TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

“Plata o plomo?”  arba kruvinas Meksikos narkotikų kelias į JAV

2013 11 04 13:28
ATP/Scanpix nuotraukos

„Plata o plomo“ arba „sidabras ar švinas“ – tai beveik kasdienybe tampantis pasirinkimas tarp pinigų ir kulkos, parsidavimo Lotynų Amerikos mafijai ir mirties. Ši frazė siejama su vis labiau siautėjančiu narkotikų verslu, ypač susikoncentravusiu Lotynų Amerikoje – Kolumbijoje ir Meksikoje. Paskutinįjį dešimtmetį Meksika minima kaip „narkovalstybė" – ji yra tapusi pagrindiniu narkotikų keliu ir tiekėju į JAV, kasmet karteliams atnešančiu 13 mlrd. dolerių pelno.

Lotynų Amerika – geografiškai ideali ir reikšminga vieta auginti ir išvežti narkotikus: vienos valstybės turi teritorijas narkotikų gaminimui, kitos – jų tiekimui į Vakarus ir Šiaurę. Narkotikų verslo jėga dar labiau užaugo, kuomet JAV įsikišo ir pradėjo vykdyti antinarkotines operacijas Karibuose ir Floridoje. Pastebima, jog ir pačioje Lotynų Amerikoje didėja narkotikų vartojimas, ne tik gamyba. Tai skatina karteliai, savo nariams atsilygindami ne pinigais, o narkotikais, kurių kaina yra žymiai mažesnė nei JAV ar Europoje.

Narkotikų kartelių stiprėjimas Meksikoje

Iki 1933 metų Meksika tiekė alkoholį į Jungtines Valstijas, kur galiojo alkoholio draudimo įstatymas. Kai draudimas išnyko, prasidėjo nelegalus narkotikų gabenimas į Amerikos teritoriją. Meksikos kartelių pradžia galima vadinti Gvadalacharos kartelio įkūrėją Miquelį Gallardą, dažnai vadinamą „Krikštatėviu“, kuris nuo 1980 m. pradėjo vadovauti nelegaliam narkotikų gabenimui pro Meksiką. Marichuanos ir opiumo kontrabanda į Jungtines Valstijas tapo žiauraus narkotikų kelio per Meksiką pradžia, o M.Gallardas tapo pirmuoju narkotikų baronu po žymiausio Kolumbijos kartelių vadeivos Pablo Eskobaro mirties. P.Eskobaras buvo Lotynų Amerikos kokaino kartelių galva, jam žuvus, atsirado galimybė pasireikšti ir kitiems. Nors šiuo metu Meksikoje suskaičiuojami septyni didžiausi karteliai, stipriausią įtaką turinčiais vadinami Sinaloa, "Los Zetas", Golfo, Tichuanos karteliai, kurie įsitvirtinę palankiausiuose pasienio su JAV postuose – Tichuanos, Chuarez ir Nuevo Laredo. Visgi žiauriausiu kartelių kovos lauku vadinamas Siudad Chuaresas, esantis pasienyje su JAV – šis miestas įtrauktas į pavojingiausių pasaulio miestų sąrašą.

Anksčiau Meksiką kontroliavo du didžiausi karteliai – Sinaloa ir Golfo, tačiau per paskutinįjį dešimtmetį susiformavo dar viena, labai galinga jėga „Los Zetas“, kurią nenorėdami suformavo patys Golfo grupuotės nariai. Golfo kartelis, norėdamas įgauti pranašumą prieš Sinaloa, pasitelkė karines pajėgas, kurias prieš tai amerikiečiai apmokė kovoti su narkotikų prekeiviais. Ši grupuotė atsiskyrė nuo Golfo ir pradėjo konkuruoti dėl įtakos zonų Meksikos pasienyje - ši konkurencija įnešė neregėtą žiaurumą į kartelių karus. "Los Zetas" jau išsikovojo Nuevo Laredo punktą, vieną patogiausių kelių platinti narkotikus į JAV.

Sinaloa kartelis - viena stipriausių narkotikų mafijų Meksikoje ir visame regione, turinčių stiprius ryšius su teisėsauga ir politikais. Šio kartelio stiprybė slypi tame, jog Sinaloa dominuoja tose teritorijose, kur apstu marihuanos ir opiumo plantacijų – karteliai patys užsiaugina pirminę žaliavą narkotikams. Apie lyderį Joaquíną „El Chapo“ Gurmaną sklando įvairūs gandai. Turtingiausias žmogus Meksikoje, patenkantis į žurnalo „Forbes“ sudaromą įtakingiausių žmonių sąrašą, savo gimtinėje yra nepagaunamas. O gal tiesiog korupcijos lygis per didelis, kad jis būtų pagautas. Nors El Chapo buvo patekęs į griežto saugumo kalėjimą, sugebėjo iš ten pasprukti – kokiu būdu, iki šiol nėra aišku. Oficialiai teigiama, kad kartelio baronas paspruko skalbinių krepšyje, Meksikoje vyrauja nuomonė, jog tai susikompromitavusių ir papirktų teisėsaugos atstovų darbas. Stebėtina tai, jog J.Gurmanas kai kuriose teritorijose laikomas herojumi ir didvyriu, nors jo kartelis pražudė ne vieną tūkstantį žmonių.

Meksikos valdžia įsikišo į narkobaronų viešpatavimą

2006 metais Meksikos Prezidentas Felipe Calderonas paskelbė karą narkotikų karteliams ir pasiuntė 6500 federalinių karių į Mičoakano valstiją Meksikoje, siekiant sumažinti plintanti smurtą valstybių pasienyje. Dabar pasienyje ir kartelių susidūrimo miestuose patruliuoja daugiau nei 45 000 karių. Vyriausybė, pasitelkusi armiją, pradėjo spausti kartelius, tačiau narkotikų grupuotės sujudo dar labiau – prasidėjo aršesnės tarpusavio kovos, policininkų, politikų ir kitus svarbių asmenų verbavimas.

Meksikos vyriausybė susilaukia daug kritikos dėl šios vykdomos politikos, kadangi per septynerius metus žuvo beveik 70 000 žmonių, ir kasmet šis skaičius tik didėja. Remiantis 2012 metų Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, net 15 proc. meksikiečių pranešė buvę smurto aukomis. Patys politikai teigia, esą tikslas jau arti – sunkiausią pereinamąjį laikotarpį meksikiečiai jau ištvėrė, o kova vyksta sėkmingai: vis žiaurėjantys nusikaltimai rodo, kad narkotikų vadovai išsigando.

Ieva Giedraitytė, Lotynų Amerikos studijų dėstytoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, teigia, jog F.Calderono pasirinkti kariavimo su karteliais būdai buvo per daug susiję su žmogaus teisių pažeidimais. „Šie pažeidimai sunaikino socialinį audinį ir bendruomeninį ryšį stipriausiai nusikaltimų paveiktose vietovėse,“ – sakė I.Giedraitytė.

Visgi F.Calderoną pakeitė neseniai išrinktas prezidentas Enrique Pena Neto iš Institucinės revoliucinės partijos (PRI). Ši partija Meksiką netrukdomai valdė daugiau nei 70 metų, tad vadinamoji „demokratija“ Meksikoje dažniau vadinama „tobula diktatūra“, o papirkinėjimai ir mirtys neatrodė jau tokios neįtikėtinos. Pats prezidentas teigia, jog jo partija yra pasiruošusi demokratiniam valdymui. Kai PRI pralaimėjo rinkimus prieš PAN ir F.Carderoną 2000 metais, Meksikos karteliai sukluso – žlugo jau ne vieną dešimtmetį egzistavusi sistema, kurios metu narkotikų baronai ir politikai palaikė gan glaudžius santykius. Pasikeitus valdžiai, karteliai turėjo megzti naujus ryšius ir ieškoti naujų politinių sąjungininkų.

Nors I.Giedraitytė Meksikos narkotikų karo kontekste PRI grįžimą į valdžią vertina neigamai, politologė nemano, kad situacija galėtų tapti dar prastesne. Blogiausia tai, kad meksikiečiai, o ypač intelektualai, stipriai nusivylė dėl PRI sugrįžimo į valdžią sunkiausiu valstybei laikotarpiu.Tačiau tenka pripažinti, jog E.P.Neto keičia kovos su narkotikais pobūdį, pradedamos akcentuoti socialinės programos. Tik klausimas, kiek tai duos naudos.

JAV vaidmuo Meksikos kare

JAV valstybės departamentas apskaičiavo, kad beveik 90 proc. JAV suvartojamo kokaino įvežama per Meksiką. Meksika taip pat yra pagrindinė metamfetamino ir kanapių tiekėja į Jungtines Valstijas, o kanapės sukrauna apie pusę kartelių pajamų.

2006 metais JAV prezidentas George'as Bushas ir jo Vyriausybė inicijavo 1125 km ilgio sienos pastatymą Jungtinių Valstijų ir Meksikos pasienyje, nors visos valstybių sienos ilgis siekia net 3169 km. Tuo buvo siekiama užkirsti kelią nelegaliai migracijai ir narkotikų plitimui iš Meksikos teritorijos. 2010 metais Barackas Obama pasirašė dar 600 mln. dolerių sąskaitą, skirtą sustiprinti sienos gynybą. JAV skelbia, kad kasmet kovai su narkotikais vyriausybė išleidžia apie 51 mlrd. dolerių.

Nors JAV iš visų jėgų stengiasi kovoti su situacija Meksikoje, kartais amerikiečiai patys sau pakiša koją. Viena iš didžiausių problemų kovojant su karteliais – visapusiškas jų apsiginklavimas. Per pirmus ketverius narkotikų karo metus buvo konfiskuota apie 100 tūkst. nelegalių ginklų. Visgi spėjama, kad šalyje neregistruotų ginklų yra daugiau nei 17 mln. Beveik 90 proc. Meksikoje konfiskuotų ginklų yra pirkti Jungtinių Valstijų parduotuvėse, daugiausia - El Pase, Teksaso valstijoje, kur ginklus įsigyti galima kaip nuėjus į parduotuvę duonos. Pirkti ginklai kontrabanda pervežami į Meksiką - tai laikoma tik smulkiu nusikaltimu, o 36 pasienio punktuose tikrinamas tik kas dešimtas automobilis.

Meksikos žmones piktina ne tik padidėjęs nusikalstamumas narkotikų karo metu, bet ir pačių amerikiečių dalyvavimas operacijose. I.Giedraitytė prisimena JAV vykdytą slaptą planą „Fast and Furious“ („Greiti ir įsiutę“), kurios metu siekiant nustatyti prekybos kanalus, į Meksiką buvo įvežti 2000 ginklų. Vos tik kirtę sieną ginklai dingo ir tik vienas jų buvo rastas prie pasienyje nužudyto karininko. Policija pastebėjo tendenciją, jog ginklai ne tik įvežami slaptai, bet ir tiesiog vagiami iš Meksikos policijos ir kariuomenės.

Korupcija ir kitos problemos

Problemų, susijusių su narkotikų verslo nesustabdančia valstybe – apstu. Meksikoje narkotikų karteliai prekiauja žmonėmis ir įtraukia jaunas mergaites į prostituciją, taip pat plauna milžiniškas pinigų sumas. JAV agentūros paskelbė duomenis, jog Meksikos karteliai su Kolumbijos tiekėjais kasmet iš Jungtinių Valstijų išplauna nuo 18 iki 39 mlrd. dolerių.

Vis dėlto vienas pagrindinių atsakymų, kodėl Meksikos vyriausybei kartu su JAV pagalba nepavyksta susitvarkyti su narkotikų gaujomis – tai neįveikiamas korupcijos lygis. Savo bejėgiškumą pripažįsta ir politikai su pareigūnais, ir paprasti gyventojai. Policininkai bijo veltis į žmogžudysčių ir kitų nusikaltimų tyrimą, bijodami, kad tas pats laukia ir jų. Be to, dažniausiai pareigūnai ir kariai iš baimės sutinka būti paperkami ir pereina į kartelių pusę – pagal JAV karinės žvalgybos duomenis, per paskutiniuosius šešerius metus iš 250 tūkst. Meksikos armijos kareivių net 150 tūkst. dezertyravo ir pasirinko narkotikų industriją. 2006 metais prezidentui F.Calderonui pradėjus antikorupcinę kampaniją, nemažai pareigūnų ir net Federalinio tyrimų biuro agentų buvo suimti ir teisiami dėl korupcijos imant kyšius ir dalyvaujant nusikalstamoje veikloje.

Kita I.Giedraitytės įvardijama problema - atotrūkis tarp vertybių ir realių galimybių bei propaguojamas iš JAV ateinantis vartotojiškas gyvenimo būdas, nors galimybių gyventi tokį gyvenimą Meksikoje nėra. „Jaunimas prisideda prie narkotikų grupuočių dėl to, kad neturi perspektyvų išbristi iš skurdo, auga aplinkoje, kur smurtas yra matomas kaip labai normalus reiškinys,“ – teigia I.Giedraitytė. Tokiam jaunimo požiūriui reikšmės turi nuo 1970 metų Meksikoje paplitusi narkokultūra, tapusi tam tikra muzikos, aprangos, literatūros, filmų ir religijos forma, kuri pritapo Meksikos visuomenėje. Narkokultūra siejama su ekstravagancija, prestižu, galia, žiaurumu, puikybe ir garbe. Žmonės, tikėdami, jog narkotikų gabenimas yra vienintelis kelias ištrūkti iš skurdo, patys renkasi tokį gyvenimo būdą ir perduoda jį savo artimiesiems.

O kas toliau?

Nors prieš narkotikų platinimą Meksikoje vykdoma politika ir pasiekė šiokių tokių rezultatų, didžiausia problema išlieka tai, kad narkotikų vartojimas ne mažėja, o tik auga. Remiantis Jungtinių Tautų ataskaita, narkotikų kainos išliko stabilios, o įskaitant infliaciją – gal net sumažėjo. Kokaino kaina sumažėti galėjo dėl to, kad šis narkotikas yra vis daugiau skiedžiamas kitomis medžiagomis. Prieš beveik dešimt metų šis narkotikas juodojoje rinkoje buvo randamas 70 proc., o dabar tik apie 45 proc. grynumo. Nors kokos lapų plantacijų sumažėjo, tačiau kokaino vartojimas išaugo beveik penktadaliu.

Narkotikų draudimas jų vartojimo nemažina, tad siūloma dekriminalizuoti tam tikrų medžiagų vartojimą, sutaupytus pinigus skirti prevencijai, o svarbiausia - suteikti medicininę ir psichologinę pagalbą. Kolumbijoje jau rengiamas įstatymas, leidžiantis dekriminalizuoti mažo narkotikų kiekio laikymą asmeniniam vartojimui.

I.Giedraitytė mano, jog naujai Meksikos valdžiai privalu kovoti su socialinėmis priežastimis, lemiančiomis žmonių įsitraukimą į kartelių veiklą bei jų palaikymą. Politologė pateikia pavyzdį, kaip praūžus uraganui Meksikoje, Golfo kartelis buvo pirmasis nelaimės vietose pradėjęs dalyti reikalingiausius produktus. Tai menkina bet kokį gerovės valstybės įvaizdį. Atėjus E.P.Netai, požiūris į valstybės vaidmenį kovoje pradėjo keistis: svarbiais politikos punktais tapo socialinės atskirties ir korupcijos mažinimas bei valstybės institucijų svarbos stiprinimas. „Reikia, kad gyventojai pasitikėtų valdžia, - teigia I.Giedraitytė. – Tuomet sumažėtų neformalios ekonomikos galia, o valstybė "grįžtų" į teritorijas, kuriose jos nėra - rajonuose atsirastų mokyklų bei poliklinikų.“

Kovoti būtina, tik vis meksikiečiai neapsisprendžia, kokiu būdu pasiekti efektyvių rezultatų. Šiuo metu ne vienoje Meksikos vietoje organizuojasi savigynos būriai, kur gyventojai patys meta iššūkį duoklės reikalaujantiems karteliams. Tad sakyti, kad valstybė funkcionuoja normaliai, kai jos viduje visuomet kovoja dvi ginkluotos jėgos: karteliai ir savanoriai arba karteliai su karteliais – tikrai negalima.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"