TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto ČEKUOLIO kronikos. Negyjanti taika

2012 06 16 6:29

Praėjo 20 metų nuo Jugoslavijos pilietinio karo pradžios ir tos šalies subyrėjimo. Tuo metu mes buvome labai užsiėmę savo reikalais, nes nebuvome tikri, ar nuo savo galvos iš tiesų nustūmėme meškos leteną, ir Balkanų košė mums neatrodė svarbi. Be reikalo - Balkanų karas buvo didžiausias ir kruviniausias Europoje po Antrojo pasaulinio.

Yra ir kitas dalykas. Jugoslavija ir Josipo Broz Tito laikais, ir po jo mirties mums, lietuviams, atrodė beveik rojus. Jei ir ne tikri Vakarai, bent jau labai panašūs. Laisvės šios šalies gyventojai turėjo gerokai daugiau, gyveno turtingiau, jų gaminių kokybė visada buvo aukštesnė nei sovietinė. Todėl ne vienas pagalvodavo: "Ko jie ten bruzda? Pagyventų mūsų kailyje!" 

Maironis jau seniai buvo įžvelgęs paralelę tarp Balkanų ir Baltijos šalių. Atsimenate: "Jau slavai sukilo / Nuo Juodmarių krašto / Pavasaris eina Karpatų kalnais." Šiuo atveju pavasaris ėjo priešinga kryptimi, labiau iš šiaurės į pietus, nors iš tikrųjų žmonių kantrybė ir ten, ir čia trūko beveik vienu metu. Utopinis socializmas, pliauškalai apie "rojų žemėje", apie kažkokio komunizmo statybą, apie neva "laikinus sunkumus" jau nieko negalėjo įtikinti. Lenkija gyveno dvilypį gyvenimą.

Čekoslovakija (buvo tokia valstybė) bandė išslysti iš kilpos gerindama komunizmą, ieškodama jo žmogiškojo veido, tačiau gavo per nagus. Vengrai bijojo pakrutėti, nes dar buvo nepamiršę 1956-ųjų skerdynių. Net Bulgarija šurmuliavo, o Rytų Vokietija laikėsi vien dėl spygliuotos vielos užtvarų. Žmonių neapykanta susikaupė ne tiek prieš patį marksizmą, kiek prieš konkrečius jo vykdytojus, prieš tautinę priespaudą. Atsigaunanti tautinė sąmonė ėmė ardyti iš blogo cemento pastatytą Rytų Europos socializmą.

Jugoslavija savo struktūra buvo panaši į Sovietų Sąjungą, tik joje nebuvo tokios dominuojančios tautos kaip rusai. Serbų gyveno daug, bet jie absoliučios daugumos nesudarė. Visi gyventojai, išskyrus Voivodinos vengrus, kalbėjo beveik ta pačia kalba, nors rašė skirtingai - vieni kirilica, kiti - lotyniškomis raidėmis.

Tačiau Jugoslaviją sudariusių kraštų istorija buvo skirtinga, todėl vieni geru žodžiu prisiminė juos valdžiusius turkus, kiti - jiems visą laiką priešinosi, na ir tikėjimą "jugoslavai" išpažino skirtingą - toje valstybėje gyveno stačiatikiai, katalikai ir musulmonai. Tačiau didžiausia bėda buvo ta, kad sienos tarp skirtingą tikėjimą išpažįstančio etnoso daugelyje vietų buvo labai jau vingiuotos. Todėl kilus konfliktui, jis buvo sprendžiamas griebus kulkosvaidžius ir pasitelkus raketas bei reaktyvinę aviaciją.

Viskas prasidėjo 1992-ųjų kovą, kai Bosnijos ir Hercegovinos Respublikoje kroatai ir musulmonų nacionalistai laimėjo referendumą dėl nepriklausomybės. Su tuo serbų nacionalistai sutikti nenorėjo, remdamiesi juridiniu pagrindu. Jugoslavijos Konstitucija aiškiai sakė: svarbūs sprendimai gali būti daromi tik pritariant visoms etninėms grupėms. Tad prasidėjo karas. Serbai užėmė pusę Bosnijos teritorijos, ėmė žudyti ir varyti iš namų civilius gyventojus. Atsirado sąvoka "etninis valymas". Netrukus ją pradėjo vartoti ir kroatai, ir musulmonai savo valdomoje teritorijoje. Radovano Karadžičiaus įkvėpti serbai apsupo ir blokavo musulmonų kontroliuojamą Sarajevo miestą.

Gegužės mėnesį Bosnijos kroatai pradėjo valyti savo valsčius ir kaimus nuo musulmonų, dar prieš mėnesį buvusių jų sąjungininkais. Žuvo du tūkstančiai žmonių. Kroatų kariuomenė sunaikino senovinį Mostaro miestą ir istorinį jo tiltą.

1994-ųjų vasarį minosvaidžio mina pataikė į Sarajevo turgaus aikštę. Žuvo 68 žmonės. Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs pasaulio kantrybės taurę. Į konfliktą įsikišo NATO, reikalaudamas skelbti paliaubas. Amerikos pareigūnai ėmė tarpininkauti taikos deryboms tarp kroatų ir musulmonų (pirmas taikus blokas), o NATO lėktuvai bombardavo serbų aerodromus ir tankų kolonas.

1995-ųjų liepą, kai Lietuvoje jau buvo ramu, saugu, Bosnijos miestą Srebrenicą užėmė Bosnijos serbų dalinys, vadovaujamas generolo Ratko Mladičiaus. Miestą saugojo Jungtinių Tautų taikdariai - olandų batalionas, tačiau jie neturėjo teisės kištis. Tą žinodami serbai šaltakraujiškai išžudė 8000 Srebrenicos vyrų ir berniukų.

1995-ųjų gruodį Deitone pagaliau buvo pasirašyta taikos sutartis. Jugoslavija buvo padalyta į nepriklausomas valstybes. Į visas jų buvo įvestos tarptautinės taikdarių pajėgos, kai kuriose vietose jos tebėra iki šiol, nes vien Bosnijoje, kur karas buvo žiauriausias, žuvo 100 tūkst. žmonių.

Bet ar Balkanuose įsivyravo taika? Bosnijoje tikrai ne. Tai dirbtinai suvienyta, bet susiskaldžiusi valstybė. Panašios į ją pasaulyje nėra, nes joje gyvenantys bosniai, serbai ir kroatai turi tris vėliavas, tris himnus, dvejopą rašybą, tris prezidentus, kurie keičiasi kas aštuonis mėnesius. Tik po 15 mėnesių trukusių ginčų pavyko paskirti ministrą pirmininką. Mažai kas nori investuoti į Bosniją, nors joje atlyginimai vieni mažiausių Europoje - vidutiniškai 1200 litų per mėnesį. Nedarbas - 46 procentai. Nors praėjo 20 metų, neatrodo, kad joje gyvenančios tautos imtų vienytis, nes visi labai ambicingi ir dar nepamiršo mirtinų nuoskaudų. Kalbėti apie savo kilmę žmonės bijo, o tai, kad švietimo sistema taip pat padalyta į tris dalis, nepadės susivienyti ir ateityje.

Gal kilusi neapykanta nesitęstų taip ilgai, jei Balkanuose būtų buvę surengti kaltųjų teismai, panašūs į nacių teismą Niurnberge. Teismai buvo, bet tik Hagoje. Bosnijoje skerdikai laisvi vaikštinėja tarp aukų giminaičių. O juk buvo deginami kaimai ir miesteliai, buvo įkurtos koncentracijos stovyklos. Beginkliai vyrai ir berniukai buvo žudomi Višegrade, Fočoje, Vlasenicoje, Prijedore. Sarajevas buvo apsiaustas, o serbų artilerija keturis metus nuo aplinkinių kalvų šaudė į miesto gyventojus.

Ar galės kada nors susitaikyti buvę jugoslavai? Kelios didesnės respublikos bando tai daryti, nes svajoja būti priimtos į Europos Sąjungą. Slovėnija priimta seniai, Kroatija beveik priimta. Net serbai įtraukė nagus. Tikisi, kad anksčiau ar vėliau durys ir jiems bus atidarytos.

Nes tik taip galima išvėdinti tą amžiną Europos parako rūsį.

Balkanai netaps antra Graikija. Jie ateis į Bendriją ne su skolomis, o vedami noro pagaliau pradėti gyventi žmoniškai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"