TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

„Hromadske TV“ įkūrėjas: pasaulis turi suprasti, kad Rusija užpuolė Ukrainą

AFP/Scanpix nuotrauka

Grupė ukrainiečių žurnalistų, pavargusių nuo oligarchų ir politikų kontroliuojamos šalies žiniasklaidos, prieš kelis metus nuėjo radikaliu keliu ir už keliasdešimt tūkstančių dolerių sukūrė televiziją poroje patalpų, kuri vėliau visam pasauliui ištransliavo revoliuciją, reikalavusią to paties, kam susikūrė televizija – panaikinti atskirtį tarp valstybės ir visuomenės.

Pokalbis su Ukrainos kanalo „Hromadske.TV“ įkūrėju Romanas Skrypinu.

– Manau, kad be internetinės visuomeninės televizijos „Hromadske TV“ vaizdo medžiagos iš Maidano būtų buvę žymiai mažiau. Dauguma to, ką matėme tomis dienomis Lietuvoje, buvo „Hromadske TV“ be perstojo transliuojama medžiaga. Ar būtent Maidanas išpopuliarino šią televiziją?

– Mums tai buvo kaip banglentininkui gera banga. Dabar daugelis kolegų žinoma ima panikuoti, kad mus vis mažiau žiūri. Bet reikia suprasti – tauta jau pusmetį išgyvena įtampą. O Maidanas tapo ta banga, kuri televiziją iškėlė į aukštumas. Mano gyvenime taip jau yra buvę. Penktąjį kanalą taip pat išpopuliarino oranžinė televizija. Lenkijos kanalas „TVN 24“ taip pat išpopuliarėjo per baisius Rugsėjo 11-osios įvykius 2001 m. Tai Maidanas buvo banga, bet „Hromadske.TV“ funkcija ir misija po jo nepasikeitė.

– Kam reikėjo „Hromadske TV“, kam Ukrainoje reikėjo atskiros interneto televizijos?

Ukrainoje nebuvo visuomeninės televizijos. Tai chuliganiškas bandymas priversti valstybę sukurti tokią televiziją. Mūsų misija – tarnauti visuomenei, aukščiausia vertybė – pasitikėjimas. Panašių projektų Ukrainoje nėra, tad patirties mums perduoti niekas negali. Į priekį per visas kliūtis turime žygiuoti patys. Sunkiausia užduotis – sukurti visuomeninę televiziją iš apačios. „Hromadske.TV“ egzistuoja ne tik Kijeve, bet ir dar 15-oje miestų. Taip atsiranda visuomeninis tinklas, reikalingas visuomenei.

– Ar manote, kad žurnalisto tikslas šiandienos Ukrainoje skiriasi nuo žurnalisto tikslų kur nors Vakarų Europoje?

– „Hromadske.TV“ žurnalistai šimtu procentų laisvi. Jų nekontroliuoja nei valstybė, nei oligarchai, kurie turėtų išlaikyti šią žiniasklaidos priemonę. Mums užtenka mūsų pačių, į eterį galime eiti net ir be pinigų. Tai neleidžia į mūsų veiklą kištis tiems, kurie tai norėtų daryti. Turime nuomotą studiją ir kitas patalpas, jei mėnesį negautume atlyginimų – nieko tokio.

– Kaip tuomet išgyvenate?

– Apsukriai. Paties projekto filosofija taip pat šiek tiek chuliganiška. Mes nenorėjome kurti didžiulės televizijos, kuriai reikėtų didelės studijos. Projektą pradėjome nuo 45 000 dolerių, kurių reikėjo transliavimo technikai įsigyti. To visiškai pakako įsigyti aukštos raiškos kamerų formatui 16 ir 9, kuriuo Ukrainoje transliuojama mažai. Mūsų biudžetas labai ekonomiškas. Skirtingai nuo kitų ukrainietiškų žiniasklaidos priemonių, esame priversti skaičiuoti kiekvieną centą, rašome verslo planus kiekvienam mėnesiui, rūpinamės, iš kur gauti papildomo finansavimo. Tai skatina mūsų verslumą ir dabar esame užsitikrinę finansavimą dvejiems metams. Paramą skyrė Europos Komisija ir ateities žiniasklaidos formas remianti organizacija. Tikimės, kad ne tik išgyventi, o ir uždirbti pradėsime, kai Ukrainoje atsiras žiniasklaidos rina.

– Dirbote ir įprastoje televizijoje. Kaip skiriasi redaktoriaus sprendimai renkantis temas, į kurias gilinsitės, kai televizija internetinė?

– Tai tiesiog kitas darbo su žiūrovais būdas, stengiamės su jais rasti bendrą kalbą. Mes – ne kabukio teatras. Priešingai nei jūsų, mūsų niekas negrimuoja, kai sėdame priešais kamerą. Ir tokių kostiumų kaip jūsiškis nesivelkame. Prie kamerų mums nekaba sufleriai, diktuojantys, ką sakyti. Bendraujame labai gyvai. Dabar rodome projektą „Roadshow“ – keliaujame po Ukrainos miestus ir bendraujame su žmonėmis. Jau po kelių tokių kelionių supratome, kad darome tai, ko nedaro niekas kitas. O internetas tiesiog duoda kitų galimybių. Galime ne tik transliuoti tiesiogiai, bet ir leisti žiūrovams pasižiūrėti transliacijų įrašus. Tai labai populiaru. Esame net sumušę pasaulinį „Youtube“ žiūrimumo rekordą. Taip pat labai padeda socialinių tinklų naudojimas. O jau tada tokiais būdais sukurtą turinį galime parodyti ir per paprastus ar palydovinius kanalus.

– Bet ar pasiekiate vyresnę auditoriją Ukrainoje?

– Sunku pasakyti. Kurdami kanalą, savo žiūrovus įsivaizdavome kaip 15–35 metų amžiaus, nes Ukrainoje žmonės vis mažiau žiūri televiziją, jos žiūrovai – vis vyresni, dauguma televizijos žiūrovų – per 55 m. Ir tai dažniausiai už televizijos turinį mokėti nenorintys žmonės – pensininkai, namų šeimininkės. Bet paskui supratome, kad mus žiūri labai įvairi auditorija. Kartais žmonės, kuriems per 70 m., mano, kad tai, ką matė per „Hromadske“, matė per televizorių, o iš tiesų anūkai jiems tiesiog parodo, kaip mus žiūrėti per planšetę, telefoną ar kompiuterį. Bet mūsų turinys nėra orientuotas į itin plačią auditoriją. Tai intelektuali, ne pramoginė medžiaga. Net jei rodome ką nors pramoginio, tai būna intelektualiai stipru. Tai – ne geltonoji žiniasklaida. Dauguma Ukrainos žiniasklaidos priemonių savo žiūrovus maitina kaip kiaules marmeladu. Žmonės pasiilgsta įvairesnių požiūrių, stiprių nuomonių, o daugelis kanalų tik linksmina, bet nešviečia, neverčia stabtelėti ir pagalvoti, neprimena, kad reikia visų pirma remtis savo paties iniciatyva ką nors darant, o ne laukti kieno nors malonės. Mūsų šūkis toks pats kaip Ukrainos katalikiškojo universiteto Lvove – „Imk ir daryk“. Taip mes darome patys, taip skatiname daryti ir savo žiūrovus.

– Ar jums rūpi reitingai? Ar juos sekate?

– Per Maidaną mūsų medžiagą internete peržiūrėdavo po 200 000 žmonių. Dabar žiūrovų skaičius keičiasi labai lanksčiai. Štai kilo gaisras netoli Kijevo buvusiose kuro saugyklose, auditorija išaugo staiga, visi žinias apie įvykį žiūrėjo per „Hromadske“. Vos tik baigėme transliuoti iš ten ir ėmėme rodyti kultūros programą, daugelis žiūrovų iškart dingo. Bet taip būna per tiesioginį eterį, o mes daugiau dėmesio skiriame peržiūroms internete.

– Turite ir anglišką savo kanalo versiją.

– Taip pat ir rusišką. Bet tai nėra tiesiog mechaninis ukrainietiškos medžiagos vertimas į tas dvi kalbas. Angliškai transliuojame pasaulinei auditorijai, o rusiška programa daugiausia skirta Rusijai, nes ją kuria tos šalies piliečiai, dirbantys Kijeve. Mes suteikėme jiems erdvę, o kokią medžiagą jie kuria – rusiškos programos redaktorių savarankiškas sprendimas. Angliškosios – taip pat. Nėra prasmės rodyti ukrainietiškos virtuvės subtilybes angliškai ar rusiškai auditorijai, liksime nesuprasti.

– Ar keliaudamas po užsienį matote, ko apie tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, nesupranta užsienio šalių žiniasklaida?

– Vakar viešbutyje pasižiūrėjau lietuvišką televiziją. Atrodo, kad šalis jaučiasi neapsaugota, nors ir yra NATO ar Europos Sąjungos narė. Rodos, kad esama „mes maži, mes silpni“ komplekso. Taip man pasirodė, nors lietuviškai žinau tik kai kuriuos žodžius. O apie ukrainiečius Europa supras tuomet, jei mums pavyks atsikratyti sovietinio prado. Ukrainiečiai labai stiprūs žmonės, galintys sukurti stebuklų. Jei ukrainiečiai ko nors imasi, daro tai gerai, kai jiems netrukdoma. Užtenka pažvelgti į Lvovą. Aš ten jaučiuosi kaip Europos Sąjungoje, tik man nereikalinga viza. Tas miestas susikūrė strategiją, plėtoja turizmo pramonę, teikia kasdienį komfortą, ne tik buitinį, bet ir kultūrinį, ir mentalinį. Lvove jautiesi labai patogiai. Ten nėra to dualizmo, koks egzistuoja kur nors Donbase. Ukrainoje karas. Ukrainą užpuolė Rusija, daugiau nieko negaliu pasakyti. Kai pasaulis tai supras ir nustos apsimetinėti, kad tai ne visiškai taip, kad ten kažkokie sukilėliai. Jokių sukilėlių ten nėra, ten labai daug rusų, kurie kariauja su Ukraina. Tas pats ir Kryme. Jį užėmė ir atėmė, tai padarė Rusijos kariai, vadinti žaliaisiais žmogeliukais. Jei Kryme būtų imta šaudyti, jo nebebūtų, nes Rusijos kariuomenės veiksmų Ukrainoje tikslas – po savęs palikti išdegintą žemę. Donecko oro uosto nebėra, Peskų gyvenvietės irgi, nebėra kai kurių Donecko rajonų, liko tik griuvėsiai. Nebėra Šyrokynės, Ščiastės, Luhansko, Stanycos gyvenviečių.

– Ar praėjus daugiau nei metams po Maidano, matote revoliuciją, valgančią savo vaikus? Ar neauga žmonių nusivylimas dabartine valdžia?

– Ne. Tuo ir skiriasi šis, trečiasis, Maidanas nuo buvusių iki tol. Žmonės nedėjo vilčių į prezidentą ar politikus apskritai. Maidane politikų išvis nemėgo. Kai jie pasirodydavo ant scenos, jų nenorėdavo klausytis. Bet žmonės tiksliai nežinojo, ko nori. Ukrainoje dabar vyksta didžiulė transformacija. Kaip ir sakiau, reikia atsikratyti sovietinio paveldo. Jis vis dar egzistuoja oligarchų ir politikų pavidalu. Jie mano galintys sekti žmonėms pasakas, o iš jų jau laukia realių darbų ir reformų. Dabar esama ir nepasitenkinimo politikų neveiklumu, bet dar ir nemažai vilties, kad, duos Dievas, susiprotės ir ims daryti tai, ką žadėjo. O dar vienas dalykas, skiriantis dabartinę situaciją nuo būsenos po praėjusio Maidano – pilietinės visuomenės veiklumas. Visuomenės organizacijos labai rimtai seka parlamento frakcijų darbą. Dabar pakanka parašyti ministrui per socialinį tinklą, kad galėčiau su juo susitikti. Anksčiau tai buvo neįmanoma.

– Ką manote apie Liustracijos įstatymą?

– Kol kas tai procesas be rezultatų. Bet jis be abejo reikalingas. Jei būčiau biurokratas ir man grėstų liustracija, turbūt su malonumu išeičiau į pensiją. Bet jie vis dar nesupranta, kas vyksta visuomenėje. Važinėdamas po Ukrainą supratau, kad Rada dabar balsavo už dekomunizacijos įstatymą, bet tauta tai padarė jau seniau. Lenino paminklai griuvo pakvaišusiu greičiu. Kalbejo: „Kuo jums trukdo tie paminklai?“ Trukdo, nes tai imperijos palikti žymekliai, simboliai. Lietuva jų atsikratė anksčiau, Ukrainoje tai teko daryti dabar. Rėkė: „Jūs vandalai, griaunate paminklus. Kam taip?“ O vėliau tai tapo gero elgesio ženklu. Valdininkus sodino į šiukšlių konteinerius. Žemesnio rango valdininkai labai bijo piliečių reakcijos. Jie suprato, kad susiformavo visuomenė, kuri juos kontroliuoja ir iš jų reikalauja. Liustracija reikalinga, nes atveria kelius žmonėms, kurie aštriai kalba reikalingus dalykus, o tokiu Ukrainoje dabar daug.

– Ko Ukrainai dabar labiausiai reikia iš Vakarų – pinigų, karinės pagalbos, o gal paramos reformoms?

– O kaip tas reformas paremti? Tai pačių ukrainiečių problema. Parodyti kaip, duoti receptą? Yra toks ukrainietiškas anekdotas apie į kamerą uždarytą ukrainietį su dviem geležiniais rutuliais. Po kurio laiko atidaro kamerą, nebėra rutulių. Kur dingo? Jis sako – vieną sulaužiau, vieną pamečiau. Bijau, kad su reformomis neįvyktų tas pats. „Hromadske“ yra visuomeninė televizija, kurią išplėtoję esame pasiruošę perduoti valstybei, bet tą padaryti kol kas bijome, nes ji iš karto idėją sugriautų, norėtų įvesti kontrolę ir panašiai. Pinigais? Ar galima padėti pinigais, kai nekontroliuojate, kur jie bus išleisti? Vakarai gali padėti tik atidarydami sienas ir priimdami Ukrainą tokią, kokia yra. Jei būčiau Angela Merkel, sienų kol kas dar neatidaryčiau. Pas mus dar per daug laukinių žmonių. Bet kai laukiniai atvyksta į Berlyną, ima elgtis kultūringai, tai pastebėjau. Ukrainiečiams reikia atidaryti pasaulį. Buvome filmuoti Kryvoj Roge Viešbutyje mus aptarnavo padavėja. Jai trisdešimt. Per mėnesį uždirba maždaug 50 eurų. Į darbą kasdien vyksta po pusantros valandos ir autobusų Bilietams išleidžia trečdalį atlyginimo. O per gyvenimą yra buvusi Dnepropetrovske, Berdianske ir vaikystėje Kerčėje. Tai – visas pasaulis, kurį ji matė. Ukrainoje labai daug tokių žmonių. Tad visuomenės kaita vyksta lėtai, bet nuosekliai. Mačiau valdininkę, kuri atskridusi į Berlyną kailinius ir audinės kepurę pakeisdavo į megztą kepuraitę ir paltą. Taip pasikeitusi vaikščiodavo po Berlyną. O grįždama į Ukrainą vėl persirengdavo savo sunkius kailinius ir kailinę kepurę.

– Kodėl?

– Nes Ukrainoje taip priimta, reikia vilkėti audinių kailiniais ir kepurę, o Europoje taip atrodysi kaip klounas. Taip atrodo rusai, bandantys parodyti, kad turi daug pinigų. Tai sovietinis mentalitetas, kasta. Tai kaip tamsiai raudonos kelnės filme „Kin-dza-dza“, bet jūs to filmo turbūt nematėte.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"