TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

„Esu žmogaus ausis“

2015 12 11 6:00
Svetlana Aleksijevič Švedijos akademijoje Stokholme. Reuters/Scanpix nuotrauka

Ji klauso žmonių istorijų ir drąsiai kalba apie Baltarusijos ir Rusijos valdžią. Šios šalys nuduoda, kad Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič nėra.

Per ceremoniją Švedijos sostinėje dešimčiai iškilių mokslo ir kultūros asmenybių vakar įteiktos Nobelio premijos.

Iškilminga ceremonija kasmet rengiama gruodžio 10 dieną – per Švedijos pramonininko Alfredo Nobelio, žmogaus, išradusio dinamitą ir įsteigusio Nobelio premijas, mirties metines. Stokholmo filharmonijoje apdovanojimai chemijos, literatūros, medicinos, fizikos ir ekonomikos srityse įteikti laureatams iš Baltarusijos, Kanados, Kinijos, Airijos, Japonijos, Švedijos, Turkijos, Jungtinės Karalystės bei JAV.

Per atskirą ceremoniją Osle Nobelio taikos premija, kurią skiria Norvegijos parlamentas, įteikta Tuniso nacionaliniam dialogo ketvertui – už nuopelnus kuriant pliuralistinę demokratiją šioje Šiaurės Afrikos šalyje po 2011 metų vadinamosios Jazminų revoliucijos.

Pirmą kartą Baltarusijos istorijoje Nobelio literatūros premiją pelnė jos atstovė Svetlana Aleksijevič. Šis apdovanojimas drauge su 8 mln. Švedijos kronų (maždaug 864 tūkst. eurų) 67 metų žurnalistei ir rašytojai skirtas „už polifoninę prozą, tapusią paminklu kančiai ir drąsai mūsų laikais“.

Viltį pakeitė baimė

Šią savaitę su rusiškąja kultūra save siejanti rašytoja Švedijos akademijoje Stokholme skaitė tradicinę Nobelio paskaitą. Joje kalbėjo apie tai, kad Rusija praleido progą tapti šalimi, kurioje žmonės gali gyventi oriai, vietoj to pasirinkusi jėgą.

„Pasinaudosiu laisve pasakyti, kad mes praleidome galimybę, kurią turėjome 1990-aisiais. Buvo iškilęs klausimas: kokią šalį norime turėti? Stiprią ar garbingą, kurioje žmogus galėtų gyventi oriai? Pasirinkome pirmąją – stiprią šalį. Ir vėl gyvename jėgos eroje. Rusai kariauja su ukrainiečiais. Jie broliai... Rusijos lėktuvai bombarduoja Siriją“, – kalbėjo rašytoja.

Jos teigimu, Rusijos žmogus tarsi nenori būti turtingas, netgi bijo. „Ko gi jis nori? O jis visuomet nori vieno – kad kas nors kitas netaptų turtingas, turtingesnis už jį. Sąžiningo žmogaus pas mus nerasi, užtat yra šventųjų (...) Rusijos žmogus nesupranta laisvės“, – pripažino Nobelio premijos laureatė.

Pasak jos, du svarbiausi rusiški žodžiai – „karas“ ir „kalėjimas“: „Pavogei, paūžei, sėdai. Išėjai – ir vėl sėdai. Ruso gyvenimas turi būti piktas, niekingas. Tada siela pakyla, ji suvokia, kad nepriklauso šiam pasauliui. Kuo purviniau ir kruviniau, tuo jai daugiau erdvės. Naujai revoliucijai nėra nei jėgų, nei kažkokio pamišimo, drąsos nėra. Rusijos žmogui reikia tokios idėjos, kad kūnas pagaugais eitų. Taip mūsų gyvenimas ir svyruoja tarp „bardako“ ir barako.“

Toliau ji sakė turinti trejus namus: Baltarusijos žemę, savo tėvo gimtinę, kurioje gyveno visą gyvenimą; Ukrainą, savo motinos gimtinę, kurioje gimė; ir Rusijos didžiąją kultūrą, be kurios negalinti savęs įsivaizduoti. „Visos man labai brangios. Bet dabar atėjo tokia diena ir laikas, jog apie meilę kalbėti sunku“, – teigė rašytoja.

Mažų žmonių didžios istorijos

„Aš renku savo laiko gyvenimus. Mane domina sielos istorija. Kasdienis sielos gyvenimas, dalykai, kuriuos didžioji istorija paprastai praleidžia, arba niekina. Dažnai girdžiu, jog tai, ką rašau, nėra literatūra, o dokumentika, – apie savo kūrybą pasakojo S. Aleksijevič. – Mane domina maži žmonės. Maži didūs žmonės, sakyčiau, nes kančios išplečia žmones. Mano knygose jie pasakoja savo mažas istorijas, kurios atskleidžia didžiąją istoriją.“

S. Aleksijevič palygino save su Gustave'u Flaubert'u: „Prancūzų rašytojas vadino save žmogaus plunksna, o aš save pavadinčiau žmogaus ausimi. Aš myliu vienišą žmogaus balsą. Tai mano didžiausia meilė ir aistra.“

Tačiau Nobelio premijos laureatė sakė, kad ne visuomet ėjo šiuo keliu. „Kelias į šią pakylą buvo ilgas – beveik 40 metų (...) Daug kartų žmonės sukėlė man šoką ir baimę. Patyriau ir džiaugsmą, ir pasibjaurėjimą. Kartais norėdavau pamiršti, ką girdėjau, grįžti į laiką, kai gyvenau to nežinodama. Tačiau daugybę kartų regėjau žmonėse taurumą ir norėjau verkti“, – prisipažino rašytoja.

Ašaka gerklėje

Nei Nobelio laureatės paskaita, nei apdovanojimų ceremonija nebuvo transliuojama Baltarusijoje ir Rusijoje. Šis apdovanojimas neparankus tiek Aleksandro Lukašenkos, tiek Vladimiro Putino režimams, ir šie linkę tiesiog jo nepastebėti, nutylėti S. Aleksijevič kūrybą, kuri pasakoja visai kitas istorijas, nei tos, kurias pila Rusijos propaganda.

Spalį, kai buvo paskelbti laureatai, S. Aleksijevič, turinti namus Minske, bet nuo 2000 metų didelę laiko dalį gyvenusi Vakaruose, kritiškai kalbėjo apie Baltarusijos politiką ir sakė, jog valdžia apsimeta, kad S. Aleksijevič nėra. Baltarusijoje ji niekur negali pareikšti savo nuomonės, jos niekur nespausdina. Vis dėlto tuomet A. Lukašenka pasveikino laureatę per spaudos tarnybą, o Švietimo ministerija nurodė įtraukti S. Aleksijevič kūrybą į mokyklų programą.

Rusijoje du trečdaliai žmonių nieko nėra girdėję apie Baltarusijos rašytoją, pelniusią šių metų Nobelio premiją. Levados centro apklausa parodė, kad dar 17 proc. S. Aleksijevič pavardę girdėjo, bet jos kūrinių neskaitė. Vos keli procentai buvo skaitę kai kurias jos knygas („Karo nemoteriškas veidas“, „Paskutiniai liudytojai: nevaikiškų apsakymų knyga“, „Užburti mirties“, „Černobylio malda“, „Antrų rankų laikas“, „Cinkuoti berniukai“).

Tačiau užsienyje S. Aleksijevič knygos išverstos į daugybę kalbų, o dabar joms iš naujo skiriamas dėmesys. Kitąmet, minint 30-ąsias Černobylio katastrofos metines, anglų kalba pasirodys naujas „Černobylio maldos“ vertimas. Šią knygą „Penguin Modern Classics“ pavadino S. Aleksijevič šedevru. Ją sudaro daugiau kaip 500 interviu su tragedijos liudininkais. Savo kalboje rašytoja prisiminė, kad lankydamasi zonoje, kurioje visur viešpatavo nematoma mirtis, nesijautė nei baltarusė, nei rusė, nei ukrainietė, bet biologinės rūšies, kuri gali išnykti, atstovė.

S. Aleksijevič knygos išleistos 19-oje šalių, įskaitant JAV, Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Japonijją, Švediją, Prancūziją, Kiniją, Vietnamą, Bulgariją, Indiją. Lietuvoje 1999 metais išleista jos „Černobylio malda“.

Parengė VILJAMA SUDIKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"