TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

"Niekas manęs nevertė būti kanclere"

2013 07 23 6:00
58 metų A.Merkel nori vadovauti Vokietijai ir trečią kadenciją. Reuters/Scanpix nuotrauka

Galingiausia pasaulio moterimi laikoma Angela Merkel norėtų būti Vokietijos kanclere ir trečią kadenciją. Kokia yra ši politikė kaip žmogus, aiškinosi Vokietijos savaitraštis "Stern". Jame išspausdintas interviu turėtų būti įdomus ir LŽ skaitytojams.

- Ar kanclerė visuomet turi išlaikyti kontrolę?

- Neįmanoma visada spręsti pačiai. Turiu ir galiu pasitikėti savo bendradarbiais.

- Ar mėgstate kontroliuoti ir asmeniniame gyvenime? Pavyzdžiui, ar tikrinate sąskaitas už elektros energiją?

- Ne. Sąskaitomis už šiukšles, vandenį ir elektrą neabejoju. Tikiu, kad ten viskas teisingai parašyta.

- O ar perskaičiuojate iš bankomato pasiimtus pinigus?

- Ne. Bus tiek, kiek reikia.

- Ar jaučiate visuomenės kontrolę?

- Kaip kanclerė esu viešas asmuo, todėl nuolat stebima. Galiu su tuo susitaikyti, net ir jeigu kartais mane fotografuoja prekybos centre prie kasos.

- Ar nemanote, kad taip ribojama jūsų laisvė?

- Lygiai taip pat galima paklausti kirpėjo, ar jo netrikdo tai, kad visą dieną laiko rankoje žirkles. Tai buvo mano laisvas apsisprendimas kelti savo kandidatūrą. Niekas manęs nevertė būti kanclere.

- Neseniai paviešintos paparacų per jūsų atostogas Italijoje darytos nuotraukos, kai vilkite maudymosi kostiumėlį. Ar nebuvo pikta?

- Dėl tokių dalykų negadinu sau puikių atostogų.

- Ar sunku nuolat save kontroliuoti, pavyzdžiui, Vyriausybės minkštasuoliuose?

- Peržiūrėkite nuotraukas. Yra daug jų, rodančių, kad turėčiau geriau kontroliuoti savo veido išraišką.

- Jūsų pirmtakas Helmutas Kohlis dažnai verkdavo viešumoje, tačiau nėra nė vienos nuotraukos, kur jūs ašarojate.

- Kartais ir aš labai susigraudinu.

- Kada?

- Kai prasidėjus mano pirmajai kadencijai Irake įkaitais buvo paimti du vokiečiai. Anuomet nežinojome, kaip elgtis - laukti ar imtis priemonių? Buvau labai susirūpinusi. Mane labai sujaudindavo ir gedulingos ceremonijos laidojant Afganistane žuvusius vokiečių karius, pokalbiai su gedinčiais šeimos nariais, jų sielvartas.

- Ar neerzina, kad esate nuolat stebima?

- Galiu pasitraukiu į atokią vietą, bet, žinoma, kanclerė visuomet turi būti pasiekiama. Pasilieku sau pertraukėlių, sudarau susitikimų planą.

- Kartą mėginote pabėgti iš valstybės kanceliarijos virtuvės liftu, bet jums pavyko pasiekti tik požeminį garažą.

-Tiesiog norėjau pabandyti, ar įmanoma palikti pastatą, kad kameros neužfiksuotų. Sistema veikė!

- Esate vadinama delsimo meistre, valdžios fizike, Vokietijos karaliene. Kaip reaguojate į klijuojamas etiketes?

- Dirbu toliau. Juk nereiškia, kad šios etiketės mane taikliai apibūdina.

- Jau daug metų kalbant apie jūsų politinius sprendimus sakoma: Angela Merkel delsia.

- Kadangi nuo mano sprendimų dažnai priklauso mūsų šalies ir jos gyventojų ateitis, leidžiu sau mąstyti tiek, kiek reikia sprendimui priimti.

- Ar kartais dvejojate?

- Yra sudėtingų temų, tad reikia daug laiko priimti sprendimą, bet juk kartais pribloškiu ir palyginti greitais savo sprendimais. Po Fukušimos tragedijos niekas nepriekaištavo, kad per ilgai dvejojau prieš nurodydama uždaryti seniausias atomines jėgaines ir persiorientuoti į atsinaujinančius energijos šaltinius.

- Ar kanclerė turi kontroliuoti ir savo ankstesnį gyvenimą, savo biografiją?

- Viskas, ką patyriau per savo gyvenimo 58 metus, yra dalis mano gyvenimo. Nėra buvusio ar būsimo gyvenimo, tik ištisas ir nedalomas.

- Šiuo metu jūsų biografiją imama interpretuoti kitaip. Staiga pradėta spėlioti, kiek VDR yra Angeloje Merkel, kiek jūs tikėjote sistema.

- 33 metai VDR – mano gyvenimo dalis. Savaime suprantama, kad dėl užimamo posto visuomenė domisi manimi, mano biografija. Šiuo metu prasidėjus rinkimų kovai pasirodė kelios knygos apie mane. Neturėčiau jų vertinti.

- Ar skaitote knygas apie save? Ar tikrinate, kad jose rašoma tiesa?

- To tikrai nedarau. Knygas kartais skaitinėju.

- Bet juk rašoma apie jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, ar VDR mokslų akademijoje buvote Laisvojo jaunimo sąjungos (FDJ) kultūros sekretorė, kaip pati tvirtinate, ar agitacijos ir propagandos sekretorė?

- Visada mielai pasakojau apie savo gyvenimą dar prieš tapdama kanclere. Mano anuometiniai atsakymai tokie pat kaip šiandien. Nieko nauja neturiu pridurti.

- Bet kodėl nemėgstate šnekėti apie savo praeitį Rytų Vokietijoje?

- Tai jūs taip sakote, o man atrodo visiškai kitaip. 1991 metais Šverine pasakojau apie savo daktaro disertaciją marksizmo-leninizmo tema. Tas darbas vadinosi „Socialistinio gyvenimo būdo esmė". Už jį VDR laikais buvau kritikuojama, nes per mažai reikšmės suteikiau darbininkų klasei. Po minėto renginio žurnalistai puolė ieškoti mano disertacijos, nes tikėjosi rasti joje dievai žino ko, tinkamo skandalui. Disertacija buvo Mokslų akademijoje, bet jos nesurado, todėl imta sakyti, jog nenoriu, kad ji būtų iškelta į viešumą, bet juk pati apie ją užsiminiau.

- Viename interviu apie FDJ laikus pasakėte: „Tai mano gyvenimo dalis, neturiu ko slėpti. Aišku, kad šiuo metu nepaprastai sunku suprasti ir paaiškinti, kaip mes anuomet gyvenome." Ar taip mažai kalbate apie savo gyvenimą VDR, kad Vakarų vokiečiai to vis tiek nesupras?

- Ir anuomet, ir dabar manau, kad suprasti kitų gyvenimo būdą nelengva ir vieniems, ir kitiems, Rytams ir Vakarams. Pavyzdžiui, man reikėjo daug laiko, kol suvokiau, ką jautė ir kokias vertybes puoselėjo Vakarų Vokietijoje septintajame dešimtmetyje gyvenusi karta. 2001 metais kalbėdama apie Joschkos Fischerio (buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras - red.) jaunystės kovas gatvėse patariau jam atgailauti. Kai kurie socialdemokratai ir žalieji juokėsi. Iki šiol manau, kad gatvės kovos – blogai, bet šiandien žinau, kodėl jie juokėsi. Jie žinojo, kad nesu patyrusi, kas yra studentų sąjūdis, ir mano vertinimas jiems pasirodė despotiškas. Kalbant apie kitų gyvenimo būdą, reikia suvokti istorinius santykius. Šiandien diskusijos jau daug tolerantiškesnės negu prieš porą metų.

- Naujausi visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad po rinkimų 59 proc. vokiečių vėl norėtų matyti jus kanclere, o vos 20 proc. jų – Peerą Steinbruecką. Ar pasitikite apklausomis?

- Apie rugsėjį vyksiančių rinkimų rezultatus tokios apklausos visko neparodo. Mūsų rinkimų sistemoje kancleris - svarbi figūra, bet ne tokia svarbi kaip, pavyzdžiui, JAV prezidentas.

- Šiame interviu nuolat minime kontrolę. Ar rinkimų kovoje neturite jokios galios?

- Ne, taip tvirtinti per drąsu. Aišku, politikai daro įtakos rinkimų kovai, svarbiausių temų pasirinkimui, bet mažesnę nei mano žmonės. Prisiminkime, kaip 2002 metais ištvinęs Oderis pakoregavo rinkimų rezultatus. Šiuo metu kanclerė turi reaguoti į tai, kas vyksta Sirijoje arba Afganistane, į netikėtus euro stabilizavimo sunkumus.

- Bet per rinkimų kovą ne tik reaguosite?

- Visiškai teisingai. Parodysiu, ką nuveikėme Vokietijos labui, bet pirmiausia sieksiu pritarimo mūsų tolesnių ketverių metų programai. Piliečiai nori žinoti, ką mūsų politika suteiks konkrečiai jiems ir jų šeimoms, kaip galime jiems užtikrinti darbo vietas, kaip keičiantis demografinei padėčiai išlaikysime socialinę gerovę, ką darysime, kad ne tik mūsų valstybė, bet ir mūsų partneriai Europoje iš krizės išeitų sustiprėję. Mano pareiga pateikti į šiuos klausimus teisingus atsakymus.

- Ar tarp buvusių politikų yra tokių, kuriais norėtumėte sekti?

- Yra daug politikų, kuriuos gerbiu už jų darbus, bet pavyzdžiu sau nelaikau. Gyvenu kitu laiku, mano konkurentai kitokie nei Konrado Adenauerio laikais, o ir aplinka kita. Geriau paklauskite, kaip suprantu valdžios sąvoką.

- Geriau pakalbėkime apie visišką bejėgiškumą, nes jis - sudedamoji valdžios dalis. Jūs laikoma viena galingiausių pasaulio moterų. Ar būdama kanclere kada nors jautėtės visiškai bejėgė?

- Kaip tik todėl, kad bejėgiškumas neatsiejamas nuo valdžios, reikia pradėti nuo valdžios. Vienas jos aspektų – apie kai kuriuos dalykus turiu spręsti viena. Šiaip visada turiu ieškoti daugumos pritarimo ir tuo pat metu gerbti mūsų federalinių žemių jurisdikciją. Jaunimas dažnai reikalauja, kad ką nors vis keisčiau švietimo politikoje. Kai pasakau, jog už tai atsako žemės, jie prieštarauja: juk jūs esate federalinė kanclerė, privalote turėti galių tai pakeisti, ir stebisi, kad tai nėra taip paprasta.

- Ponia kanclere, ar kartais "Google" paieškos sistemoje įvedate savo pavardę?

- Ne. Būtų per daug informacijos.

- Tai vadinama internetine ego paieška.

- Patikėkite, man tikrai yra ką skaityti.

Parengė RIMA KRUPENKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"