TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

„Naujakuriai“: palestiniečių žemių nusavinimo istorija

2016 10 15 6:00
Viena pirmųjų naujakurių Sarah Nachshon: „Aš gyvenu savo protėvių - Abraomo, Izaoko, Jokūbo - žemėje.“ Kadrai iš filmo

Pagal tarptautinę teisę okupuotose Palestinos teritorijose įsikūrusios žydų nausėdijos yra nelegalios. Jungtinės Tautos (JT) ir kiti svarbūs tarptautiniai veikėjai nuolat kartoja, kad šios naujakurių gyvenvietės bene labiausiai trukdo užbaigti vieną ilgiausiai pasaulyje trunkančių Izraelio ir Palestinos konfliktą. Nepaisant to, nelegalių gyvenviečių Palestinoje tik gausėja. Apie šio proceso priežastis ir, svarbiausia, pasekmes pasakojama Izraelio režisieriaus Shimono Dotano filme „Naujakuriai“.

Šią juostą galima išvysti tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, kuris vyks iki lapkričio 8 dienos. Sh. Dotano siekis tikrai ambicingas. „Naujakuriai“ – ne tik istorinis pasakojimas apie nausėdijų statybą Palestinos teritorijose, bet ir intymūs okupuotose žemėse savo namus stačiusių ir tebestatančių žmonių portretai.

Filmas prasideda klausimu, kurį režisierius užduoda Vakarų Krante gyvenantiems žydams: „Ar esi naujakurys?“ Pasigirsta skirtingi atsakymai. Juos pateikiantys asmenys lydi žiūrovus beveik dvi valandas trunkančioje istorinėje kelionėje. Vienas jų sako, kad jį taip apibūdina kairieji ir žiniasklaida, kita teigia gyvenanti „protėvių – Abraomo, Izaoko, Jokūbo – žemėje“.

Pirmieji naujakuriai Vakarų Krante pradėjo kurtis beveik prieš 50 metų. O šiandien ten yra apie 225 nelegalios gyvenvietės ir avanpostai, kuriuose gyvena apie 400 tūkst. žmonių. „Naujakuriai save vadina pionieriais, Izraelio visuomenės lyderiais. Tik kyla klausimas, kur link jie tą visuomenę veda? Dieviškojo atpirkimo link, kaip jie tvirtina, ar į apartheidą?“ – filmo pradžioje klausia Sh. Dotanas.

Sunku nesutikti su žurnale „Variety“ išsakyta Beno Keningsbero mintimi, kad šis filmas neišvengiamai sukels aistringų diskusijų, kad ir kur jis būtų parodytas. Tačiau diskutuojant verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, apie ką režisierius pasakoja, bet ir kaip jis tai daro, kur deda akcentus.

„Kur mūsų Hebronas?“

Viename interviu režisierius pabrėžė, kad nė viena Izraelio vyriausybė niekada neketino okupuotose teritorijose steigti žydų gyvenviečių. Pasak jo, į šį procesą visą Izraelio visuomenę prieš jos valią įtraukė iki fanatizmo religinga žydų mažuma.

Tačiau iš filmo akivaizdu, kad toks jo tvirtinimas gali būti iš dalies teisingas tik kalbant apie pačią proceso pradžią. Kaip teigiama filme, naujakurių judėjimo ištakos – 1967 metų gegužės mėnesį rabino Zvi Yehudos Kooko pasakyta kalba. Izraelio nepriklausomybės minėjimo išvakarėse rabinas kritikavo JT sprendimą padalyti žemę tarp Izraelio ir palestiniečių: „Kur mūsų Hebronas? Ar turime jį pamiršti? Kur mūsų Jerichas? Ar turime jį pamiršti? Kur mūsų Nablusas? Kur mūsų Transjordanija?“ – šaukė Z. Y. Kookas. Vienas jo mokinių patikino, kad po šios kalbos nė vienas jų nebuvo toks, kaip anksčiau.

Galimybė įgyvendinti šiuos planus atsirado visai netrukus. Dėl kitą mėnesį vykusio ir žaibiškai pasibaigusio Šešių dienų karo Vakarų Krantas atsidūrė Izraelio rankose. Rabino Z. Y. Kooko mokiniai tai priėmė kaip dieviškąjį ženklą ir nusprendė tas teritorijas apgyvendinti. Jie ima prašyti Izraelio vyriausybės leidimo šiuos planus paversti realybe.

Su valstybės žinia ir palaiminimu

Tuometinis Izraelio ministras pirmininkas Levi Eshkolas paprašė, kad teisininkas Theodoras Meronas įvertintų, ar teisėta leisti naujakuriams įsikurti Vakarų Krante. Pasak Th. Merono, tai pažeistų Ženevos konvenciją dėl civilių apsaugos karo metu. Nepaisydamas to, L. Eshkolas suteikė leidimą į Vakarų Krantą keltis grupelei naujakurių.

Netrukus kita žydų grupė nusprendė įsikurti Hebrone – palestiniečių gausiai gyvenamame mieste. Jie apsistojo palestiniečiui priklausančiame viešbutyje „Park“, praleido ten naktį, o ryte pareiškė, kad nesiruošia palikti viešbučio. Izraelio vyriausybė tokiam žingsniui nepritarė, bet nusprendė nesiimti jokių veiksmų, kad priverstų naujakurius palikti viešbutį ar apsaugotų palestiniečių teises. Sužinoję, kad valdžios atstovai neketina jų stabdyti, šiais pirmaisiais naujakuriais pasekė tūkstančiai kitų žydų.

Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad vienintelis Izraelio premjeras, kuris kada nors rimtai priešinosi nausėdijų kūrimui, buvo Yitzhakas Rabinas. Visi kiti Izraelio vyriausybės atstovai arba apsimetė nematantys besiplečiančių nelegalių gyvenviečių, arba net skatino jas.

1977 metais premjeru tapęs Menachemas Beginas savo pergalę rinkimuose šventė kartu su naujakuriais. Šventės metu jis pažadėjo dar daugiau nausėdijų. Žemės ūkio ministru M. Beginas paskyrė Arielį Sharoną, šis rūpinosi nausėdijų kūrimu. Šios gyvenvietės buvo statomos taip, kad užkirstų kelią bet kokiam palestiniečių teritorijų vientisumui. Jos įsiterpdavo tarp palestiniečių kaimų ir miestelių.

Praeitą mėnesį mirus Shimonui Peresui, kuris dukart buvo šalies premjeru, ne sykį pabrėžta, kad su juo mirė ir dviejų valstybių sprendimas. O iš tiesų galimybė konfliktą išspręsti sukuriant Palestinos valstybę žlugo su nausėdijų steigimu. Ir Sh. Peresas buvo vienas pagrindinių politikų, palaikančių jų steigimą. „Nausėdijos visur“, – ne kartą sakė jis.

Kur dingo B. Netanyahu?

Filme perteikiamas režisieriaus požiūris ir akcentai dėliojami taip, kad gali susidaryti įspūdis, jog naujakuriai yra Izraelio visuomenės mažuma ir be šios sutikimo bei palaiminimo okupuotose teritorijose nuolat vykdo statybą ir šitaip kelia grėsmę taikos perspektyvai.

Tačiau, kaip atskleidė 2005 metais teisininkės Talios Sassan parengtas tyrimas, įvairios Izraelio ministerijos skyrė milijonus šekelių nausėdijų ir net avanpostų statybai, infrastruktūrai gerinti. Priešingai nei nausėdijos, kurios yra nelegalios pagal tarptautinę teisę, avanpostai oficialiai yra nelegalūs ir pagal Izraelio teisę.

Nausėdijose Vakarų Krante gyvena per 400 tūkst. žydų naujakurių.

Didžiausias filmo trūkumas yra tas, kad jame visai nekalbama apie dabartinį Izraelio premjerą Benjaminą Netantahu ir jo vaidmenį plečiant nelegalias naujakurių gyvenvietes Vakarų Krante.

1995 metų lapkričio 4 dieną buvo nužudytas tuometinis premjeras Yitzhakas Rabinas. Jis buvo kaltinamas Izraelio išdavyste, nes 1993 metais su palestiniečiais pasirašė Oslo susitarimą, kuris turėjo atnešti taiką regionui. Prieš premjero nužudymą Tel Avive nuolat vyko demonstracijos. Filme rodomi dokumentiniai šių demonstracijų vaizdai. Per jas neretai buvo šaukiama „Mirtis Rabinui!“ Tačiau pamiršta paminėti, kad šiuos mitingus organizavo „Likud“ partija, o jos vadovas buvo B. Netanyahu. Per rinkimus, kurie vyko po Y. Rabino mirties, būtent už jį ir balsavo Izraelio visuomenė.

Tiek pirmosios kadencijos metu, tiek ir dabar B. Netanyahu tarptautiniams partneriams nuolat žadėjo, kad daugiau statybų Vakarų Krante nebus, bet šių pažadų niekada nepaisė. Jis ne tik remia nausėdijų plėtrą, bet ir paslapčiomis laimina avanpostų įteisinimą. Todėl Vakarų Krante susiklosčiusi situacija, kai nelegali naujakurių vykdoma statyba yra įteisinama, o nelegalūs palestiniečių statiniai jų pačių žemėje sugriaunami. Kaip teigia žmogaus teisių organizacijos „Yesh Din“ atstovė Ziv Stahl, „mūsų požiūriu, vykdoma laipsniška teritorijos aneksija“.

Trūksta palestiniečių balso

Režisierius tikino, kad iš pradžių jis norėjo kalbinti tik naujakurius, bet prisipažino: „Negalėjau atsiriboti nuo žmonių, kuriuos labiausiai paliečia jų [naujakurių] buvimas.“ Vis dėlto filme iš arčiau galima išvysti tik keletą palestiniečių.

Viename epizode, maždaug 8-ajame dešimtmetyje nufilmuotame, matome, kaip palestinietė grūmoja jos alyvmedžių lauke susibūrusiems naujakuriams. Ji – 15 vaikų mama. „Visa, ką Dievas jiems [vaikams] davė, tai šie medžiai. Kur mes gyvensime? Ar čia yra kas nors, kas mus gintų?“ – šaukė ji. Pasak režisieriaus, ši scena itin svarbi, nes, deja, taikliai iliustruoja ten gyvenančių palestiniečių kasdienybę.

Nors filme pasakojama naujakurių įsikūrimo Hebrono mieste istorija, bet vengiama atskleisti, kokiomis sąlygomis palestiniečiai priversti gyventi šalia dalį jų miesto okupavusių žmonių. Mieste gyvena apie ketvirtį milijono palestiniečių ir apie 500 žydų naujakurių, kurių kiekvieną saugo po keletą kareivių. Spygliuota viela dalija miestą į kelias dalis, palestiniečiams neretai tenka pereiti patikros punktus, yra gatvių, kur jiems tiesiog draudžiama vaikščioti. Šiais metais mieste apsilankęs žydų kilmės JAV rašytojas Michaelas Chabonas pareiškė: „Kalbant apie neteisingumą, tai pats blogiausias dalykas, kokį gyvenime esu matęs.“

Filmo pradžioje režisierius klausia, kur link naujakuriai veda Izraelio visuomenę: dieviškojo atpirkimo link ar į apartheidą? Atsakymas paprastas – apartheidas Vakarų Krante jau seniai yra realybė. Tačiau ją formuoja tikrai ne vien naujakurių mažuma, bet ir visa Izraelio visuomenė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"