TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
NAMŲ PASAULIS

Žinomos ateitininkės namuose laikas nesustojo

2009 10 20 0:00
.J.Damušienė visą gyevnimą puoselėjo ateitininkų idėjas, kurias perdavė net savo vaikams, bet ir Amerikos bei Lietuvos jaunimui.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kur yra tikrieji namai žmonių, kurie juos prarado ne savo noru - buvo ištremti arba patys gelbėdamiesi nuo sovietinio teroro pasitraukė už Atlanto? Kai tik galėjo, jie sugrįžo į gimtąjį kraštą, nors žinojo, kad teks viską pradėti nuo pradžių.

Panašus likimas ištiko vieną žinomiausių lietuvių išeivijos šeimų - Adolfą ir Jadvygą Damušius. Jie abu sugrįžo į Lietuvą beveik po penkiasdešimties metų, kai kraštas atgavo Nepriklausomybę, o jų trys vaikai, būrys vaikaičių ir provaikaičių gyvena už Atlanto.

Tolima Amerika daugeliui išeivijos lietuvių pažįstama ir savaip artima kaip gimtieji tėvų namai. Per daugelį metų išeivijos šeimos įleido šaknis svetur ir lyg sausas medis prigijo.

Po langais - bijūnų krūmai

Vilnius - tai ne Klivlendas, Detroitas ar Čikaga (šiuose miestuose JAV gyveno Damušiai). Čia viskas kitaip, bet savaip brangu ir artima. Pačiame miesto centre esanti gatvelė tyli bei rami. Gyventi patogu, kai viskas šalia - ir parduotuvės, ir teatrai, ir filharmonija. Taip manė J.Damušienė, kol buvo gyvas vyras Adolfas, kaip ir ji, garsus išeivijos veikėjas, ateitininkas, jaunimo stovyklos "Dainava" įkūrėjas bei vadovas, universiteto profesorius ir Technologijos fakulteto denanas.

"Mano vyras suspėjo pasidžiaugti laisva gimtine, pabūti joje kaip tas aukštai padebesiais skraidantis paukštis, kuriam buvo pakirsti sparnai. Sugrįžę į Lietuvą, nugyvenome pačius gražiausius savo gyvenimo metus. Tačiau tie šešeri metai, palyginti su visu mūsų gyvenimu, jam buvo per trumpas laikas. Jis buvo numatęs padaryti tiek daug darbų", - pasakojo J.Damušienė, šio mėnesio pabaigoje minėsianti savo 95-ąjį gimtadienį.

Garbaus amžiaus moteris rymo prie lango svetainėje, žvelgia kiemo pusėn lyg bėgtų mintimis per visą savo gyvenimą. Ji ramiai, nostalgiškai sako: "Adolfas mėgo išeiti į kiemelį, pasėdėti ant akmeninio suolelio lyg tėviškėje, kurios seniai, kaip ir manosios, nebėra. Atrodo, tuoj jis įžengs į namus, vėl bus gera ir ramu kaip anuomet, kai buvome dviese."

Iš kiemo pusės esantį žemės lopinėlį po dideliu balkonu Damušiai prižiūrėjo kaip savo nuosavybę, vėliau tvarkėsi viena Jadvyga. Nuo ankstyvo pavasario po langais pražysta gėlės, ypač gražiais žiedai pasidabina bijūnų krūmai. Iki vėlyvo rudens čia žaliuoja vešli augmenija, nebijanti pirmųjų šalnų. J.Damušienė tikėjosi, kad jos iniciatyvai pritars kaimynai. Ta2iau ji susilauk5 tik priekaišt7.

Vaikai ragina sugrįžti

Moters pasakojimą nutraukė suskambėjęs telefonas. Iš Amerikos skambino sūnus Saulius, dirbantis vienoje kompiuterių kompanijoje. Vasarą tris mėnesius jis praleido Lietuvoje.

"Sūnui patiko čia, tikėjausi, kad pasiliks su manimi. Sakiau, jog galėtų gyventi Lietuvoje ir dirbti Amerikoje. Juk ir taip visą dieną sėdi prie kompiuterio, tad koks skirtumas, kur būti. Bet vaikai turi savo gyvenimus ir kartu su tėvais pasilikti nenori", - apgailestavo ji.

Vyriausiasis Damušių sūnus Vytenis - sociologinės psichologijos mokslų daktaras, Purdeu universiteto (JAV) profesorius, Ateitininkų šelpimo fondo pirmininkas. Jų duktė Gint4 - buvusi Lietuvos ambasadr4 prie NATO, 2008 metais paskirta Lietuvos ambasadore Kanadoje.

Suprantamas vaikų rūpestis - mama jau ne tokio amžiaus, kad galėtų viena savimi pasirūpinti, jai gali bet kada prireikti pagalbos.

Bet ponia Jadvyga tvirtai laikosi ir nevažiuoja į Ameriką pas vaikus. Ji nori būti Lietuvoje, nors čia liko viena, be šeimos. "Kai vaikai paskambina, vis klausia, kada atvažiuosiu į Ameriką. Jiems Amerika - namai, kaip man - Lietuva. Bet jie nenori manęs palikti vienatvėje. Aiškinu - man nieko netrūksta, manimi yra kam pasirūpinti. Mes su vyru į Lietuvą grįžome visam laikui. Jo jau nebėra. Manęs kol kas Dievulis į savo sąrašus neįtraukė, tad noriu toliau džiaugtis Lietuvėle", - kalbėjo Jadvyga.

Dainavos atminimas

J.Damušienės namų svetainėje ant stalo padėta viena naujausių knygų apie Amerikos lietuvių jaunimo stovyklą "Dainava". Šios stovyklos įkūrėjai ir lietuvybės puoselėtojai buvo Damušiai. Leidinyje "Dainava" tarsi sutilpo visas jų gyvenimas per penkiasdešimt metų. Šiai knygai J.Damušienė parašė sveikinimo =od5.

Tačiau turbūt nedaugelis žino, kaip sunkiai 1957 metais buvo įkurta jaunimo stovykla prie Mančesterio (Mičigano valstija, JAV), kiek tai pareikalavo jėgų ir energijos. Ponia Jadvyga vienintelė tai gerai žino.

Dalį lėšų stovyklai įrengti skyrė Mičigano universitetas, Amerikos lietuvių Romos katalikų federacija palankiomis sąlygomis davė paskolą, aukojo įvairūs globos komitetai ir privatūs asmenys, kurie nebuvo abejingi lietuvybės puoselėjimo sumanymui. Tačiau suaukotų pinigų nepakako. Tuo metu Damušiai, labai rizikuodami savo turtu, bankui užstatė nuosavą butą bei sen1 automobilį. Lietuvių pora tada gyveno Klivlende.

Prisiminusi tą laiką ponia Jadvyga nė kiek nedramatizavo savo gyvenimo. "Mudu darėme tai, ką privalėjome daryti - lietuvybės puoselėjimo ir gimtojo žodžio skatinimas buvo viena pagrindinių mūsų veiklos gairių. Tuomet negalvojome, kad galėjome likti be namų, kaip tada, kai palikome Lietuvą. Stovyklai parinktas "Dainavos" vardas. Mums tai priminė Lietuvos kaimo šilus ir klonius", - pasakojo garbaus amžiaus moteris.

Su savaisiais - tik lietuviškai

Damušių šeimoje Amerikoje lietuvybė nebuvo vien tik tuščias žodis. Savo vaikus jie auklėjo katalikiška dvasia, skiepijo jiems gimtojo krašto tradicijas ir mokė lietuvių kalbos. "Mūsų namuose gyvavo griežta nerašyta taisyklė - vos peržengę slenkstį su savaisiais visi kalbėjo lietuviškai. Gal todėl ne tik mūsų vaikai, bet ir vaikaičiai bei provaikaičiai neužmiršo savo protėvių gimtosios kalbos, žino Lietuvos istoriją ir papročius", - be jokio pasididžiavimo sakė J.Damušienė.

Moters gyvenimo istorijoje yra dar vienas momentas, apie kurį ji paprastai niekada neužsimena. Ne todėl, kad nenorėtų, bet būdama kukli ponia Jadvyga nemėgsta girtis apie save, ypač jei tai neliečia lietuvybės.

Damušiai niekada nebuvo abejingi labdarai ir paramai, skurstantiesiems. Kiek galėjo, tiek stengėsi padėti vargstančioms šeimoms. Dabar tiesiog sunku įsivaizduoti, kad lietuviai savo namuose buvo priglaudę pabėgėlius vietnamiečius. Tie žmonės, pasibaigus JAV karui Vietname, bėgo iš savo šalies nuo komunistinio režimo.

Už šią ir kitą labdaringą veiklą J.Damušienė buvo apdovanota JAV lietuvių bendruomenės žymeniu, popiežiaus medaliu "Pro Ecclesia et Pontifice", drauge su vyru A.Damušiu - Katalikų Bažnyčios žymeniu.

Daugelį knygų ir vertingų daiktų moteris perdavė Lietuvių išeivijos institutui.

Pateko į rekordų knygą

Kodėl atvykę į Lietuvą Damušiai apsistojo Vilniuje, o ne Kaune, kur prieš karą profesorius dėstė chemiją Vytauto Didžiojo universitete?

Anot žinomos ateitininkės, jiems nebuvo didelio skirtumo, kuriame mieste gyventi. "Svarbiausia tai, kad pagaliau po tiek metų galėjome vaikščioti gimtojo krašto žeme. Nei mano, nei vyro tėvų namų neišliko. Patiems reikėjo iš naujo susirasti, kur gyventi, įsikurti. Vilnius buvo patogesnis dėl mūsų abiejų visuomeninės veiklos. Be to, patiko butas, kurį įsigijome iš vieno amerikiečio. Erdvus ir didelis, vyras čia turėjo atskirą darbo kambarį. Dabar jame sėdžiu prie rašomojo stalo, rašau atsiminimus, tvarkau savo vyro palikimą. Kol kas neturiu kompiuterio, viską rašau ranka. Prie naujovių sunkiai priprantu", - šypsosi Jadvyga.

Tačiau ką išmoko jaunystėje, ji iki šiol gerai prisimena. Tokio amžiaus moterys Lietuvoje beveik nevairuoja automobilio, o J.Damušienei metai netrukdo - ji yra vyriausia mūsų šalyje vairuotoja. Tiesa, pastaraisiais metais jau viena nesėda prie vairo. Šiemet baigiasi vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas. Perlaikyti teisių moteris daugiau neketina. Ant sienos darbo kambaryje kabo liudijimas, kad moteris kaip vyriausia vairuotoja pateko į Lietuvos rekordų knygą.

Žemėlapis - ryšys su pasauliu

Prieš kelerius metus svetainėje nutilo senovinis laikrodis, laiką kas valandą skaičiuodavusi medinė gegutė. Šis laikrodis į naujus Damušių namus atkeliavo iš Amerikos. Tačiau laikas čia tikrai nesustojo. J.Damušienė kas rytą geria kvapnią kavą virtuvėje, žvelgdama į priešais ant sienos kabančią savo vyro nuotrauką ir didelį pasaulio žemėlapį. Taip prasideda šios garbaus amžiaus moters diena, kupina įdomių susitikimų su žmonėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
NAMŲ PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"