TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto ČEKUOLIO kronikos. Mitai ir kitokios pasakėlės suaugusiesiems

2012 06 30 5:01

Didelę dalį mūsų supratimo ir elgesio lemia mitai. Vieni jų kvaili, kiti - pavojingi. Keletą pamėginsime išsklaidyti.  

Norėčiau pakalbėti apie kelis mūsų padangėje išsikerojusius mitus, lietuviškai sakant, pasakėles. Bėda ta, kad kai kuriomis iš jų tikima. Tokių pasakėlių esama daug, bet norėčiau priminti tik žalingas.

Skiepai nėra žalingi

Nepasitikėjimas skiepais plinta kaip gripo virusas lietingą ir ūkanotą gruodį. Į žmogaus kūną suleidžiama mikrobų, šiek tiek suskausta, paskui porą dienų negaluoji. Jei paskiepijamas mažas vaikas, norisi, kad jis tų kančių išvengtų. Pasklidus gandams, esą skiepai žalingi, nuo jų galima dar labiau susirgti, net gauti baisią autizmo negalią, kas skiepys vaikus, kai ir suaugusieji vengia rizikuoti savo sveikata. Rezultatas - Lietuvoje gerokai sumažėjo norinčiųjų skiepytis, nes abejojančią mamytę tuoj apsupa "gerosios patarėjos": "Ką darote, ponia, ar jums savo vaiko negaila?" 

Dauguma žalingų pasakėlių atsiranda nežinia iš kur ir plūduriuoja mūsų sąmonėje kaip negeras daiktas. Bet šio mito šaknis žinoma. Kai tik skiepai atsirado, jie buvo vadinami žmonijos išsigelbėjimu. Ir pelnytai. Vokiečių okupacijos metais Lietuvoje buvo pavojingų ligų židinių. Tačiau mano mokykloje Širvintose mokytojai suvarydavo berniukus į vieną salę, mergaites - į kitą, neatsiklausę nei vaikų, nei jų tėvų, ir skiepydavo nuo šiltinės, dizenterijos bei dar kažin kokių baisių, regis, šešių "giltinių".

Procedūra trukdavo porą savaičių. Taip buvo visoje Lietuvoje. Ir epidemijų pavykdavo išvengti, nors sąlygos joms kilti buvo palankios - daug alkanų žmonių, trūko kuro, muilo, vaistų.

Mitas, kad skiepai pavojingi, ėmė sklandyti tik 1998 metais, kai daktaras Andrew Wakefieldas rimtame medicinos žurnale "Lancet" išspausdino straipsnį, kuriame susiejo jungtinius skiepus - nuo tymų, raudonukės ir kiaulytės - su autizmo požymių atsiradimu. Nors iš karto kilo abejonių dėl autoriaus skelbiamų tiesų, imta sakyti, kad daktaras ištyrė labai mažą grupę žmonių ir padarė skubotas išvadas, tik 2004 metais britų Generalinė medicinos komisija privertė žurnalą "Lancet" paskelbti, jog straipsnio teiginiai - neteisingi, todėl jo spausdinti nederėjo.

Netruko paaiškėti ir kita skandalinga aplinkybė. Dr. A.Wakefieldo tyrimus finansavo tėvai, kurie stengėsi įrodyti, kad būtent skiepai pakenkė jų vaikams, susirgusiems autizmu. Toks straipsnis jiems buvo labai reikalingas teisiantis su farmacijos kompanijomis dėl milžiniškų kompensacijų. Tapo žinoma ir dar viena aplinkybė. Tie vaikai buvo paskiepyti maždaug tuomet, kai jų gimdytojai jau galėjo pastebėti pirmuosius autizmo simptomus.

Tėvai mąstė kitaip: paskiepijau ir tuoj atsirado sutrikimo požymių. Jiems nesvarbu, kad tokie požymiai pasireiškia vienodam nuošimčiui vaikų - tiek milijonui paskiepytų, tiek milijonui neskiepytų. Tačiau visada kiekvienas labai nori surasti atpirkimo ožį, išvengti nebylaus priekaišto sau - gal dėl to kalti pačių tėvelių genai.

Nors viskas buvo išsiaiškinta, žurnalas "Lancet" tik prieš dvejus metus pripažino savo kaltę ir išėmė straipsnį net iš archyvų. Deja, per 14 metų ta publikacija padarė baisiai daug žalos. Atsirado net organizacijų, kovojančių su skiepais, - juos pradėta kaltinti dėl daugybės ligų pasaulyje. Ėmė protestuoti ir vaikystėje paskiepyti žmonės, nors jų argumentas buvo: "Kažkas sakė."

Vanduo - ne panacėja

Kito mito aukos - mūsų jaunimas, ir dar moterys, mėgstančios visur nešiotis buteliuką vandens. Tokių vis iš jo siurbčiojančių merginų galima išvysti paskaitoje, darbe, gatvėje - ir dar su tam tikro išdidumo išraiška veide: "Žinau, ką reikia daryti, o tu, atrodo, nežinai." 

Ši mada kilo, kai per pasaulį nuvilnijo gandas, kad per dieną reikia išgerti ne mažiau kaip 8 stiklines vandens. Tuomet esą būsi sveikas, gražus, gerai virškinsi maistą. Teiginys paplito plačiai, ypač Jungtinėse Valstijose, nes niekas nebuvo linkęs ginčytis, o reklamuojančiųjų tokią tiesą atsirado daug ir labai galingų. Tai - įmonės, kurios šią gamtos dovaną, tiek gazuotą, tiek natūralią, parduoda ir mažais buteliukais žmonėms, ir drambliškais buteliais įstaigoms.

Smalsūs daktarai apskaičiavo: normalus žmogus normaliomis sąlygomis vandens, kiek jo reikia, gauna su maistu, arbata, kava, sultimis, limonadu. Troškulio pojūtis veikia puikiai, ir jeigu organizmui ima stigti skysčio, jis tuoj pat praneša. Tik senyvo amžiaus žmogui šis pojūtis būna susilpnėjęs, todėl jam galima priminti, jog reikia atsigerti, ypač kai karšta.

Besaikį vandens gėrimą kai kas teisina dar ir tuo, kad jis gerina odą, labiausiai - veido, be to, padeda suliesėti. Tai netiesa. Vanduo nepadeda nei mūsų odos spalvai, nei faktūrai. Kai organizme vandens per daug, kūnas skuba kuo greičiau jo atsikratyti. Per vidaus organus oda nedrėkinama. Liesėti irgi nepadeda, nes troškulys ir alkis - du skirtingi dalykai. Į skrandį pripylę vandens nesumažinsime noro valgyti. Juolab kad iš skrandžio jis labai greitai nukeliauja į pūslę.

Mikrobangų krosnelė nepavojinga 

Suprantu, daug kas norės ginčytis su manimi ir dėl vandens, ir dėl skiepų. Be reikalo. Nesu daktaras ir tokio nevaizduoju. Tik moku surasti pasaulio spaudoje ar internete tai, kas svarbu, kas jau įrodyta, pateikiu ir spaudos šaltinius, ir interneto adresus. 

Labiausiai išplinta tie mitai, tos pasakėlės, kuriose yra krislas tiesos. Kad ir apie mikrobangų krosneles, neseniai atkeliavusias į mūsų virtuves. Kadangi joje nematyti nei ugnies, nei elektros spiralės, o pastačius dubenį viralo šis per tris minutes pasidaro karštas, prieš 200 metų tai iš karto būtų buvę priskirta burtams.

Kaip veikia mikrobangų krosnelė? Maiste esančios vandens dalelytės pradeda mikroskopine amplitude, bet labai smarkiai, virpėti ir perduoti tą energiją šildomam valgiui. Todėl kai įdedate į mikrobangų krosnelę šaltą dubenį su šaltu viralu ar kepsniu, po kelių minučių maistas tampa karštas, o indas - šaltas. Bent kol sušyla nuo viralo.

Daugelio maisto produktų struktūra labai nevienoda. Vieni vandens turi daug, kiti - mažai. Todėl kai kurie produktai sušyla greitai, kiti - lėtai, ir temperatūros skirtumas tarp jų gali siekti keliasdešimt laipsnių. Dėl to neprotinga (!) mikrobangų krosnelėje gaminti, ypač mėsos ar žuvų patiekalus, nes mažai karščio gavusiuose gabaluose, bent jau teoriškai, gali išlikti gyvų bakterijų ar kokių nors parazitų. Šios krosnelės sukurtos ne maistui gaminti, o tik jam pašildyti. Blogiausia, kas mums gali nutikti valgant taip pašildytą maistą, - pajusti, kad vienas gabaliukas karštas, o kitas šaltas. Nieko baisaus. Išmaišykite prieš dėdami ant stalo.

Linkusieji visur matyti blogį pasakys, kad mikrobangų krosnelė apšvitina maistą. Bet kuris fizikos studentas ar mokytojas jums paaiškins: mikrobangos gali sudrebinti vandens molekules, bet yra per silpnos, kad pakeistų jų struktūrą, pavyzdžiui, suskaldytų molekules ar atomus. Tai padarytų tik daug stipresnis spinduliavimas, t. y. jūsų kotletą reikėtų ilgai švitinti, tarkime, rentgeno spinduliais.

Ar mikrobangų krosnelės pavojingos, buvo tiriama kone visose šalyse, nes niekas nenorėtų mokėti už jų padarytą žalą. Jokio pavojaus nenustatyta. Todėl šios krosnelės naudojamos ligoninėse ir vietose, kur maitinami kūdikiai.

Tačiau pasakėlių mėgėjams tai ne įrodymas. Jie sukurs dar ne vieną mitą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"