TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

„Mano draugas Volodia Putinas“

2015 07 06 14:41
Vladimiras Putinas Reuters/Scanpix nuotrauka

Kodėl V. Putinas tapo tokiu žmogumi, koks jis yra šiandien? Ar jis galėtų pradėti branduolinį karą? Atsiminimais apie Rusijos prezidentą su  radijo stotimi „Svoboda“ pasidalino pulkininkas Leonidas Polochovas, mokęsis kartu su V. Putinu Leningrado universiteto teisės fakultete.

1975–1999 m. L. Polochovas dirbo Leningrado karinės apygardos karinėje prokuratūroje. Jis buvo vienas pirmųjų sovietinių pareigūnų, atkreipusių valdžios dėmesį į nestatutinius santykius armijoje. 1990–1993 m. jis buvo Leningrado miesto tarybos nariu, o nuo 1999 m. vadovauja Kariškių socialinės – teisinės apsaugos komitetui.

- Be abejonės, svarbiausiais pastarųjų dvejų metų įvykis buvo Krymo aneksija ir Rusijos karo veiksmai Ukrainoje...

- Man tai priminė 1979 metus, kai įvedėme kariuomenę į Afganistaną. Tuo metu buvau pasipiktinęs. Kaip gi taip galima – ateiti į kitą valstybę su ginklais, visus nuversti, surengti žudynes prezidento rūmuose, o po to sakyti, kad turime kažkokią moralę ir jaučiame atsakomybę? Kalbėti apie tai, kad amerikiečiai Vietname kariauja, o mes privalome žygiuoti į Afganistaną...

Kai tai įvyko Kryme, man kilo klausimas: kaip gi taip? Visam pasauliui šaukiame, kad esame taikūs žmonės, nieko nepuolam... Draugai man paaiškino: „Tai mūsų buvusi respublika“. Atsakydavau jiems: „Tai, vyručiai, valstybė. Ukraina – kita valstybė! Kokią teisę turėjome ten lįsti?“. Kodėl šiandien tai vyksta Rusijoje? Atsakysiu vienareikšmiškai: todėl, kad Rusijoje valdo vienas žmogus. O visa kita – parlamentas, gubernatoriai ir kitkas – yra tik priedanga. Šiandien valstybę valdo prezidentas ir bus taip, kaip jis pasakė.

- Pažįstate V. Putiną nuo studijų laikų. Kada jis pasikeitė, kaip jis virto tuo žmogumi, kurį matome šiandien?

- Kai V. Putinas grįžo iš Vokietijos ir pradėjo dirbti pas Anatolijų Sobčiaką (pirmasis Leningrado gubernatorius, - lzinios.lt), miesto taryboje buvo tokia „košė“... Atėjo demokratiškus įsitikinimus deklaruojantys „bolševikai – revoliucionieriai“. A. Sobčiakas neturėjo patirties vadovauti 6 mln. gyventojų miestui. Jis buvo geras žmogus, tačiau valdymo patirties neturėjo. Nenoriu kritikuoti ir Vovos Putino, bet gi jis niekada net jokiam skyriui nevadovavo. Tai juos visus ir pražudė... Jei man tada būtų kas nors pasakęs, kad jis virs tokiu žmogumi, koks yra šiandien, nebūčiau patikėjęs. Tuo nebūtų patikėjęs nė vienas mūsų bendramokslis.

Carą kuria jo aplinka. Jį supę žmonės buvo labiau patyrę tiek gyvenime, tiek pareigose, tiek ir užimamų postų prasme. Sovietinėje sistemoje buvo tokia praktika: kad žmogus taptų ministru, jis nueidavo visą kelią nuo cecho viršininko, gamyklos direktoriaus ir tik tada galėdavo užimti aukštas pareigas. O mūsų „vadovai“... Visi išmano futbolą.

Neseniai skaičiau, kad neva prezidentas užsiminė apie tai, kokia turi būti Rusijos klubų politika legionierių atžvilgiu. Prezidentas užsiminė... Rytoj jis gal pasakys: „Negalima daryti ėjimo E2-E4, o reikia - štai taip“. Manau, kad būtent aplinka dar tada, merijoje, padarė V. Putiną tokiu, koks jis yra šiandien.

- Kas šiandien daro didžiausią įtaką prezidentui?

- Išskyrus Aleksejų Kudriną, nematau jo aplinkoje nė vieno žmogaus, galinčio jam daryti teigiamą įtaką. O visi kiti...

Apie būsimą prezidentavimą su V. Putinu kalbėjau maždaug prieš dvejus metus iki jo išrinkimo, kai jį ėmė kelti į vis aukštesnes pareigas. Paklausiau jo: „Ko tu šokinėji iš vietos į vietą?“, o jis atsakė: „Taip reikia“. Suprask, reikia pabuvoti visose šiose pareigose. Tada paklausiau: „Kaip manai, "patempsi“ prezidentavimą?“ Ir jis atsakė kažką panašaus į „stengsimės“.

Nesu girdėjęs, kad jį kritikuotų bendramoksliai. Kai kurie su juo greitai susidraugavo. Matyt gerą uoslę turėjo. Ne tokie, kaip aš – nosis didelė, o uoslės pasirodo nebuvo.

Tuo metu rinkimams reikėjo pinigų. Iš kur jų gauti? Iš draugų ir tų draugų draugų. Nenoriu minėti pavardžių. Žinau, kas tuo metu aplink jį sukosi, jie ir dabar visiems žinomi, tie oligarchai.

O už gautus pinigus reikia dirbti! Štai ir pasipylė, sakyčiau neaiškūs, paskyrimai. Viskas aišku, kai paskiriamas žmogus, su kuriuo kažkada dirbai. Tačiau imta skirti labai turtingus žmones, kurie su V. Putinu niekada nieko bendro neturėjo. Man sakydavo: „Jis turtingas, nevogs“. Niekada tuo netikėjau. Taip ir atsirado ta aplinka.

- Kai rašėte straipsnį „Mano draugas Vovka Putinas“, negalvojote, kad jo charakteris taip pasikeis?

- Juk nesitikėjau, kad mano draugas įlįs į mano mamos (ji – ukrainietė) teritoriją ir ten tokių dalykų pridarys. Nenoriu klausytis kalbų apie „rusišką Krymą“ ir pan. Yra tokia samprata, kaip priežasties – pasekmės ryšys. Man kalbėjo apie visokius siaubus iš serijos „NATO Juodojoje jūroje...“ Mūsų laivai ten visada buvo ir nepamenu, kad NATO ten lįstų. Mes įlindome į Ukrainą ir sukūrėme Donbasą. Mes kalti dėl to, kad ten žūsta žmonės. Mes, tai yra, mūsų „mieloji“ vadovybė su V. Putinu priešakyje.

Teisingai sakoma, kad pažeidėme tarptautinę teisę. Tik kas patarė taip pasielgti? Analizuojant dabartinę V. Putino aplinką, tuos žmones, kurie jam į ausį kužda, aišku, kad tai FSB ir KGB „brigada“. Ne todėl, kad jie savaime blogi. Jie – normalūs, nekvaili, išsilavinę ir patyrę žmonės. Tačiau jų smegenyse įstrigo tai, kad jie – IŠ TEN kilę. Ką besakyti, jie patys tikriausi Berijos pasekėjai. Jie gerbia jėgą, o ne įstatymą. Viskas, kas yra susiję su įstatymais – priedanga. Jie iš televizijos ekranų aiškina žmonėms: „Kokie jūs vargšai! Kaip mes stengiamės pagerinti jūsų gyvenimą!“ Kaip galima taip sakyti, kai žinai, kad žmogus uždirba 15 tūkst. rublių, o tu – pusę milijono?

- Vladimiro Putino užsienio politika lėmė tai, kad dabar daugelis svarsto: ar gali kilti branduolinis karas? Paklausime kitaip: ar V. Putinas gali pradėti branduolinį karą?

- Niekada. Esu tuo visiškai įsitikinęs. Puikiai pažįstu V. Putiną. Tam reikia būti labai drąsiu žmogumi, o jūs pažvelkite į didžiausias jo prezidentavimo laikotarpio krizes – „Kursko“ katastrofą, Beslano ir Dubrovkos įkaitų dramas. Manęs klausdavo: „Kodėl prezidentas tyli?“, o aš atsakydavau: „Jis prabils, kaip praeis trys dienos po žmogaus mirties, kaip to reikalauja krikščioniški papročiai“. Ir jis prabildavo po trijų dienų. Kodėl? Todėl, kad taip greitai nesusigaudavo, ką daryti... Tunise po teroro aktų valdžios žmonės tuoj pat griebėsi mikrofonų ir sakė: „Atleiskite mums! Darysime viską, kas tik įmanoma“. Pas mus taip nebūna.

Tai, kas pas mus vyko po „Kursko“ ir kitų tragedijų... Nepavadinčiau to bailumu, bet prasmė labai artima šiam žodžiui. Šiuo atveju tinka diplomatų posakis „palauksime, pažiūrėsime, kaip ten bus“. Todėl jokio karo nebus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"