TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Žemaičių velykų valgiai – karališki Šventųjų Velykų pietūs

2016 03 24 14:12
LŽ archyvo nuotrauka

Štai kaip XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: ant Lietuvos karaliaus ir Polšos karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506–1548) bei jo brolio Valdislavo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį.

Jį, pagal tų laikų etiketą, valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.

Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai.

Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui mozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais.

Dvylika kibiro dydžio sidabrinių paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose.

Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose.

Žemaičių bajorų pirmosios Šventųjų Velykų dienos (Ugnies dienos) stalas

Kovo 21-ąją žemaičiai kol dar buvo jėga neapkrikštyti švęsdavo savo Naujuosius Metus (Naujo Prado, Naujos Šviesos, Naujo Virsmo Metus), kai diena susilygina su naktimi. Tai PAVASARIO LYGIADIENIS – saulės grąžos šventė. Mums gamtatikiams svarbiausias buvo Mėnulio kalendorius, pagal kurį gyveno mūsų protėviai žemdirbiai, gyvulių augintojai, medžiotojai, žvejai, net ir kariai. Iki mūsų dienų yra išlikęs pasakymas – aš jau pragyvenau 60 žiemų, aš sulaukiau tik 50 pavasarių, tai dar ilgai gyvensiu ir pan. Mūsų protėviai sakydavo: – meška iš miego prabudo, naujus metus atnešė.

Nuo šiol dienos vis ilgės, naktys trumpės. Šviesai įveikus tamsą, prasideda naujas gyvybės ratas. Džiaugiasi visa, kas gyva: paukšteliai, gyvulėliai, žvėreliai ir žmonės.

Senuosius lietuvių Naujuosius metus krikščionybė pritaikė savo Velykoms...

Literatūroje randame aprašytus XIX amžiuje tokius Šiaurės Žemaitijos bajorų (o teisingiau Cekliuose) Velykų papročius:

Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eidavo Prisikėlimo procesija, kurioje grodavo kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“), trukdydami procesijai ir už tai gaudavo gerai į kailį ir per „kramę“, o kad mažiau skaudėtų būdavo šiaudines arba pakulų kupras pasidarę, pakulų prikimštas kepures užsidėję. Šį sekmadienį žemaičiai nešdavosi į bažnyčią Velykų bobas (specialiai keptas putlus pyragas) pašventinimui.

Parėjusieji iš bažnyčios namo, sveikindavo su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėsdavo prie šventinio stalo.

Pirmąją Velykų dieną į svečius niekas nevaikščiodavo ir dabar nevaikšto, kiaušinių neritinėdavo ir jų daužyme nesirungdavo. Atkreipkite dėmesį, kad lietuvių šventėse viena diena visada skiriama šeimai, šeimos artumui, draugiškumui sutvirtinti. Prieš ir per Velykas visus valgius, kiaušinių dažymą, stalo puošimą, net sūpynių darymą turėdavo atlikti visa šeima, o dar geriau visa giminė.

Per pirmąją Šventųjų Velykų dieną ant stalo dėdavo iš bažnyčios parsineštą pašventintą Velykų bobą, jau rudenį būtent šiam šventiniam stalui paruoštą garsųjį žemaitiškai rūkytą ir gerai subrandintą avienos kumpį (vėliau, kai buvo pamirštas gaminti šis autentiškas sakralinis avienos valgis, ant Velykų stalo atsirado veršienos kumpis), bajorams, dvarininkams, klebonams be to dar patiekdavo įdarytą keptą ėriuką.

Ėriuko galva būdavo įdaryta svieste skrudintais pyrago džiūvėsėliais ir prieskoninėmis žolelėmis keptomis smegenėlėmis, o pats ėriukas būdavo įdaromas malta aviena, išmaišyta su kiaušinių tryniais, džiūvėsėliais ir pagardinta cinamonais, muskatų riešutais, pipirais bei čiobreliais.

Nors per žiemą pasitaikydavo ir sunkmečiai, kai trūkdavo maisto atsargų, Velykų stalas būtinai turėdavo būti apkrautas daugybe valgių, kurie lėmė ateinančius turtingus ir sočius metus. Būtinai ant stalo būdavo dedami įvairiausiai rūkyti ir su kvapiomis žolelėmis virti, lašiniai: sniego baltumo lašiniai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, rusva traškia odele ir gardaus rūkymo dūmelio aromatu, dvelkiančiu kadagiais; virti gintariniai (dažyti svogūnų lukštais) minkštučiai su raudonos mėsytės tarpsluoksniais, virti gailūs su įvairiausiais prieskoniais. Šiandien niekas tokių lašinių ir akimis nėra regėjęs.

Žemaičiai ir suvalkiečiai žinojo, kad aštrūs būna tik daiktai: adatos, šakutės, šakės, dalgiai, peiliai, kirviai ir pan. Aitrūs būna tik dūmai, nes žmogus nuo jų dūsta, springsta. Gižūs būną pienas, grietinėlė, grietine, varškė kartais ir apgliaumėjęs varškės sūris. Laiškiais pagal skonį, beje, ir kvapą vadino paprastuosius, plokščiuosius ir plonuosius (nemokšiukai juos vadina česnakiniais svogūnais) svogūnlaiškius, meškinius česnakus, šparagus, porus, rukolas, petražolių šaknis, salierų lapkočius ir gumbus. Šiandien apie tokius dalykus mažai kas yra net ir girdėjęs. O štai gailūs buvo ir turėtų būti krienai, garstyčios, pipirai, paprikėlės, nes valgant su maistu šiuos pagardus, kai padaugini, pasipila ašaros...

Velykų stalui žemaičiai atskirų padažų prie minėtų mėsos patiekalų neruošdavo, tačiau krienų būdavo apsčiai: baltieji gailūs, nuo kurių kvapo ašaros bėgdavo, o įsidėjus burnon net amą atimdavo; raudonieji, dažyti burokėlių sunka; rūgštoki su trintomis spanguolėmis; švelnesni su grietine; salsvi aksominio skonio su virta obuolių koše ir grietinėle, – ypač mėgiami vaikelių.

Daug juokų per ašaras būdavo, kai vyresnieji vaikus ar jaunimą mokydavo valgyti valgius su gailiaisiais krienais. Patyrusieji žinodavo, kad valgį pirma reikia gerai sukramtyti ir tik po to dėtis burnon krienų, – tada ne taip jausdavosi jų deginimas. O kas pirma krienus arba su kąsniu juos burnon įsidėdavo, tas pajusdavo visą krienų galią, – ir ašaromis taškydavosi, ir vos kvapą atgaudavo.

Ant šventinio stalo dar būdavo juoda ruginių miltų duona ir putnus kvietinių miltų apysaldis pyragas, kurį nežiniukai mūsų laikais pavadino ragaišiu. Šiandien net etnologai jau nebežino kuo skiriasi ragaišis nuo pyrago. Ogi miltais: ragaišiui imami viso grūdo miežiniai miltai, o tešla būtinai rauginama su duonos raugu, tad ragaišis yra daug tamsesnis už pyragą, bet ženkliai naudingesnis pavasarį, kai trūksta vitaminų ir fiziologiškai aktyvių medžiagų, be to ragaišis tam ir vadinamas ragaišiu, kad jį kepdavo ploną, pailgą ir būtinai su abiem smailais galais – ragais. Na, o velykinis pyragas būtinai turi būti putlus didžiosios skardos dydžio, kaip senovėje sakydavo – per pusę stalo, nes jo turėdavo pakakti visoms 4 švenčių dienoms ir dar lauktuvėms nunešti...

Velykų stalo puošmena be abejo buvo ir tebėra naminio sviesto „avinėlis“, žemaitiški pyragai, įdaryti kiaušiniais, kopūstais arba grybais, dažyti ir įvairiausiais raštais išmarginti kiaušiniai – margučiai (beje Velykos vadinamos ne nuo rusiškai baltarusiško žodžio „velikij“, kaip aiškina kai kurie istorijos nesimokę kalbininkai. Rusai, kaip ir stačiatikiai baltarusiai, savo Velykas vadina žydiškai – „pascha“, ir juolab ne nuo aukštaitiško žodžio „vėlė“, o nuo žemaitiško (teisingiau – cekliško) žodžio „velkinis“– pirmasis pavasarinis kiaušinis – vėl kinyje).

O galbūt mes patys daug ką pamiršome ir nebemokame atskirti kas yra kas?

Istoriniais duomenimis remiantis, net šešis tūkstančius metų prieš Kristų mūsų protėviai gyveno labai dideliame žemių plote nuo Lado (Ladogos) ir Ano (Onegos) ežerų šiaurėje, (Arelio) Uralo kalnų rytuose, Auksinio (Juodosios jūros) ežero pietuose, Sarmatų (Karpatų) kalnų pietvakariuose, Vistulės (Vyslos) žemupio iki Adarės (Oderio) vakaruose ir Sarmatų (Baltijos) jūros šiaurės vakaruose (Marija Gimbutas. The Balts, London, 1963, Marija Gimbutas. The slavs. London, 1971, Jūrate Statkute de Rosales. Senasis aisčių giminės metraštis. Kaunas, 2009).

Būtent šiame didžiuliame plote mūsų protėviai buvo sukūrę valstybingumą ir galingą kariuomenę, išvystė žemdirbystę ir gyvulininkystę, taip pat daržininkystę, sodininkystę, jau turėjo prijaukinę vištas, antis, žąsis, suprantama, be to maisto atsargų ruošimui užsiiminėjo medžiokle, žvejyba ir kitais maisto ruošos būdais.

Didžiojo tautų kraustymosi metu tiek hunai, perėję baltų žemes ir apsistoję dabartinėje Vengrijoje, tiek slavų gentys apie VI amžiuje pradėjusios atsirasti ir plisti nuo Sarmatų (dabar – Karpatų) kalnų, tiek žymiai vėliau atkakę mongolai totoriai ir įkūrę Astrachanės, Krymo ir Kazanės chanatus buvo klajokliais, todėl, suprantama, žemdirbystės nemokėjo ir javų, miltų bei kitų žemdirbystės maisto produktų mityboje nevartojo arba išmokę vartoti mainydavo su žemdirbių tautomis, t.y. su mūsų protėviais.

Taigi, ir daugelis valgių į atkakėlių tautas yra pakliuvę iš mūsų protėvių, o ne atvirkščiai, kaip dabar mėgino aiškinti istorijos nesimokę visokie „internetžinovai“ arba tie istorikai, kurie istorijos mokėsi vien tik iš poliakų arba rusų vadovėlių.

Žemaičiai (samogitai) pirmieji į Europą atsinešę iš savo sarmatiškos protėvynės prijaukintus ir naminiais tapusius vištinius paukščius, vieninteliai išlaikė archaiškiausią euroindietišką pirmojo kiaušinio šventinimo ritualą, – per Velykas kiaušinį nudažo svogūnų lukštais ir 3 minutėms užkasa į skruzdėlyną. Skruzdės šį svetimkūnį taip išėsdina savo rūgštimi, kad joks dailininkas neprilygs. Šiuos velkinius žemaičiai didesniam derliui gauti ketvirtą Velykų (Didžiojo Lado) dieną įkasdavo savo žemės sklypų kampuose, vėliau pašventintus velkinius šeimos ir galvijų gausinimu palikdavo dėjimui į statomo numo, tvarto, klėtės ar kitokio trobesio kampus.

Nuo viduramžių ant bajorų ir dvarininkų šventinio stalo būdavo karčiųjų ir saldžiųjų trauktinių, antpilų, būtinai likerinio saldaus vyno (Marsalos, Soterno, ar dar kokio nors kito), gražiame grafine puikuodavosi ratafija (ratilia), klebonai būtinai vaišindavosi kagoru ir krupniku, valstiečiai vaišindavosi jau iš anksto pasigamintu midumi ir alumi.

Tiek pasiturinčių, tiek ir neturtingų stalai būdavo apkrauti įvairiausių girų ąsočiais. Žemaitijoje labiausiai mėgiama būdavo pavasarinės sulos, tekšių, laukinių kriaušaičių, obuolių, bruknių, spanguolių giros; valstiečiai užsigerdavo ruginės juodos duonos, kmynų gira. Dažnas turėdavo pasigaminęs įvairiausių uogų ir vaisių gaivų, kurias ypatingai mėgdavo vaikai.

Valgymas prasidėdavo ritualiniu kiaušinių daužymu, – kieno kiaušinis stipriausias, tas šiais metais bus laimingiausias, tam geriausiai seksis. Laimingasis tą kiaušinį turėdavo laikyti iki kitų Velykų. Prieš pradedant valgyti, šeimos galva turėdavo vieną kiaušinį supjaustyti į tiek dalių, kiek būdavo valgytojų ir kiekvienam duodavo po tą kiaušinio dalelę suvalgyti. Kiaušiniai valgomi būdavo su krienais, išmaišytais su kietais virtais kiaušinių tryniais ir grietine.

Pirmąją Velykų dieną Žemaitijoje be būtino reikalo nebūdavo galima ne tik svečiuotis, bet ir išeiti į kiemą, nes pirmoji Velykų diena buvo vadinama Ugnies diena, tad visi privalėdavo būti namuose, palei židinį, vėliau krosnį, saugodami ir laikas nuo laiko net iki pirmųjų gaidžių kurstydami ugnelę. Beje, tą dieną nebuvo galima daug judėti, vaikščioti, net vaikeliams būdavo draudžiama išdykauti, – kad netyčiomis neužgesinus ugnies. Tačiau pasakų, ypač stebuklinių, pasakoti sutūpusiems apie ugnelę būdavo privalu. Beje, tą dieną suvalgytų margučių lukštus būtina būdavo sudeginti ugnyje, kad vištos daugiau ir geriau dėtų.

Vaikai irgi ilgai neidavo gulti, – visi laukdavo sutemų, tada, kai vakarieniaujant bus raikoma ir dalijama pašventinta Velykų boba. Ji duodama būdavo su specialiai šiai progai virta skystoka vyšnių uogiene.

Velykų bobos receptas, pritaikytas mūsų dienoms: 500g išsijotų kvietinių miltų D550 išmaišyti su 10g sausų mielių, 2 kiaušinius suplakti su 10g cukraus, 5g druskos. Į miltus supilti suplaktus kiaušinius, 250g šilto tik kaimiško pieno, 150g šilto tirpdyto kaimiško sviesto (mūsų dienomis galima kepimo margarino), išplakti tešlą, apibarstyti miltais ir kildinti orkaitėje 30–50°C., kad dvigubai pakiltų. Po to tešlą suspausti, įmaišyti 50g arba nuplikytų džiovintų mėlynių, arba džiovintų spanguolių arba razinų. Aukštesnę kūgio pavidalo formą (mūsų dienomis labai sunku tokių formų rasti, todėl galima naudoti iš storesnio popieriaus suformuotą kepimo formą) gerai ištepti 10g sviesto, sočiai išbarstyti maltais džiūvėsėliais, supilti paruoštą tešlą ir dar 10 min. orkaitėje kildinti. Kepti 200°C 45 minutes. Iškeptą bobą palikti 5 minutes formoje, po to išimti ir atvėsinti. Bobos viršus būdavo apibarstomas meduje mirkytomis džiovintomis mėlynėmis, spanguolėmis arba pakepintais ir smulkintais lazdynų riešutais. Vienos bobos išeiga – 950g.

Europos kulinarijos literatūroje šios bobos kildinamos iš Lietuvos, poliakai jas dar vadina karaliaus Leščinsko bobomis.

Savaime suprantama, kad žemaičių stalai būdavo ypatingai gražiai puošiami žalumynais ir iš jų padarytais ornamentais: bruknienojais, pataisais, samanomis, jei Velykos būdavo šiltos, tai ir kitokiais jau išdygusiais žalumynais. Stalui puošti specialiai būdavo išsklaidinamos (išsprogdinamos) beržų arba verbų („kačiukų“) šakelės, o Šventųjų Velykų kiaušinius – margučius dėdavo į išdaigintus javų želmenis, kai kur į samanas.

Aukštaitijoje per Šventąsias Velykas garbindavo vėles

Tuo tarpu Aukštaitijoje seniau per Velykas eidavę į kapines savo artimų mirusiųjų lankyti ir dėdavę ant jų kapų kiaušinių. Po vakarienės nenukraustydavo stalo, arba palikdavo bent kokio maisto mirusiems. Velykų metas – tai susitikimas ir atsisveikinimas su artimųjų vėlėmis (buvo manoma, kad vėlės lankosi šventintose vietose). Aukštaičiai tikėjo, kad vėlės išeina visai vasarai į atgimstančią gamtą. J. Basanavičius rašė: „Po numirimo kožnasis dar iki žaliojo četvergo saviškius lanko, ale po šitos dienos ant visados atsisveikina“. Aukštaičiai manė, kad po pirmo pavasarinio Perkūno vėlės pasitraukia, dingsta iš mūsų aplinkos.

Žemaitiškas antrosios Šventųjų Velykų dienos (Perkūno dienos) stalas

Didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavo antrąją Velykų dieną, vadinamą Perkūno dieną. Antrąją Šventųjų Velykų dieną bažnyčioje valgių nešventindavo, užtat šventoriuje, o vėliau ir kiemuose šaudydavo į dangų, kad padėti Perkūnui atbaidyti piktąsias dvasias.

Antrąją dieną be aukščiau minėtų gėrybių ant stalo dar dėdavo košelienos (kai atsirado šaldytuvai, kalbininkai „košelieną“ pavertė „šaltiena“), rūkytų dešrų, žemaitiškai kraujuje su kvapiomis žolelėmis brandintą ir rūkytą galvijo liežuvį. Tai rodo, kad dažnas žemaitis prieš Velykas skersdavo avį arba veršį. Tiesa, kitomis Velykų dienomis lašinių ant stalo jau nebedėdavo.

Karštuoju patiekalu būdavo virta Velykų baltoji dešra (baltąja dešra buvo vadinama todėl, kad ji dažniausiai būdavo gaminama iš šviesios veršienos mėsos), gardinta česnakais, mairūnais ir pipirais. Prie jos ir šaltienos būdavo duodami aukščiau minėti krienai, kuriuos reikėdavo visus paeiliui ragauti. Bulvių ant stalų Velykų, kaip ir Kūčių bei Kalėdų dienomis, duoti nebuvo priimta, netgi draudžiama. Sočiau mėgstantieji mėsą valgydavo su duona arba Velykų pyragu.

Perkūno dieną, sočiai pavalgę, galėdavo važiuoti arba vaikščioti į svečius, dovanų nešdami savo margintus kiaušinius ir pyragą. Svečiuose būdavo vaišinami, retas atsisakydavo burnelės kitos šeimininkų išskirtinės trauktinės arba antpilo. Svečiai girdavo vaišes, grožėdavosi gražiai papuoštais stalais. Pasigerti tą dieną būdavo net tik didelė gėda, bet ir nuodėmė.

Tuo tarpu vaikai eidavo kiaušiniauti, rodydavo ir girdavosi prieš kitus savo surinktais margučiais. Pasivaišinę, pasisvečiavę, ypač jaunimas ir vaikai puldavo laukan ridinėti kiaušinius arba rungtis margučių daužyme. Čia pasitaikydavo ir apsukruolių, kurie margučių daužymo rungčiai būdavo pasidirbinę medinių kiaušinių ir mėgindavo sukčiauti, bet griežti teisėjai kaip mat pastebėdavo apgaulę. Kiaušinių ridinėjimo varžybos būdavo per specialiai padarytą lovelį. Visi stengdavosi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma būdavo tapti nugalėtoju. Žemaičiai tikėjo, kad ridenimo nugalėtojui šie metai bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis. Antra vertus dar galiojo tokios taisyklės: kieno paridentas kiaušinis palies kitą kiaušinį, tai tam ir atiteks. Būdavo, kad tie, kas mokėdavo gerai išvirti kiaušinius, kad ridenant kiaušiniai ridėtų reikiama kryptimi, surinkdavo pilną kiocalį (krepšelį) margučių.

Judrus jaunimas vėlgi nelikdavo be pramogų. Jei vaikai antrąją Velykų dieną kiaušiniaudavo, tai jaunuoliai ir nevedę vyriškai dėdinėdavo, t.y. jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Tos, kurios neturėdavo margučių, būdavo prievarta nuvedamos į vištidę ir sodinamos į vištos gūžtą perėti. Suprantama, merginos jau iš anksto turėdavo kapas margučių pasiruošusios, gražiausius savo simpatijoms dalindavo. Drąsesnės, stipresnės merginos, susitarusios su draugėmis, apsimesdavo, kad neturinčios margučių, – tai būdavo didelio klegesio, kai vaikinai tokią temdavo vištidėn, o draugės neleisdavo ir gelbėdavo „nelaimėlę“, – gera proga būdavo vienas kitą paglamonėti, paliesti arba, kaip žemaičiai sako, – „pasikušinti“.

Nei pirmąją, nei antrąją Velykų dieną žemaičiai, skirtingai nei kitos lietuvių gentys, suptis sūpynėse niekas negalėdavo ir laukdavo nesulaukdavo rytdienos.

Žemaitiškas trečiosios Šventųjų Velykų dienos (Gegio dienos) stalas

Tą Šventųjų Velykų dieną, kurią žemaičiai vadino Gegio (-ės) vardu (kokią ceklių arba žemaičių dievybę šis pavadinimas slepia, – tegu nagrinėja tautotyrininkai. Nelabai tikiu, kad jie tuo užsiims, nes jie visi virto etnologais, tad jiems dabar rūpi vien tik Etnos ugnikalnio tyrimai) nešdavosi į bažnyčią pašventinti vištą. Pasibaigus pamaldoms, kunigas eidavo laukan ir pašventindavo šventoriuje paliktas vištas.

Parėję namo visa šeima eidavo dobti šventintos vištos. Višta jokiu būdu negalėdavo būti kirsdinama ir ypač griežtai draudžiama būdavo kirviu kirsti vištai galva, po ko ji ilgai kankindavosi, blaškydavosi ir taškydavosi krauju. Prieš dobiant višta būdavo suimama už kojų ir sparnų, paguldoma ant nugaros glostant pilvą, po ko višta užmigdavo lyg užhipnotizuota. Tik tada aštriu peiliu nupjaudavo vištai galva. Nudobta višta būdavo rami, tad ją šeimos galva su lašančiu krauju apnešdavo apie kiemą (tai būdavo auka kaukams ir aitvarams) ir tik tada atiduodavo moterims, kurios vištą nuplikydavo verdančiu vandeniu, nupešdavo ir iš jos ruošdavo apeiginį trečiosios Velykų dienos valgį.

Ant stalų be kiaušinių, sviesto ir velykinio pyrago dėdavo ir dangaus dievus simbolizuojančius valgius iš laukinės ir naminės paukštienos.

Žemaičių bajorai užkandžiui patiekdavo slėgtas vytintas antis arba rūkytos žąsų puselės, turtingieji didžiuodavosi puošniai keptais povais, kurtiniais, tetervinais, jerubėmis, karveliais. Mažiau turtingi tenkindavosi troškintais žvirbliais, kuriuos ypač mėgo žemaičiai, – darbo daug, bet užtat koks gardumas...Nuo vaikystės prisimenu, kaip pasiėmę vokiškus prožektorius su amžinatilsį dieduku eidavome rinkti žvirblių, kurių tuntai tupėdavo dvaro sienas apaugusiose vinvyčiuose. Pašvieti prožektoriumi į vinvyčių tankmę ir ten tupintys žvirbliai lyg užhipnotizuoti spokso žibančiomis akelėmis, – rinkis kiek nori. Beje, panašiai nuo birželio prožektoriaus pagalba eidavome vėžiauti, – vėlgi, eini pakrante šviesdamas prožektoriumi, o apšviesti vėžiai atsisuka į tave, išskėčia žnyples ir spokso lyg apspangę. Tada renkiesi kur didesnis, imi vėžį už nugaros ir krauni į kiocalį arba terbelę...

Nuo senų senovės žemaičiai, kaip ir visi lietuvių didikai ir bajorai garsėjo savo vaišingumu, valgių ir patiekalų gausa, tad švenčių metu taip pat stengdavosi ir sau, ir šeimynai surengti kuo turtingesnę ir gausesnę valgiais puotą.

Nors ant stalų netrūkdavo vakarykščių ir užvakarykščių mėsos gaminių, velykinio pyrago, karštuoju patiekalu būtinai būdavo atskirais gabalais supjaustyta miduje su grietine ir kiečiais troškinta višta. Reikia manyti, kad tai bus buvęs autentiškas sakralinis apeiginis valgis, nes jį iš bendro dubenio dalindavo šeimos galva. Mergikėm duodami būdavo sparneliai, sakant, kad jos ištekėdamos išskris iš namų, vaikiams – šlaunelės, sakant, kad jie bus geri kariai ir išeis karan, kaklas – namų šeimininkei, o galva – šeimininkui. Visi kiti gaudavo kitus vištos gabalus. Valgant šį patiekalą nebūdavo galima užsikąsti duona arba Velykų pyragu, taip pat po jo draudžiama būdavo valgyti saldžiuosius valgius, gerti svaigiuosius arba gaiviuosius gėrimus.

Suvalgius šį patiekalą visi eidavo laukan sūpuotis sūpynėse. Jas nuo pat ankstaus ryto įrengdavo vyrai ir jaunimas. Sūpynėse turėdavo suptis visi: ir vaikai, ir suaugę, ir senimas. Jei vedę pasisupdavo poromis, tai būdavo tikima, kad jų lauks darna ir sutarimas, kad jų laimę globos dangaus dievai. Mylimųjų poros turėdavo suptis kuo galima aukščiau, – tada greitai būsiančios jų vestuvės. Kai kam pasitaikydavo ir iškristi arba nusprūsti nuo sūpynių, – tai būdavo perspėjimas, kad saugotųsi nesantaikų, nelaimių. Iškritus iš sūpynių vaikeliui, tėvai žinodavo, kad jam bus būtina ypatinga priežiūra. Tiesa, sūpuoklėmis Žemaitijoje dar supdavosi per Sekmines, Jorę ir Rasą...

Žemaitiškas ketvirtosios Šventųjų Velykų dienos (Lado dienos) stalas

Ketvirtą Velykų diena – nešdavosi į bažnyčią pašventinti Velykę – Velykų babą (babelę, bobutę. Žemaičiai tvirtina, kad boba yra moteris, o baba – senelė), kuri būdavo ne kepama, o paskutiniąją dieną (Didįjį penktadienį) prieš Šventąsias Velykas suslegiama iš pertrintos varškės su medumi, kietai virtais kiaušinių tryniais, įvairiais džiovintais vaisiais ir pakepintais riešutais bei paliekama porai dienų nokti, o prieš dieną dar ir rūsyje arba ant ledų atšaldoma. Velykę geriausiai būdavo daryti iš ožkos arba avies pieno, bet nedraudžiama ir iš karvės pieno.

Lietuvai apsikrikštijus, teisingiau, – priėmus žydišką krikščionybę, daugelis senųjų sarmatiškų apeiginių valgių ir gėrimų buvo sunaikinta, ypač tai stengėsi daryti jėzuitų ordinas, tačiau žemaičiai net iki mūsų dienų išlaikė senąsias apeigines sakralines Velykes.

Suprantama, Velykė būdavo labiausiai laukiama vaikų, jaunimo, tad ją gražiai išpuošdavo.

Žemaitiška senovinė apeiginė sakralinė VELYKĖ – VARŠKĖS BABA

150g lazdyno riešutų apkepinti, nutrinti odeles ir kočėlu sukočioti įvairaus dydžio riešutų gabalėlius. Iki baltumo ištrinti 200g kaimiško sviesto su 300g medaus (dabar galima ir išsijotos cukraus pudros). Po to 1,5 kg kaimiškos saldžios varškės (atminkite, kad tikros varškės parduotuvėse jau 20 metų iš vis nėra) ir 7 kietai virtus kiaušinių trynius ištrinti per smulkų sietą, į gautą masę įdrėbti 150g kietos kaimiškos grietinės, 150g džiovintų bruknių, mėlynių arba spanguolių (dabar galima nuplautų baltų razinų ir vienos citrinos nutarkuotą cedrą (geltoną odelę). Senovėje Velykei gražią aukso spalvą suteikdavo įmaišyta 100g tekšių uogienės. Viską gerai išmaišyti.

Senovėje Velykų bobos nokinimui būdavo daromos kūgio pavidalo medinės arba žiedžiamos keraminės tokios pat kūginės formos. Mūsų dienomis galima naudoti ir keraminius gėlių vazonus su skylėmis dugne drėgmei ištekėti. Tą kūginę formą iškloti dvigubą drėgna marle taip kad jos kraštai būtų persvirę per kraštus, ten sudėti varškės masę, marlės kraštus ant viršaus užlankstyti, ir uždėti svorį drėgmės išspaudimui. Formą dėti į dubenį, į kurį rinksis drėgmė ir su viskuo bent parai dėti į šaldytuvą. Išimtą VELYKĘ – VELYKŲ BABĄ puošti pagal savo sugebėjimus.

Dvaruose, klebonijose, vienuolynuose šiai dienai ant stalų mėsos patiekalų nedėdavo, palikdavo tik margučius, sviestą, Velykų pyragą ir krienus.

Lado dieną visiems būdavo dalijami Velykės – Velykų babos gabalai, kuri būdavo valgoma užsigeriant spanguolių gaiva. Šį senovinį gaivinantį gėrimą galėtų gaminti ir mūsų dienų gaiviųjų gėrimų gamyklos, nes ir pagaminti ją lengva, ir jokių maistinių cheminių priedų jos ilgėlesniam išlaikymui nereikia.

Štai senovinės žemaičių gaivos receptas: 150 g spanguolių (arba bruknių, arba juodųjų serbentų) sutrinti, per marlę išspausti sultis. Išspaudas užpilti litru verdančio vandens ir ant silpnos ugnies pavirinti 5–8 min. Palikti pusvalandžiui, kad nusistovėti ir atvėstų. Nuovirą nupilti, išspaudas nusunkti per marlę, sudėti 240 g medaus (mūsų dienomis – 120g cukraus) ir gerai išmaišyti. Po to į skystį supilti išspaustas sultis ir laikyti šaldytuve.

Bet grįžkime į senuosius laikus, kai žmonės, pasiėmę likusius margučius, visa šeimyna eidavo į laukus lalauti. Ragais, dūdelėmis, padarytomis iš žilvičio, tarškynėmis, būgnais būdavo skelbiamas pavasaris, Perkūnui talkinama išginti, išlydėti vėles ir dvasias bei laiminti šeimininkus, kurie savo laukų kampuose didesniam ir gausesniam derliui įkasdavo po Velykų margutį.

Lalavimu ši apeiga vadinama buvo todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai: „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Didžiojo Lado (Lados, Lelos) garbei. Sakoma, kad lalautojai kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus. Tautotyrininkai teigia, kad vėliau į lalavimą buvo įtraukti netgi krikščioniški elementai, pvz.:

„Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo

Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo

Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo

Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo

Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo“.

Lalautojų būriai, sutikę vienas kitą be to dar laistydavosi vandeniu. Linksmybių, šurmulio užtekdavo iki vakaro, nes ir sūpynėse, ir kiemuose laistymasis greitai nesiliaudavo.

Tuo tarpu Aukštaitijoje laistymasis vandeniu būdavo santūresnis: anksti ryte kaimų vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.

Žemaitijos žydų Velykų stalas

Senovėje Žemaitijoje gyveno daug žydų, ir žemaičiai su žydais ypač gerai sugyvendavo, – vieni kitiems jokių neapykantų neturėjo. Lietuvoje jokių pogromų kaip Rusijoje niekada nebuvo. Protėviai ir senoliai su žydais gyveno taikiai, gražiai pasidalinę savo darbus, užsiėmimus ir gyvenimus, – jei žemaičiai daugiausia vertėsi žemdirbystės, ūkio, miškų darbais, tai žydai daugiausia teikdavo pinigines paskolas, prekiaudavo, amatininkavo, šinkuodavo bajorų smuklėse. Žemaitijoje žydai turėjo išskirtines teises (nuo Vytauto laikų buvo suteiktos bajorų teisės ir jų niekas iki mūsų dienų nepanaikino), kahalus (savivaldą) ir savo teismus.

Žemaičių bajorai ir dvarininkai su žydais taip pat gerai sutarė, nes geras sutarimas būdavo abipusiai naudingas. Bajorų dvaruose pagamintas gėrybes (javus, kanapes, linus, medų, galvijus, žirgus, paukščius, ypač žąsis, kiaušinius, žvėrieną ir žvėrių kailius, audeklus, medieną, anglis, vašką, dervą, pieno produktus) žydai supirkdavo urmu, mokėjo realizuoti Rygos, Karaliaučiaus, Tilžės ir Klaipėdos pirkliams, jomarkuose, turguose. Į dvarus pristatydavo užsakytų miestuose arba užsieniuose pagamintų prekių. Žydai griežtai laikydavosi duoto žodžio dalykiniuose ir piniginiuose reikaluose. Reikalui esant žydai suteikdavo ir kreditą pinigais. Kita vertus, žydai smuklėse, kurias dažniausiai pastatydavo Lietuvos bajorų dvarai, galėdavo „šinkuoti“ realizuoti tik dvaruose išvarytą degtinę, dvaruose pagamintą alų, midų, giras, gaivas, sotes (gaivusis gėrimas, apie kurį šiandien mažai kas žino).

Velykų proga nekalbėsiu apie visuotinius žemaičių karus prieš rusų okupaciją 1831 ir 1863 metais, nes tai tragiškas Žemaitijos laikotarpis, reikalaujantis atskiro patriotinio straipsnio su atitinkamu tų laikų aukų pagerbimu, nes rusų okupantai nužudė ypatingai daug Žemaitijos karių, ištrėmė į Sibirą. Vien tik kunigų buvo ištremta 66, atskiri kaimai sudeginti ir sulyginti su žemės paviršiumi. Čia reikia paminėti, kad Žemaitijos žydai taip pat buvo patriotiškai nusiteikę ir vieningai išsilaisvinimo karuose dalyvavo, aprūpindavo sukilėlius amunicija ir arkliais bei nukentėjo abiejuose karuose.

Nors pagal Talmudą kitatikiai negali dalyvauti žydų šventėse, mano protėviai – ceklių bajorai, turėję ypatingai gerus ir draugiškus santykius su žydais, buvo surašę ką valgydavo žydai per savo Velykas.

Žemaitijoje gyvenę žydai litvakai per žydų Velykas – Pesachą ruošdavo savo tradicinius sakralinius košerinius (tinkamus, tikrus) valgius. Šių švenčių metu žydai švęsdavo savo išėjimą iš Egipto vergijos ir žydų vieningos tautos susidarymą. Ši šventė trunka nuo 15 iki 21 pavasario mėnesio pagal žydų kalendorių. Žemaitijos žydai turėjo prabangius tikro sidabro indus, skirtus tik šios šventės sakraliniams apeiginiams valgiams ir gėrimams.

Ant šventinio stalo Žemaitijos žydai dėdavo prėską ploną traškią duoną – macą, nes raugintos duonos tą dieną valgyti buvo nevalia. Pirmąjį švenčių vakarą žydai ruošdavo tradicinę šventinę vakarienę sederą. Kaip tvirtina mano amžinatilsį diedukas, žydai kalbėjo ivrito kalba, kurios jis pats buvo pramokęs ir galėjo susikalbėti. Taigi, sederas išvertus iš ivrito reiškė „tvarkaraštis“ ir jame buvo ir tebėra surašytos Pesacho vakarienės patiekalai, jų eiliškumas, tvarka ir atlikimo ritualai. Pasiruošimai sederui turi būti atliktas iki jom-toma – šventinės vakarienės. Ant stalo patiesiama prašmatni staltiesė, o ant jos dedami sidabriniai indai ir įrankiai, tačiau svarbiausias indas būdavo Pesacho sidabrinis aukų indas su septyniomis simbolinių valgių duobutėmis.

Kaip teigia mano diedukas, Žemaitijos žydai save vadindavo žydų hebra ir tiek savo gyvensena, tiek papročiais skyrėsi nuo kitų žydų litvakų. Todėl kiekviena šeima turėjo pati išsikepti tiek macų, kad užtektų visoms Pesacho dienoms, ir macos privalėjo būti paruoštos rankomis pagal griežtus galachinius reikalavimus.

Žydai prie šventinio stalo sėsdavosi po urachaco – ritualinio rankų plovimo. Ant šventinio stalo statydavo septynių žvakių žvakidę, o prieš šeimos galvą statydavo sidabrinį indą su septyniomis duobutėmis. Viršutinėje duobutėje buvo dedamas apdegintas vištos sparnelis, simbolizuojantis Pesacho auką, šalia iš kairės duobutėje nuluptas kietai virtas kiaušinis, simbolizuojantis bendrą Pasacho šventės auką. Po duobutės su sparneliu – į kitą duobutę dėdavo marorą (džiovintus kiečius, pelynus arba šalavijų lapelis, bet dažniausiai iš žemaičių nužiūrėtus tarkuotus krienus, kas simbolizavo kartų gyvenimą Egipte). Ketvirtoje duobutėje būdavo sūrus vanduo, simbolizuojantis ašaras, į kurias buvo mirkomos petražolės, penktoje duobutėje sudėdavo pundelį ant palangių užaugintų petražolių – karpas, kurias reikėdavo valgyti su maca ir mirkant jas į sūrų vandenį. Šeštoje duobutėje būdavo harosetas.

Vidurinėje septintoje duobutėje sudėdavo trimis sluoksniais macą.

Sederas, arba šventinė vakarienė prasidėdavo nuo kidušo (šventės pašventinimo). Po to visi turėjo gerti pirmą iš būtinų keturių taurių košerinį raudoną saldų vyną, negeriantiems vyno – košerines vynuogių sultis.

Visų apeigų mano diedukui nepasisekė surašyti, nes žydai kitatikių į savo šventes neįsileisdavo, o surašė tik tai, ką jam patys Žemaitijos žydai pasakojo.

Ant šventinio stalo buvo dedamas košerinis daržovių apkepas, kurį ruošdavo iš porų, špinatų ir morkų (pagal išgales porus pakeisdavo svogūnais arba meškiniais česnakais, špinatus rūgštynėmis arba dilgėlėmis, morkas – pastarnokais arba ropėmis). Apkepui užpilą gamindavosi tik iš plaktų kiaušinių. Jokiu būdu ant Pesacho stalo negalėdavo būti trefinių valgių: sviesto, varškės, sūrių, pieno.

Būtinai ant šventinio stalo turėdavo būti košerinė farširuota žuvis – Gefilte fish, t.y. ta, kuri turi žvynus ir pelekus, nes tik tokia žuvis yra švari. Žemaitijos Pesacho Gefilte fish būtinai turėjo būti gaminami tik iš karpių žuvies kukuliai, pirmą dieną patiekiami karšti kvapniame žuvies sultinyje. Kitomis dienomis – šalti, stingdyti žuvies drebučiuose.

Žemaitijos žydai iš žemaičių virtuvės buvo perėmę žuvies su krienais valgymą, tad ant stalo prie farširuotos lydekos arba karpio būtinai dėdavo burokėlių sultimis dažytų krienų.

Per Pesachą ant Žemaitijos žydų stalo turėdavo būti biskvitinis obuolių pyragas ir plava (sezamų sėklų chalva). Po Pesacho sedero žydai visą dieną melsdavosi ir ilsėdavosi, nes tą dieną jiems dirbti buvo nevalia.

Visą savaitę žydai praleisdavo savo šeimos rate ir ją baigdavo šventine diena, kai po skanių įvairių valgių dar būtinai būdavo patiekiamas harosetas – riešutų ir saldžių vaisių patiekalas. Žemaitijos žydų harosetas būtinai turėjo būti pagardintas maltais cinamonais. Beje, išskirtinis dalykas būdavo kvapioji arbata verdama iš badjano (žvaigždanyžio) ir cinamono lazdelės. Mano diedukas sakydavo, kad žydų namai kasdien kvepėdavo česnaku, o per šventes – cinamonu.

Žemaitijos žydės prieš Pesachą harosetui orkaitėje iškepdavo 3 obuolius, nurinkdavo obuolių tyrę. Keptuvėje apkepindavo 5 migdolus, 5 graikinius riešutus, nutrindavo jų odeles ir juos kočėlu sukočiodavo iki miltų. Smulkiai supjaustydavo 5 džiovintus abrikosus, įpildavo 3 šaukštus košerinio saldaus raudono vyno, įberdavo žiupsnelį maltų cinamonų ir viską išmaišydavo. Žydai sakydavo, kad šis gardėsis žydams turi priminti Egipto molį, iš kurio jie statydavosi trobesius.

Biskvitinis obuolių pyragas

3000g obuolių nulupti, išpjauti sėkladėžes, supjaustyti skiltelėmis į aštuonias dalis, dideliame dubenyje išmaišyti su 150g cukraus ir 5g maltų cinamonų. 24 kiaušinius (930g) mikseriu išplakti su 540g cukraus ir 90g vanilinio cukraus, kad cukrus ištirptų. 810g persijotų kvietinių miltų D550 išmaišyti su 30g kepimo miltelių ir paskui išmaišyti su 450g šilto aliejaus ir suplaktais kiaušiniais. Pusę tešlos supilti į kepimo popieriumi išklotą aukštą skardą, išilgai išdėlioti pusę obuolių skiltelių, ant viršaus užpilti likusią tešlą ir vėl juostomis sudėlioti obuolių skilteles. Kepti orkaitėje 180°C 40–45 minučių. Pyragą atvėsinti. Viena porcija – 100g gabalas.

Tačiau lengviausiai būdavo pagaminama plava (sezamų sėklų chalva). Stiklinę sezamo sėklų visą laiką maišant apkepindavo, kol sėklytės gražiai pagelsdavo. Po to jas sumaldavo (dabar tai galima atlikti kavos malimo malūnėliu arba elektriniu blenderiu), išmaišydavo su 2 šaukštais skysto medaus, atšaldydavo, kad sustingtų... Daug kas sako, kad ant Pesacho stalo žydai dėdavo ir cimusą (cimesą), gal būt kur nors Polšoj arba Belarusijoje, tačiau Žemaitijos žydai griežtai laikydavosi košerinių nurodymų ir trefinių valgių būti negalėjo. Tikras Žemaitijos žydų aškenazių litvakų cimesas arba cimusas buvo saldus morkų patiekalas. Štai koks tikrasis cimeso receptas: 750 g morkų, 100 g razinų, 100 g džiovintų abrikosų, 100g džiovintų slyvų be kauliukų, 100 g rudojo cukraus, 2 šaukštai kaimiško tikro sviesto, 2 šaukštai medaus, stiklinė ką tik išspaustų apelsino sulčių, pusės citrinos sulčių, žiupsnelis druskos, žiupsnelis maltų cinamonų, 3 gvazdikėlių...

Žemaitijos Velykų margučiai

Keletas velykmečio patarimų:

• Velykų dieną negalima ilgai miegoti, nes skaudės galvą.

• Galvą šukuok tik Velykų išvakarėse, nes kitaip ją skaudės.

• Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikštinėti, o tam, kas ateina, reikia duoti kailinius blusinėti.

• Per Velykas negalima žemės judinti, ardyti, nes kitaip vasarą ledai derlių sunaikins.

• Jei Velykų rytą dar prieš saulei tekant šaltu vandeniu iš šaltinio nusiprausi, jokie skauduliai neaugs.

• Jei Velykų rytą nuluptų kiaušinių lukštus sudeginsi pečiuje – naminiai paukščiai geriau iš kiaušinių risis.

• Kad namuose visus metus būtų skalsu, pirmąjį nuluptą kiaušinį supjaustyk į tiek dalių, kiek už stalo sėdi žmonių, ir jį padalink.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"