TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Žemaitijos vėjų karalius dar nenurimo

2010 07 20 0:00
Išėjęs į pensiją laukuviškis A.Rimkus padarė 10 vėjo malūnų. Tik dabar, pardavęs savo didžiuosius malūnus, Albertas pradėjo rimčiau rūpintis malkomis - anksčiau jo trobą šildė vėjas.
Petro Dargio nuotrauka

Daugelį dalykų, kurie kainuotų tūkstančius, Šilalės rajono Laukuvos miestelio gyventojas Albertas Rimkus pasidaro pats. Pavyzdžiui, vėjo malūną, kuris gamina elektrą ir šildo trobą. Nes kam duota galva, jeigu ne kūrybai?

Surasti Laukuvos vėjų karaliaus trobą nebuvo labai sunku. Kieme sukasi dekoratyvinis vėjo malūnas, toliau stūkso tikra dvisparnė vėjo jėgainė, ant stogo lazdelėmis mojuoja vėjų reguliuotojas.

Albertas kaip tik prie gatvės pasilenkęs dažė metalinę tvorą. Ji išraityta sudėtingais ornamentais - meistro darbas.

"Iš kur apie mane žinai?" - nustebo ir padėjo teptuką.

Kaip nežinosi! Apie jį čia žino visi, kurie domisi vėjo jėgainėmis. Vienam Rimkus pataręs tą, kitam - aną. Žmonės taip ir sako: jeigu nori pasidaryti vėjo jėgainę ar apie jas sužinoti, važiuok į Laukuvą pas vėjų karalių Rimkų.

A.Rimkus yra padaręs dešimt vėjo malūnų. Du pasiliko sau - tą dekoratyvinį ir aną - dvisparnį, o kitus pardavė. Verslas? Ne visai taip. Kažkas netiko - nutarė konstruoti kitą. Kur dėsi seną? Parduodi, tada atsiranda vietos naujam. Kaip kitaip išmoksi? Kaip perprasi visas vėjo malūnų gudrybes?

Trūkumų neslepia

"Anas dvisparnis niekam tikęs, - negailestingai apie savo kūrinį rėžia meistras. - Mažas. Kai vėjas pučia, įsuka kokį kilovatą."

Akumuliatoriams krauti tiktų, galima būtų nusipirkti elektros keitiklį, daryti kintamą srovę ir apšviesti šia elektra kambarius, bet Albertui tai atrodo kaip žaidimas.

Našlys gyvena vienas, elektros sunaudoja mažai, kinkyti tam reikalui vėją, jo nuomone, nelabai protinga. O štai trobai šildyti - kas kita. Kiek buvo pasidaręs vėjo jėgainių, visas naudojo tam reikalui.

Vienas kaimynas pasakojo, kad tik dabar, pardavęs savo didžiuosius malūnus, Albertas pradėjo rimčiau rūpintis malkomis. Nes anksčiau jo trobą šildė vėjas.

"Labiausiai buvo pavykusi trisparnė jėgainė iš sraigtasparnio propelerio. Kai pakildavo vėjas, įsukdavo 15 kilovatų. Radiatoriai troboje būdavo tokie karšti, kad nagų neprikiši. Įkaitindavo juos daugiasparnė turbina. Tačiau dabar niekam tokių nepatariu darytis. Daug darbo, sunaudoji daug medžiagos, o naudos mažai. Geriausi - trisparniai ar ketursparniai malūnai", - negaili patarimų meistras.

O kam reikėjo parduoti tą savąjį malūną, darytą iš propelerio, jei buvo toks geras?

"Na, ne viskas ten buvo gerai, - vėl neslepia A.Rimkus. - Nepatiko man jo valdymas. Nebuvo jokios automatikos - sukioti turėjau rankomis. Nebuvau įtaisęs ir stabdžių. Jeigu pakyla didesnis vėjas, gali sulaužyti. Tada turi mauti į kiemą ir nusukti sparnus į šoną... Bet elektros gamino daug." Dabartinė jo dvisparnė jėgainė vėją pasigauna pati, bet turi mažai jėgos.

Pasitikėk tik savimi

Kieme prie dirbtuvėlės į sieną atremti keli storos skardos lakštai. "Dabar darysiu vėjo jėgainę didesnę ir trisparnę, - paaiškina meistras. - Tik reikia gauti modernų generatorių. Senieji netikę, jiems reikia daug apsukų, kad gamintų elektrą. Malūno sparnai juk greitai nesisuks. Tenka jų perduodamą judesį pagreitinti, o tai atliekantis reduktorius nepigus, be to, per jį prarandi energijos. O moderniems generatoriams užtenka kur kas mažiau apsukų. Tik jų čia nerasi - reikia dairytis po užsienius."

Albertas turi pažįstamą, kuris važinėja po Europą. Jis taip pat nori pasidaryti vėjo jėgainę, bet dar daug ko neišmano. Reikia senojo meistro pagalbos. A.Rimkus jam pasiūlė: jeigu rasi gerą generatorių ne tik sau, bet ir man, tai padėsiu.

"Vieną lėtaeigį jau buvo suradęs, - pasakoja meistras. - Trijų kilovatų už 9 tūkst. litų. Tokia kaina - ne mano kišenei." Nepigu pasidaryti ir bokštą. Albertui buvo lengviau - jis nuo kolūkių laukų buvo prisitempęs daugybę metalo. Tada už butelį galėjai gauti sunkvežimį geležgalių. O kiek dabar kainuotų pasidaryti dešimties ar dvylikos metrų aukščio bokštą? Meistras trauko pečiais... 3 tūkst. vien metalui kažin ar užtektų. O dar darbas...

Albertas beveik viską pasidaro pats. Kitaip būtų pernelyg brangu. Jeigu nori Lietuvoje pasikinkyti vėją ar saulę, turi būti arba milijonierius, arba kone viską pasidaryti savo rankomis.

Verslininkų lupikavimas

Meistro kieme stovi paprastas, bet gudriai padarytas saulės kolektorius - į kūgį susukti juodi plastikiniai vamzdžiai. Jie uždengti stiklo piramide, šalia - šalto vandens statinaitė. Bėgdamas iš jos į dušą arba į virtuvę, vanduo "užsuka" į tuos vamzdžius ir sušyla. Albertas pamatavo - 70 metrų vamzdyje telpa apie 100 litrų vandens. Ar ne puikus šilumokaitis?

Šis saulės kolektorius duoda daug naudos - vasarą šildyti vandenį elektra būtų brangu. Bet kai meistras išgirsta, kad pirktinis toks kolektorius kainuoja keletą tūkstančių litų, net išsprogina akis. Už ką čia mokėti? "Lupikavimas!" - pareiškia meistras.

Jeigu ne toks lupikavimas, tikriausiai prie daugelio namų matytume vėjo jėgaines, ant stogų - saulės kolektorius. Aplink tiek daug nemokamos energijos - jos galima gauti iš saulės, vėjo, net iš žemės, tačiau įranga prekiaujantys verslininkai nusigriebia tokią pelno dalį, kad vartotojui neapsimoka jos pirkti. Pigiau tampa deginti naftą ir teršti orą.

Alberto garaže stovi metalinis agregatas vamzdžiams sriegti. Tai - bene pirmasis jo išradimas. Meistras ne visą gyvenimą užsiėmė vėjo malūnais. Norėjo, bet nebuvo kada. Dirbdamas Laukuvos gaisrinėje, per mėnesį gaudavo 90 rublių algos. Už tiek nelabai išgyvensi.

Kaip tik tada žmonės pradėjo modernizuoti savo namus - vestis vandentiekį, kanalizaciją, montuoti centrinį šildymą. Meistrų labai trūko. Kodėl Albertui nepabandžius? Padirbėjo jis su vienu meistru, mato - vieni juokai!

Tačiau... Kol pasidarė centrinį šildymą sau, paskui kaimynui - pavargo. Tai dabar yra visokių vamzdžių - ir klijuojamų, ir susukamų specialiomis movomis. Kone kiekvienas gali sujungti. O tada buvo tik metaliniai. Tokius arba suvirinsi, arba jungsi sriegiais rankiniu sriegikliu, pjausi rankiniu pjūkleliu...

Tad Albertas pasidarė palengvinančių šiuos darbus įtaisų. Elektra jam ir sriegė, ir pjovė. Tiesa, staklės išėjo truputį gremėzdiškos, bet ne bėda - kam reikėjo santechniko, tas atsiveždavo jį ir jo stakles mašina į savo kiemą. Meistras su savo įranga pradėjo keliauti tarsi čigonas nuo vieno kaimo į kitą, sužinojo apie jį Šilalėje, Tauragėje ir kituose miestuose. Iš pradžių meistras skaičiavo, kiek jis padarė centrinio šildymo sistemų, bet pasiekęs 500 pametė skaičių. Dabar mano, kad jų įrengė apie 600.

Jeigu visi būtume dirbę tiek, kiek šis žmogus, ir dar mąstydami, dabar tikriausiai kur kas daugiau visko turėtume. O jei nebūtų tokių savamokslių kūrėjų?

"Na, gal tebesuktume rankomis girnas", - juokiasi meistras.

Rinka laisva ne visiems

Darbas gaisrinėje tokiam gyvenimui buvo pats tas. Atidirbi parą - trys laisvos. Padaręs valdišką darbą, meistras valdžiai nerūpėjo. Nei jis bijojo "Sodros", nei Mokesčių inspekcijos. Dirbk kiek nori ir kur nori.

"O jeigu dabar pamėginčiau prie pensijos patyliukais prisidėti kelis šimtus litų, man gyvam odą nunertų", - atsidūsta senas santechnikas.

Jis stebisi - sovietinės okupacijos metais darbščiam ir kūrybingam žmogui užsiimti savo amatu buvo šimtą sykių lengviau nei dabar laisvoje Lietuvoje. Nes ta vadinamoji laisvoji rinka - vieni suvaržymai. Laisva ji gal tik stambiajam verslui.

Albertas nieko nemėgsta dirbti sunkiai, daryti ką nors jėga. Kam kibirais tampyti vandenį, jeigu galima išvedžioti vandentiekį? Kam runkelius tarkuoti rankomis, jeigu galima pasidaryti mechaninę ar elektrinę trintuvę?

"Žiūriu, pažįstamas tarkuoja, pasiūliau: nori, padarysiu elektrinę? Padariau. Paskui kolūkio pirmininkas paprašė - gal padaryt man grūdų malūną? Nedidelių malūnų tada nebuvo. Padariau. Daug panašių dalykų esu padaręs. Pasėdi, pagalvoji ir padarai", - dėstė senasis meistras.

Jis nesinaudoja jokiais brėžiniais, nedaro popieriuje eskizų. Visi projektai - galvoje. Beje, žmogus nėra baigęs jokių inžinerijos mokslų - tik septynias vakarinės mokyklos klases.

"Jis neturi nei ruletės, nei kokio kito matavimo prietaiso, - stebisi gatvės kaimynas Vytautas Vaičiulis. - Kai modernizavau savo namą, Albertas labai padėjo. Pažiūri ir pasako, kur ir kokį vamzdį reikia kloti. O matuoja jis... pagaliukais! Pagaliukas ten, pagaliukas čia. Pripjaustė tų pagaliukų ilgesnių ir trumpesnių visą saują, parsinešė, pagal juos pripjaustė vamzdžių, įsriegė - tiko puikiausiai. Aš pats stalius, mėgstu tikslumą, todėl man toks darbas atrodė keistas. Dabar suprantu - pagaliukas yra labai tikslu. Milimetrą arba centimetrą gali užmiršti ar ne tokius skaičius pamatyti, o pagaliukas bus toks, kokį atsipjovei. Man tik neaišku, kaip jo galvoje sutelpa projektai be jokių eskizų."

Meistras prisipažįsta: kartais būna labai sunku sugalvoti. Sykį pasitaikė toks sudėtingas namas, kad A.Rimkus dvi dienas suko galvą ir niekaip negalėjo mintyse išdėstyti, kur koks vamzdis turi būti. Tik tada, kai išgėrė su šeimininku butelį, atsakymas pats atėjo į galvą. Bet geria meistras nedaug, labai nedaug. Galva užimta kitais reikalais, o degtinė trukdytų.

Biurokratai stabdo

Ar jam neapmaudu, kad nebaigė mokslų? "Na, kitaip ir negalėjo būti, - svarsto A.Rimkus. - Tėvas mirė anksti, mama mus augino šešis, nebuvo iš ko leisti į mokslus. Ko čia gailėtis?"

Bet mokslai gal būtų padarę jį garsiu išradėju, neprilygstamu inžinieriumi? "Gal būtų, gal ir nebūtų, - sako meistras. - To niekas nežino. Štai mano vienas sūnus universitete baigė fiziką, daug metų dirbo inžinieriumi. Bet jei reikėtų padaryti vėjo malūną, dar pažiūrėtume, kuris kurį."

Tačiau čia meistras prisimena savo amžių. Kiek pagalvojęs žada: "Pasidarysiu dar tą trisparnę su lėtaeigiu generatoriumi ir nusiraminsiu. Juk man jau aštuoniasdešimt dveji."

Pirmąjį veikiantį vėjo malūnėlį jis pasidarė būdamas dvylikos. Turėjo dviračio dinamą, nuo kariškių ryšių linijos pasivogė galelį laido. Kiek buvo džiaugsmo, kai pakilo vėjas ir troboje užsidegė mažytė lemputė!

Kitą veikiantį vėjo agregatą padarė po 50 metų, jau išėjęs į pensiją. Tik tada atsirado laiko grįžti prie vaikystės žaidimų. Taip, A.Rimkus šiuos darbus vadina žaidimais. Atidirbi darbe, išeini į pensiją, o tada gyvenimas virsta gražiu žaidimu.

Tai negi jis dabar tikrai nusiramins - nustos daryti vėjo malūnus? Taip tiesiai paklaustas meistras jau ima juoktis: "Tu nežiūrėk, kad man aštuoniasdešimt dveji. Lipu į bokštus ir man kinkos nedreba."

Kad tik biurokratai tokiems kūrėjams mažiau trukdytų. Antai dabar jie reikalauja, kad visa jų pasidarytoji technika atitiktų visus Europos Sąjungos (ES) standartus. Tie, kurie savo traktorius ir panašią techniką įregistravo anksčiau, laimėjo, o dabar legalizuoti savos kūrybos technikos beveik neįmanoma.

Tad gali būti, kad ES monopolistai netrukus uždraus ir savadarbius saulės kolektorius, vėjo jėgaines, traktorius, šilumos siurblius, dujų generatorius ir kitą žmonių techninę kūrybą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"