TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
PASAULIS

Algimanto Čekuolio kronikos: Politizuotų finansų krachas

2012 03 17 14:07

Lietuvoje jei tik pokalbis ar ginčas nukrypsta į politiką, būtinai bus ištraukti finansų klausimai. Tas pats Europoje ir Amerikoje. Šią temą gromuluoja ir pasaulio žiniasklaida, tiek popierinė, tiek elektroninė. Tačiau visur pastebėjau savotišką drovumą, baimę griebti už šaknies. Gal perdaug skaudu, gal bijoma pakenkti spaudos interesams, o gal dar iliuzijų daug liko. Nors jau aišku, kad nėra prasmės ką nors vynioti į vatą. Ko gero pats rimčiausias Vokietijos žurnalas "Der Spiegel", seniai jau tapęs tarptautiniu, šiomis dienomis prisiminė indų plovėją.

Išradingas italas

1903 metais Italijos Parmos mieste gimęs Carlo Ponzi emigravo į Ameriką kišenėje turėdamas du su puse dolerio, bet jo galva buvo kupina svajonių apie milijonus. Tą svajonę jis įgyvendino, tiesa, nelabai ilgam. Italas žadėdavo žmonėms "padauginti" jų pinigus - duok man, ir po šešių savaičių grąžinsiu pusantro karto daugiau, taigi po pusantro mėnesio su 50 proc. palūkanų.

C.Ponzi rengėsi kukliai, bet elegantiškai, plaukų sklastymas per vidurį, be to, mokėjo dainingai suokti, kaip itališka lakštingala. Duotus pažadus jis vykdė. Davei 1000 dolerių, po šešių savaičių atgaudavai pusantro tūkstančio.

Žmonių godumas - beribis. Netrukus pas išradingąjį italą atbėgo šimtas, po to tūkstantis žmonių, paskui ėmė plūsti minios. Niekam neatėjo į galvą, kad C.Ponzi paprasčiausiai seniau atėjusiesiems išmoka pinigus, kuriuos gauna iš naujai atėjusiųjų. Kai apgavystė galų gale išaiškėjo, italas daugybei metų buvo uždarytas į kalėjimą ir 1949-aisiais mirė skurde. Bet jo vardą ir šiandien žino visi finansinių machinacijų sekliai ir visi ekonomistai.

Politinio virsmo Rytų Europoje metu tokio paties triuko ėmėsi Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Gudijos avantiūristai. Rezultatas visur buvo vienodas. Tai vadinama piramide, tūkstančiai gudručių taip darė. Tačiau skandalingiausias atvejis nutiko Niujorke. Finansininkas Bernardas Madoffas tokiu pačiu būdu pradangino 20 (!) mlrd. dolerių. Juo pasitikėjo garsūs aktoriai ir net Niujorko žydų savišalpos draugija. Visi jam nešė pinigus, tikėdamiesi juos gerokai padauginti. Dabar sukčius sėdi kalėjime ir kaltina Amerikos valdžią. Sako: "Reikėjo mane anksčiau pasodinti."

Tačiau šiuo metu Vakarų šalių vyriausybės elgiasi lygiai taip pat, kaip sukčius B.Madoffas. Ten kiekvienas pilietis, o ir valstybė, dabar išleidžia daugiau nei uždirba arba turi. O jeigu pilietis taupus, tai jo valdžia, jo vyriausybė vis vien išleidžia daugiau, nei surenka mokesčių ir būtinai lenda į skolas. Jos tarsi sniego kamuoliai rieda nuo kalno vis greičiau ir darosi vis didesnės.

Skolų kamuolys

Šiais metais skolos bus dar didesnės ir augs dar greičiau. Europos bankai, juos sudėjus į krūvą, jau turi 725 mlrd. eurų skolų, iš jų 280 mlrd. susidarys dar šį ketvirtį. Kadangi privatūs šaltiniai jiems jau neskolina, bankai kreipiasi į Europos centrinį banką (ECB) prašydami gelbėti, t. y. paskolinti. Ir ECB jiems duoda pinigų pirkdamas jų obligacijas. Vien Italija turi sumokėti palūkanų arba grąžinti skolų, kurių terminas jau pasibaigęs, už 160 mlrd. eurų. Ir turi tai padaryti iki balandžio. Per šiuos metus jai reikės grąžinti 300 mlrd. eurų. Italijos vyriausybė išleido valstybinių obligacijų, bet jas mažai kas nori pirkti, nors siūlomos puikios - 7 proc. - palūkanos. Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso siūlo išleisti euroobligacijų. Taip prie kiekvienos valstybės skolų dar būtų pridėta ir kolektyvinė skola.

Jungtinės Valstijos neskelbia šalies bankroto tik todėl, kad Kongresas kasmet leidžia vis labiau padidinti valstybės skolą. Šiuo metu ji sudaro 15 trln. dolerių ir auga toliau.

Visas šias skolas įmanoma padengti tik gyvenant taip, kaip dabar - skolinantis toliau ir vis už didesnes palūkanas. Tai ir yra piramidė, arba "Ponzi schema", gigantiška Kauno "Sekundė". Skirtumas tas, kad viskas daroma legaliai visiems matant. Gal tik nelabai suprantant, kas vyksta.

Beveik visi ir Europoje, ir Jungtinėse Valstijose, ir vartotojai, ir politikai, ir ištisos šalys gyvena geriau negu galėtų pagal išgales. Net ir tie, kurie patys skolų neturi, nes valstybė už juos pasiskolino, kad jie būtų patenkinti. Ta skola leidžiama per "Sodrą", mokyklas, valdininkų algas, tiesiant kelius ir t. t. Niekas nesako, kad to nereikia. Bet žmogus pirma pasižiūrėtų, ar jis turi pinigų. Lietuvos politikai aiškina, kad gavo blogą palikimą iš ankstesnės Vyriausybės. Nieko, pasiskolinsime, skolą padengsime. Surenkama mažai mokesčių? Nieko, pasiskolinsime, padengsime. Subyrėjo "Snoras"? Pasiskolinsime, padengsime. Visame Vakarų pasaulyje senos skolos dengiamos naujomis net nesusimąstant, kaip jas reikės grąžinti. Net ir Vokietija, kurios padėtis mūsų bloke geriausia, skolinga 2 trln. eurų ir jos skola kasdien padidėja 120 mln., nors ten ir surenkami mokesčiai, auga gamyba ir prekyba, gerokai sumažėjo nedarbas. Per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį, kuris buvo visai neblogas, mūsų bloko ir Japonijos skolos padvigubėjo.

Kodėl skolinamasi

Tačiau kodėl valstybės, per mokesčius surenkančios kalnus pinigų, dar turi ir skolintis? Žmonės sako ir spauda rašo, kad bankai kalti - viską suėda. Bankininkai - ne angeliukai, jie tik savo darbą dirba. Priima laisvus pinigus, skolina tiems, kam jų reikia. Bet kai skolinasi privatus žmogus, verslininkas, įmonė ar stambi bendrovė, ji visada rūpestingai apskaičiuoja, ar galės grąžinti. Jei statys naują cechą ar pirks konkuruojančią įmonę, aiškinasi, kada investicija atsipirks, kokios bus kainos rinkoje, kada bus galima pradėti grąžinti paskolą.

Taip lįsti į skolas protinga ir neišvengiama. Kaip kitaip, be banko pagalbos, nusipirktum butą ar automobilį? Gerai neapskaičiuosi ir bankas išparduos tavo turtą. Protingai skolintis gali ir valstybė, ypač kai reikia investuoti į tai, kas neš naudą kelioms kartoms, pavyzdžiui, į tiltus, vaikų darželius. Bėda ta, kad vyriausybės taip daro retai. Jos skolinasi pinigus senoms skoloms padengti arba "pravalgymui".

Jeigu metai blogi, skolinasi ekonomikai pašildyti - kad pradėtų dideles statybas, sumažintų mokesčius verslui. Bet jeigu metai būna geri ir mokesčiai į iždą byra kaip iš gausybės rago, Vyriausybei labai retai ateina į galvą išmokėti skolas. Juk ji turi geresnių sumanymų. Padidinti tarnautojų algas, priimti naujų žmonių, padidinti pensijas, stipendijas, imami dotuoti kai kurie maisto produktai ir t. t. Ir visiškai nesirūpinama, iš kur reikės paimti pinigų, kai ateis liesų karvių metai.

Obligacijos - valstybės privilegija

Valstybė beveik neturi nuosavybės, kurią galėtų užstatyti arba lengvai parduoti. Bet turi stebuklingąją privilegiją - leisti vis naujas obligacijas, taip Atpildo valandą nustumiant į ateitį. Tai vadinasi "refinansavimas". Iš karto nesuprasi.

Iš tikro valstybės skolingos daug daugiau, nei skelbiasi. Vokietija džiaugiasi, kad jos skola palyginti maža. Tačiau valstybė turės mokėti didesnes pensijas, už ligonių slaugymą ir kitus panašius dalykus. Todėl tikroji Vokietijos skola yra ne 80 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP), o net 276 procentai. Tokios sumos net klestinti Vokietija niekada negalės grąžinti.

Kitose šalyse padėtis dar blogesnė. Nejaugi visi kvaili ir nemato kas vyksta? Puikiai mato. Bet kuo daugiau partijų dalyvauja vyriausybės koalicijoje, tuo sunkiau skolinimosi procesą suvaldyti.

"Kiaulienos statinės" politika

Kiekviena partija reikalauja didesnės biudžeto dalies savo šalininkams, be to, reikalauja, kad iš jų mokesčių būtų imama kuo mažiau. Kitaip grasina pasitraukti iš vyriausybės ir taip suardyti koaliciją. Seniau Amerikoje tai buvo vadinama "statinės su kiauliena politika", t. y. "duok man statinę kiaulienos ir už tave balsuosiu".

Šiandien bet kuriame parlamente taip elgiasi kiekvienas parlamentaras, todėl procesas tampa nesuvaldomas. Ir dar. Kuo dažniau keičiasi vyriausybės, tuo greičiau auga valstybės skola. Nes kiekviena nauja valdžia iš kailio neriasi norėdama parodyti rinkėjams, kad jai atėjus į valdžią gyventi tapo geriau.

Tik iš kur imti lėšų tam pagerėjimui? Ogi skolinantis. Tai gal tiesiai šviesiai sakykime, kad diktatūra geriau? Stipri vyriausybė, turinti parlamento daugumą ir valingą finansų ministrą, ilgai sėdintį toje kėdėje - tikrai gera priemonė išvengti finansinio idiotizmo. Bet čia reikia dėti tašką. Juk diktatorių nekontroliuoja nei parlamentas, nei rinkėjai, galų gale jie dar labiau sugriauna ūkį, ima pjautis su kaimynais arba įžiebia karus. Todėl kalčiausi esame mes - rinkėjai, mūsų kultūrinis ir politinis mentalitetas. Mums patinka, kai žada aukso kalnus ir tada neužduodame klausimų.

Ar galima ką nors padaryti? 

Žinoma galima. Ir ne tik sumažinti skolų augimą, bet ir imti jas grąžinti. Viskas priklauso nuo to, kiek tauta ryžtasi aukotis, ir kam teks didžiausia našta. Žiauriausias metodas dabar taikomas Graikijoje. Visi Graikijos skolintojai - bankai, draudimo kompanijos, paprasti santaupų turintys piliečiai - verčiami nubraukti dalį skolos. Tokiu dalykų jau yra buvę istorijoje. Per 300 metų Prancūzija aštuonis kartus buvo paskelbusi bankrotą, Ispanija vien XIX amžiuje - septynis kartus. Buvo taip nutikę ir Graikijoje. 1922 metais ji pasielgė itin originaliai. Buvo įsakyta kiekvieną banknotą perkirpti pusiau. Viena pusė liko apyvartoje, bet turėjo tik pusę perkamosios galios. Antrąją banknoto pusę buvo galima iškeisti į paskolos lakštus. Tikrai išradingi tie graikai.

Ir mes turime pažiūrėti realybei į akis: reikės arba padidinti mokesčius, arba įvesti naujus. Kad ir paveldėjimo mokestį. Dar galima smarkiai sumažinti valstybės ir savivaldybių išlaidas - bet su sąlyga, kad gerais metais lėšos bus skiriamos skoloms grąžinti, o ne mokesčiams mažinti.

Visi šie būdai buvo ne kartą išbandyti. Rezultatai buvo geri. Vokietijoje dabar svarstomas naujas pasiūlymas: įsteigti finansų agentūrą, kuri gautų dalį per mokesčius surenkamų pinigų, apeinant parlamentą, ir turėtų tik vieną pareigą - mokėti senas skolas. Tik abejojama, ar parlamentas sutiks, kad jo rankos būtų taip supančiotos. O svarbiausia yra tai, kad piliečiai, rinkėjai turi suprasti, kad vadinamoji Ponzi schema niekada niekur nieko gero nedavė. O ir negali duoti.

P.S. Tuo metu Azijos valstybėms Vakarų pasaulio iliuzijos ir svajonės labai patinka. Jos noriai skolina pinigų visiems, kas tik gražiai paprašo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
PASAULIS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"