­žią auk­so spal­vą su­teik­da­vo įmai­šy­ta 100g tek­šių uo­gie­nės. Vis­ką ge­rai iš­mai­šy­ti.

Se­no­vė­je Ve­ly­kų bo­bos no­ki­ni­mui bū­da­vo da­ro­mos kū­gio pa­vi­da­lo me­di­nės ar­ba žie­džia­mos ke­ra­mi­nės to­kios pat kū­gi­nės for­mos. Mū­sų die­no­mis ga­li­ma nau­do­ti ir ke­ra­mi­nius gė­lių va­zo­nus su sky­lė­mis dug­ne drėg­mei iš­te­kė­ti. Tą kū­gi­nę for­mą iš­klo­ti dvi­gu­bą drėg­na mar­le taip kad jos kraš­tai bū­tų pers­vi­rę per kraš­tus, ten su­dė­ti varš­kės ma­sę, mar­lės kraš­tus ant vir­šaus už­lanks­ty­ti, ir už­dė­ti svo­rį drėg­mės iš­spau­di­mui. For­mą dė­ti į du­be­nį, į ku­rį rink­sis drėg­mė ir su vis­kuo bent par­ai dė­ti į šal­dy­tu­vą. Iš­im­tą VE­LY­KĘ – VE­LY­KŲ BA­BĄ puo­šti pa­gal sa­vo su­ge­bė­ji­mus.

Dva­ruo­se, kle­bo­ni­jo­se, vie­nuo­ly­nuo­se šiai die­nai ant sta­lų mė­sos pa­tie­ka­lų ne­dė­da­vo, pa­lik­da­vo tik mar­gu­čius, svies­tą, Ve­ly­kų py­ra­gą ir krie­nus.

La­do die­ną vi­siems bū­da­vo da­li­ja­mi Ve­ly­kės – Ve­ly­kų ba­bos ga­ba­lai, ku­ri bū­da­vo val­go­ma už­si­ge­riant span­guo­lių gai­va. Šį se­no­vi­nį gai­vi­nan­tį gė­ri­mą ga­lė­tų ga­min­ti ir mū­sų die­nų gai­vių­jų gė­ri­mų ga­myk­los, nes ir pa­ga­min­ti ją leng­va, ir jo­kių mais­ti­nių che­mi­nių prie­dų jos il­gė­les­niam iš­lai­ky­mui ne­rei­kia.

Štai se­no­vi­nės že­mai­čių gai­vos re­cep­tas: 150 g span­guo­lių (ar­ba bruk­nių, ar­ba juo­dų­jų ser­ben­tų) su­trin­ti, per mar­lę iš­spaus­ti su­ltis. Iš­spau­das už­pil­ti li­tru ver­dan­čio van­dens ir ant silp­nos ug­nies pa­vi­rin­ti 5–8 min. Pa­lik­ti pus­va­lan­džiui, kad nu­sis­to­vė­ti ir at­vės­tų. Nuo­vi­rą nu­pil­ti, iš­spau­das nu­sunk­ti per mar­lę, su­dė­ti 240 g me­daus (mū­sų die­no­mis – 120g cu­kraus) ir ge­rai iš­mai­šy­ti. Po to į skys­tį su­pil­ti iš­spaus­tas su­ltis ir lai­ky­ti šal­dy­tu­ve.

Bet grįž­ki­me į se­nuo­sius lai­kus, kai žmo­nės, pa­siė­mę li­ku­sius mar­gu­čius, vi­sa šei­my­na ei­da­vo į lau­kus la­lau­ti. Ra­gais, dū­de­lė­mis, pa­da­ry­to­mis iš žil­vi­čio, tarš­ky­nė­mis, būg­nais bū­da­vo skel­bia­mas pa­va­sa­ris, Per­kū­nui tal­ki­na­ma iš­gin­ti, iš­ly­dė­ti vė­les ir dva­sias bei lai­min­ti šei­mi­nin­kus, ku­rie sa­vo lau­kų kam­puo­se di­des­niam ir gau­ses­niam der­liui įkas­da­vo po Ve­ly­kų mar­gu­tį.

La­la­vi­mu ši apei­ga va­di­na­ma bu­vo to­dėl, kad dai­nų prie­dai­niuo­se bū­da­vo žo­džiai: „ai la­lu la­lu“ , „ei la­lo“ ir pan. Ma­no­ma, kad la­la­vi­mas se­niau bu­vo skir­tas dei­vės Di­džio­jo La­do (La­dos, Le­los) gar­bei. Sa­ko­ma, kad la­lau­to­jai kvies­da­vo vi­sas dan­gaus ir že­mės ga­lias, kad šios lau­kams ir jų šei­mi­nin­kams lem­tų ge­rą der­lių, so­tų gy­ve­ni­mą. Kar­tu la­lau­nin­kai pri­si­rink­da­vo ir įvai­riau­sių vai­šių, ku­rio­mis žmo­nės juos ap­do­va­no­da­vo už dai­nas ir pa­lin­kė­ji­mus. Tau­to­ty­ri­nin­kai tei­gia, kad vė­liau į la­la­vi­mą bu­vo įtrauk­ti ne­tgi krikš­čio­niš­ki ele­men­tai, pvz.:

„Kur akė­ta, te gy­vuo­ja, ei lalo

Kur už­sė­ta, te ža­liuo­ja, ei lalo

Šven­tas Jur­gis ra­są krė­tė, ei lalo

Šven­tas Jo­nas mėš­lą ve­žė, ei lalo

Šven­tas Jo­kū­bas ru­gius kir­to, ei la­lo“.

La­lau­to­jų bū­riai, su­ti­kę vie­nas ki­tą be to dar lais­ty­da­vo­si van­de­niu. Links­my­bių, šur­mu­lio už­tek­da­vo iki va­ka­ro, nes ir sū­py­nė­se, ir kie­muo­se lais­ty­ma­sis grei­tai ne­si­liau­da­vo.

Tuo tar­pu Aukš­tai­ti­jo­je lais­ty­ma­sis van­de­niu bū­da­vo san­tū­res­nis: anks­ti ry­te kai­mų vai­ki­nai ei­da­vo van­de­niu lais­ty­ti mer­gi­nų. Ei­da­mi ne­šda­vo­si bu­te­lį van­dens, su šven­tė­mis pa­svei­kin­da­vo su­tik­tuo­sius, o užė­ję į tro­bą, ku­rio­je gy­ven­da­vo mer­gi­nos, pa­spaus­da­vo ran­kas šei­mi­nin­kams, o svei­kin­da­mi mo­te­ris ir mer­gi­nas, joms į del­nus po tru­pu­tį įpil­da­vo van­dens, po to tuoj pat van­de­nį nu­šluos­ty­da­vo rankš­luos­čiu. To­kius lais­ty­to­jus šei­mi­nin­kai so­din­da­vo už vai­šių sta­lo.

Že­mai­ti­jos žy­dų Ve­ly­kų stalas

Se­no­vė­je Že­mai­ti­jo­je gy­ve­no daug žy­dų, ir že­mai­čiai su žy­dais ypač ge­rai su­gy­ven­da­vo, – vie­ni ki­tiems jo­kių ne­apy­kan­tų ne­tu­rė­jo. Lie­tu­vo­je jo­kių pog­ro­mų kaip Ru­si­jo­je nie­ka­da ne­bu­vo. Pro­tė­viai ir se­no­liai su žy­dais gy­ve­no tai­kiai, gra­žiai pa­si­da­li­nę sa­vo dar­bus, už­siė­mi­mus ir gy­ve­ni­mus, – jei že­mai­čiai dau­giau­sia ver­tė­si žem­dir­bys­tės, ūkio, miš­kų dar­bais, tai žy­dai dau­giau­sia teik­da­vo pi­ni­gi­nes pa­sko­las, pre­kiau­da­vo, ama­ti­nin­ka­vo, šin­kuo­da­vo ba­jo­rų smuk­lė­se. Že­mai­ti­jo­je žy­dai tu­rė­jo iš­skir­ti­nes tei­ses (nuo Vy­tau­to lai­kų bu­vo su­teik­tos ba­jo­rų tei­sės ir jų nie­kas iki mū­sų die­nų ne­pa­nai­ki­no), ka­ha­lus (sa­vi­val­dą) ir sa­vo teis­mus.

Že­mai­čių ba­jo­rai ir dva­ri­nin­kai su žy­dais taip pat ge­rai su­ta­rė, nes ge­ras su­ta­ri­mas bū­da­vo abi­pu­siai nau­din­gas. Ba­jo­rų dva­ruo­se pa­ga­min­tas gė­ry­bes (ja­vus, ka­na­pes, li­nus, me­dų, gal­vi­jus, žir­gus, pa­ukš­čius, ypač žą­sis, kiau­ši­nius, žvė­rie­ną ir žvė­rių kai­lius, au­dek­lus, me­die­ną, ang­lis, vaš­ką, der­vą, pie­no pro­duk­tus) žy­dai su­pirk­da­vo ur­mu, mo­kė­jo rea­li­zuo­ti Ry­gos, Ka­ra­liau­čiaus, Til­žės ir Klai­pė­dos pirk­liams, jo­mar­kuo­se, tur­guo­se. Į dva­rus pri­sta­ty­da­vo už­sa­ky­tų mies­tuo­se ar­ba už­sie­niuo­se pa­ga­min­tų pre­kių. Žy­dai griež­tai lai­ky­da­vo­si duo­to žo­džio da­ly­ki­niuo­se ir pi­ni­gi­niuo­se rei­ka­luo­se. Rei­ka­lui esant žy­dai su­teik­da­vo ir kre­di­tą pi­ni­gais. Ki­ta ver­tus, žy­dai smuk­lė­se, ku­rias daž­niau­siai pa­sta­ty­da­vo Lie­tu­vos ba­jo­rų dva­rai, ga­lė­da­vo „šin­kuo­ti“ rea­li­zuo­ti tik dva­ruo­se iš­va­ry­tą deg­ti­nę, dva­ruo­se pa­ga­min­tą alų, mi­dų, gi­ras, gai­vas, so­tes (gai­vu­sis gė­ri­mas, apie ku­rį šian­dien ma­žai kas ži­no).

Ve­ly­kų pro­ga ne­kal­bė­siu apie vi­suo­ti­nius že­mai­čių ka­rus prieš ru­sų oku­pa­ci­ją 1831 ir 1863 me­tais, nes tai tra­giš­kas Že­mai­ti­jos lai­ko­tar­pis, rei­ka­lau­jan­tis at­ski­ro pa­trio­ti­nio straips­nio su ati­tin­ka­mu tų lai­kų au­kų pa­ger­bi­mu, nes ru­sų oku­pan­tai nu­žu­dė ypa­tin­gai daug Že­mai­ti­jos ka­rių, iš­trė­mė į Si­bi­rą. Vien tik ku­ni­gų bu­vo iš­trem­ta 66, at­ski­ri kai­mai su­de­gin­ti ir su­ly­gin­ti su že­mės pa­vir­šiu­mi. Čia rei­kia pa­mi­nė­ti, kad Že­mai­ti­jos žy­dai taip pat bu­vo pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­kę ir vie­nin­gai iš­si­lais­vi­ni­mo ka­ruo­se da­ly­va­vo, ap­rū­pin­da­vo su­ki­lė­lius amu­ni­ci­ja ir ark­liais bei nu­ken­tė­jo abie­juo­se ka­ruo­se.

Nors pa­gal Tal­mu­dą ki­ta­ti­kiai ne­ga­li da­ly­vau­ti žy­dų šven­tė­se, ma­no pro­tė­viai – cek­lių ba­jo­rai, tu­rė­ję ypa­tin­gai ge­rus ir drau­giš­kus san­ty­kius su žy­dais, bu­vo su­ra­šę ką val­gy­da­vo žy­dai per sa­vo Ve­ly­kas.

Že­mai­ti­jo­je gy­ve­nę žy­dai lit­va­kai per žy­dų Ve­ly­kas – Pe­sa­chą ruo­šda­vo sa­vo tra­di­ci­nius sa­kra­li­nius ko­še­ri­nius (tin­ka­mus, ti­krus) val­gius. Šių šven­čių me­tu žy­dai švęs­da­vo sa­vo iš­ėji­mą iš Egip­to ver­gi­jos ir žy­dų vie­nin­gos tau­tos su­si­da­ry­mą. Ši šven­tė trun­ka nuo 15 iki 21 pa­va­sa­rio mė­ne­sio pa­gal žy­dų ka­len­do­rių. Že­mai­ti­jos žy­dai tu­rė­jo pra­ban­gius ti­kro si­dab­ro in­dus, skir­tus tik šios šven­tės sa­kra­li­niams apei­gi­niams val­giams ir gė­ri­mams.

Ant šven­ti­nio sta­lo Že­mai­ti­jos žy­dai dė­da­vo prės­ką plo­ną traš­kią duo­ną – ma­cą, nes rau­gin­tos duo­nos tą die­ną val­gy­ti bu­vo ne­va­lia. Pir­mą­jį šven­čių va­ka­rą žy­dai ruo­šda­vo tra­di­ci­nę šven­ti­nę va­ka­rie­nę se­de­rą. Kaip tvir­ti­na ma­no am­ži­na­til­sį die­du­kas, žy­dai kal­bė­jo iv­ri­to kal­ba, ku­rios jis pats bu­vo pra­mo­kęs ir ga­lė­jo su­si­kal­bė­ti. Tai­gi, se­de­ras iš­ver­tus iš iv­ri­to reiš­kė „tvar­ka­raš­tis“ ir ja­me bu­vo ir te­bė­ra su­ra­šy­tos Pe­sa­cho va­ka­rie­nės pa­tie­ka­lai, jų ei­liš­ku­mas, tvar­ka ir at­li­ki­mo ri­tua­lai. Pa­si­ruo­ši­mai se­de­rui tu­ri bū­ti at­lik­tas iki jom-to­ma – šven­ti­nės va­ka­rie­nės. Ant sta­lo pa­tie­sia­ma pra­šmat­ni stal­tie­sė, o ant jos de­da­mi si­dab­ri­niai in­dai ir įran­kiai, ta­čiau svar­biau­sias in­das bū­da­vo Pe­sa­cho si­dab­ri­nis au­kų in­das su sep­ty­nio­mis sim­bo­li­nių val­gių duo­bu­tė­mis.

Kaip tei­gia ma­no die­du­kas, Že­mai­ti­jos žy­dai sa­ve va­din­da­vo žy­dų heb­ra ir tiek sa­vo gy­ven­se­na, tiek pa­pro­čiais sky­rė­si nuo ki­tų žy­dų lit­va­kų. To­dėl kiek­vie­na šei­ma tu­rė­jo pa­ti iš­si­kep­ti tiek ma­cų, kad už­tek­tų vi­soms Pe­sa­cho die­noms, ir ma­cos pri­va­lė­jo bū­ti par­uoš­tos ran­ko­mis pa­gal griež­tus ga­la­chi­nius rei­ka­la­vi­mus.

Žy­dai prie šven­ti­nio sta­lo sės­da­vo­si po ura­cha­co – ri­tua­li­nio ran­kų plo­vi­mo. Ant šven­ti­nio sta­lo sta­ty­da­vo sep­ty­nių žva­kių žva­ki­dę, o prieš šei­mos gal­vą sta­ty­da­vo si­dab­ri­nį in­dą su sep­ty­nio­mis duo­bu­tė­mis. Vir­šu­ti­nė­je duo­bu­tė­je bu­vo de­da­mas ap­de­gin­tas viš­tos spar­ne­lis, sim­bo­li­zuo­jan­tis Pe­sa­cho au­ką, ša­lia iš kai­rės duo­bu­tė­je nu­lup­tas kie­tai vir­tas kiau­ši­nis, sim­bo­li­zuo­jan­tis bend­rą Pa­sa­cho šven­tės au­ką. Po duo­bu­tės su spar­ne­liu – į ki­tą duo­bu­tę dė­da­vo ma­ro­rą (džio­vin­tus kie­čius, pe­ly­nus ar­ba ša­la­vi­jų la­pe­lis, bet daž­niau­siai iš že­mai­čių nu­žiū­rė­tus tar­kuo­tus krie­nus, kas sim­bo­li­za­vo kar­tų gy­ve­ni­mą Egip­te). Ket­vir­to­je duo­bu­tė­je bū­da­vo sū­rus van­duo, sim­bo­li­zuo­jan­tis aša­ras, į ku­rias bu­vo mir­ko­mos pe­tra­žo­lės, penk­to­je duo­bu­tė­je su­dė­da­vo pun­de­lį ant pa­lan­gių užau­gin­tų pe­tra­žo­lių – kar­pas, ku­rias rei­kė­da­vo val­gy­ti su ma­ca ir mir­kant jas į sū­rų van­de­nį. Šeš­to­je duo­bu­tė­je bū­da­vo ha­ro­se­tas.

Vi­du­ri­nė­je sep­tin­to­je duo­bu­tė­je su­dė­da­vo tri­mis sluoks­niais ma­cą.

Se­de­ras, ar­ba šven­ti­nė va­ka­rie­nė pra­si­dė­da­vo nuo ki­du­šo (šven­tės pa­šven­ti­ni­mo). Po to vi­si tu­rė­jo ger­ti pir­mą iš bū­ti­nų ke­tu­rių tau­rių ko­še­ri­nį rau­do­ną sal­dų vy­ną, ne­ge­rian­tiems vy­no – ko­še­ri­nes vy­nuo­gių su­ltis.

Vi­sų apei­gų ma­no die­du­kui ne­pa­si­se­kė su­ra­šy­ti, nes žy­dai ki­ta­ti­kių į sa­vo šven­tes ne­įsi­leis­da­vo, o su­ra­šė tik tai, ką jam pa­tys Že­mai­ti­jos žy­dai pa­sa­ko­jo.

Ant šven­ti­nio sta­lo bu­vo de­da­mas ko­še­ri­nis dar­žo­vių ap­ke­pas, ku­rį ruo­šda­vo iš po­rų, špi­na­tų ir mor­kų (pa­gal iš­ga­les po­rus pa­keis­da­vo svo­gū­nais ar­ba meš­ki­niais čes­na­kais, špi­na­tus rūgš­ty­nė­mis ar­ba dil­gė­lė­mis, mor­kas – pa­star­no­kais ar­ba ro­pė­mis). Ap­ke­pui už­pi­lą ga­min­da­vo­si tik iš plak­tų kiau­ši­nių. Jo­kiu bū­du ant Pe­sa­cho sta­lo ne­ga­lė­da­vo bū­ti tre­fi­nių val­gių: svies­to, varš­kės, sū­rių, pie­no.

Bū­ti­nai ant šven­ti­nio sta­lo tu­rė­da­vo bū­ti ko­še­ri­nė far­ši­ruo­ta žu­vis – Ge­fil­te fish, t.y. ta, ku­ri tu­ri žvy­nus ir pe­le­kus, nes tik to­kia žu­vis yra šva­ri. Že­mai­ti­jos Pe­sa­cho Ge­fil­te fish bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti ga­mi­na­mi tik iš kar­pių žu­vies ku­ku­liai, pir­mą die­ną pa­tie­kia­mi karš­ti kvap­nia­me žu­vies su­lti­ny­je. Ki­to­mis die­no­mis – šal­ti, sting­dy­ti žu­vies dre­bu­čiuo­se.

Že­mai­ti­jos žy­dai iš že­mai­čių vir­tu­vės bu­vo pe­rė­mę žu­vies su krie­nais val­gy­mą, tad ant sta­lo prie far­ši­ruo­tos ly­de­kos ar­ba kar­pio bū­ti­nai dė­da­vo bu­ro­kė­lių su­lti­mis da­žy­tų krie­nų.

Per Pe­sa­chą ant Že­mai­ti­jos žy­dų sta­lo tu­rė­da­vo bū­ti bisk­vi­ti­nis obuo­lių py­ra­gas ir pla­va (se­za­mų sėk­lų chal­va). Po Pe­sa­cho se­de­ro žy­dai vi­są die­ną mels­da­vo­si ir il­sė­da­vo­si, nes tą die­ną jiems dirb­ti bu­vo ne­va­lia.

Vi­są sa­vai­tę žy­dai pra­leis­da­vo sa­vo šei­mos ra­te ir ją baig­da­vo šven­ti­ne die­na, kai po ska­nių įvai­rių val­gių dar bū­ti­nai bū­da­vo pa­tie­kia­mas ha­ro­se­tas – rie­šu­tų ir sal­džių vai­sių pa­tie­ka­las. Že­mai­ti­jos žy­dų ha­ro­se­tas bū­ti­nai tu­rė­jo bū­ti pa­gar­din­tas mal­tais ci­na­mo­nais. Be­je, iš­skir­ti­nis da­ly­kas bū­da­vo kva­pio­ji ar­ba­ta ver­da­ma iš bad­ja­no (žvaigž­da­ny­žio) ir ci­na­mo­no laz­de­lės. Ma­no die­du­kas sa­ky­da­vo, kad žy­dų na­mai kas­dien kve­pė­da­vo čes­na­ku, o per šven­tes – ci­na­mo­nu.

Že­mai­ti­jos žy­dės prieš Pe­sa­chą ha­ro­se­tui or­kai­tė­je iš­kep­da­vo 3 obuo­lius, nu­rink­da­vo obuo­lių ty­rę. Kep­tu­vė­je ap­ke­pin­da­vo 5 mig­do­lus, 5 grai­ki­nius rie­šu­tus, nu­trin­da­vo jų ode­les ir juos ko­čė­lu su­ko­čio­da­vo iki mil­tų. Smul­kiai su­pjaus­ty­da­vo 5 džio­vin­tus ab­ri­ko­sus, įpil­da­vo 3 šaukš­tus ko­še­ri­nio sal­daus rau­do­no vy­no, įber­da­vo žiups­ne­lį mal­tų ci­na­mo­nų ir vis­ką iš­mai­šy­da­vo. Žy­dai sa­ky­da­vo, kad šis gar­dė­sis žy­dams tu­ri pri­min­ti Egip­to mo­lį, iš ku­rio jie sta­ty­da­vo­si tro­be­sius.

Bisk­vi­ti­nis obuo­lių pyragas

3000g obuo­lių nu­lup­ti, iš­pjau­ti sėk­la­dė­žes, su­pjaus­ty­ti skil­te­lė­mis į aš­tuo­nias da­lis, di­de­lia­me du­be­ny­je iš­mai­šy­ti su 150g cu­kraus ir 5g mal­tų ci­na­mo­nų. 24 kiau­ši­nius (930g) mik­se­riu iš­plak­ti su 540g cu­kraus ir 90g va­ni­li­nio cu­kraus, kad cu­krus iš­tirp­tų. 810g per­si­jo­tų kvie­ti­nių mil­tų D550 iš­mai­šy­ti su 30g ke­pi­mo mil­te­lių ir pa­skui iš­mai­šy­ti su 450g šil­to alie­jaus ir su­plak­tais kiau­ši­niais. Pu­sę teš­los su­pil­ti į ke­pi­mo po­pie­riu­mi iš­klo­tą aukš­tą skar­dą, iš­il­gai iš­dė­lio­ti pu­sę obuo­lių skil­te­lių, ant vir­šaus už­pil­ti li­ku­sią teš­lą ir vėl juo­sto­mis su­dė­lio­ti obuo­lių skil­te­les. Kep­ti or­kai­tė­je 180°C 40–45 mi­nu­čių. Py­ra­gą at­vė­sin­ti. Vie­na por­ci­ja – 100g ga­ba­las.

Ta­čiau leng­viau­siai bū­da­vo pa­ga­mi­na­ma pla­va (se­za­mų sėk­lų chal­va). Stik­li­nę se­za­mo sėk­lų vi­są lai­ką mai­šant ap­ke­pin­da­vo, kol sėk­ly­tės gra­žiai pa­gels­da­vo. Po to jas su­mal­da­vo (da­bar tai ga­li­ma at­lik­ti ka­vos ma­li­mo ma­lū­nė­liu ar­ba elek­tri­niu blen­de­riu), iš­mai­šy­da­vo su 2 šaukš­tais skys­to me­daus, at­šal­dy­da­vo, kad su­sting­tų... Daug kas sa­ko, kad ant Pe­sa­cho sta­lo žy­dai dė­da­vo ir ci­mu­są (ci­me­są), gal būt kur nors Pol­šoj ar­ba Be­la­ru­si­jo­je, ta­čiau Že­mai­ti­jos žy­dai griež­tai lai­ky­da­vo­si ko­še­ri­nių nu­ro­dy­mų ir tre­fi­nių val­gių bū­ti ne­ga­lė­jo. Ti­kras Že­mai­ti­jos žy­dų aš­ke­na­zių lit­va­kų ci­me­sas ar­ba ci­mu­sas bu­vo sal­dus mor­kų pa­tie­ka­las. Štai koks ti­kra­sis ci­me­so re­cep­tas: 750 g mor­kų, 100 g ra­zi­nų, 100 g džio­vin­tų ab­ri­ko­sų, 100g džio­vin­tų sly­vų be kau­liu­kų, 100 g ru­do­jo cu­kraus, 2 šaukš­tai kai­miš­ko ti­kro svies­to, 2 šaukš­tai me­daus, stik­li­nė ką tik iš­spaus­tų apel­si­no su­lčių, pu­sės ci­tri­nos su­lčių, žiups­ne­lis drus­kos, žiups­ne­lis mal­tų ci­na­mo­nų, 3 gvaz­di­kė­lių...

Že­mai­ti­jos Ve­ly­kų margučiai

Ke­le­tas ve­lyk­me­čio pa­ta­ri­mų:

• Ve­ly­kų die­ną ne­ga­li­ma il­gai mie­go­ti, nes skau­dės gal­vą.

• Gal­vą šu­kuok tik Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se, nes ki­taip ją skau­dės.

• Ne­de­ra pir­mą­ją Ve­ly­kų die­ną į sve­čius vaikš­ti­nė­ti, o tam, kas at­ei­na, rei­kia duo­ti kai­li­nius blu­si­nė­ti.

• Per Ve­ly­kas ne­ga­li­ma že­mės ju­din­ti, ar­dy­ti, nes ki­taip va­sa­rą le­dai der­lių su­nai­kins.

• Jei Ve­ly­kų ry­tą dar prieš sau­lei te­kant šal­tu van­de­niu iš šal­ti­nio nu­sip­rau­si, jo­kie skau­du­liai ne­augs.

• Jei Ve­ly­kų ry­tą nu­lup­tų kiau­ši­nių lukš­tus su­de­gin­si pe­čiu­je – na­mi­niai pa­ukš­čiai ge­riau iš kiau­ši­nių ri­sis.

• Kad na­muo­se vi­sus me­tus bū­tų skal­su, pir­mą­jį nu­lup­tą kiau­ši­nį su­pjaus­tyk į tiek da­lių, kiek už sta­lo sė­di žmo­nių, ir jį pa­da­link.

Tavo komentaras
Vardas: * El.paštas:
Komentaras: *
Eu­ro­po­je, Azi­jo­je bei Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se at­omi­nes elek­tri­nes sta­tan­ti Ru­si­jos „Ro­sa­tom“ tam­pa geo­po­li­ti­nio spau­di­mo prie­mo­ne, lan­ky­da­ma­sis JAV par­eiš­kė ener­ge­ti­kos ministras Ro­kas Ma­siu­lis.
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos kas­dien su­lau­kia tūks­tan­čių ban­dy­mų reng­ti ki­ber­ne­ti­nes at­akas, šim­tai jų ke­lia vi­du­ti­nę, o bent 5 proc. – rim­tą grės­mę, sa­ko Nacionalinio ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo [...]
Krem­liui ar­ti­mi žmo­nės pro­ru­siš­kiems se­pa­ra­tis­tams Ry­tų Ukrai­no­je ak­ty­viai pa­ta­ri­nė­ja, kaip va­ry­ti „pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­ją“ prieš Ki­je­vą ir Va­ka­rus, ket­vir­ta­die­nį pranešė Vo­kie­ti­jos ži­niask­lai­da.
Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se trau­ki­niui įsi­rė­žus į Ho­bo­ke­no sto­tį Nau­ja­ja­me Džer­sy­je, pa­tvir­tin­ta vie­no žmo­gaus žū­tis, sa­kė Nau­jo­jo Džer­sio gubernatorius Chri­sas Chris­tie.
An­tra­die­nį Anykš­čiuo­se, ant Šei­my­niš­kė­lių pi­lia­kal­nio, pra­de­da­ma sta­ty­ti medinė Vo­ru­tos pi­lis.
1893 me­tų rugp­jū­tį Vil­niu­je įvy­ko IX Ru­si­jos im­pe­ri­jos ar­cheo­lo­gų su­va­žia­vi­mas. Ruo­šian­tis jam rink­ta in­for­ma­ci­ja apie lie­tu­viš­kų gu­ber­ni­jų – Šiau­rės va­ka­rų kraš­to is­to­ri­ją. Tam bu­vo [...]
Spa­lio 1 ir 2 die­no­mis Pa­ne­vė­žio Juo­zo Mil­ti­nio dra­mos tea­tre įvyks iš­skir­ti­nė prem­je­ra – gar­saus len­kų ki­no ir tea­tro re­ži­sie­riaus, sce­na­ris­to, pro­diu­se­rio Krzysz­to­fo Zanussio „Hyb­ris (Pui­ky­bė)“. [...]
Ka­dai­se, so­viet­me­čiu, tai bu­vo mies­te­lio ar kai­mo kul­tū­ros na­mai, ku­riuos sta­tant bu­vo sie­kia­ma už­gož­ti vie­tos baž­ny­čią. Da­bar kai ku­rie jų te­be­vei­kia, ki­ti ap­leis­ti, o kai kurių pa­tal­po­mis nau­do­ja­si [...]
Grum­da­ma­sis su pra­stu oru ir prieš­prie­ši­niu vė­ju prieš 180 me­tų iš Ka­ra­liau­čiaus į Klai­pė­dą vy­kęs bur­lai­vis ga­be­no žmo­gų, il­gai­niui ta­pu­sį vie­nu žy­miau­siu XIX amžiaus kom­po­zi­to­rių, pa­sku­ti­nį­jį [...]
Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre spa­lio 1 d. ro­do­ma Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no ope­ra „Fi­de­li­jus“ – ypa­tin­gas spek­tak­lis, mat tą va­ka­rą įvyks net trys de­biu­tai. 
Rug­sė­jo 29 d., ket­vir­ta­die­nį, du­ris ofi­cia­liai at­vė­rė de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te įsi­kū­ręs vers­lo mies­tas „Quad­rum“, į ku­rį Nor­ve­gi­jos įmo­nių gru­pė „Scha­ge Group“ investavo 100 mln. [...]
Trims Bal­ti­jos ša­lims po il­gų ir su­dė­tin­gų de­ry­bų pa­sie­kus su­si­ta­ri­mą, kad eu­ro­pi­nės ge­le­žin­ke­lio ve­žės pro­jek­to „Rail Bal­ti­ca“ ran­gos kon­kur­sai bū­tų skel­bia­mi ne tik per bend­rą įmo­nę, [...]
Vil­niu­je ket­vir­ta­die­nį pra­dė­jus šil­dy­mo se­zo­ną, ki­ti di­die­ji Lie­tu­vos mies­tai kol kas neketina šil­dy­ti na­mų.
Tau­ra­gės kraš­to mu­zie­jus pri­sta­to so­viet­me­čio pra­džią Lie­tu­vo­je pri­me­nan­čią NKVD būs­ti­nę su au­ten­tiš­ko­mis su­lai­ky­mo, tar­dy­mo ka­me­ro­mis ir kar­ce­riu. Mu­zie­jaus lan­ky­to­jams bus su­tei­kia­ma pro­ga [...]
Ute­nos „Ju­ven­tus“ ko­man­da sa­vų sir­ga­lių aki­vaiz­do­je kur kas už­ti­krin­čiau su­sit­var­kė su Por­to „Por­to“ krep­ši­nin­kais ir žen­gė į pa­grin­di­nį FI­BA Čempionų ly­gos tur­ny­rą.
Penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį Jo­na­vo­je vyks 22-ą kar­tą ren­gia­mas tarp­tau­ti­nis mo­te­rų tink­li­nio tur­ny­ras „A. Ogo­naus­ko at­mi­ni­mo tau­rė“. Ja­me var­žy­sis po dvi Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ko­man­das.
Shi­mo­nas Pe­re­sas, ku­ris mi­rė tre­čia­die­nį bū­da­mas 93 me­tų, du­kart ėjo prem­je­ro par­ei­gas ir, at­si­sa­kęs sa­vo anks­tes­nių ka­rin­gų pa­žiū­rų, ini­ci­ja­vo pa­stan­gas siek­ti taikos su pa­les­ti­nie­čiais, [...]
Kas­kart į Lie­tu­vą ar­ti­mų­jų, gi­mi­nių ir bi­čiu­lių ap­lan­ky­ti at­vyks­tan­ti ži­no­mo po­li­ti­ko, vi­suo­me­ni­nin­ko, gy­dy­to­jo Ka­zio Bo­be­lio naš­lė Da­lia Bo­be­lie­nė iš­vys­ta ge­rų po­ky­čių. Šįsyk ją itin [...]
Rug­sė­jo pra­džio­je Eko­no­mi­nio bend­ra­dar­bia­vi­mo ir plė­tros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO) pa­skel­bė kas­me­ti­nį švie­ti­mo duo­me­nų lei­di­nį „Žvilgs­nis į švie­ti­mą“ (anlg. Edu­ca­tion at a Glan­ce), ku­ria­me pir­mą [...]
Pi­gi ir leng­vai pa­ga­mi­na­ma sin­te­ti­nė kau­lų me­džia­ga, im­plan­tuo­ta žiur­kių stu­bu­ruo­se ir bež­džio­nių kau­ko­lė­se, sti­mu­liuo­ja kau­li­nio au­di­nio vys­ty­mą­si, trečiadienį pra­ne­šė moks­li­nin­kai.
Žvar­bus ūžau­jan­tis vė­jas, snie­go pus­nys, ap­šar­mo­ję lan­gai ir... kak­tu­sai? Ne, tai ne fan­ta­zi­jos, o vi­siš­kai rea­lus vaiz­das: lie­tu­viš­ką žie­mą iš­tve­rian­tys ir lau­ke vi­sus metus ga­lin­tys aug­ti [...]
Pa­si­bai­gus mau­dy­mo­si se­zo­nui ir api­bend­ri­nus mau­dyk­lų van­dens ko­ky­bės ty­ri­mų re­zul­ta­tus, nu­sta­ty­ta, kad šį mau­dy­mo­si se­zo­ną šva­riau­sias van­duo bu­vo Tau­ra­gės ir Tel­šių aps­kri­ty­se.
Pra­si­dė­jo tarp­tau­ti­nė Par­yžiaus (Pra­ncū­zi­ja) au­to­mo­bi­lių par­oda, o be­ne svar­biau­sia jos nau­jie­na – kon­cep­ci­nis elek­tro­mo­bi­lis „Volks­wa­gen I.D. Con­cept“, ku­rio se­ri­ji­nė versija pa­si­ro­dys, de­ja, [...]
Spe­cia­lis­tai ra­gi­na gy­ven­to­jus, nu­spren­du­sius įsi­gy­ti nau­do­tą au­to­mo­bi­lį, ne­pa­si­ra­ši­nė­ti su­tar­čių, ku­rios su­da­ro­mos ne­va su už­sie­nio pi­lie­čiais, nors au­to­mo­bi­lio pre­kei­vis yra vie­ti­nis gy­ven­to­jas.
Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne pa­bi­ru­sias Ga­la­pa­gų sa­las bio­lo­gai va­di­na gy­vu evo­liu­ci­jos mu­zie­ju­mi. Ek­va­do­rui pri­klau­san­tį sa­ly­ną, per tūks­tan­tį ki­lo­me­trų nu­to­lu­sį nuo Pie­tų Ame­ri­kos že­my­no, su­da­ro 19 [...]
Lan­ky­to­jai, no­rin­tys pa­ma­ty­ti gar­sią­ją Ro­mos Boc­ca del­la Ve­rità (Tei­sy­bės bur­ną), nuo šiol tu­rės su­si­mo­kė­ti. Už 2 eu­rų mo­kes­tį smal­suo­liai ga­lės iš­vys­ti šį objektą ir nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti [...]
Šis mar­gas­pal­vė drau­gu­tė ma­nais į jū­sų mei­lę ar­tė­jant šal­tu­kui ga­li pa­siū­ly­ti sa­vo ši­lu­mą, darbš­čias „ma­sa­žo“ le­te­nė­les bei ra­my­bės su­tei­kian­tį mur­ki­mą. Mėlynakei smul­ku­tei ka­ty­tei [...]
Ki­ni­jos mi­li­jar­die­riaus sū­nus nu­pir­ko sa­vo šu­niui aš­tuo­nis nau­jau­sio modelio „iP­ho­ne“ te­le­fo­nus.
Įtam­pa, stre­sas, prieš­iš­ku­mas, pyk­tis, dep­re­si­ja, ne­ri­mas, pa­vy­das. Ko­kią įta­ką svei­ka­tai da­ro vi­sos šios ne­igia­mos emo­ci­jos? Jos – tar­si kli­jai, la­šas po lašo užk­li­juo­jan­tys  šir­dį [...]
Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad net apie treč­da­lis vi­sų nėš­tu­mų bai­gia­si per­si­lei­di­mu, be to, pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jis įvyks­ta taip anks­ti, kad mo­te­ris nė ne­spė­ja su­ži­no­ti, kad lau­kė­si. To­kių [...]
Pe­ru pie­tuo­se pa­upį tvar­kę dar­bi­nin­kai ap­ti­ko da­lį se­no­vės in­kų al­to­riaus, ku­ris bu­vo lai­ko­mas din­gu­siu, tre­čia­die­nį pranešė Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja.
Aji Cha­ra­pi­ta rū­šies ai­trio­ji pa­pri­ka yra maž­daug žir­nio dy­džio. Kaip skel­bia­ma, ki­log­ra­mas šių prie­sko­nių ga­li kainuoti tūks­tan­čius eu­rų.
Komentarai
Dienos klausimas
Ar išvados dėl numušto Malaizijos keleivinio lėktuvo pakeis Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu?
Taip. Vakarai su Rusija elgsis griežčiau
Ne. Toliau bus vykdoma "dialogo ir kompromiso paieškos" politika
Išvados dar labiau išgąsdins Vakarus. Pozicija Maskvos atžvilgiu taps švelnesnė
Man nerūpi
horoskopai
SVARSTYKLĖS

SVARSTYKLĖS

Vi­są sa­vai­tę ka­muos sa­vi­raiš­kos prob­le­mos. Ypač skaus­min­gai rea­guo­si­te į vi­so­kiau­sio plau­ko su­var­žy­mus ir ap­ri­bo­ji­mus. Iš ap­lin­ki­nių ga­li­te ti­kė­tis tik įvai­riau­sių ban­dy­mų kaip nors pa­si­nau­do­ti ju­mis sa­viems tiks­lams. Penk­ta­die­nis - ri­bi­nė die­na. Daug kas baig­sis ir daug kas pra­si­dės.

Daugiau

Komentuojami