TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimantas Čekuolis: kaip tvarkosi Šveicarija

2011 11 06 16:23

Apie vidinį Šveicarijos gyvenimą tiek mažai rašoma, kad kartais ši Alpių respublika atrodo lyg būtų šydu apgaubta. Apie Kiniją žinome daugiau.

Šveicarai neslepia savo politinio gyvenimo, bet jo ir nereklamuoja. Manau, iš kuklumo. Todėl ir norisi pasižiūrėti, kas po tuo šydu slypi. Gal sugebėsime ko nors pasimokyti. Nes politikos tenka mokytis patiems. Mokytojų nėra, be to niekas jų nenori. Pagrindinė Šveicarijos prekė - pinigai. Juos perka iš vienų, parduoda kitiems. Kitais žodžiais tariant, privatūs asmenys, firmos, korporacijos deda į Šveicarijos bankus pinigus, gauna už tai nedideles palūkanas (kartais ir nieko negauna), o bankai tuos pinigus skolina pramonei, verslui, naujiems išradimams, gamtos turtų paieškoms ir t. t. jau už gerus nuošimčius. Kadangi sukasi šimtai milijardų, šveicarai gyvena visai neblogai.

Šalis turi ir puikią pramonę, naudojančią mažai žaliavų ir energijos, užtat garsėjančią kokybe. Tai laikrodžiai, vaistai, medicinos įranga, elektronika, kai kurios specifinės ginklų rūšys. Šveicarai verčiasi ir žemės ūkiu, net vynuoges augina ir vyną daro, nors kalnų šlaituose jas auginti sunku ir neapsimoka, daug paprasčiau būtų nusipirkti iš kaimynų. Tačiau valstybė ūkininkus dotuoja, žemdirbiams kartais už jų produkciją sumoka keturgubai. Nes šveicarai nori būti pasiruošę bet kokiai nelaimei. O kas, jeigu karas? Nei bulvių, nei rugių staigiai nepriauginsi, išbėgiojusių ūkininkų prie žemės negrąžinsi.

Karo Šveicarijos teritorijoje nebuvo jau 600 metų, nes šios šalies negalima okupuoti ir negalima jos nugalėti.

Visi vyrai iki 45-erių laikomi kariais. Jie gyvena savo namuose, spintose laiko uniformas, šalmus, batus ir pėstininkų ginkluotę, įskaitant kulkosvaidžius. Kiekvienas jų priskirtas vietos karinei formuotei. Pavyzdžiui, keturi kaimynai sudaro tanko įgulą. Tankas paslėptas gelžbetoniniame bunkeryje, virš kurio auga vaismedžiai. Reguliariai atvažiuoja karinės vadovybės atstovai, seną tanką išsiveža, pastato modernesnį.

Tokiu principu suformuoti raketų, minosvaidžių daliniai, net aviacija. Penkiems-šešiems kaimynams duodamas lėktuvas, kad ir naikintuvas-bombonešis. Kalne išgręžtas tunelis - pakilimo takas, jo gilumoje - lėktuvas, anga užmaskuota. Yra pilotas, jo antrininkas, kitų sričių specialistai. Pratybos ir manevrai vyksta beveik kas savaitę. Išlėkęs iš tunelio lėktuvas nesugebės į jį pargrįžti. Karo atveju tai ir nenumatyta. Jeigu nebus numuštas, pilotas arba suras kur nutūpti, arba iššoks su parašiutu.

Tiltai ir kalnų perėjos užminuotos, minos - nuotolinio valdymo. Buvau ten kelis kartus. Šveicarai parodė, kad ten, kur padėtos minos - asfaltas kitoks. Jokios paslapties nėra. Priešingai. Šveicarai nori, kad pasaulis žinotų, jog jie neįveikiami. Siaurų vietų šlaituose prikaišiota puikiai užmaskuotų greitašaudžių patrankų, taip pat nuotolinio valdymo. Kadangi šveicarai nepriklauso jokiai sąjungai ar kariniam blokui, viskuo turi pasirūpinti patys. O tai kainuoja svaiginamai daug. Užtat net Hitleris nedrįso šios mažos valstybės užpulti. Per Pirmąjį pasaulinį karą Šveicarija taip pat liko neutrali.

Neutralumas, kai jis taip apsaugotas, - vertinga prekė. Ypač kai jį papildo politinis šalies stabilumas. Šveicarijoje veikia keturios pagrindinės partijos. Per rinkimus jos surenka 80 proc. balsų ir visada visos keturios sudaro vyriausybę. Joje - 7 ministrai. Vienas jų tampa šalies prezidentu, bet tik vieniems metams, po to šios pareigos atitenka kitam. Todėl šalyje nėra opozicijos, o į valstybės valdymą įtrauktos ne tik visos partijos, bet ir visi gyventojai. Užtenka surinkti 50 tūkst. parašų ir skelbiamas referendumas bet kuriuo klausimu, net tuomet, kai parlamentas patvirtina vyriausybės parengtą įstatymą.

Iš keturių partijų sudaryta vyriausybė svarsto pačius jautriausius klausimus ir randa kompromisą, nes žino, kad reikės gauti ne parlamento, o visų gyventojų pritarimą. Tokia sistema padeda išspręsti ir pačią sunkiausią problemą, nors Šveicarijoje gyvena keturios tautos, valstybinėmis paskelbtos keturios kalbos (vokiečių, prancūzų, italų, reto-romanų), praktikuojamos kelios religijos. Tačiau politinių karų nėra, ir neatrodo, kad jie galėtų kilti. Vyriausybė išsilaiko iki kadencijos pabaigos.

Kitose valstybėse pralaimėjusieji rinkimus atsiduria opozicijoje, nors ir turi didelę politinę įtaką. Šveicarijoje kiekviena rimta politinė jėga įeina į vyriausybę, kur jai tenka bendradarbiauti su kitų partijų atstovais, apsvarstyti klausimus iš visų pusių. Jeigu kas nors stengtųsi dominuoti, būti viršesnis už kitus, susitarimas nebūtų pasiektas.

Bet gal tokia tvarka varžo vyriausybės programą? Ne. Šveicarijoje nėra vyriausybės programos, kurias parengia kitų šalių koalicinės vyriausybės. Sprendimai priimami tuomet, kai atsiranda reikalas ką nors spręsti. Partijos gali turėti savo programas, bet tai mažai ką reiškia. Vyriausybės nariai nėra savo partijų atstovai. Nors kiekvienas jų priklauso kuriai nors partijai, parlamento deleguoti į vyriausybę jie veikia savarankiškai, o ne pagal savo partijos nurodymus.

Svarstant svarbų klausimą, kiekvienas vyriausybės narys ką nors siūlo. Siekiama prieiti prie bendros nuomonės, aptariama, ar vyriausybė sulauks parlamento ir gyventojų, kurie taip ir nesužino, kuris ministras ką siūlė ir kaip balsavo, palaikymo. Tai valstybinė paslaptis. Atskleisti ją - nusikaltimas.

Sprendimai nuasmeninti. Spauda kartais pripaišo vienam ar kitam ministrui kokią nors nuomonę, bet į tai nežiūrima rimtai. Be to, nėra ministro pirmininko, kuris apibendrintų nuomones. Visi ministrai lygiateisiai. Po to, kai randamas sprendimas, jį paremia visas kabinetas, net ir tie, kurie už uždarų durų pasisakė prieš.

Nors Šveicarija maža, ji labai aktyvi tarptautiniuose reikaluose - ginant žmogaus teises, padedant pabėgėliams ir belaisviams, dažnai sutinka būti tarpininke. Ji atstovauja Amerikos interesams Irane ir Kuboje, gruzinų interesams - Maskvoje ir Rusijos interesams Tbilisyje, ji buvo tarpininke Armėnijos ir Turkijos derybose. Šveicarija derasi su visomis organizacijomis, net tokiomis, kaip palestiniečių "Hamas", kurią amerikiečiai laiko teroristine, nes mano, kad ieškant problemos sprendimo reikia įtraukti visus. Šveicarijos mokyklose mokoma, kad derybos kartais būna sunkios, kartais neduoda rezultatų, kartais norisi čiupti šautuvą ir nušauti kaimyną, bet tik dialogas duoda gerų rezultatų.

Šveicarija nėra Europos Sąjungos (ES) narė, nes bet kokią narystę jai draudžia Konstitucija, bet ji elgiasi taip, tarsi priklausytų Bendrijai - atvėrė savo valstybės sienas net naujoms ES narėms, tokioms kaip mes, ir eina dar toliau - padeda Moldovai ir Ukrainai, bendradarbiauja su Rusija.

Šveicarija kasa po Alpėmis ilgiausią Europoje tunelį. Jis kainuos 20 mlrd. šveicariškų frankų (beveik tiek pat dolerių). Tas tunelis sujungs Europos šiaurę ir pietus.

Šveicarija nėra rojus. Galima išgirsti skundų dėl jos egoistiškumo. Už įdėtus į jos bankus pinigus mokamos labai mažos palūkanos, kartais net imamas mokestis už pinigų ar aukso saugojimą, o kai paskolinama - lupama daug. Ir vis tiek žmonės veža pinigus į Šveicariją.

Tarpusavyje šios šalies tautos sugyvena idealiai, bet Europai ir visam pasauliui ta Alpių respublika - dygi kaip ežys. Jei esate turtingas, išmintingas ir toliaregis, nenorėkite, kad visi jus mylėtų. Taip nebūna.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"